Mindaugas Nastaravičius. Dėmėtų akių. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010. – 96 p.
Mindaugas Nastaravičius – jaunas autorius, taip pat žinomas kaip žurnalistas, radijo laidos „Literatūros akiračiai“ vedėjas, 2010-aisiais laimėjo Rašytojų sąjungos organizuojamą „Pirmosios knygos“ konkursą ir debiutavo eilėraščių rinkiniu „Dėmėtų akių“. Eilėraštyje „Šviesa dėmėtų akių“, iš kurio kilo ir knygos pavadinimas, susipina tavo ir mano, sniegas atspindi pats save, susipina šviesa ir tamsa, žvilgsniai, susimaišo akių spalvos. Šiame dviejų santykyje svarbiausias kito kitoniškumas – šviesa dėmėtų akių. Tačiau kaip reklamoje dėmės akimirksiu išbalinamos valikliu, taip socialiniai mechanizmai naikina žmogaus išskirtinumą, laiko jį trūkumu, dėme. M. Nastaravičiaus eilėraščių žmogus – tas, kurio dėmių taip lengvai nenuvalysi, vienas tų, kurių „veiduose taip ryškiai atsispindi netektys“ (p. 22), kurie nuolatos savyje nešiojasi laikinumo pojūtį.
Vietoje įprastų dedikacijų – eilėraštis „Skiriu“, lyg universali dedikacija, kalbanti prarastai jai arba, tiksliau, prarastajam tu. (O kam gi daugiau rašyti, jei ne tau, tam kitam, antrajam, į kurį krypsta susitikimo siekianti sąmonė?) Kartu tai dedikacija ir praėjusiam laikui (tam metui, „kai mudu / turėjom vienas kitą, o mūsų nieks neturėjo“), patirčiai, išnyrančiai dabartyje, transformuojamai į poetinę tikrovę. Be patirties negalėtų būti ir poezijos. Galų gale „Skiriu“ galima būtų priskirti ir meilės eilėraščiams. O tai – slidus žanras, lengva nuslysti iki banalybės, dienoraštiškumo, neišlaikyti privalomos rašytojui distancijos. Autorius ironizuoja: „mokykloje parašiau tik vieną eilėraštį / ir tą – apie meilę“ (p. 77). Tačiau rašydamas nepaslysta, išsilaiko ant kieto paviršiaus. M. Nastaravičiaus tekstai išvengia sentimentalumo, čia justi subtilus erotizmas (dažnai kuriamas reflektuojant kūniškas patirtis), sužiba netikėti žodžių žaismai, rodos, lyg kalba ir kalbantysis eitų išvien, vienas kitą vesdami ir papildydami: „neišmanau skyrybos – skyrybų – / neišmaniau tavęs – žinau – senokai – reikėjo – išbraukti – / nusibraukti – tave – bet vis dar esi pabraukta – // dabar – tik šiuose brūkšniuose“ (p. 5).
Apie tai, iš kur ir kaip kūryba randasi, daugiausia ir kalbama pirmame iš trijų knygos skyrių – „Dėkoti ir rašyti“. Kūrybinis veiksmas, rašyti, įrašomas ir į skyriaus pavadinimą. Antrasis pavadinimo sandas nurodo dėkojimo intenciją. Eilėraščiai yra ir savotiška padėka žmonėms, patirčiai, nutikimams, būčiai, visa ko įprasminimas. Konkrečios, apibrėžtame laike ir erdvėje vieno žmogaus išgyventos realybės transformavimas į universalias prasmes, poetinę tikrovę, kuri gali atsikartoti daug kartų ir neribotam skaičiui žmonių – kartais skaitant tekstą. Mergaitė iš vaikystės („tenorėjau / užaugti kartu, o dabar tik kapelį / stebiu, arti niekada neprieidamas“, p. 9), jaunųjų ornitologų stovykla (apie paukščio tropą, dažną ir originaliai plėtojamą M. Nastaravičiaus eilėraščiuose, reikėtų kalbėti atskirai ir išsamiau), pokalbis su draugu, tėvas, pakišęs po veršio kaklu peilį, sesuo, kurios prašyta patarti nuodėmių išpažinčiai, net ir ten dalyvavęs, bet dabar jau pakitęs, „aš“ tampa eilėraščių personažais ir siužetais, perkeistais, permąstomais atsiradus distancijai. Juk labiausiai priartėti galima nutolus, pažvelgus iš šono.
