Domėjimasis fašizmu, ypač vokiškuoju, pasaulyje auga. Jau parašyta per tūkstantį Adolfo Hitlerio biografijų, o Trečiojo reicho istorijai skirtų darbų – dešimtys tūkstančių (1). Neonacistinis judėjimas plinta daugelyje šalių, vien Austrijoje priskaičiuojama apie penkiasdešimt ultradešiniųjų organizacijų (2).

       Nėra jokių abejonių, kad fašizmo atsiradimą lėmė daug socialinių, politinių, ekonominių priežasčių, kurių analizė – atitinkamų mokslų užduotis. Šiame straipsnyje vokiškojo fašizmo fenomeną nagrinėsime analitinės psichologijos požiūriu. Pirmiausia remsimės prielaida, kad fašizmas, kaip ir bet koks kitas reikšmingas socialinis politinis judėjimas, atsirado ne atsitiktinai, o buvo dėsningas Vakarų visuomenės raidos etapas.

       Kita prielaida – Hitlerio vaidmuo fašizmo, o kartu ir Vokietijos istorijai. Pirmaisiais pokario dešimtmečiais net mokslinėje terpėje populiarų isteriško bepročio, kone hipnoze užkariavusio patiklius vokiečius, įvaizdį palaipsniui keičia objektyvių Hitlerio fenomeną pagimdžiusių priežasčių analizė. Pagal analitinę psichologiją bet kokio socialinio, politinio ar religinio judėjimo vadai tėra susiformavusių ar besiformuojančių jėgų kolektyvinėje pasąmonėje išraiška ir kuo geriau jie tas jėgas išreiškia, tuo geresnių rezultatų gali tikėtis. Kaip teigė Carlas Gustavas Jungas, „tikri vadai visada vedami“ (3). juos veda iš kolektyvinės pasąmonės besiveržianti ar bent jau besisunkianti jėga. Kaip tik toks – greičiau mediumas nei vedlys – ir buvo Hitleris. Britų žurnalistas Konradas Heidenas, dešimt metų išgyvenęs tarpukario Vokietijoje, fiurerį apibūdino taip: „Jis buvo grynas modernios masinės sielos fragmentas, neturintis jokių asmeninių savybių. Net neverta kelti klausimo, kokie sugebėjimai padėjo jam užkariauti mases; jis neužkariaudavo masių, jis jas atspindėjo ir joms atstovavo. Hitlerio kalbos – tai masinės sielos svajonės; jos chaotiškos, kupinos prieštaravimų, jei suvoktume pažodžiui, – dažnai beprasmės, kaip sapnai, tačiau turinčios gilesnę reikšmę“ (4).

       Remiantis šiomis prielaidomis, pagrindines straipsnyje svarstomas problemas galima suformuluoti taip: kokias Vakarų kultūros raidos tendencijas įkūnijo ir išreiškė fašizmas? Kokių vakariečių ir kokių vokiečių pasąmonės struktūrų išraiška buvo Hitleris? Kad atsakytume į šiuos klausimus, būtina bent paviršutiniškai susipažinti su kolektyvinės pasąmonės struktūra.



Kompleksai ir archetipai


       Tam tikrą žmogaus gyvenimo ir veiklos dalį galima paaiškinti sąmoningomis jo pastangomis, kai kas nuo sąmoningų mūsų pastangų nepriklauso ar priklauso labai nedaug. C. G. Jungas išskyrė individualią ir kolektyvinę pasąmonę, o pagrindiniais kolektyvinės pasąmonės struktūriniais elementais laikė archetipus: „Archetipai yra nesąmoningi pačių instinktų vaizdiniai. Kitaip sakant, jie yra instinktyvaus elgesio pavyzdžiai“ (5).

       Be archetipų, svarbų vaidmenį pasąmonės struktūroje atlieka kompleksai (kompleksai – sąlyginai autonomiški psichiniai dariniai, glūdintys pasąmonėje ir iš ten veikiantys žmonių sąmones). Kolektyviniai kompleksai dažniausiai reiškiasi kaip tam tikra archetipų sistema. Kaip įvairūs instinktai sudaro sistemas, suteikiančias galimybes, sakykim, bitės elgesį atskirti nuo varlės, taip ir archetipai sudaro sistemas, suteikiančias galimybes, tarkim, vienuolio elgesį atskirti nuo bankininko ar fašisto – nuo liberalo. Nereti atvejai, kai kompleksai visiškai užvaldo kokio nors žmogaus ego. „Šiandien visi žino, kad žmonės „turi kompleksų“. Kas ne taip gerai žinoma, bet teoriškai žymiai svarbiau – tai, kad kompleksai gali turėti mus“ (6).

       Kolektyviniai kompleksai – tai, ką K. Heidenas įvardijo kaip „masinė siela“, vokiečių romantikai – „tautos dvasia“, Will Durant – „rasės siela“ (7), o įvairių tautų religijos ir mitologijos vadino „dvasiomis“, „jėgomis“, „dievais“. Silpnėjant religijos vaidmeniui žmonių gyvenime, stiprėjo socialinių bei politinių pasąmonės struktūrų svarba. Anot C. G. Jungo, „seni, gąsdinę žmones dievai niekur nedingo, o tik pakeitė vardus: dabar jie rimuojasi su „izmais“ (8).

       Kokio nors ideologinio kolektyvinio komplekso formavimosi procesą labai schematiškai galima pavaizduoti taip. Kažkieno vaizduotėje gimsta tautos ar žmonijos ateities vizija. Nuo paprastų kiekvieno žmogaus galvoje knibždančių fantazijų ji skiriasi tuo, jog tas „kažkas“ patiki, kad šią viziją galima įgyvendinti. Jei šios vizijos įgyvendinimo realumu patiki ir kiti žmonės, subjektyvūs vaizduotės turiniai tampa objektyviais. Šiems turiniams konkretizuojantis, vis svarbesnį vaidmenį psichikos struktūroje pradeda atlikti jausmai. Formuojasi meilės ir neapykantos, paniekos ir pasididžiavimo, smurto ir užuojautos objektai. komplekso formavimą užbaigia protas, kuris, kiek tai įmanoma, racionaliai pagrindžia vaizduotės sukurtus, tikėjimo palaikomus ir jausmais užpildytus psichikos turinius.

