Goda Gurinskaitė. Nuotrauka iš asmeninio Godos Gurinskaitės archyvo







Gimiau 1994 m. Vilkaviškyje. Vaikystę praleidau Suvalkijoje (Virbalyje), kur gyvenu ir dabar. Mama – dailės mokytoja, tėtis – akmentašys. Pradinę ir vidurinę mokyklas lankiau Virbalyje, nuo 2010 m. – Vilkaviškio „Aušros" gimnazijos moksleivė, šiais metais esu abiturientė. 2011 m. dalyvavau filologų konkurse, tapau laureate.



       *  *  *

 

Kvėpuoti dar galiu

Tik maldai oro nepakanka

 

Išdžiūvusios lūpos

Duonos paukščiams neturi

 

Vien laiškų dangus bus pilnas

 

 

        *  *  *

 

Aš ta, kuri meldžiasi, bet neklūpo

Aš su tais, kurie ne poetai, bet šypsosi ir verkia

Aš todėl, kad griaučiau, bet pastatyčiau

Aš ne ten, kur tu

Aš ten, kur mudu

 

 

       *  *  *

 

Nerandu savo miego pasilikusi gatvėj

Sušalus arbatos dugne

Neužplikoma mėlyna mano vienatvė

Plaukia kadrai šviesos laukime

 

Neišeisiu, išbluksiu, parausiu, sulysiu

Mano drauge, šiąnakt nejauku

Ir jei vardo nepamenu, vėlei suklysiu

Neišryškinta, juosta, laiku

 

 

       * * *

 

Nesitikėjau, jog visą naktį važiuosime

Kelkraščiu į vėjo miestą

Susisukusi į rusvą pledą

Pabučiavau visus prieš miegą

Ir paklausiau vairuotojo, ar dar toli mums

Papasakojau jam apie savo namus

Ir pridegiau cigaretę

Jis tik pasakė, kad miegočiau

Nes dar toli

 

 

       *  *  *

 

Vėjas aušina mano arbatą

Pro langą

               Įskridę jo paukščiai

Sudaužo molines lėkštutes

 

Trupinėlius lesa

 

 

       *  *  *

 

Guliu nemigų vandenyne, nemigų

Rankų sūpuojama

Gimdau neišnešiotą rytą

Ir tyliai paprašau

Ne-gel-bėt

 

 

       *  *  *

 

Liepžiedžiais paklotas mano miegas

 

Numirsiu numirsiu

Mėnuliais kvepėsiu

 

 

       *  *  *

 

Kodėl nelieji rašalu visų pasaulio gatvių

Pavargusių nuo odinių batų čežėjimo

Per didžiulius skverus perbėgi ir parašai

Pirmąją savo gyvenime pjesę

Graudžią ir mėlyną

– O kokie tavo batai?

Basi

 

 

       *  *  *

 

Mes turime laiko pyktis

Ir keturis mažus kambarėlius

Palaidot partrenktas

Kates

 

Mes nesam laimingi

Turim kiekvienas po sieną

Ir ne šviesą paliekame

O šešėlius

 

Mes turim kiekvienas po dviratį

Kad įstrigę erškėtrožių krūmuos

Brozdintume alkūnes

Ir kelius

 

Mes tas uogas surenkam

Ir vienas kitą maitinam

Nes nei sienos, nei katės

Jų nemėgsta

 

 

       *  *  *

 

Mano pagalvės –

Sudegintų knygų išlikę viršeliai

 

Vien peleniniai paukščiai aplink

Mėto sparnus ir gulas šalia –

Kad skaityčiau

 

 

       *  *  *

 

Patys pirmieji poetai nerašo

Jie tyli ir lieja arbatą ant lapų

Jie rašo ne plunksna, o pirštų galiukais

Pridengę praeivius senais atvirukais

 

Dulkėti kaip siena anapus plakato

Jie rašalu savo plaštakes ištapo

Plasnoja jos ratais penktoj aveniu

Kol jie vartinėja arbatos meniu

 

 

       *  *  *

 

Iš abejingų meilės nuodėmių

Iš tavo šalto veido palei mano kojas

Iš lūžtančių paveikslo porėmių

Iš moterų, kurios kasnakt žegnojas

 

Atidarau duris į savo nuogą spintą

Neraudančią, tik tyliai sudejuojančią

Ir nutaisau grimasą veido, vaikiškai nerimtą

Dabar ramu, bet naktimis vėjuota čia

 

 

       *  *  *

 

Eisiu viena pasivaikščioti

Stogais ir takais

 

Senų šunų būdos

Ir paukščių erdvės –

Visur užsuksiu

 

Tik niekas manęs nematys

Per medžių viršūnes

Per seno šuns ūsus

 

 

       *  *  *

 

Man tik gaila, kad skruostai kaip popierius gelsta

Nerašau mėlynai, per nyku

Ir neradus sau vietos, klaupiuos, gal išmelsiu

Tai, ką išgeriu pienių vynu

 

Tai, ką gailiai rūkau ir bučiuoju apakus

Tas išblunka, nubėga tušu

Ir poetui nupigintu rašalu tapus

Nerašau, tik jam miegant lašu

 

 

       *  *  *

 

Aš įkvepiu šviesą

Nuo debesų

 

Ir iškvepiu šešėlius

Ant medžių

 

Ar taip ateina naktis?

 

 

       *  *  *

 

Išėjau išgerti vaistų

Nežinau, kas skaudžiau

Angina ar liūdesys

 

Padalinau tabletę į dvi dalis

Vieną pusę vandeniu išgeriu

Kitą – sukramtau

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 m. Nr. 1 (sausis)