Visi publikuojami Leonardo Andriekaus (1914–2003) eilėraščiai rasti asmeniniame poeto archyve, esančiame Pranciškonų vienuolyne prie Kryžių kalno. Spaudai iš autentiškų rankraščių ir mašinraščių parengė Dainius Sobeckis.
Už tų medžių
Už tų medžių, už rudens svyrūnų medžių,
Noksta tūkstančiai pavasarių.
Už tų medžių ten kažkas atleisti meldžia,
Kad paliko mano širdį atvirą.
Kaip dabar galės ji sutalpinti
Žiemą, šaltį, speigą ir pūgas,
Ir pavasariais pati naujai atgimti
Su žalia gamtos banga?
Šiapus medžių amžinų pavasarių didybės
Niekuomet nebuvo ir nebus.
Tik tas nerimas klajojančio žmogaus beribis,
Tik tie kryžiai svyrūnėliai ant kapų...
*
Pasaulis bus klaikus
Su amžina tyla.
Aš bėgsiu per laukus
Pamišęs vaidila...
Nuo Raganos kalnelio
Aš visą Geldėnų apylinkę matau.
Tada, nuskynęs pirmąjį ramunės žiedą,
Iš naujo dovanoju tau.
Mano laivas
Kasdieną laukiu savo laivo,
Kuris gal niekad neatplauks.
Padangėj debesys keleiviai
Kartoja: dar palauk, palauk.
Bet kaip belauksi, kai nėra kantrybės,
O laikas gi toks brangus;
Jei pats laukimas tapo amžinybė,
Ir naktį ant akmens sėdėt baugu.
Tie debesys gal ir težino,
Ar laivas dar paviršiuje, ar gilumoj.
Ar reikia laukt jo prie vandenyno,
Ar grįžt su liūdesiu namo.
Kad viskas viskas jau nuskendo,
Ir nieko žemėj nebeturiu,
Tiktai tą baltą karsto lentą –
Tu, vandenyne, per žiaurus!
Saulėlydis
Saulė už kalniuko leidžiasi –
Dar viena naktelė
Atminimais skleidžiasi...
Lauk manęs prie kelio.
Aš tuojau tuojau ateisiu
Nuo Sedos ar Salantų.
Nežinai, kaip išsiilgau baisiai
Tų naktų, tų naktų.
Kai, pažvelgęs į mėnulį,
Atpažįstu pats save.
Man tada pasaulis nulis
Be tavęs, be tavęs.
Kvepia visos visos lankos
Nesugrėbtu dar šienu,
O tave vaiduokliai tik belanko –
Ateinu, ateinu!
Susitikimas
Laikei Tu muitininkus broliais,
Magdalenas – seserimis.
Štai ir dabar prekyvietėj ant vieno suolo
Dar tebesėdi su mumis.
Sakai mums, jog Tave tik muitininkai vaistinę,
Geros Naujienos žodis į jų širdis smigęs,
Ir Tu jiems maloningai aiškinęs,
Kad kertamos bevaisės figos.
Tik Magdalenos ašarom Tau kojas laisčiusios,
Tik jos maldavusios atleist kaltes,
Ir Tu jau amžių amžiais vaikščiosiąs
Po mūsų didmiesčių gatves.
Kaip miela, kad Tave čia susitiko
Prie kryžkelės žibintų balzganos šviesos,
Atėjusį per oazes ir dykumas
Vėl įsikūnyt mumyse visuos.
Tu pats susodinai mus ant šio suolo
Ir leidi galvas prie peties priglaust. –
Mes Tavo seserys, mes Tavo broliai –
Kur glaudėmės lig šiol – neklausk.
Spindulys
Nuilsę bėgome vandens lelijomis,
O saulė leidosi liūdna ir nerami.
Jos paskutinį spindulėlį vijomės,
Žmonių ir Dievo barami.
Įpratome gyvent mirties pavojuje –
Kas mums gyvenimas, kas mums mirtis!
To vakaro dangus, lyg atvira ciborija,
Žėrėjo auksu ir rubinais taip arti!
Jis buvo jau beveik ranka pasiekiamas,
Kai dingo spindulys, kai lūžo lelija.
Dabar jau amžinai ilsėkimės,
Apsikabinę saulę gelmėje...
1990.III.19
Lietuva
Sigitui
Kiti tave pažino
Tik iš pajūrių gintaro.
Į tavo buitį – baugų vandenyną –
Jie nenuleido inkaro
Ir niekad nepatyrė,
Kas ten, gilybėj, slepiasi.
Mokėjo paslaptį išsaugot girios,
Kalneliai, upės, debesys...
Dar niekas nepaklausė,
Dar niekas neprasitarė,
Kada ir kas užkeikė tavo dausą,
Prisvaidė jūrą gintaro.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr.7 (liepa)