       Psichologinį vokiškojo fašizmo pagrindą sudarė du kolektyviniai, vienas kitą papildantys, kompleksai. Pirmą jų galima pavadinti nacionalistiniu, antrą – rasistiniu. Nacionalistinis fašistinis kompleksas formavosi kaip reakcija į pralaimėjimą Pirmajame pasauliniame kare. Rasistinis kompleksas reiškėsi kaip reakcija į Vakarų civilizacijos nuosmukį. Hitlerio vadovaujama partija atstovavo abiem šiems kompleksams.



Patriotizmo kaina


       Krikščionybė beveik du tūkstančius metų buvo pagrindinė Vakarų žmones vienijanti jėga, kuri jų gyvenimui suteikė prasmės ir kryptingumo. Naujaisiais laikais prasidėjusi sekuliarizacija pakirto dvasinius Vakarų civilizacijos pagrindus, atvėrė egzistencinį vakuumą, grasinusį sugriauti pačius Vakarų civilizacijos pagrindus. Anot Friedricho Nietzsche’s, „religijos vandenys slūgsta, palikdami pelkes ir maurynus; tautos persipykusios vėl skaidosi ir grasina viena kitą išskersti, niekada pasaulis nebuvo toks žemiškas, niekada nebuvo taip sumenkėjusi meilė ir dvasia. Mokslo žmonės nebėra šviesuliai ir prieglobsčio tiekėjai. <...> viskas tarnauja artėjančiam barbariškumui, taip pat dabarties menas ir mokslas. Turintys išsilavinimą išsigimė, virsdami švietimo priešais, nes neigia visuotinę ligą ir stengiasi trukdyti gydytojams“ (9).

       Praėjus dar šimtui metų – tarkim, dvidešimto amžiaus pabaigoje – religijos nykimo pasekmės jau nebuvo tokios dramatiškos, o kultūros būklė tokia grėsminga. Vakariečių pasąmonė galutinai sekuliarizavosi, beprasmybė tapo gyvenimo norma. Tačiau tradicinės religijos ir moralės suformuotų pasąmonės struktūrų vaidmuo devyniolikto amžiaus pabaigoje buvo dar palyginti stiprus. Daugelis žmonių jautė savotišką idealų ilgesį, ieškojo jei ne absoliučių, tai bent ilgaamžių vertybių. Kai kurie žmonės gyvenimo prasmę rasdavo naujose religijose, kai kurie – visuomenei naudingame darbe, dar kažkas – marksizme, tačiau visa tai   buvo nedideles žmonių grupes apimantys judėjimai. Žlungant krikščioniškajai visus Vakarus vienijusiai bendruomenei, svarbiausia socialine europiečius integruojančia struktūra tampa tauta.

       Dvidešimto amžiaus pradžioje patriotizmas tapo pagrindine masinio idealizmo apraiška, todėl nenuostabu, kad kai tik atsirado proga jam pasireikšti – kilo reali karo grėsmė, – minios entuziastingų, egzaltuotų patriotų užplūdo Vienos, Berlyno, Sankt Peterburgo gatves. Visi tikėjo greita pergale, visi save laikė teisiais.

       Pirmojo pasaulinio karo pralaimėjimas suskaldė vokiečius į dvi pagrindines dalis. Vienoje pusėje buvo nusivylę, bet kokius idealus, prasmes ir vertybes praradę žmones, kitoje – kovotojai. Ryškiausias pirmo tipo žmonių pavyzdys – Ericho Marijos Remarque’o romanų herojai. Kitoje pusėje buvo tie, kurie nenorėjo susitaikyti su pralaimėjimu, pripažinti, kad jų patirtos kančios buvo beprasmės, o aukos sudėtos veltui. Tokiems priklausė ir Hitleris. Pagal pirmame fašizmo sklaidos etape aktyviai diegiamą legendą apvaizda pasirinko kuklų nežinomą kareivį, kad šis taptų didžiu lyderiu, kurio pašaukimas – atkurti sutryptą dviejų milijonų žuvusių karių garbę (10).

       Kaip vėliau pripažino daugelis istorikų, Versalio taikos sąlygos pralaimėjusiems buvo žeminančios. Vokietija prarado teritorijų dalį, turėjo sumokėti milži-nišką kontribuciją, ženkliai sumažinti kariuomenę. Tuomečio Vokietijos kanclerio Philippo Scheidmanno žodžiais tariant, „kieno rankos nesudrebės, dedant sau ir mums šias grandines?“ (11). „Tauta grandinėse“ – viena populiariausių to meto  Vokietijoje metaforų. Liuteronų bažnyčia Versalio sutarties pasirašymo datą – birželio 28-ąją – paskelbė nacionaline gedulo diena.

       C. G. Jungas pagrindiniu psichikos veiklą reguliuojančiu dėsniu laikė kompensacijos dėsnį. Pažeminimas kompensuojamas išaukštinimu. Tai labai gerai atspindėta ilgą laiką oficialiu komunistinio judėjimo himnu buvusiame „Internacionale“, kurio pirma eilutė kviečia „pirmyn, vergai nužemintieji“, o priedainyje tvirtinama, – „kas buvo nieks, tas bus viskuo“ (12). Sąjungininkų bandymai padaryti Vokietiją antrarūše valstybe pagimdė „Didžiosios Vokietijos“ idėją.



Vokietija aukščiau visko


       Pagal Versalio taikos sutartį apie 13 proc. vokiečių atsidūrė už naujos Vokietijos ribų. Bent jau kai kuriuose regionuose su jais buvo elgiamasi kaip su antrarūšiais pralaimėjusios valstybės piliečiais, todėl nenuostabu, kad Hitleris savo misiją suvokė pirmiausia kaip užsienyje atsidūrusių tautiečių gynimą. Gana greitai etninių vokiečių teisių gynimas peraugo į reikalavimą susigrąžinti prarastas tankiai apgyvendintas vokiečiais teritorijas. Kaip skelbė populiarus tuo metu Balkanuose posakis, „kodėl aš turiu būti tautine mažuma tavo valstybėje, jei tu gali būti mažuma manoje?“.

