Miguel de Unamuno. Nuotrauka iš puslapio http://es.wikipedia.org/wiki/Miguel_de_Unamuno       Miguelis de Unamunas (1864–1936) – vienas įdomiausių ispanų kultūros XX a. pr. atstovų: filosofas, poetas, dramaturgas, eseistas, prozininkas, politikas, žurnalistas, antikos kultūros specialistas, Salamankos universiteto Klasikinės filologijos katedros (senovės graikų kalbos ir kultūros) profesorius, vėliau to paties universiteto rektorius. M. de Unamunas neretai vadinamas komplikuočiausios dvasinės biografijos ispanu (1), jis yra tarsi atsvara paviršutiniškai suvokiamam Ispanijos kultūros stereotipui (flamenco, corrida, siesta, fiesta ir t. t.). M. de Unamuno biografija, kūrybinis kelias pažymėti gilių religinių krizių, egzistencinio nerimo, tikėjimo praradimų, nuolatinės agonijos žyme (2). Greitai užsiplieskiantis, staigaus temperamento kūrėjas neišvengdavo kraštutinumų, ekstremalių dvasinių situacijų. Tiek jo filosofinėje, tiek literatūrinėje kūryboje dominuoja siekis suprasti ir pažinti, kas yra žmogus, kokios yra žmogaus ribos, kas nutinka jas peržengus. Šie siekiai neretai nugali proto ir klasikinės logikos siūlomas išeitis.

       M. de Unamuno kūrybos periodu Ispanijoje bei visoje Europoje vyko dideli sociokultūriniai pokyčiai, buvo pereinama nuo realizmo ir natūralizmo prie modernistinės literatūros. M. de Unamunas sukūrė ir įtvirtino naują asmenybės ir literatūros sampratą, įteisino rašymą kaip auto-kūrybinį procesą, skaitytojo bei rašytojo savikūros ir perkūros sampratą. Jo kūryba nepriskirtina konkrečiai literatūros srovei ar epochai: kūriniai turi ir devyniasdešimt aštuntųjų generacijos (3) bruožų, ir modernizmo atspindžių, ir postmodernios literatūros užuomazgų. Rašytojas sulaužė tradicinės žanrinės sistemos kodus, sukūrė naują, unikalią poetiką, artimą grynajai modernistinei estetikai. Literatūrinės kalbos atnaujinimas, novatoriškumas žanriniu ir idėjiniu aspektu, kūrybinis universalumas priartina M. de Unamuną prie literatūrinės revoliucijos, vykusios tuomečiame Vakarų pasaulyje: jo kūrybinio gyvenimo metu rašė ir Europoje buvo publikuojami F. Kafka, T. Mannas, M. Proustas, A. Huxley, J. Joyce‘as; Amerikoje – S. Fitzgeraldas, W. Faulkneris ir kt.

       Per gyvenimą M. de Unamunas net keletą kartų pakeitė savo ideologines nuostatas (kartais jos būdavo radikaliai priešingos): iš pradžių siūlęs europeizuoti Ispaniją, vėliau teigė, jog reikia ispanizuoti Europą; jaunystėje palaikęs sukarinto socializmo atstovus, gyvenimo pabaigoje persimetė į marksistinę ortodoksiją. Rašytojas ypač priešinosi Primo de Riveros konservatoriškai diktatūrai (4), vėliau – palaikantiems socialistinę Respubliką.

       M. de Unamunas, kilęs iš šiaurės Ispanijos Baskų krašto, reprezentuoja baskiškosios–ispaniškosios kultūros sandraugą, nors iki jo ir po jo tarp šių kultūrų išliko konfliktiški santykiai, nepasiektas nei kultūrinis, nei ekonominis, nei politinis kompromisas (5). M. de Unamunas savo idėjomis bei kūryba vienijo ispanų ir baskų kultūras, ne kartą pateikė savo viziją apie šių kultūrų sugyvenimo, sandraugos galimybes (6).

