Baltijos Asamblėjos premija Norai Ikstenai. 2006 m. Baltijos Asamblėjos literatūros premija paskirta latvių rašytojai Norai Ikstenai (g. 1969 m.) už knygą „Neapibrėžta praeitis“. Tai – rašytojos ir vieno iš ryškiausių šiuolaikinių latvių poetų Imanto Zieduonio pokalbiai apie poeto giminę, vaikystę, kalbos slėpinius ir laikus, kai jie abu – Dievas ir Poetas – buvo maži vaikai. 216 puslapių knyga iliustruota per 50 nuotraukų iš I. Zieduonio ir jo šeimos asmeninio archyvo.
       N. Ikstena – viena žymiausių šiuolaikinių latvių prozininkių. Plataus pripažinimo sulaukė jos romanai „Gyvenimo šventė“, „Mergelės mokymas“, biografinės knygos, apsakymų rinkiniai. N. Ikstenos kūrybos jau versta į estų, danų, vokiečių, anglų, prancūzų, švedų ir lietuvių kalbas („Gyvenimas yra gyvenimas yra gyvenimas“, „Mintis“, 2004).
       „Kalbos peizažas“ su lietuviškais posmais. Rygos leidykla „Zvaigzne“ išleido Pėtero Brūverio poezijos rinktinės „Kalbos peizažas“ antrą knygą „Už stiklo. Poezija ir vertimai“ su A. Nykos-Niliūno, H. Nagio, T. Venclovos eilėraščių vertimais į latvių kalbą, ciklais „Verčiant Marcelijų Martinaitį“, „Verčiant Tomą Venclovą“, „Verčiant Henriką Radauską“, D. Kajoko, K. Platelio eilėraščių fragmentais ir paties poeto eilėraščiais apie Vilnių ir Druskininkus. Šioje knygoje P. Brūveris atsiskleidžia kaip puikus vertėjas iš lietuvių, azerbaidžaniečių, Krymo totorių, mordvių, gagaūzų, rusų, vokiečių, prūsų ir turkų kalbų.
       Jurga Ivanauskaitė Latvijoje – daugiausia verčiama lietuvių rašytoja. Vertėjas Talridas Rullis išvertė J. Ivanauskaitės knygas „Ragana ir lietus“, „Kelionė į Šambalą“, „Agnijos magija“, „Ištremtas Tibetas“, „Prarasta pažadėtoji žemė“. 2006-ųjų pabaigoje leidykla „Dienas Grāmata“ išleido naujausią T. Rullio vertimą – J. Ivanauskaitės romaną „Sapnų nublokšti“.
       Šeštadieninė literatūrinė akademija. Latvijos rašytojų sąjunga vykdo rašytojų lavinimo programą, kuri apima pagrindinius kūrybinės praktikos klausimus (poezijos, prozos ir dramaturgijos teoriją, literatūros stilių ir krypčių istoriją, populiariosios literatūros formules ir žanrus, kritikos teoriją, kalbos kultūrą, literatūros vadybą). 288 valandų kursai vyks 2007 m. vasario–gruodžio mėnesių šeštadieniais.
       www.mariscaklais.lv. Latvių poetui Mariui Čaklajui (1940–2003) atminti sūnus Ingmaras Čaklajis sukūrė interneto svetainę, į kurią kviečia epigrafas „Esu turtingas. Man viskas priklauso, kas nutiko su manim“. Šioje svetainėje atsispindi labai kūrybingas ir turtingas M. Čaklajo kūrybinis ir asmeninis gyvenimas, visuomeninė veikla, šmėkšteli viena kita sąsaja su Lietuva (M. Čaklajis vertė M. Martinaičio poezijos rinkinį „Akių tamsoj, širdies šviesoj“, paskelbė vertimų lietuvių poezijos rinktinėje „Viena jūra“). Svetainės kūrėjas kviečia bendradarbiauti visus, turinčius naujos medžiagos apie M. Čaklajį.