Iš kur atsiranda eilėraščiai? Vienas galimų atsakymų: empirinės poetinės sąmonės patirtys ir jos sugeriama literatūros, kultūros tradicija. Arba kitaip: kūnas ir kultūra („bet tu pats pasiprašei, kad tave įstumtų į mergaičių / persirengimo kambarį – taip, prieš kūno kultūros pamoką, / tenorėjau sužinoti, kas yra kūnas, be kultūros“, p. 17). Kūnas – sąmonės buvimo pasaulyje būdas, juslinis pažinimas, ir kultūra – sukaupta žmonijos išmintis. Skirtingiems rašytojams (nuo mylimiausiu įvardijamo Aido Marčėno, kitų lietuvių autorių, iki Marinos Cvetajavos ir Rainerio Maria Rilke’s) dėkojama ir tiesiogiai, gal net pernelyg tiesiogiai (eil. „norėtųsi“). Jaučiamos literatūrinės įtakos: čia, štai žiūrėk, lyg ir A. Marčėnas, kuriantis pasaulius, o čia Sigitas Parulskis šalia tėvo skerdžiamos kiaulės. Įtakos lyg upės neišvengiamai suteka į kiekvieną rašantįjį, bet iš M. Nastaravičiaus knygos vis dėlto prasiveržia savitas kalbėjimo šaltinis.
Apmąstoma ir kūrybinė patirtis, rašymo procesas: „ir staigiai pašoki, mėgindamas rasti bet ką, kas rašytų, / bet niekad nesi to užrašęs, bet visad tiki, kad įmanoma, / nes vis dar tiki, kad norėtųsi“ (p. 16). Dar viena kūrybos priežasčių – nuostaba: „gamta ir aš – nustėręs / ir pirmą kartą bijantis nebenustebti“ (p. 28). M. Nastaravičiaus eilėraščių žmogus – mąstantis, kas yra šis pasaulis, „veik neaprėpiamas / todėl apie jį reikėtų rašyti trumpai“ (p. 24), kas esu aš pats, kas iš manęs išėjo, „nuolatinis tėvo ir mamos klausimas“ (eilėraštyje „tai kas iš tavęs išėjo“ žaidžiama išeiti ir jam giminingų žodžių daugiaprasmiškumu, taip gerokai praplečiant teksto prasmių lauką) ir kaip atskirti save nuo paties. Aš – nuolat kintantis, kartais save patį suvokiantis kaip kitą, atsiskyrusį, nutolusį arba priartėjantį. Išeinantį iš savęs. Prancūzų poetė Cixous Helene teigia: „Rašymas – tai perėjimas, išėjimas, buvimas manyje kito, kuriuo aš esu ir nesu, kuriuo aš nemoku būti, bet kurį aš jaučiu praeinant, kuris mane verčia gyventi“ (cituojama iš knygos „XX amžiaus literatūros teorijos“).
Antro skyriaus „Pabaigti žmogų“ ašis – pabaigos temos variacijos. Baigtis pirmiausia yra nuoroda į mirtį. Eilėraščiuose klausiama: kas yra mirtis ir kas – už jos. Atsakymų neįmanoma pasiekti, jie anapus mūsų pažinimo, tačiau taiklūs poetiniai klausimai prie jų lyg ir priartina. Akcentuojamas dvejopas kūno (kaip apibrėžiančio žmogų ir laike, ir erdvėje) baigtinumas. M. Nastaravičiaus eilėraščiuose baigiasi naktis, sapnas, vaikystė. Pabaigti galima žmogų, gyvenimą, eilėraštį („išmokti išspjaut ugnimi, spjaudytis / žodžiais ir siekti tikslumo, išspjovus / pataikyti tiesiai į akį skaitytojo, / kad šis neskubėtų verst kito lapo, / šiame tik palikęs apseiliotą kraštą“, p. 45). Reikia baigti rašyti ir tikėti, „kad anapus žmogaus, / tavęs ir manęs, yra ir kita tikrovė, ta – egzistuojanti savarankiškai, / ne ta – užrašyta, o ta – iš kalbos, kalboje“ (p. 48). Cituojamame eilėraštyje užrašyti reiškia ne įamžinti, bet sunaikinti – „užrašau ir baigiuos / o jei būčiau pasakęs – gaudytum žodį, bet gyvą paliktum“ (p. 49). Gyvybė esti laikinume, tariamuose žodžiuose ir „dingsta iškart, vos ištarus“.