       M. de Unamunas buvo ypatingai produktyvus kūrėjas: parašė daugiau kaip tūkstantį straipsnių, aštuoniasdešimt prozos kūrinių, dvidešimt septynis tomus esė, dvidešimt pjesių, devynias poezijos knygas, gausybę laiškų, kitų autorių knygų įvadus. Daugelis rašytojo kūrinių žymi jo biografijoje pastebimą ieškojimų, blaškymosi tendenciją, beveik visuose yra asmeninių išgyvenimų įspaudų. Pagrindinės kūrybos temos: Ispanijos modernizavimas, priartinimas prie europinio konteksto, Ispanijos svarba Europos kultūrai; egzistenciniai ir religiniai konfliktai; religijos, filosofijos, literatūros ribų nustatymas, jų difuzija. M. de Unamuno kūrinių stilius dažnai „klampus“, sudėtingas, tekstas prisodrintas įvairių reikšmių, nevengiama subjektyvumo ir asmeniškumų. Anot rašytojo, kalba yra dvasios kraujas, kurį reikia nepailstant atnaujinti ir maitinti (7). Laikydamasis šios nuostatos, jis įtraukė į bendrinę ispanų kalbą nemažai dialektizmų, senoviškų kastilietiškų (8) žodžių, neologizmų. prozos kūriniai kartais gali pasirodyti lyg neišbaigti, skuboti, tačiau taip M. de Unamunas elgėsi tikslingai: jis nenorėjo, kad skaitytojai manytų jį esant rašytoju – autoritetu, troško, kad jie išvystų paprastą, tokį patį kaip ir jie žmogų (9).

       Eseistiniuose M. de Unamuno darbuose ryškiausiai atsiskleidžia rašytoją kankinusios dvejonės, galima išskirti dvi pagrindines temas: Ispanijos situacija ir jos europeizavimo klausimai. Iš svarbesniųjų esė minėtinos: „Apie kasticizmą“ (10) (1895), „Don Kichoto ir Sančos gyvenimas“ (1904), „Po Ispanijos ir Portugalijos žemes“ (1911), „Apie tragišką žmonių ir tautų gyvenimo jausmą“ (11) (1913), „Krikščionybės agonija“ (1931).

       M. de Unamunas sukūrė nemažai romanų, kurie pateko į ispanų literatūros istoriją kaip vieni svarbiausių XX a. pr. kūrinių. „Taika kare“ (1897) – pirmasis rašytojo romanas, sukurtas laikantis realizmo XIX a. tradicijų, schematiškas, tačiau įdomus savo autobiografiškumu, rašytojo vaikystės prisiminimais iš karliotų (12) valdomo Šiaurė Ispanijos Baskų krašto sostinės Bilbao. Vėliau M. de Unamunas sukuria naujo žanro – ne romano, o rimono (isp. la novela – romanas, naujas terminas – la nivola) – idėją ir ją realizuoja savo kūryboje. Svarbus tokių romanų bruožas – metafora, kuria siekiama „prikelti“ kasdienybės nuslopintą žmogaus asmenybę, skelbti autoriaus valią ir troškimą gyventi su žmonėmis, įtraukti skaitytojus į fikcinį pasaulį, priversti juos pasijausti taip, „tarsi tai vyktų iš tiesų čia pat, šalia“ (13).

       Pirmasis M. de Unamuno bandymas sukurti rimoną buvo prozinis kūrinys „Meilė ir pedagogika“ (1902), kuriame tyčiojamasi iš mokslinio pozityvizmo. Rimone pasakojama dono Avito Carrascalio, prisiskaičiusio modernių, pozityvistinių auklėjimo teorijų, teigiančių, kad žmonės kaip ir bitės gimsta lygūs, tačiau tik vienintelė bitė tampa motinėle, nes ją auklėja ypatingai, istorija. Donas Avitas mano, kad viskas priklauso tik nuo auklėjimo ir kad įmanoma sukurti genialų vaiką. Avitas, susilaukęs sūnaus, imasi jį specialiai ugdyti: neleidžia žaisti, rodyti švelnumo, kalbėti be reikalo, atskiria jį nuo motinos. Luisas Apolodoras (sūnus) užauga protingas ir nepaprastai gabus, bet staiga atsiranda donas Fulgencijus – filosofas, sumaišantis visas tiesas, kuriomis tikėjo Luisas. Nelaimingai įsimylėjęs, filosofo Fulgencijaus įtikintas, kad pedagogika yra bejėgė prieš meilę, kad visi moksliniai pasiekimai nieko neverti be meilės ir laisvės (jos Luisas neturėjo, nes tėvas tironiškai kontroliavo jo kasdienybę), vaikinas pasikaria, palikdamas kūdikio besilaukiančią namų tarnaitę. Tai – tipiškas „unamuniškas“ siužetas, kuriame daug netikėtumų ir filosofinių idėjų. Rašytojas tarsi „reikalauja“ atsakymo iš skaitytojo, ką jis manąs, taip užmezgamas intensyvus dialogas tarp autoriaus ir skaitytojų.