       Rainis ir Aspazija. Latvija ir Šveicarija pažymi kultūrinių santykių šimtmetį. Bendradarbiavimas prasidėjo 1906 m., kai į Kastanjolą, šalia Lozanos, atvyko gyventi du žymiausi latvių poetai Rainis ir Aspazija. Šį istorinį momentą atspindi šveicarų išleista latvių, italų ir anglų kalbomis knyga „Rainis ir Aspazija. Iš Kastanjolos į Laisvę“. Šiame leidinyje skelbiami tyrinėjimai ir nauja dokumentinė medžiaga iš Rygos literatūros, teatro ir muzikos muziejaus.
       Premijos, premijos... Rusijoje kas dveji metai skiriama Žukovskio premija už literatūros kūrinių vertimus iš vokiečių kalbos į rusų kalbą. 2006 m. laureatu tapo žymus germanistas ir vertėjas Borisas Chlebnikovas. Jis Vokietijoje ir Rusijoje žinomas kaip H. Hesse's, H. Böllio ir G. Grasso kūrinių vertėjas, daugelio straipsnių apie šiuolaikinę vokiečių literatūrą autorius. Ta pačia intencija buvo įteikta premija ir geriausiam jaunajam vertėjui. Anna Šibarova pelnė apdovanojimą už šiuolaikinės vokiečių prozos kūrinių vertimus.
       2006 m. Bunino premija (20 tūkst. eurų) įteikta prozininkui Andrejui Bitovui už rinkinį „Rūmai be caro“. Kiti pretendentai buvo A. Kabakovas, A. Iličevskis, M. Šiškinas ir M. Kučerskaja. Bunino premija skiriama už romanus, apsakymų rinkinius, apysakas, parašytas rusų kalba Rusijoje arba užsienyje.
       Rusijos Bukerio premijos laureate tapo romano „2017“ autorė Olga Slavnikova.
       Prestižinis čekų literatūros apdovanojimas – Franco Kafkos premija – paskirta japonų rašytojui Harukiui Murakamiui. Jis vienas pirmųjų pradėjo rašyti apie šiuolaikinio japonų jaunimo subkultūrą. 1987 m. romanas „Norvegų giria“ jį padarė populiariausiu Japonijos rašytoju. H. Murakamio kūriniai išversti į dvi dešimtis pasaulio kalbų. Lietuviškai galime perskaityti jo romanus „Avies medžioklė“, „Dansu, dansu, dansu“, „Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas“, „Norvegų giria“.
       Prancūzijos moterų literatūros premiją „Femina“ gavo Kanados rašytoja ir vertėja Nensija Hjustone už romaną „Lūžio linija“. Šį kūrinį sudaro keturi šešerių metukų vaikų pasakojimai. Kiekvienas vaikas atstovauja vienai iš keturių vienos šeimos kartų.
       Šalia „Drakulos pilies“ – B. Stokerio biustas. Minint Bramo Stokerio 159-ąsias gimimo metines, rašytojui pastatytas paminklas toje vietoje, kur jis niekada per savo gyvenimą nėra buvęs, bet kurią išgarsino pasaulyje – Transilvanijoje. Garsiojo literatūrinio vampyro kūrėjo biustą Karpatų gyventojai pastatė šalia viešbučio „Drakulos pilis“. Tai – vienintelis viešbutis pasaulyje šalia kapinių.
       Nyksta namas, kur gimė „Baskervilių šuo“. Britų literatūrinio palikimo saugotojai susirūpinę – griūva Arthuro Conan Doyle'io namas, kuriame buvo parašyti šedevrai „Baskervilių šuo“ ir „Šerloko Holmso sugrįžimas“. Kaip rašoma „Times“, ilgus metus name buvo nedidelis viešbutis, į kurį užsukdavo svečiai iš viso pasaulio. Prieš dvejus metus namas buvo parduotas už 1,1 mln. svarų sterlingų ir nuo to laiko niekas juo nebesirūpina. Atsitiktinai čionai užsukęs J. Gibsonas, vienas žymiausių A. Conan Doyle'io ekspertų, pašiurpo: durys praviros, vanduo pliaupia per visus tris aukštus, langai išdaužyti, viduje mėtosi alaus skardinės, nuorūkos, skudurai, kuriuos paliko valkatos. Literatūros palikimo apsaugos organizacijų kreipimasis išgelbėti šį pastatą kol kas nesulaukė atgarsio.
