Sonata Paliulytė. Benedikto Januševičiaus nuotrauka       Vaikystėje pavasarius mėgau. Pro smetoninio trijų aukštų mūrinio namo kambarėlio atvirą langą mansardoje, kur tuo metu gyvenome abi su tetuke, užuosdavau dar blyškios ir mieguistos saulės prisigėrusią šviežią žemės drėgmę. Tiesa, apibūdinimas „šviežią“ nėra visiškai tikslus, nes tokį kvapą iš tikrųjų skleidžia pernykščių pūvančių lapų ir įdrėkusios žemės mišinys. Vaikų darželio nelankiau – sakė, kad negalėjau pritapti, – tad eilinę savo dieną praleisdavau termoso, šaldytuvo ir „naktipuodžio“ draugijoje, kol apie trečią valandą po pietų mansardos laiptų apačioje trinktelėdavo durys ir pasigirsdavo įprastas, minkštas, todėl be galo malonus ausiai: „Sonatėle!“.

       Likusi viena, bendru su kaimynais tualetu nesinaudojau – baugu ir tingu būdavo palikti savo jaukiai užsirakintą kambarėlį. Kaip tik tomis idealios vienumos valandomis kambario tyloje „ištylėdavau“ ir vaikiškuosius savo eilėraščius, kuriuos vėliau mėgdavau retkarčiais paniūniuoti sau panosėje. Anomis dienomis mano vaikiška esybė nieko neišmanė nei apie poezijos pavasarius, nei apie poetiškus rudenis, nei apie literatūrines žiemas. Jaučiausi laisva ir lengva kaip pavasarinis vėjukas. Ir visi metų laikai buvo neįpareigojantys, skirti tiktai man ir savitai malonūs. Savo vaikystės „vienutėje“ niekada nejusdavau vienišumo ir mėgavausi keista užsklęstos vienumos laisve. Žinojau – raktas kabo ant vinies ir aš visada galiu atrakinti duris. Sėdėdavau lovoje su knyga rankose, poteriaudama į atmintį įstrigusius sakinius, tikėdama, kad iš tikrųjų skaitau. Laukdavau pavakary sugrįžtančios iš darbo tetukės ir įsivaizduodavau, kaip kartu eisime į lauką, kaip iš po nutirpusio šaižaus sniego pasirodęs pilkšvas asfaltas ramins mūsų žvilgsnius, kaip braižysiu kreida figūrėles, rankiosiu pernykščius sutręšusius pagaliukus, akmenėlius ir kitokį mielą šlamštą.

        „Duona“ – kartą, užsikorusi ant vaikams ir neįgaliesiems skirtos priekinės troleibuso sėdynės, perskaičiau užrašą virš nedidelės krautuvėlės vitrinos. Tarytum migla nuo akių nuslinko. Atsidengė kitas pasaulis. Nutolo mano atkištais sandalų padais besipiktinančių svetimų tetų ir dėdžių balsai. Praregėjau! Stebuklas. O juk niekas specialiai nemokė, nebaksnojo į raides. Tuomet ir tetukė labai džiaugėsi. Joms su bobute, dar mažiukėms likusioms be tėvo ir motinos, mokyklų durys buvo užvertos. Tetukė rašto išmoko pati ir skaityti nepaprastai mėgo. Mudviejų vakarai niekada neapsieidavo be knygos. Dažnai tą pačią pasaką prašydavau kartoti po kelis kartus. Neatsisakydavo. Taip įsimindavau sakinius, pastraipas, ištisas istorijas. Taip dienomis „medituodama“ raidėmis išmargintus puslapius, atradau vienybę tarp garso ir ženklo. Taip pradėjau skaityti pati. Tetukė labai didžiavosi manimi. Aš be galo mylėjau savo tetukę.