       Kitas garsus rimonas – „Migla“ (14) (1907). Kūrinio protagonistas – Augustas Perezas, jaunuolis, kamuojamas egzistencinių ir asmeninių dilemų, kenčiantis nuo psichikos anomalijų, patyręs nelaimingą meilę, nusprendžia nusižudyti. Bet prieš nusižudydamas nutaria aplankyti M. de Unamuną – Salamankos universiteto rektorių. Šis nepaprasto originalumo literatūrinio personažo ir jo kūrėjo dialogas įėjo į pasaulinės literatūros kontekstą kaip viena iš įdomiausių autoriaus–kūrėjo–personažo sampratos interpretacijų. Pokalbio metu personažas Augustas pareiškia prieštaraujantis kūrėjo valiai ir nenorįs būti nužudytas, pabrėždamas analogišką žmogaus ir visagalio  Dievo (kuris gali kada panorėjęs baigti žmogaus gyvenimą, nors žmogus to ir nenori) situaciją. M. de Unamunas šiuo rimonu patenka į bendrą literatūrinį Europos kontekstą (15).

       Dar keletas M. de Unamuno rimonų: „Abelis Sanchezas“ (1917), kuriame pasakojama pavydo, glaudžiai susijusio su bibliniu Kainu ir Abeliu, istorija; „Teta Tula“ (16) (1921) – rimonas, kvestionuojantis motinos mergelės sampratą krikščionybėje. Vėlyviausias rimonas – „Gerasis šventasis Manuelis, kankinys“ (1931), kuriame kvestionuojamos krikščionybės tiesos, nutrinamos religinio, filosofinio ir lieratūrinio diskurso ribos. Rimono pagrindinis veikėjas – provincijos parapijos kunigas Manuelis, dvejojantis gyvenimo po mirties egzistavimu, tačiau įkvepiantis savo parapijiečius tikėti ir neprarasti vilties. Kunigo refleksijos, filosofiniai-teologiniai svarstymai, pasakotojos figūra tekste bei kūrinio struktūra, kompozicija ir simbolika laikomi viena iš svariausių kūrybinių apraiškų XX a. ispanų literatūroje.

       Nevertėtų pamiršti ir poetinių M. de Unamuno bandymų: jis buvo vienas iš nedaugelio ispanų poetų, rašiusių intelektualią poeziją, stengėsi, kaip pats rašo, „įsismelkti į daiktų esmę, peržengdamas subendrinančias kalbos žodžių reikšmes“ (17). Sukūrė daug religinės, metafizinės, peizažinės-aprašomosios poezijos (18). Pirmasis rinkinys „Poezija“ (1907), sutelkiantis unamuniškos poezijos esmę: egzistencinis nerimas, būties paslaptis, nemirtingumo siekis, dievoieška. 1911 m. išleistame rinkinyje „Lyrinių sonetų rožinis“ pirmą kartą pasirodo vienas garsiausių jo eilėraščių „Velázquezo Kristus“, kuriame aprašomas tapytojo D. Velázquezo 1639 m. nutapytas paveikslas. Eilėraštyje iš skirtingų perspektyvų analizuojama Kristaus figūra: Kristus kaip pasiaukojimo ir paaukojimo simbolis, refleksijos apie biblinę Kristaus sampratą (Kristaus mitas, Kristus–žmogus–dievas, eucharistinis Kristus), svarstoma poetinė ir simbolinė Kristaus paveikslo reikšmė.

       M. de Unamunas parašė nemažai draminių kūrinių, įvairių pjesių, tačiau juose plėtojamos panašios temos kaip ir eseistiniuose, proziniuose, poetiniuose veikaluose. pjesės schematiškos, atvirai deklaruojamas paprastumo, draminio vyksmo grynumo siekis, jaučiama graikų tragedijos įtaka, svarbiausia autoriui – atskleisti vidinę veikėjų dramą (19).