       Kažkada, komentuodamas Felikso Dzeržinskio uolumą naikinant Rusijoje įvykdyto bolševikų perversmo priešus, Vladimiras Leninas pažymėjo, kad surusėję kitų tautybių atstovai karščiau gina rusų interesus, nei patys rusai. Matyt, tai teisinga ir kitų tautų atžvilgiu. Austras, tiksliau, Austrijos vokietis Hitleris karščiau propagavo ir aršiau gynė visus etninius vokiečius, vienijančios Vokietijos idėją nei bet koks Prūsijos ar Bavarijos pilietis, kuriam būti vokiečiu taip natūralu, kaip būti vyru. Ypatingą Hitlerio pasipiktinimą, net įniršį sukeldavo žinios apie tikrus ar tariamus vokiečių persekiojimus. 1935 m. su anglų delegacija, svarstant vadinamojo „Rytų pakto“ sudarymo galimybes, fiureris pašoko ir ėmė šaukti: „Mes neturėsime reikalų su Lietuva!“ Jo akys blizgėjo, balsas prikimo. „Jokiomis sąlygomis mes nesudarysime pakto su valstybe, kuri persekioja vokiečius Mėmelyje!“ – siautėjo jis“ (13). Panašiai Hitleris reaguodavo į žinias apie vokiečių padėtį Lenkijoje, Čekijoje ar kitose kaimyninėse valstybėse. Kažin ar verta stebėtis, kad toks fiurerio uolumas ginant etninių vokiečių teises daugumai jo tėvynainių buvo jei ne pagirtinas, tai bent suprantamas.

       Žymiai sunkiau sekėsi sukurti eiliniams piliečiams suprantamą ir priimtiną valstybės modelį. Negalima pamiršti, jog Didžiosios Vokietijos viziją plėtojo atviri pasąmonei žmonės – menininkai ir mistikai. Hitleris, kaip žinoma, buvo dailininkas mėgėjas, Josephas Goebbelsas – žurnalistas ir rašytojas (14), Rudolfas Hessas – aktyvus okultinės mistinės draugijos Thule narys, Heinrichą Himmlerį kartkartėm aplankydavo X a. gyvenusio karaliaus Heinricho I (Paukštvanagio) siela ir duodavo jam vertingų patarimų (15). Visi šie žmonės gyveno daugiau vaizduotės nei realybės pasauliuose, todėl ir jų sukurtas atvirai rasistinės valstybės modelis – tai nepakartojamas blaivaus proto ir įkvėpimo, fantazijos ir fantastikos mišinys. Nenuostabu, kad iš jo buvo atvirai šaipomasi, o nacionalsocialistai buvo marginalinė partija, tesurenkanti vos 2–3 proc. rinkėjų balsų. Ir vis dėlto 1932 m. rinkimuose partija surinko 34 proc. balsų, o vėliau vykę referendumai liudijo jei ne besąlygišką, tai bent didelį pritarimą Hitleriui ir jo partijos vykdomai politikai. Čia negalima nepaminėti 1928 m. prasidėjusios ekonominės depresijos, kurios pasekmės ypač skaudžiai buvo juntamos Vokietijoje. Tačiau didelę įtaką šiam procesui darė ir psichologiniai faktoriai, konkrečiai – tikėjimas.



Tikėjimas ir paklusnumas


       Tikėjimas – tokia pat psichinė funkcija kaip protas, vaizduotė ar jausmai. Kažkodėl niekas nesididžiuoja proto trūkumu, bet niekinantis požiūris į tikėjimą būdingas daugeliui Vakarų žmonių. Taip yra todėl, kad Vakaruose nuo Immanuelio Kanto laikų įsivyravo tikėjimo, kaip žinojimo, trūkumo samprata. Tikime todėl, kad nežinome, jei žinotume, nereikėtų tikėti. Tuo tarpu religijose – ypač Rytų – populiarus tikėjimo, kaip specifinės psichinės energijos, supratimas. Žinoma Tibeto religijos tyrinėtoja Alexandra David-Neel rašo: „Ne tik Tibeto mistikai, bet ir daugelis Azijos gyventojų tvirtina, kad tikėjimas pats savaime yra milžiniška judinanti jėga. Ji veikia nepriklausomai nuo vidinių garbinimo objekto savybių. Dievas gali būti akmeniu, dvasinis vadovas – pačiu paprasčiausiu žmogumi, ir vis dėlto tikėjimas jais ir jų garbinimas gali pažadinti neregėtą tikinčiojo energiją ir anksčiau užslėptus sugebėjimus“ (16).

       Hitleris puikiai suvokė tikėjimo reikšmę pavienių žmonių, taip pat ir tautų gyvenime. Dar 1927 m., piešdamas būsimos Vokietijos kontūrus, jis teigė: „Mes pirmenybę teikiame ne žinojimui, o tikėjimui. Būtina tikėti mūsų reikalu. Tik tikėjimas sukuria valstybę“ (17). Šį savo tikėjimą fiureris sugebėjo perteikti ir kitiems. Pirmųjų nacių atėjimo į valdžią metinių proga pasakytoje kalboje R. Hessas prisiminė: „Man teko laimė – nežinau, ar atsitiktinai, ar tai buvo lemtis, – kartą 1920 m. vasarą užeiti į nedidelę alinę Miunchene, kur tuo metu visiškai man nežinomas žmogus, kažkoks Adolfas Hitleris, susirinkusiųjų būreliui sakė kalbą, jis aiškiai, logiškai, įtikinamai dėstė naują politinę programą <...>. Šis žmogus skleidė milžinišką tikėjimą – niekada prieš tai aš nepatyriau nieko panašaus. Ypač neįtikėtina buvo tai, kad aš ir kiti klausytojai, būdami sveiko proto, nesijuokėme, kai jis visiškai rimtai, tarsi jam būtų regėjimas, dėstė negausiems klausytojams, kad ateis diena, kai naujo judėjimo, už kurio pergalę jis kovoja, vėliava plevėsuos virš Reichstago, virš Berlyno pilies ir virš kiekvieno vokiečio namo kaip pergalingas simbolis naujos, visų gerbiamos, nacionalistinės ir socialistinės Vokietijos“ (18).

