Švedų leidėjai įsitikinę, kad šiais metais perkamiausios bus mokslo populiarinimo knygos. Tai patvirtino ir specializuotas laikraštis „Švedų knygų prekyba“. Specialistų nuomone, dabar šis žanras – tikras klondaikas. Pernai pavasarį aukso gyslą užčiuopė leidykla „Bonniers“, pradėjusi leisti Dano Browno bestselerius. Knyga „Da Vinčio kodas“ tapo bene perkamiausia per visą Švedijos knygų prekybos istoriją.

       Mokslą į literatūrą pirmasis atvedė prancūzų rašytojas Jules'is Verne'as, šiemet pažymimos šimtosios jo mirties metinės. Jis ir sukūrė naują žanrą – mokslinį romaną, science fiction. Herojai leidžiasi į nuotykių kupinas ekspedicijas įmantriais erdvėlaiviais, elektra varomais povandeniniais laivais ar net gariniais drambliais, tačiau svarbiausia mokslo šaka rašytojas laikė kartografiją.

       J. Verne'as nei gyvenime, nei kūryboje nebuvo didelis psichologas, veikiau – mizantropas, anot G. Apollinaire'o, net jo stilių sudaro vieni daiktavardžiai. Vaizduodamas naują techniką, jis sukūrė savotišką utopiją – mašinos išvaduosiančios žmones iš kapitalizmo ir industrializacijos vergovės. Šis pažangos optimistas literatūros istorijoje kažkodėl apibūdinamas kaip vaikų ir jaunimo rašytojas, nors savo knygas – jų per ilgą gyvenimą sukūrė net šimtą tris – jis skyrė išsilavinusiam ano meto skaitytojui.

       Šiandieninių skaitytojų domėjimąsi populiariomis mokslo knygomis gerokai paskatino TV kanalo „Discovery“ laidos, be to, vis didesnio dėmesio sulaukia žurnalai, nagrinėjantys istorijos, technikos, gamtos mokslų sritis.

       Tarptautinėje knygų rinkoje mokslo populiarinimo knygos jau senokai tapo bestseleriais, kad ir fiziko Stepheno Hawkino. Pernai švedų leidykla „Historiska Media“ Lunde išleido trisdešimt penkias tokio pobūdžio užsienio ir švedų rašytojų knygas. Idealu, kai tokių knygų autorius puikiai išmano vaizduojamą dalyką ir sykiu yra geras pasakotojas, tačiau tai – retas atvejis. Todėl švedų leidėjai stengiasi patys išsiugdyti savo autorius, prityrę leidyklos redaktoriai nurodo rašytojui būsimos knygos gaires, pataria vengti ilgo ir sauso teorijos dėstymo, būdingo disertacijoms, padeda dramatizuoti pasirinktą medžiagą, atmiešti faktus beletristika.

       Prieš kelerius metus minėtoji leidykla išleido britų karo istoriko Antony Beevoro knygą „Stalingradas“ 100 000 egz. tiražu, pernai tokio pat tiražo susilaukė kita šio autoriaus knyga „Berlynas“. A. Beevoro knygos ne tik Švedijoje, bet ir Europoje noriai skaitomos galbūt dėl to, kad jų autorius sėkmingai derina istorijos faktus ir autentiškus žmonių išgyvenimus, pvz., įvykiai „Stalingrade“ pasakojami visą karą ten praleidusio gydytojo lūpomis. Ir leidėjai, ir rašytojai supranta, kad faktų ir grožinės literatūros derinys patraukia skaitytoją. Beje, šiemet švedai išleidžia naują A. Beevoro knygą „Olgos Čechovos paslaptis“ apie rusų aktorės ryšius su Trečiuoju reichu.

       Jau pasirodė ir kitos įdomios knygos. Britų istorikas Frederickas Tayloras, remdamasis anksčiau įslaptintais istoriniais dokumentais, savo knygoje „Drezdenas“ piešia Drezdeno ir jo gyventojų kasdienybę iki 1945-ųjų, kai šis miestas buvo žiauriai subombarduotas. Rašytojas teigia, kad dėl propagandos per bombardavimą žuvusiųjų skaičių naciai gerokai padidino.

       Yngve'as Rydas parašė dvi knygas apie samių kultūrą. Knygoje „Sniegas elnio augintojo lūpomis“ paaiškėja, jog samiai sniegui nusakyti turi per penkiasdešimt daiktavardžių. Mes sakytume „pusnis“, „vėpūtinis“, o samis ras žodį, kuris nusakys, kada, kaip, kur ir koks vėjas supustė tą pusnį. Atlydžio sniegas vadinamas kitaip negu pūgos ar speigo sniegas. Tas pats autorius kitoje knygoje „Ugnis. Liepsna ir žarijos – samių ugnies menas“ pasakoja, kaip ši tauta net atšiauriausiomis sąlygomis, per vėtras ir pūgą, sugeba susikurti laužiuką. Čia aiškinama, kad basomis vaikščioti per žarijas nėra koks nors antgamtinis sugebėjimas. Pasak Y. Rydo, žarijos tik atrodo grėsmingai, iš tikrųjų žerplojančios medžio anglies temperatūra daug žemesnė negu liepsnos.

       Švedai mano, kad jų skaitytojus patrauks ir knyga apie debesų istoriją – kaip debesys gavo vardus, kaip atsirado moderni meteorologija. Čia įdomiai pasakojama apie anglą Luke'ą Howardą, kvakerio sūnų, kuris turėjo mokslinių ambicijų ir galiausiai tapo pasaulinio garso tyrinėtoju. Jis ir sukūrė terminą „cumulus“ – kamuoliniai debesys. Elegantišką esė apie debesis yra parašęs net J. W. Goethe, o tapytojas Johnas Constable'is tiesiog buvo apžavėtas debesų formų.

       Švedų skaitytojų laukia knygos apie visatą, elektrą, apie pirmąsias fotografijas Švedijoje penktajame XIX a. dešimtmetyje, apie geologą Nicolausą Steno, kurio tyrinėjimai aplenkė C. Darvino evoliucijos teoriją. Vokiečių žurnalisto Stefano Kleino knyga „Laimės formulė. Ką mokslas mums sako apie laimę“ pernai buvo perkamiausia Vokietijoje. Galbūt naujausi smegenų tyrinėjimai, neurologijos mokslo vystymas padės žmonėms nugyventi laimingesnį gyvenimą.