       Kartais iš savosios Žemaitės gatvės patraukdavome pėsčiomis per Žaliakalnį link Salomėjos Nėries vidurinės mokyklos ir nusileisdavome žemyn į Laisvės alėjos pradžią. Toliau neidavom. Suvalgydavom pamėgtoje kavinukėje po gabalą vaflinio torto ir užsikeldavome troleibusu aukštyn. Šis mudviejų maršrutas paprastai priklausydavo nuo vėjo krypties, mat daktaras, dirbęs toje pačioje ligoninėje, kaip ir tetukė, patarė mudviem dažnai vaikščioti „palei vėją“, norėdamas išgydyti nuolat atsinaujinančią mano anginą. Nepaprastai mėgau tuos mūsų pavėjinius pasivaikščiojimus, o ypač pavasariais. Jaučiau dėkingumą gerajam daktarui už smagų anginos gydymo „receptą“ ir už čia pat prieš nustebusias mano akis iš popieriaus skiaučių išplėšytas įdomiausias žmogeliukų figūras, kaskart, kai tik aplankydavo mane sergančią. Dabar gailiuos, kad nė vienos iš tų popierinių figūrėlių neišsaugojau. O ir pati plėšymo meno neišmokau. Kaip neišmokau ir megzti. Nors tetukė apmegzdavo ir ligoninės daktares, ir daktarus, ir mūsų kvartalo ponias, ir mane. Taip prie gyvenimo „prisidurdavo“. Man gi teko namų dailininkės ir artistės vaidmuo – vaikiškos keverzonės dabino mūs kambarėlio tapetus ir spintos duris, o mano repertuarą sudarė amžiną atilsį aktoriaus Rolando Butkevičiaus, vaidinusio viename komiškiausių kada nors matytų Lietuvos teatro spektaklių „Skapeno klastos“, vaidmens interpretavimas. Prisismagindavome abi iki soties. Aš – vakarais vaidindama apsukrųjį Skapeną, ji – besidarbuodama virbalais ir besikvatodama iš mano vaidybos. Tiesa, vaidybos mokiausi ne teatre, bet spoksodama į spektaklio vaizdo įrašą televizoriaus ekrane.

       Tada nežinojau, o ir negalėjau žinoti, kad bus toks laikas, kai imsiu nemėgti pavasarių, kad gyvenimas Žemaitės gatvelėje netruks amžinai, kad sąvoka „žemai“ atliks groteskišką vaidmenį mano gyvenime, kad, palikusi Kauną po dvidešimties metų, savomis pavadinsiu Paberžės, Pakalnės, Žemaitijos gatves. Gerai pagalvojus, juk tikrai „smagi“ velniava su tais gatvių pavadinimais išeina. Tokios žemumos ir apačios, kad net patys žemaičiai pavydėt galėtų. Nors akmenį į kalną risk! Ir ritau. Neužritau. Teberitu. Tik M. Jankaus gatvė, kur mamos ir tėvo namuose praleidau paauglystės ir jaunystės metus, nelimpa prie anų „žemųjų“ būrio. Bet kaip tik čia parašiau eilėraštį savajai „Žemaitės“ gatvelei. Brangios man šios eilutės ir „nepinga“. Tad akiplėšiškai naudojuosi proga „prikabinti“ jas kiek pakoreguotas prie savo sonatiškųjų „refleksijų“. O ir apskritai nesuprantu poetų, kurie gėdijasi ar išsižada jaunystės kūrybos. Tarytum atlikdami kokią prievolę – privalomą „krikštą“, kurio reikalauja karinga literatų bendruomenė. Bet kaipgi išsižadėti savęs – juk kūryba, tai rašančiojo kitas aš. Ne, nesakau, kad reikėtų iškratyti stalčius ir publikuoti visą jų turinį. Tačiau viešas savo kūrinio plakimas turi kažkokį šleikštų prisitaikėliškumo ir išdavystės skonį. Nemėgstu išsižadėjimų nei atsižadėjimų, tad išdrįsiu trumpam sugrįžti į savo „Vaikystės gatvę“:

 

                                                 Ne gimtoji gatvė man esi, oi ne.

                                                 Tik mana vaikystė ženklina tave.

                                                 Pieninius dantis aš ant tavęs barsčiau.

                                                 Ir už draugę pirmą – ačiū tiktai tau.

                                                 Būdavom sušalę, alkani, basi

                                                 Lėkdavom net kelio nematydami.

                                                 parpuolei kartą – verkti nebedrįsk.

                                                 Jeigu išsigąsi – tai namo sugrįžk.

                                                 Savąją vaikystę čia aš palikau.

                                                 Dešimtį eilučių aš paskyriau Tau.

 

                                                                                            (1983)

 

       Dabar bijau praeiti šia gatvele. Sugnyba širdį ir ilgai neatleidžia, kai pakeliu akis į buvusį mudviejų su tetuke langą. Tarytum aštuonerių ar devynerių stovėčiau ir šaukčiau: tetuke, tetuke, tetuke!.. Juolab kad lango ten gyvenantys žmonės niekada nepakeitė. O gal klystu? Gal keitė? Gal tik lango forma liko tokia pati, o visa kita – „stiklo paketas“? Neįžiūriu – per aukštai. Bet aiškiai suprantu, kad miela kaštoninė galva šį sykį nepasirodys, kad langas neatsidarys ir kad niekas pro jį neišmes kamuolio, nepakvies valgyti „ježinkos“ (nepaprastai skani bulvių ir morkų košė su sviestu). Žinau, kad geriau nė nemėginti aplankyti kambario. Žinau, kad atsivėrusi tuštuma sugniuždytų, kad veltui dairyčiausi kokio apčiuopiamo ženklo, kokios užsilikusios žymės, jog ši erdvė kažkada priklausė mums. Žinau, kad jau niekada negalėsiu užsirakinti savo vaikystės „vienutėje“. Juk išorėje raktų ant vinies nieks nekabina, o vidun be jų nepateksi.