       Rašytojas ir eseistas Pķo Baroja savo prisiminimuose (20) apie M. de Unamuną rašė: „Jo romanai specialiai sukurti nuobodūs, neturi jokio psichologinio patrauklumo, nei dramatinio, nei nuotykinio. Dažnai atrodo, kad jie parašyti skaitytojui erzinti, ir ne tik manieringiems skaitytojams, bet visiems... Kai bandau skaityti jo knygas, galvoju, kad jos yra kerštas kažkam, ko aš nepažįstu...“

       Be abejonės, šios mintys yra per daug kategoriškos, bet iš dalies ir teisingos: M. de Unamuno kūryboje iš tiesų esama kažko, kas erzina skaitytoją, tam tikra keršto savo artimajam rūšis. Rašytojo rimonai nepalieka abejingų ir sulaukia įvairių poleminių atsakų. Kūrėjas stengiasi kovoti su dvasine ir kūniška inercija: jo proza nebuvo „revoliucionierė“ tikrąja ta žodžio prasme, tai buvo radikalaus individualizmo ir autentiškumo išraiška. M. de Unamuno kūrybiniai eksperimentai siekia daug toliau, nei vien paprastas noras atnaujinti formą ir turinį prozoje: kūrėją nuolatinėje įtampoje laikė poreikis suderinti visiškas priešingybes, suvienyti du polius tarp proto ir tikėjimo. Unamuniškoji dialektika XX a. pradžioje sudarė galimybę autentiškam tarpdisciplininiam dialogui (21).

       M. de Unamuno prozoje dominuoja hegeliškoji dialektikos samprata, kuri neretai „įsikūnija“ kai kuriuose personažuose, pvz., dono Fulgencio apibūdinimas iš rimono „Meilė ir pedagogika“: „Donas Fulgencijus, kuris, kaip skaitytojas jau bus atspėjęs, išgyveno savo hegeliškąjį etapą, mėgavosi maestro Hegelio formulėmis ir dažnai sakydavo, kad kasdienė veikla yra tezė, priešprieša tarp meno ir kasdienės veiklos yra antitezė, o menas pats vienas yra sintezė, arba, kitaip tariant, kad kasdienė veikla yra primityvus homogeniškumas, kuriame išsipildo kasdienės veiklos ir meno skirtumai, kad iki galo suvoktume meninę integraciją“ (22).

       M. de Unamunas kovojo ne dėl kažkokio tikslo, tai kova dėl kovos, nes tiek jis pats, tiek skaitytojai suvokė, kad šie du dialektikos poliai niekada negali susivienyti: jie egzistuoja atskirai, be poreikio sintetizuoti ar „išspręsti“ šią problemą. Rašytojas įkūnija egzistencijos, kaip nuolatinės kovos būsenos, visuotinę sampratą, tai dieviškojo priesako laikymasis – nesustoti, ieškoti, neprarasti vilties, visada kovoti.

       Pats rašytojas savo prozą skirstė į du tipus: proza, parašyta iki 1904 m., ir vėlesnė. Pirmasis tipas – proza sukurta „autoriaus-dedeklio“ (23) principu, kai autorius sugalvoja kūrinio schemą, planą ir tuomet užpildo jį, kitaip tariant, kiaušinio lukštą pripildo tryniu ir baltymu. Antrasis tipas – proza, sukurta „autoriaus-žinduolio“ principu, kai autorius negalvoja jokių schemų, o tiesiog pagimdo visą kūrinį su ypatinga forma ir turiniu, kaip žinduoliai jauniklį. Antruoju atveju autorius nesinaudoja schemomis ir planais, jam nereikia užrašų, jis viską turi savo galvoje, visą informaciją apmąsto budrumo ir miego periodais, o paskui, kai „jį suremia tikri gimdymo skausmai“, atsisėda ir parašo viską vienu atokvėpiu nuo pirmos iki paskutinės eilutės (24).