       Umberto Eco apie žurnalistinį populizmą. Italų rašytojas ir semiotikas Umberto Eco išleido 46-ąją savo knygą „Atatupstom kaip vėžys: karštieji karai ir žurnalistinis populizmas“. Ją sudaro 2000–2005 m. parašyti straipsniai ir kalbos. Šioje knygoje U. Eco teigia, kad šiuolaikinis populizmas neturi nieko bendra su liaudimi: „...tai tiesiog lingvistinis kazusas, reiškiantis visus šalies gyventojus, kurių nuomone domimasi tik rinkimų metu. Bet šiuo atveju veikiausiai kalbama ne apie liaudį, o elektoratą, paprasčiausią statistinį vienetą. Populistas remiasi ne liaudimi, o idealia, išgalvota jo idėjas palaikančių žmonių visuma. Jos pagrindinė funkcija – pritarimas jo veiksmams. Be to, populistas nuolatos vengia bet kokio tikro susidūrimo su liaudimi. <...> Šiandien pačias naujausias savo idėjas politikai pristato televizijoje, o ne parlamente, nors jame galėtų išplėtoti ir geriau argumentuoti savo pasiūlymus. Čia ir prasideda populizmas“.
       Rastas S. Kierkegaard'o „Arba–arba“ su autografu. Literatūrologai pagaliau turi įrodymą, kad bendravo du didieji danų rašytojai – Sørenas Kierkegaard'as (1813–1855) ir Hansas Christianas Andersenas (1805–1875). Vienoje privačioje Danijos bibliotekoje surastas S. Kierkegaard'o kūrinio „Arba–arba“ egzempliorius su dovanojimo užrašu „Danų poetui H. Ch. Andersenui“. Žinių apie šią knygą mokslininkai rado S. Kierkegaard'o rankraščiuose, bet pati knyga tik dabar pateko į tyrinėtojų rankas. Šis unikalus leidinys gruodžio mėnesį buvo parduodamas aukcione. Pradinė kaina –100 tūkst. danų kronų (apie 13 tūkst. eurų). „Ši knyga – neįkainojama istorinė brangenybė, nes ji liudija apie tiesioginį dviejų pačių žymiausių Danijos rašytojų kontaktą“, – pareiškė aukciono namų atstovas B. Rasmussenas.
       A. Camus „Maištaujantis žmogus“ ir Vilnius. Albert'o Camus „Maištaujančio žmogaus“ (vertė V. Bikulčius) skyriuje „Maištas ir menas“ pristatoma prancūzų rašytojo, filosofo, diplomato J.-A de Gobineau (1816–1882) romano „Plejada“ (1874) fabula apie romantišką Sofi Tonska³ ir Kazimiro meilę. Platoniškos meilės išraiška tampa išvykimas gyventi į Vilniaus priemiestį, kur Kazimiras ir miršta. A. Camus išvada: „Nuostabi istorija neįsivaizduojama be ramios sekos, kuriai nėra vietos iš tikro išgyvenamuose įvykiuose, besiremiančiuose tikrove. Jei Gobineau būtų nuvykęs į Vilnių, jis būtų nežinojęs, kur dėtis iš nuobodulio ir būtų grįžęs atgal ar įsikurdinęs taip, kad galėtų gyventi savo malonumui. <...> Įsivaizduojamas pasaulis, kuris iškyla kaip pataisa realiam pasauliui, pasauliui, kur kančia prireikus gali trukti iki pat mirties, kur aistra niekada nevirsta pramoga, kur žmonės apimti įkyrių idėjų ir visuomet prisirišę vienas prie kito“.

A. VALIONIS