       Ankstyvoje jaunystėje ypač giedromis naktimis patirdavau keistą aplinkos susiaurėjimo pojūtį. Pavadinčiau jį erdvės susitraukimo fenomenu. Erdvės, kurioje trošku ir iš kurios neištrūksi. Namai, nuščiuvusios gatvės, retsykiais praūžiančios mašinos, taksi ir troleibusų stotelės – visa staiga imdavo panašėti į realistinio teatro dekoracijas. Pasaulis staiga tapdavo ankštas ir trapus. Atrodydavo, žengsi nerangų žingsnį, užkliudysi ir visa sugrius. Nežinau, ar tai atsitiktinumas, tačiau ypač stipriai išgyvenau šią būseną prieš pat „geležinės uždangos“ pakilimą. Tarytum apimdavo neišvengiamo senųjų dekoracijų subyrėjimo nuojauta – savotiška panikos ataka, baimė išvysti žemę absoliučiai trapią, pažeidžiamą ir mažutę. Tokia ji ir atsivėrė – trapi, maža ir pažeidžiama. O apraizgyta interneto, ji tapo panaši į vaikišką žaislinį kamuoliuką imituojantį gaublį. Ypač šį pavasarį – po cunamio ir Fukušimos. Sako, kad ištisi Japonijos plotai šiomis dienomis primena kadrus iš šiurpaus apokaliptinio filmo. O kaip jaučiasi ten gyvenantys žmonės? Kaip filmo herojai ar kaip masinių scenų statistai? Kaip jaučiasi visas kitas pasaulis, žinodamas, kad radioaktyvus vanduo dar ilgai sklaidysis po Ramųjį vandenyną ir kad žemė, tikrąja to žodžio prasme, jau niekada nebus tokia pati, kaip anksčiau? Ir ką bendra su visu tuo turi poezija, teatras, kinematografija? Vaikystėje neatitraukdavau akių nuo Katsušikos Hokusai graviūrų albumo. Gaivalingas gamtos grožis traukė, jaudrino vaizduotę. Vėliau, pamačiusi poezija persmelktą Šohėjaus Imamuros filmą „Legenda apie Narajamą“, troškau išvysti Japoniją savo akimis. Nors ir dažnai tekdavo girdėti atsiliepimus, kad šioje šalyje natūralios gamtos mažai telikę ir kad šių dienų japonai „lakuoja net kalnus“, tačiau svajonę pasigrožėti Tekančios saulės šalimi puoselėjau. Dabar nustėrusi žvelgiu į vaizdus kompiuterio ekrane ir apima pojūtis, kad cunamis nusiaubė visai ne Japoniją, bet mano smegenis, kad pažeista atominė Fukušima – tai mano pačios galva, virš kurios spinduliuoja švytintis radiacijos nimbas. Kai pojūčiai ir nuojautos ima atitikti tai, ką suprantame kaip tikrovę, – sutrinki ir tampi pažeidžiamas. Gynybinės reakcijos stringa, o žemė, atrodo, dar sparčiau gūžiasi, mažėja. Erdvė darosi per ankšta, kad iš jos ištrūktum. Atominės jėgainės siūbuoja pašonėje it nendrės vėjyje ir Lietuva jau nebeatrodo nei geografiškai, nei politiškai saugi. Šių dienų Baltarusijos „batiuškai“ paliepus, Rusijai panorėjus, įmanoma situacija, kad koks nors saikingai apšvitintas japonas kada nors vartys A. Sutkaus ar R. Rakausko nuotraukų albumus ir apgailestaus, kad nespėjo apsilankyti „toje Lietuvoje“. Nei žydinčių vyšnių, nei pavasarių. Svajonė – ir ta radioaktyvi...

       Kodėl buvau pradėjusi nemėgti pavasarių? Gal dėl rėksmingos saulės, atakuojančios žiemišką mano kambario prietemą. Pavasarį saulė žeidžia daug smarkiau negu vasarą. Atvira jos šviesa sukuria pernelyg rėžiantį kontrastą. Kaip fotografijoje. Tuomet apima jausmas, kad rikošetuojantys nuo plikų ankstyvo pavasario paviršių saulės spinduliai tarytum pradegina apsauginę sielos plėvelę ir tas apsaugos netekimas tolesnę egzistenciją padaro nepakeliamą. Gruzinų režisierius Tengizas Abuladzė „Atgailoje“ panaudoja šį saulės fenomeną stipriai metaforai sukurti. Turiu galvoje sceną, kai diktatorius Varlamas Aravidzė dangstosi apskritame bunkeryje nuo visur jį pasiekiančios saulės šviesos. Šviesoje jis tampa pažeidžiamas – „nuogas“. Kurį laiką jis instinktyviai ginasi – vaiposi, grūmoja, net atsišaudo, kol galų gale miršta. Gal ir nelabai vykusi ši paralelė – nesu nei diktatorius, nei turiu ką slėpti. Tačiau gaivalingos šviesos alegorija šiame filme nuostabiai tiksli.