       M. de Unamunas romaną laikė idealiausiu mąstymo būdu, galinčiu išreikšti gyvenimo ir vertybines refleksijas, literatūrines idėjas bei mintis. Argumentacija, anot autoriaus, yra nereikalinga smulkmena, išsilaisvinimas iš jos suteikia laisvę fantazijai. Sukurdamas „rimono“ terminą, rašytojas „išsivaduoja“ nuo literatūros kritikų priekaištų, įgauna daugiau galimybių žaisti romaniniais elementais ir kalba be jokios atsakomybės, nes tai, ką jis sukuria, nėra romanai, tai – rimonai. Rimone nyksta ribos tarp fikcijos ir realybės, skaitytojas pamažu virsta kūrėju, o kūrėjas – skaitytoju, personažai elgiasi „ne pagal taisykles“ ir neturi niekam dėl to pasiteisinti, pasakotojai dažnai patys netiki tuo, ką pasakoja, o kartais ir suabejoja, ar jie iš tiesų yra pasakotojai (25). Žmogus M. de Unamuno prozoje konstruojamas kaip Dievo ir sapno kūrinys. Rimonų personažai transformuojasi, evoliucionuoja vyksmo metu. Laikas ir erdvė rimonuose dažnai būna intymi ir kelianti dvejonių, nes pasakotojas, arba pats personažas, abejoja, ar taip tikrai yra. Rimonai yra subjektyvūs, lyriški, jų personažai kalbasi su savimi, reflektuoja, medituoja, teiraujasi autoriaus apie save, esti savo dichotomiškoje vienatvėje.

       M. de Unamuno sukurta romano formulė remiasi ne patirties faktais ir įvykiais, bet idėjomis, gilinamasi į intymiąją personažo psichologiją, o ne į socioekonominį istorinį vyksmą. Tokia prozos kūrinio teorija, nauja samprata yra savotiška savigyna, apsisaugojimas nuo baimės likti visiškai nesuprastam. M. de Unamuno rimonai pretenduoja tapti visiškai kitkuo, negu kad buvo realistiniai XIX a. pab.–XX a. pr. romanai. Rašytojas siūlo skaitytojui tyrinėti personalizuotas filosofines, teologines idėjas. Abstrakcijoms suteikdamas meniškai suprantamas ir prieinamas formas, ispanų rašytojas, kaip pats yra rašęs, „ištraukia iš tamsių minties rūsių ir požemių visokius nesuprantamus slapukus“ (26).

 

       _________________________________

       (1) Pedraza F. B. Historia esencial de la literatura española e hispanoamericana. – Madrid: EDAF, 2000. – P. 482.

       (2) M. de Unamunas ne kartą yra praradęs ir vėl atgavęs tikėjimą, išpažinęs krikščionių katalikų religiją, savo darbuose nuolat ieškojęs paaiškinimo savo ir kitų dvejonėms.

       (3) Generación del 98 (sutrumpintai dar vadinama G–98) Ispanijoje susiformavęs ir XIX a. pab.–XX a. pr. gyvavęs kultūrinis sąjūdis, vienijęs kūrėjus, kuriuos giliai sukrėtė Ispanijos dvasinė-etinė, politinė ir ekonominė krizė, ištikusi 1898 m., kai buvo prarastos paskutinės Ispanijai priklausiusios kolonijos (Puerto Rikas, Kuba, Filipinai). Šio sąjūdžio nariai priešinosi Ispanijos intelektualiniam atsilikimui, teigė, kad reikia atnaujinti edukacinę ir politinę sistemą, sukūrė ir įtvirtino naujus patriotinius idealus (imamasi išsamiai analizuoti Ispanijos tradicijų, kultūrinio palikimo ir kilmės), esmingai reformavo ispanų kalbą, supaprastino sintaksines struktūras, įteisino bendrinę kalbą kaip prestižinę. Kai kurie kultūrologai M. de Unamuną priskiria šiai generacijai, kiti šiam teiginiui kategoriškai nepritaria. Šiai generacijai priklausę autoriai: Azorín, Pío Baroja, Pedro Salinas, Antonio Machado, Ramón del Valle-Inclán, Ángel Ganivet, Ramiro de Maeztu etc.

       (4) Primo de Rivera – ispanų politikas, teisininkas, 1923–1930 m. Ispanijos diktatorius, radikaliosios fašistinės dešinės atstovas.

       (5) Šiandieninėje Ispanijoje yra nemažai baskų kilmės žmonių, kurie reikalauja visiško atsiskyrimo nuo Ispanijos karalystės, tokį norą grįsdami savo ypatinga kultūra, kalba, ekonomine stiprybe ir tautine tapatybe. Radikaliausia tokių reikalavimų išraiška – baskų separatistų teroristinė grupuotė ETA, vykdanti išpuolius visoje Ispanijoje bei Prancūzijoje, reikalaujanti nepriklausomybės baskų kraštui. Šiame regione sutelktos didžiausios Ispanijoje sunkiosios pramonės pajėgos, tai antrasis turtingiausias šalies regionas (pirmasis – Katalonija).