       Palaipsniui Hitlerio skleidžiamas tikėjimas persmelkė ne tik artimiausius jo pasekėjus, bet ir plačiąsias vokiečių mases. 1934 m. amerikiečių sociologams buvo leista atlikti apklausą, kurios tikslas – išsiaiškinti, kokių motyvų skatinami vokiečiai palaikė Hitlerį. Vienas iš Nacionalsocialistinės darbininkų partijos narių (iš profesijos darbininkas) savo atsakymą suformulavo taip: „Tikėjimas buvo vienintelis dalykas, kuris mus vedė, tikėjimas Vokietija, tikėjimas mūsų tautos tyrumu ir tikėjimas mūsų lyderiu. Šventa buvo mūsų kova ir šventa mūsų pergalė <...>. Ateis diena ir pasaulis pripažins, kad pasiaukojimu ir krauju sukurtos mūsų valstybės tikslas – atnešti pasauliui taiką ir gerovę“ (19).

       Tikėjimas – ne viena iš krikščioniškų vertybių, tikėjimas – išskirtinė krikščioniška vertybė. Nė kiek neperdedant galima teigti, – be tikėjimo nėra krikščionio. Ir turbūt niekas kitas Europos istorijoje taip neiškėlė tikėjimo reikšmės kaip Martinas Lutheris. Jo paskelbtas nuteisinimas tikėjimu (sola fide) – protestantizmo doktrinos šerdis. Todėl jei XX a. tikėjimas dar galėjo daryti realų poveikį kokios nors tautos istorijai, tai tik M. Lutherio tautos. Fašistinėje Vokietijoje tikėjimas įgavo iškreiptas, neretai groteskines formas, bet tai buvo religinis tikėjimas, tikėjimas ne kaip žinojimo trūkumas, bet kaip pagrindinė žmogų, pasaulį, būtį formuojanti jėga. Gerai žinomi Kristaus žodžiai: „Turėkite tikėjimą Dievu! Iš tiesų sakau jums: kas pasakytų šitam kalnui: „Pasikelk ir meskis į jūrą, ir savo širdyje nesvyruotų, bet tikėtų įvyksiant, ką sako, – taip jam ir įvyktų“ (Mk 11, 22–24). Šį palyginimą panaudojo Hitleris kalboje, pasakytoje po Austrijos prijungimo prie Vokietijos: „Tai, kas įvyko per šias paskutines kelias savaites, yra idėjos triumfas, valios triumfas, netgi pastangų ir užsispyrimo triumfas, tačiau pirmiausia tai tikėjimo stebuklas, nes tik tikėjimas galėjo išjudinti šituos kalnus“ (20).

       Be tikėjimo, svarbų vaidmenį fašistinio komplekso formavimuisi atliko paklusnumas. Psichologiniu atžvilgiu paklusnumas reiškia atsidavimą kolektyviniams kompleksams. Ego – palyginti silpna psichologinė struktūra, todėl jaučiasi saugi tik priklausydama stipresnėms pasąmonės struktūroms. Tai labai gerai suprato ir išreiškė dar Fiodoras Dostojevskis, teigdamas, jog „žmogus neturi kito tokio skausmingo rūpesčio, kaip kad surasti ką nors, kam galėtų kuo greičiau atiduoti tą laisvės dovaną, su kuria užgimsta ši pasigailėtina būtybė“ (21). XX amžiuje, stiprėjant individualizmui, tokio atsidavimo poreikis dar labiau įsigalėjo. Žinomas ispanų filosofas Ortega y Gassetas po Pirmojo pasaulinio karo parašytoje knygoje pranašavo, kad „netrukus visoje planetoje iki pat žvaigždžių pakils šauksmas, lyg būtų užkaukę tūkstančiai šunų – tai žmonės maldaute maldaus naujo valdytojo, kuris suformuotų užduotis, uždėtų pareigas“ (22). Šis valdytojo poreikis – ne trumpalaikė, atsitiktinė, tik ispanams, italams ar vokiečiams būdinga psichologinė nuostata. Tai – psichikos imperatyvas. Liberalizmas sugriovė šimtmečius, tūkstantmečius kurtas pasąmonės struktūras, bet nesukūrė naujų. Tokioje situacijoje laisvė vedė tik prie psichinio disbalanso, kurio pasekmės jaučiamos ir dabartinėje Vakarų visuomenėje.

       Negalima ignoruoti ir to fakto, jog paklusnumas – visose tradicinėse kultūrose, taip pat ir krikščionybėje, vertinama dorybė. Kaip rašė prancūzų dominikonas Paulis Lejeune, „didžiausia vienuolio gyvenimo paguoda yra tai, kad, paklusdami kitiems, mes negalime daryti klaidų. Jūsų viršininkas, įsakinėdamas jums daryti tą ar kitką, gali klysti, bet jūs visada įsitikinęs, kad paklusdami jūs negalite klysti, nes Dievas jūsų klaus tiktai to, ar jūs gerai vykdėte įsakymus, ir jei jūs atsakysite teigiamai, jūs būsite atleistas nuo atsakomybės“ (23). Panašiai mąstė ir daugelis, jei ne dauguma dalyvavusių abejotinose karinėse operacijose vokiečių, todėl buvo nuoširdžiai nustebę, kai po karo buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn: juk jie tik vykdė įsakymus. Ypač gerai šio tipo mentalumas atspindėtas Roberto Merlio romane „Mirtis mano amatas“. Gerai nežinoma, kaip elgėsi Dievas paklusnių savo vyresnybei vienuolių atžvilgiu, užtat karo tribunolų nuosprendžiai nacistiniams nusikaltėliams žinomi visiems.

       Meilė Vokietijai, tikėjimas jos ateitimi, paklusnumas ir daug kitų psichologinių faktorių  formavo tai, ką galima pavadinti nacionalistiniu fašistiniu kompleksu. Šio komplekso valdžioje esantis žmogus jautėsi gerai tik suvokdamas save kaip tam tikros visumos – konkrečiai, tautos dalį, ir bet koks nukrypimas nuo jam skirto vaidmens grėsė ne tik teisinėm ar fizinėm pasekmėm, bet sukeldavo ir psichinį diskomfortą. Tačiau neką menkesnį vaidmenį fašizmo atsiradimui ir sklaidai atliko rasizmas.



