Laima Kreivytė gimė 1972 m. Vilniuje, 1995 m. baigė Vilniaus dailės akademiją, 1999–2000 m. studijavo Vidurio Europos universitete (CEU) Budapešte. Dėsto Vilniaus dailės akademijoje ir Europos humanitariniame universitete, dirba „7 meno dienų“ kultūros savaitraštyje. Spaudoje debiutavo 1996 m.
*
auksinis kandis kambary
sausa tyla sparneliais
šiugžda
užmušiu jį
trapi naktis
kaip gera būti nereikšminga
nėra tiesos telefonu
nėra namie
aš pasiilgus
kitų žmonių kitu laiku
kita kalba
kalbėti
tingis
palauksiu ačiū pypt
iki
o tie mobilūs
man per brangūs
su kuo kalbu?
su savimi
užgniaužus
kandį
*
mes išsiskirsime daugybę kartų
mus skyrė upė mylima žemynas
plaukų spalva kalba ar verta
tęsti? metro stotelė kylanti aukštyn
važiuojant pas tave
o mano pusėj
pakalnėn leidos tvankios miesto gatvės
suprakaitavę liepžiedžiai nublukę
imperijos laikų fasadai
net vienatvė
kairiam krante Dunojaus
nuožulnesnė
šešėlio dalyba
jei galvoji – yra³
ir lengvai nepradingsta
virpulys tarsi įrašas
padalinti
iš dviejų neišeis
iš trijų
sudėtinga
mylimoji kodėl
tau ir man
taip nutinka?
nejudėk
nesakyk
nebijok pakylėta
nesustok pakeliui
nereikia gailėtis
virsti druskos stulpu
austi tylą iš lėto
ilgesys kaip šešėlis
nepaliauja
ilgėti
Sapho skai(s)tykla
jos trinasi šonais
nemaskatuoja skvernais
išrikiuotos kaip kareiviai
be uniformų
nebent tos
iš elitinio
pasaulinės literatūros bibliotekos
dalinio
drauges renkasi pagal ūgį
kartais pagal spalvą
kai kurios buriasi
į draugijas
kitos šliejasi prie bet ko
yra numylėtinių
kurias varto glosto
neša nuo stalo prie lovos
kol palieka išžergę
prie kompiuterio
kitos kantriai laukia
šeimininkės
kuri niekada neprieis
tik iš kvailo užsispyrimo
jaučiasi pranašesnės
už tapetus
spalvotos „prie meno“
užima garbingiausias vietas
šoka į akis
o pasakyti neturi ką
apie vidinį grožį
nė nekalbu
naktį sapnuoja svetimus sapnus
nuskaitytas mintis
jei dieną praleido ant rankų
vakare jaučia svaigulį
kūną badančias akis
nugara – tikrasis veidas
jaunesnės rengia grožio
konkursus
vyresnės laikosi
patikrintų vertybių
drobinis rūbas
ilgalaikiai santykiai
būna tarp dviejų įsiterpia trečia
bet tai netrukdo
nes visada
kažkas yra pašonėj
kartais sunku apsispręst
kuri meilė svarbesnė
pagauna visuotinė ekstazė
nuo tokio intymaus
spaudimo
*
rytoj paskambinsiu
rytoj nereikia
aš nesulauksiu ryto
lik sveika
alio kiek valandų
nėr laiko
ir mano laiko nėr
tavam laike
sulaukti ryto kai rytojus
ryte prarytas
sorry
nėr už ką
kodėl taksi geriau
už telefoną?
nes pinigus išbarsto
erdvėje
(s)ex
esu ne ta,
kokia deduosi –
dėjau!
iš padilbų
toks žvilgsnis mestas
tarsi burtas
aš
viena virtuvėje rūkau
ir akmenėju.
kodėl mane? seniai?
o tas,
kurio negarbinai,
vadinas – nemylėjai,
tas ex?
poliarinė žiema –
įšalo s
neliko jo tik
palengvėjo
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 m. Nr. 2 (vasaris)