kur esi tu

 

pilni namai svetimų daiktų –

kam juos atiduot? kam

patikėt praeities mėnulius

ant nugulėtų pagalvių?

 

kam grąžinti tvinksėjimą

pirštų galiukuos pavasarį,

kai kačiukai šlaituos prasikaldavo

beveik švelnesni ir už tavo plaukus

 

kur atremt slidžių lazdas,

pagaliau pasiekusias tikslą?

darsyk klausiu ir jau suprantu,

kad gyvenu ten, kur esi tu

 

 

 

apie vyno stebuklą

 

nenoriu atiduot tavęs net žodžiams,

nebent jie nematytų,

kaip ateini ar nutolsti, kaip ištiesi ranką

rūke lėtai palikdama dryžę

 

nenoriu, kad būtum kitur, kad matytum

mane kaip valtį, pasiekusią tikslą, kaip

ežerą, kuriame išnyru lelijom

surištom, tave apkabinusiom rankom

 

nenoriu, kad neatsispindėtum visuose

daiktuose kaip šįryt, kai tavo kvėpavimas

tyras ir nedrąsus aptraukia stiklą,

iš kurio ką tik gėrėm vyną

 

nenoriu, kad tavo lūpas užpiltų

smėlis, kai prie jūros gulėsi

veidu į jį, be žodžių galvodama apie

vyno stebuklą

 

 

 

patikėk!

 

keliaujantis tavo pieštas vyšnios

kauliukas nežino savo gimtadienio,

nepažįsta mėnesienos įkapių

šalčio, tik rieda ir rieda į tamsą

 

kur galima būti kitaip nei šviesoj –

be jokių abstrakčių ultimatumų,

be jokios numatytos tikrovės,

be jokių sugrotuotų dailyraščių

 

be visko, kas dauginama, keliama kvadratu,

kas guldoma atsargiai prie taisyklingai

apkirptos gyvatvorės, kur mesijai, kaip ir reklamos

agentai, keletą tūkstančių metų nebėra pageidaujami

 

kur griežtai draudžiama naudotis sutemom,

bet užtat itin mielos, nesvajingos, pilnaprotės

žiurkės vis dar lenkias prie savo maldaknygių,

ieškodamos budinčio tądien palankesnio dievo

 

kur paskutinio paukščių stebėtojo pėdsakai

andai ištirpo smėly, o pražilę, senstantys

Van Gogo batai, taip ir neradę

sau mylimosios, išnyko javų lauke

 

 

 

ir vėl be pavadinimo

 

ji turėjo per daug atsakymų

į mano klausimą,

kuriame tebuvo kelios

sustingusios bitės, jų keistas

kraujas ir laiškas,

kurio niekada nerašiau

 

 

 

niekad tavęs neišmoks

 

ašara, lipanti iš šulinio, apraudota,

švari, išmaudyta, pagaliau išdžiūvusi ašara,

ašara, kažkieno paruošta nakčiai

balčiausiais svetimos nuotakos baltiniais

 

ašara, pirmuoju sniegu siuvinėtais plaukais,

pirštais neatpažįstamais raštais, sklidina nepažinto,

staiga prabudusio geismo, bėgiuos nuogai

atsispindinti mano, nemano susigūžusi ašara

 

ko užsimerkus skubi tu –

nesilaikydama jokių nupaišytų turėklų –

išsyk per tris ar penkis laiptelius

laimingam mano vaikystės Antakalny    

                                

apmusijusioj mano vaikystės rugiagėlėj,

pražydusioj nelaiku ir nevietoj,

kur paupiuos buvo geriamas vynas

ir spindėjo Nery tekantys tavo plaukai

 

tas, kuris mano, kad jau laimėjo,

kuris moka sverti tave slapta, niekam nematant,

nusigręžęs nuo kito, pravirkusio, verkusio vakar,

pažadu – niekad tavęs neišmoks

 

 

 

tik ne tą

 

ir tas vėjas sūpuoklėse,

ir jis pasirodė netikras,

neišliko po visų išbandymų,

pailgoj numylėtoj dėžutėj neradau jo

 

man pranešė apie jo silpnybes,

apie tai, kad buvo paimtas į nelaisvę,

nespėjo pasitraukt kartu su visais,

jo niekas neįsirašė į savo užrašų knygelę

 

niekas neperžegnojo, neapkabino,

nedemobilizavo, neįtraukė į giminių

sąvadą, nesutuokė ant geležinių

turėklų prie mano, tik mano Neries

 

taip, jis turėjo silpnybių, neneigiu:

mėgo gulėt erškėtrožių krūmuose,

mėgo nuo kopos stebėti, kaip nuogos

maudosi moterys, penktadieniais mėgo ir vyną

 

tai iš ko aš pažinsiu, jei dar atsiras?

gal paskambins kas naktį iš kažkelinto

stoties perono, ar iškels iš lėlės vežimėlio,

rūdijančio cokoliniam griaunamo namo aukšte

 

gal ištrauks iš veidrodžio, kur kitados būta durų

ar atnardins iš jūros, iš krakmolinto debesio,

atspės iš kryžiažodžio, sutvarkytų tądien

kambarių, atsargiai išims iš vaiko lovelės

 

o jei kas nors tyčia perleis man jį, pirktą

sendaikčių krautuvėje, voratinkliais apneštais

plaukais, stebėtinai panašų,

tik ne tą, ne mano

 

 

 

beveik Vivaldis

 

ruduo

 

voriukas spalio gale

ausies speneliui nori kažką pranešti –

deja, aš jau miegu

 

žiema

 

pajuntu: širdies dalis

ima ir krenta – kaip sniegas

nuo balkonų Vokiečių gatvėj

 

pavasaris

 

netiki mano siela, menanti

laiptines vaikystės Antakalny,

kad rūsiuos buvo galima žaisti slėpynes

 

vasara

 

upė daužias ūmai į švintantį krantą

kaip mudviejų dantys tuomet po rūgščia,

sulaukėjusia, temstančia paaugle kriauše

 

 

 

Markučiai

 

vandens kolonėlė šnibžda

kažką per miegus, sakytum,

daugelį metų jai būtų neleista

kalbėti

 

daugelį metų lyg būtų neleista

būti pačiai savimi, turėt

strazdanotų vandens pursliukų,

taškančių saulės nutviekstą grindinį

 

taškančių seną kalvotą peizažą,

beveik amžinus keliauninko batus,

kurių čia nėra jau, o galbūt

niekada ir nebuvo,

 

išskyrus gal, žinoma, kažkurias,

mums jau nežinomas kapines, kur

paskubom sulaidoti benamiai, kaliniai

ir našlaičiai, beturčiai neužspaustom akim,

išskyrus, žinoma, tuos rūko ratus,

kurie nykdami krinta ant geležinkelio,

ant kalvų, ant senų, net atvirukuos

nematomų kapinių,

 

kol galiausiai jau lieka uždengti

tik mažą vandens kolonėlę, kuri

net ir dabar niekam nesako

kuo iš tiesų ji vardu

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 4 (balandis)