Didžiosios rasės nuosmukis


       Rasizmas – neatsiejama Naujaisiais laikais pradėjusios formuotis sekuliarios pasaulėžiūros dalis. Tai, kad baltoji rasė pranašesnė už kitas, buvo toks savaime suprantamas dalykas, jog abejojantis tuo žmogus būtų paprasčiausiai išjuoktas – užtenka prisiminti prekybą vergais ar aborigenų išnaikinimą Naujojoje Zelandijoje. Be ekonominiais motyvais paremto rasizmo, vis platesnį mastą įgavo politinis – svetimų žemių grobimas, masinis Afrikos ir Azijos kolonizavimas. Šiuo atveju vakariečiai veikė pagal principą „blogesnis, nes silpnesnis“, todėl nesivaržė ir karą pralaimėjusios Vokietijos atžvilgiu. Bet čia jie persistengė. Kaip rašo M. Burleigh, „baisi, nedovanotina Europos valstybių klaida buvo elgtis su Vokietija taip, kaip jie įprato elgtis užjūriuose, ir nusikaltimų nusikaltimas buvo įvesti kolonijinę kariuomenę į Reino sritį, tai yra traktuoti Vokietiją taip, tarsi tai būtų Alžyras ar Senegalas“ (24). Išties negalima buvo su vokiečiais elgtis kaip su alžyriečiais ar senegaliečiais, nes patys vokiečiai buvo ne menkesni rasistai nei prancūzai ar anglai. Maža to – jie laikė save arijais.

       Vakaruose arijo (sanskrito kalba gerbtino, kilnaus) sąvoką vienas iš pirmųjų XIX a. pradžioje pavartojo vokiečių romantikas Friedrichas Schlegelis kūrinyje „Indų kalbos ir filosofijos tyrimai“. Greitai pasirodė veikalai, įrodinėjantys, jog arijų tėvynė ne Indija, o šiaurės vakarų Europa. Hustonas Stewartas Chemberlainas arijais laikė vokiečius, keltus, slavus, lotynus, graikus, taip pat šiaurės Afrikoje gyvenančius berberus. Jo nuomone, „rasė iškelia žmogų virš savęs, pripildo jį nepaprasta, beveik antgamtine energija, išskiria kaip individą iš chaotiško tautų, surinktų iš visų pasaulio kraštų, maišyklės“ (25). Tačiau didžiausią įtaką Vakarų rasizmo istorijai padarė Madisono Granto 1916 m. išėjusi knyga „Didžiosios rasės nuosmukis, arba Europos istorijos rasiniai pagrindai“. Nauja šioje knygoje buvo tai, kad autorius ne tik deklaravo arijų pranašumą, bet ir tam pranašumui išsaugoti ir įtvirtinti siūlė griežtą eugenistinę programą. Knyga buvo ypač populiari JAV, kur tik iki 1937 m. buvo parduota 1 600 000 jos egzempliorių. Kaip tik šią knygą Hitleris vadino „mano Biblija“ (26).

       XIX a. pab.–XX pr. Vakarų kultūros būklė buvo plačiai aptarinėjama filosofinėje, sociologinėje, kultūrologinėje spaudoje. F. Nietzsche dėl visuomenę ištikusių bėdų pirmiausia kaltino krikščionybę. Albertas Schweitzeris, priešingai, kultūros krizę siejo su krikščioniškosios religijos ir moralės krize. Anot Oswaldo Spenglerio, istoriją valdo likimas, todėl „Vakarų saulėlydis“ toks pat neišvengiamas, kaip po rudens ateinanti žiema. Rasizmo teoretikai Vakarų kultūros nuosmukį siejo su rasės nuosmukiu.

       Sveikata – pagrindinė ligonių tema. Kol baltieji viešpatavo, apie jų pranašumą niekas nekalbėjo. Kai baltosios rasės įtaka pasauliui pradėjo blėsti, atsirado jos istorinį vaidmenį iškeliančių veikalų. Ir pradėjo formuotis rasizmo praktika.



Racionalus barbarizmas


       Didžiausios beprotybės visada grindžiamos protu – užtenka prisiminti jakobinų teroro siautėjimo metais po Paryžiaus gatves vežiojamą Proto deivės statulą. Nenuostabu, kad ir fašizmo beprotybės buvo grindžiamos protu. Kaip teigė Hitleris, „nacionalsocializmas yra šaltas ir griežtai racionalus požiūris į realybę, grindžiamas didžiausiais mokslo pasiekimais ir jų dvasine išraiška. <…> Nacionalsocialistinis judėjimas yra ne kultu paremtas judėjimas, o tautinė ir politinė filosofija, išaugusi iš išimtinai rasinio pobūdžio samprotavimų“ (27).

        „Didžiausi mokslo pasiekimai“ – tai pirmiausia Darvino evoliucijos teorija (kovoje dėl būvio nugali stipriausias), eugenika ir glaudžiai su ja susieta „rasinė higiena“. Tarpukario Vokietijoje rasinė higiena buvo visuose universitetuose dėstoma disciplina. Praktinis šios disciplinos taikymas reiškė, viena vertus, geriausiųjų atranką, kitą vertus, – nevisaverčių naikinimą.

        „Geriausiųjų atrankos“ teorija rėmėsi gerai biologijoje žinomu faktu, kad jei maišosi grynakraujai padarai ir mišrūnai, tai palikuonys visada turi tam tikrų mišrūnų požymių. Fašistai šį principą pritaikė ne tik arklių, karvių ar šunų, bet ir žmonių selekcijai. Anot H. Himmlerio, „mes atsiradome dėl selekcijos. Savo tautai mes atrinkdavome geriausius. Todėl dabar, kaip ir visada, mes privalome prisiminti mūsų principus: kraujas, selekcija ir tvirtybė. Tik taip galima sukurti vokiečių tautos, vokiečių nacijos aukštesnę padermę, kuri sutelks mūsų tautą ir išgelbės Europą“ (28).