Kita vertus, pabaiga nebūtinai turi žymėti trūkumą, negatyvumą. Pabaigti žmogų gali reikšti ir bandymą įsisąmoninti, suvokti, įsiprasminti ir įprasminti žmogiškosios būties slėpinius. Savirefleksija, mąstymas apie save arba apie aš ir kito santykį ryškūs ne viename M. Nastaravičiaus eilėraštyje.
Autoriaus tekstuose pasirodo sūpuoklių, sūpynių, supimosi, sukimosi, svyravimo, siūbavimo įvaizdžiai bei vaizdiniai. Gyvenimas – tai supimasis tarp gyvybės ir mirties. Eilėraščiuose taip pat nuolatos supamasi tarp pradžios ir pabaigos („susitiksim be pradžios, tylėdami apie pabaigą“, p. 30; „ir vėl sugrįžt į pabaigą, matyti pradžią / laiko“, p. 39; „ir jeigu jau pradėjai apie baigtį, / kuri kiekviename nuo pat gimimo“, p. 40; „ne, nesu / pabaiga pabaigos ar pradžios pabaiga“, p. 89– 90). Kalbėjimas apie pabaigą neišvengiamai susijęs su kalbėjimu apie pradžią, su iš atminties iškylančiomis vaikystės patirties nuotrupomis (o juk sūpuoklės irgi pirmiausia iš ten). Viktorija Daujotytė knygoje „Apglėbiantis mąstymas“ rašo: „Pradžia visada yra jau prasidėjusi. Ir iš čia galima bandyti suprasti, kodėl sąmonėje (ypač kūrybingoje) tarsi budi grįžimo į vaikystę intencija – lyg koks pradžios ieškojimo instinktas.“ Vaikystė – lyg ankstyvoji žmonijos, kultūros, civilizacijos raidos stadija. Vaikystės patirties prisiminimai, permąstymai, nauji išgyvenimai gali tapti raktu žmogaus ir žmonijos esmės studijai.
Trečio skyriaus „Likti nesuprastam“ pavadinimas koduoja dar vieną, ne tik šiame skyriuje pasirodantį, teminį M. Nastaravičiaus lauką. Bandymai įtikinti „save patį, kad kažkas, visgi, šiame gyvenime / turi prasmę, nors ir laikiną“ (p. 65). Desperatiškas prasmių ir reikšmių ieškojimas, kartais vedantis į ribines būsenas. Bandymas išsakyti save, „kalbėjimas springstant // atrajojant svetimas įtakas“ (p. 81). Kūrybinis impulsas ir neišvengiamai visus kuriančiuosius kartais aplankanti kūrybinė bejėgystė. Ko gero, menas yra vienas efektingiausių susiėjimo, susitikimo su kitu būdų. Ir vis dėlto kiekvienas žmogus, apribotas juslinio suvokimo, lieka egzistenciškai vienišas. Likti nesuprastam, tai ir išsiskirti iš vienos ar kitos žmonių grupės, būti kitokiam, pavyzdžiui, nepaklusti bendraamžių vaikų reikalavimui išdurti akį katytei, kad įrodytum savo drąsą. Net ir nerandant prasmės ar pačiam nebūnant suprastam, vis dėlto pavadinimo žodis likti turi pliuso ženklą: būti, neišnykti, išsilaikyti.
Debiutuojantis poetas pasižymi intuityviu kalbos pojūčiu, lyg spalvotais kamuoliukais žongliruoja žodžių reikšmėmis ir jų atspalviais. Iš jauno autoriaus galima tikėtis vis stipresnių ir autentiškesnių tekstų. Rašydama recenziją ilgai nešiojausi šį poezijos rinkinį ne tik savo rankinėje, bet ir sąmonėje. Kai kuriuose M. Nastaravičiaus tekstuose nušvitusios eilutės vis dar skamba galvoje, nepaleidžia. Tai viena tų knygų, kurias norisi turėti, kad bet kada galėtum išsitraukti iš lentynos ir atsiversti vėl atmintyje sužibusį eilėraštį. Knygų, kurias skaitydamas pasijunti esąs ne toks vienišas, ne vienas toks kitoks, dėmėtų akių.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 6 (birželis)