       (6) Aizpurua J. P. F. Unamuno y el país vasco / Actas del congreso internacional del cincuentenario de Unamuno. – Salamanca: Ediciones Universidad de Salamanca, 1989. – P. 41.

       (7) Pedraza F. B. Historia esencial de la literatura española e hispanoamericana. – P. 483.

       (8) Ispanų bendrinė kalba susiformavo centrinės Ispanijos tarmės – el castellano – pagrindu. Šia tarme buvo kalbama karališkuosiuose rūmuose, o 1492 m. renesanso humanistas, filologas Antonio de Nebrija parašė pirmąją ispanų kalbos gramatiką.

       (9) Pedraza F. B. Historia esencial de la literatura española e hispanoamericana. – P. 482.

       (10) Kasticizmas – centrinės Ispanijos kultūros ir tarmės pagrindu susiformavęs kultūrinis reiškinys, tradicijos, įpročiai, kalbėjimo maniera.

       (11) Unamuno M. de. Apie tragišką žmonių ir tautų gyvenimo jausmą / Iš ispanų k. vertė L. Rybelis. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. – P. 345.

       (12) Karlizmas – legitimuotas politinis antiliberalaus ir antirevoliucinio pobūdžio judėjimas, kilęs XIX a. pab. Ispanijoje, priešinęsis Didžiosios Prancūzijos Revoliucijos siekiams, palaikęs karalių, nepritaręs Bažnyčios atskyrimui nuo valstybės, sukėlęs šalyje tris karlistinius karus. Jų šūkis buvo: „Už Dievą, už Tėvynę ir už karalių.“

       (13) Prieiga: <http://cvc.cervantes.es/literatura/aispi/pdf/09/09_133.pdf>

       (14) Rimonas parašytas 1907 m., tačiau išleistas tik 1914-aisiais. Lietuviškai pirmą kartą pasirodė 1932 m. („Ūkanos“, iš ispanų kalbos vertė Antanas Barčius, Kaunas, „Naujas žodis“). 1975 m. „Miglą“ išvertė Valdas Petrauskas, išleido „Vaga“.

       (15) Panaši tematika plėtojama ir kitų tuomečių rašytojų kūriniuose, pvz., Luigi Pirandello „Šeši personažai ieško autoriaus“ (1921).

       (16) Į lietuvių kalbą išverstas 1937 m. Iš ispanų kalbos vertė Stepas Zobarskas, įvadas – Antano Vaičiulaičio (Kaunas, „Šatrija“, 1937, 169 p.).

       (17) Pedraza F. B. Historia esencial de la literatura española e hispanoamericana – P. 485.

       (18) Pagrindiniai poezijos rinkiniai: „Vidinės eilės“ (1923), „Teresė“ (1924), „Iš Fuerteventuros į Paryžių“ (1925), „Tremties romansai“ (1928), „Giesmynas (Poetinis dienoraštis)“ (1928–1936).

       (19) Kai kurios M. de Unamuno pjesės: „Sfinksas“ (1898), „Raištis“ (1899), „Fedra“ (1918), „Kitas“ (1932).

       (20) Baroja P. Memorias. – Madrid: Minotauro, 1955. – P. 189–190.

       (21) Ribbans G. Dialectica de lucha y ambigüedad en la novelķstica unamuniana / Actas del congreso internacional del cincuentenario de Unamuno. – Salamanca: Ediciones Universidad de Salamanca, 1989. – P. 153–154.

      (22) Unamuno M. de. Amor y pedagogía. – Madrid: Espasa Calpe, 1992. – P. 158.

       (23) Dedeklis – gyvūnas, dedantis kiaušinius.

       (24) Unamuno M. de. Obras completas. – Madrid: Escelicer, 1966–1971. – T. I. – P. 1196.

       (25) Taip yra ir rimone „Gerasis šventas Manuelis, kankinys“. Angela Carbaljino rimono pabaigoje sudvejoja, ar ji visa tai patyrusi, ar tiki, ar iš viso ji nesapnuoja.

       (26) Unamuno M. de. La tía Tula. – Madrid: Cátedra. Mil letras, 2009. – P. 47–51.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 6 (birželis)