       Kita rasinės higienos kryptis – nevisaverčių asmenų naikinimas ar bent jau plitimo apribojimas. Pagrindiniai čia taikomi metodai – priverstinė eutanazija ir sterilizacija. Daug šimtmečių trukęs nekontroliuojamas gimstamumas gerokai užteršė arijų naciją, todėl, pirmosios Vokietijoje rasinės higienos katedros vedėjo Frico Lenco nuomone, sterilizuoti reikėtų apie 30 proc. vokiečių (29). Praktiniai nacių pasiekimai šioje srityje ne tokie įspūdingi: manoma, kad per visą Trečiojo reicho egzistavimo istoriją buvo sterilizuota apie 400 000 gyventojų (30). Priverstinės eutanazijos rezultatai dar „kuklesni“ – iki 1941 m. keturiose pagrindinėse prieglaudose eutanazija buvo įvykdyta 70 273 žmonėms (31). Tai aiškiai nesiderino su plačiais fiurerio šioje srityje užmojais. dar 1929 m. jis rašė: „Jei Vokietijoje kasmet gimtų apie milijoną vaikų, o 700–800 000 silpniausių žmonių būtų pašalinami, rezultatas galėtų būti jėgos padidėjimas. Pavojingiausias mums dalykas – nutraukti natūralios atrankos procesą ir taip užkirsti sau kelią išsiugdyti gabiausių žmonių. Pirmagimiai ne visada stipriausi ir talentingiausi. Sparta – ryškiausias rasinės valstybės pavyzdys istorijoje – sistemiškai šiuos dėsnius taikė praktikoje. Mes nemažiau sistemiškai darome atvirkščiai. Šiuolaikiniu sentimentaliu humanizmu mes stengiamės silpnuosius išlaikyti sveikųjų sąskaita“ (32).

       Pagrindinės priverstinės eutanazijos priežastys – ekonominės. Naciai mėgo operuoti skaičiais, demonstruojančiais, kiek valstybei kainuoja vieno nepagydomai sergančio paciento išlaikymas ir kaip efektyviai šias lėšas galima būtų panaudoti sveikųjų naudai. „Sentimentaliam humanizmui“ ar kitoms etinėms sąvokoms į moksliškumą pretenduojančioje ideologijoje vietos nebuvo. Ypač tai išryškino požiūris į žydus.



Kova su šešėliu


       1916 metais, viešosios nuomonės spaudžiama, Vokietijos karo ministerija atliko vadinamąją „žydų apskaitą“. Tyrimo rezultatai paneigė mitą apie herojiškai fronte kovojančius vokiečius ir begėdiškai iš karo besipelnijančius žydus, tačiau pats tokios apskaitos faktas gerai atspindi to meto Vokietijoje vyravusias nuotaikas (33).

       C. G. Jungas svarbia fašizmo psichologijos dalimi laikė „kovą su šešėliu“. Šešėlis – sąmoningai nesuvokiamų ir paprastai neigiamų asmenybės bruožų visuma. Šešėlius turi visi žmonės, tačiau toli gražu ne visi tai suvokia ir pripažįsta. Egzistuoja du pagrindiniai vadavimosi iš šešėlio būdai. Pirmiausia, šešėlį galima integruoti į sąmonę ir bent iš dalies neutralizuoti destruktyvų jo pobūdį. Jei koks nors žmogus yra piktas ir suvokia toks esąs, jo santykiai su aplinkiniais žmonėmis dažniausiai neperžengia padorumo ribų. Kitas, žymiai dažniau pasitaikantis, variantas – ekstrapoliuoti šešėlį į kitus žmones, priskirti jiems savo paties neigiamus bruožus. Toks ekstrapoliavimas būdingas ne tik pavieniams individams, bet ir žmonių grupėms, o kartais net ištisoms tautoms. Kaip tik tai ir įvyko fašistinėje Vokietijoje (34).

       Nors neatsiejama nacių ideologijos dalis buvo antisemitizmas, jo paplitimas Vokietijos regionuose buvo skirtingas. Kaip parodė jau pokariu atlikti tyrimai, tuose regionuose, kur buvo alternatyvūs neapykantos objektai, pavyzdžiui, danai ar lenkai, antisemitizmas buvo minimalus (35). Daugumai žmonių svarbu neapkęsti, nesvarbu ką. Tai reiškia, kad kova su šešėliu buvo svarbi, bet ne vienintelė nacių antisemitizmo priežastis. Tarp kitų šį reiškinį formavusių psichologinių priežasčių būtina paminėti vaizduotę.



Įsivaizduotas priešas


       Karlas Marxas sukūrė mokymą apie neišvengiamą proletarinės revoliucijos visoje žemėje pergalę. Per XX a. pradžioje vykusias revoliucijas didesnį ar mažesnį vaidmenį atliko žydai. Šiais ir panašiais faktais grindė savo samprotavimus tarptautinio bolševikų-žydų sąmokslo teorijos šalininkai. Būtina pabrėžti, jog šie faktai buvo įtikinantys tik jau tikintiems tokio sąmokslo egzistavimu. Šiuo atveju veikė panašus dėsningumas kaip racionalių Dievo buvimo įrodymų atžvilgiu: tikintiems Dievą šie įrodymai pakankami ir aiškūs, ateistų gi jie neįtikina.

       Nors faktų nepakako įrodyti bolševikų-žydų sąmokslo egzistavimo, bet užteko duoti peno vaizduotei. Jai nereikia racionalaus pagrindimo – vaizduotė vystosi pagal tik jai pačiai suprantamus ir žinomus dėsnius. užtenka vos girdimo krūmuose šlamesio, kad vaizduotė sukurtų baisaus artyn sėlinančio žvėries paveikslą. Arba išsiblaškiusio mylimo žmogaus žvilgsnio tam, kad vaizduotė sukurtų klastingo, viskam pasirengusio varžovo įvaizdį (prisiminkim Otelo kančias, kai jis pamatė pas Jagą Dezdemonos nosinaitę). Ne menkesnis vaizduotės vaidmuo ir politikoje, ir šlykščiausioje jos apraiškoje – kare. Anot Jameso Hillmano, „svarbiausia kare ne mums grasinantis priešas, o vaizduotė. Tai vaizduotė yra varomoji jėga, ypač jei ji jau paruošta medijų, auklėjimo ir religijos, gausiai maitinama agresyviais švilpimais ir patetinėm valstybės tiradom. Įsivaizduojamas fantomas auga ir užgožia horizontą, ir mes jau nematom nieko, išskyrus jį. Archetipinė idėja įgyja bruožus. Kai tik priešas įsivaizduotas, mes jau esame karo būklėje. Kai tik priešas įvardytas, karas jau paskelbtas ir faktinis jo paskelbimas tampa neesminiu, grynai juridiniu dalyku“ (36).

       Vaizduotės egzistavimas – būtina bet kokios kūrybos sąlyga. Politinė vaizduotė artima mokslinei, tačiau jei moksle tam tikri faktai gali ne tik patvirtinti, bet ir paneigti teoriją, tai politinė vaizduotė visus faktus interpretuoja tik pagal savo sukurtą teoriją, nepaisydama jokių racionalių argumentų ar įrodymų. Pailiustruosime tai tik požiūrio į Antrojo pasaulinio karo priežastis pavyzdžiu.

       Bent jau kai kurių anglų ir prancūzų politikų logiką Antrojo pasaulinio karo išvakarėse trumpai galima suformuluoti taip: „Gali būti, kad kai kurie Versalio sutarties punktai Vokietijos atžvilgiu buvo nevisiškai korektiški, todėl mes ilgai nuolaidžiavome Hitleriui – leidome susigrąžinti Reino sritį, prisijungti Austriją, suskaldyti ir paimti savo globon Čekoslovakiją, bet vieną kartą tam reikia padaryti galą, kitaip ši valstybė visiškai praras saiką ir anksčiau ar vėliau atsigręš prieš mus. Prieita paskutinė riba, todėl jei Hitleris, nepaisydamas mūsų įspėjimų, užpuls Lenkiją, gaus atkirtį.“ Hitleris galimo Antrojo pasaulinio karo priežastis įsivaizdavo visiškai kitaip. 1939 m. sausio 30 d. – atėjimo į valdžią šeštųjų metinių proga pasakytoje kalboje jis teigė: „Jei tarptautinė finansinė žydija vėl įvels tautas į pasaulinį karą, rezultatas bus ne visos žemės bolševizavimas, o kartu ir žydų pergalė, bet žydų rasės Europoje sunaikinimas“ (37). Būdamas visiškoje rasistinio komplekso valdžioje, Hitleris jau negalėjo realiai vertinti situacijos, suvokti savo oponentų logikos, argumentų, galų gale jų pateikiamų faktų. Fantomas užgožė horizontą, ir jis jau nematė nieko, išskyrus savo vaizduotės sukurtą priešą.

       Kadangi išvengti karo nepavyko, Hitleris nurodė spręsti žydų klausimą „be pasigailėjimo ir sentimentų“. Tie, kurie sukėlė karą, kainuojantį Vokietijai tiek gyvybių, turi užmokėti savo gyvybėmis (38). Masinis žydų naikinimas – šiurpiausias, tragiškiausias Antrojo pasaulinio karo puslapis. Bet jis būtų buvęs neįmanomas be bendro moralės nuosmukio Vakaruose. Pailiustruosime tai tik karo etikos pavyzdžiu.



Kario garbė


       Kol vokiečiai vykdė „galutinį žydų klausimo sprendimą“, britai bombardavo jų miestus. Be abejo, ir vokiečiai bombardavo britų miestus, tačiau vokiečių civilių gyventojų aukų skaičius dešimteriopai viršijo britų (39). Tik bombarduojant Hamburgą 1943-iųjų liepą žuvo apie 40 000 jo gyventojų.

       Masiniais vokiečių miestų bombardavimais buvo siekiama įbauginti civilius gyventojus ir sukelti nepasitenkinimą nacių režimu. Kai tai nepavyko, buvo pradėta skaičiuoti ekonominė nauda. Kaip rašo M. Burleigh, tik priešlėktuvinių pabūklų gamybai vokiečiai sunaudojo tiek aliuminio, kiek būtų užtekę pagaminti 44 000 lėktuvų (40). Atsižvelgiant į tai, jog per bombardavimus žuvo apie 450 000 vokiečių (41), sąjungininkai „laimėjo“ dešimt civilių gyventojų už vieną lėktuvą. Tačiau pagrindinės priežastys žudyti civilius gyventojus, be abejo, buvo karinės: civiliai mainais už kareivius. Hitleris su jam būdingu polinkiu į plačius gestus dar 1940 m. nurodė už kiekvieną Prancūzijoje nužudytą kareivį šaudyti 100 įkaitų (vietoj anksčiau šaudytų 10) (42). Šio nurodymo nebuvo laikomasi paraidžiui: žinomi atvejai, kai už keletą partizanų nužudytų vokiečių kareivių būdavo sudeginami ištisi kaimai kartu su visais gyventojais – prisiminkim Pirčiupius. Didžiosios Britanijos karinių oro pajėgų vadas Arthuras Harris savo kareivius vertino dar labiau. 1945 m. kovo mėnesį, kai dauguma vokiečių miestų jau skendėjo griuvėsiuose, jis pareiškė, kad „visi dar išlikę vokiečių miestai neverti kaulų vieno vienintelio britų grenadieriaus“ (43). Amerikiečiai šiuo požiūriu buvo kukliausi. Jų specialistų nuomone, šturmuojant Japonijos salas būtų žuvę apie milijoną kareivių (44). Alternatyva – 250 000 (jei prireiks, ir daugiau) civilių Japonijos gyventojų. Daugiau neprireikė – Japonija kapituliavo. Taip viena po Hirosimos ir Nagasakio griuvėsiais palaidota japonų moteris ar vaikas išgelbėjo gyvybę keturiems amerikiečių kareiviams. Kas išdrįs ginčytis, kad amerikiečiai pasielgė neprotingai?

       Masinis civilių gyventojų naikinimas pradėjo naują etapą Vakarų, o tam tikru atžvilgiu ir visos žmonijos istorijoje. Visais laikais visų tautų kariuomenėse buvo banditų ir galvažudžių. Antrojo pasaulinio karo ypatumas, kad civilių gyventojų naikinimas tapo valstybinėmis ideologijomis. Žudė ne padugnės (nors tokių, be abejo, buvo visų kariaujančių armijų gretose), žudė, ar bent jau davė įsakymus žudyti, valstybių vadovai. Dar XIX amžiuje, tarkim, Napoleono karų epochoje, pati klausimo formuluotė būtų šokiravusi bet kurį bet kurios iš kariaujančių armijų karininką, nekalbant jau apie karvedžius. Neįmanoma įsivaizduoti Napoleono, Wellingtono ar Kutuzovo, aptarinėjančių su savo maršalais, kiek reikia nužudyti civilių gyventojų, kad išsaugotų vieno ar kelių karių gyvybes. Tai, kas buvo neįmanoma XIX a. pradžioje, tapo norma XX a. viduryje.

       Iki šių dienų netyla ginčai apie religijos ir moralės santykį. Anot F. Dostojevskio, „bet kokia moralė kyla iš religijos, arba religija yra tiktai moralės formulė“ (45). Religijos nuosmukis Vakaruose neišvengiamai vedė prie moralės nuosmukio, kurio viena iš ryškiausių apraiškų – masinės civilių gyventojų žudynės. Ir šiuo atveju ne tiek svarbu, ar šios žudynės buvo vykdomos dangstantis neva aukštesne „šviesiaplaukių bestijų“ morale, ar išplaukė iš pragmatiško cinizmo, absoliučios dvasinės tuštumos ir paniekos kito žmogaus gyvybei. Rezultatas tas pats – šimtai tūkstančių, milijonai po subombarduotų namų griuvėsiais ar koncentracijos stovyklose žuvusių moterų, senių, vaikų. I. Kantas yra pasakęs: baisus dievas be moralės. Tačiau dar baisesnė moralė be Dievo. Kraugeriški, šimtų žmonių gyvybių pareikalavę majų ar actekų dievai kelia virpulį ir pasibaisėjimą. O kaip apibūdinti jausmus, kylančius mąstant apie Osvencimą ar Hirosimą?

       __________________________________

       (1) Leidėjų baigiamasis žodis / Eberle H., Uhl M. Knyga apie Hitlerį. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007. – P. 439.

(2) Prieiga: http://en.wikipedia.org/wiki/Neo-Nazism

       (3) Юнг К. Г. Аналитическая психология: прошлое и настоящее. - Москва: Мартис. – 1997. – P. 177.

       (4) Heiden K. The Führer. – London: 1999 (1944). – P. 90–91.

       (5) Юнг K. Г. Аналитическая психология: прошлое и настоящее. – P. 73.

       (6) Jung C. G. Collected Works. – vol.8. – P. 96.

(7) Prieiga: http://www.wikinfo.org/index.php/Classical_definition_of_race

       (8) Jung C. G. Essays on Contemporary Events. – London and New York: Routlege Classics, 2002. – P. 95.

       (9) Cit. iš: Nigg W. Friedrich Nietzsche: regėtojas, pranašas, šventasis. – Vilnius: Tyto alba, 2001. – P. 89.

       (10) Burleigh M. The Third Reich. A new History. – PAN Books: 2000. – P. 115.

       (11) Ten pat. – P. 47.

(12) Prieiga: http://lt.wikipedia.org/wiki/Internacionalas_(daina)

       (13) Adolfas Hitleris: vadizmo struktūra / Sudarė A. Evertas. – Kaunas: Europa, 1997. – P. 137.

       (14) 1929 m. išleistas jo romanas „Michael“.

       (15) Васильченко А. Мистика СС. - Москва: Яуза, 2005. – P. 377.

       (16) Давид-Неель А. Посвящения и посвященные в Тибете. - Москва: Гелиос, 2003. – P. 46.

       (17) Tal U. Political Faith of Nazism prior to the Holocaust. – Tel Aviv University, 1978. – P. 30.

       (18) Гесс Р. Избранные речи. - Москва: Палея, 2004. – P. 34.

       (19) Abel T. Why Hitler came to power. – Cambridge Mass, 1986 (1938). – P. 218.

       (20) Domarus M. Hitler. Speeches and Proclamations. – London: 1990. – Vol. 2. – P. 1013ff.

       (21) Dostojevskis F. Broliai Karamazovai. – T. 1. – P. 270.

       (22) Gasetas Ortega i. Masių sukilimas. – Vilnius: Mintis, 1993. – P. 157.

       (23) Lejeune P. Introduction a la Vie Mystique. – Paris, 1899. – P. 227.

       (23) Burleigh M. The Third Reich: A new History. – P. 268.

       (25) Cit. iš: Васильченко А. Арийский миф III Рейха. - Москва: Яуза-Пресс, 2008. –   P. 15–16.

(26) Žr.: Spiro J. P. Defending the Master Race: Conservation, Eugenics, and the Legacy of Ma-dison Grant. Univ. of Vermont Press. http://books.google.com/books

       (27) Domarus M. Hitler. Speeches and Proclamations. – P. 1149.

       (28) Васильченко А. Арийский миф III Рейха. – P. 180.

       (29) Ten pat. – P. 62.

(30) Prieiga: http://en.wikipedia.org/wiki/Compulsory_sterilization

       (31) Burleigh M. The Third Reich: A new History. – P. 404.

       (32) Hitler A. Appell an die deutsche Kraft. – Völkischer Beobachter. – 7 August. – 1929.  Cit. iš: Burleigh M. The Third Reich: A new History. – P. 382.

       (33) Burleigh M. The Third Reich: A new History. – P. 30.

       (34) Jung C. G. The Fight with the Shadow. Essays on Contemporary Events. – P. 1–10.

       (35) Heilbronner O. The Role of the Antisemitism in the Nazi Party‘s Activity and Propoganda. Leo Baeck Institue Yearbook, 1990. – Nr 35. – P. 396ff.

       (36) Hillman J. A terrible love of war. – Penguin Books, 2004. – P. 25.

       (37) Cit. iš: Burleigh M. The Third Reich: A new History. – P. 341.

       (38) Ten pat. – P. 648.

       (39) Ten pat. – P. 761.

       (40) Ten pat. – P. 747.

(41) Prieiga: http://en.wikipedia.org/wiki/Strategic_bombing_during_World_War_II

       (42) Ten pat. – P. 645.

       (43) Ten pat. – P. 781.

(44) Prieiga: http://en.wikipedia.org/wiki/Atomic_bombings_of_Hiroshima_and_Nagasaki

       (45) Dostojevskis F. Mintys. – Kaunas: Vada, 2000. – P. 100.



       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 6 (birželis)