       Nuo tada, kai prieš aštuoniolika metų kovo 27-ąją netekau Džiugo, ėmiau nemėgti ir Teatro dienos – savo oficialios profesinės šventės. Tiesa, jau šešeri metai, kaip vėl gyvenu santarvėje su pavasariu, o žiemos pabaigoje, laukdama sodresnių saulės spindulių, net pradedu nerimauti. Kalta čia ir vėl sutapimų mistika – kaip su tomis keistomis „žemumomis“ gatvelių pavadinimuose. Lygiai prieš šešerius metus mano gyvenime nutiko dvigubas Prisikėlimo stebuklas. Per pačias šventas Velykas! Ir vėl kovo 27-ąją, ir vėl per teatralų fiestą, kurią dabar mieliau keičiu į savaitę anksčiau minimą Poezijos dieną. Ir kuo gi ne skaičių magija? Šiaip ar taip, kovo 27-oji – tai kiekvieno mano pavasario riba, per kurią peržengiu tik užsidegusi žvakę, sukalbėjusi atminimo ir padėkos maldas, patylėjusi.

       O juk kažkada sapnavau, kad guliu ant ešafoto ir budelis klausia, ar noriu būti aktore. Ištariu: taip. Tada jis atsako, kad už tai turės nukirsti man galvą. Ragina nebijoti. Pažada, kad nors giljotinuojant skausmą jusiu tikrą, tačiau gyva liksiu. Ir kerta... Iki dabar, prisiminusi tuos budelio žodžius, jaučiu bjaurų visame kūne šiurpulį. Bet kitas, dar keistesnis ir nemažiau šiurpus, sapnas įsiminė iš paauglystės: kasu duobę netoli nepažįstamos (dabar atrodo, kad Vilniaus) geležinkelio stoties. Iškasu Salomėjos Nėries palaikus – taip, tos pačios Salomėjos, poetės. Prisitaisau prie kažkokio stalelio mėsmalę, kišu į ją tai, ką iškasiau, ir pamažėle suku rankeną, sumalu... Šitie du sapnai – iš nepamirštamųjų serijos. Tai štai jums dar ir sapnų magija. Tikra mistikos trejybė – sutapimai, skaičiai, sapnai. Neką prasčiau už vadinamąjį magiškąjį realizmą.

       Kyvai ir Mykolui dabar penkeri ir po savaitės jau patys dažys kiaušinius, laukdami dar vieno Prisikėlimo. Esu jiems už daug ką dėkinga, bet pirmiausia už pavasarių sugrąžinimą, už šviesą, kuri dabar jei ir žeidžia, tai nepalyginamai švelniau.

       Laukiu ir aš Prisikėlimo. Laukiu ramybės, tylos, eilėraščių. Gal todėl pirmiausia norėjau kalbėti apie vaikystės vienumos potyrius, apie brangiąją savo „vienutę“ Žemaitės gatvelėje. Prisikėlimas tam tikru atžvilgiu irgi gali būti suprantamas kaip grįžimas į vaikystę, kaip siekis švaros, grynumo, pirmapradiškumo – to „švaraus popieriaus lapo“, kuriame ištari tik tai, kas svarbiausia. Tos „lyrinės nekaltybės“, kaip mestelėjo kažkas. Nežinau, ar laukiu Poezijos pavasario. Per dešimtmetį prie jo bruzdesio taip ir neįpratau. O ir renginių kasmet vis daugėja – nespėji susigaudyti, kas ir kur vyksta. Na, nebent su vaikais poetiniu garlaiviu pasiplaukiotume ar į kokį miestelį su grupe kolegų užsuktume – paskaitytume, kitų pasiklausytume. Tuose miesteliuose visada esi reikalingas, laukiamas. Atgyja jėgos, kilsteli sparnai – žiūrėk, ir koks eilėraštukas susiraito. Čia ir visas Poezijos pavasario žavesys, unikalumas – tie maži Lietuvos miesteliai. Ir tenai tas reikalingumo jausmas abipusis – sulaukę poetinių eskortų, miestelių gyventojai taip pat pasijunta svarbūs ir reikalingi, tikrai daug svarbesni ir reikalingesni, nei sulaukę sąskaitos už šildymą ar dar vieno prarūgusio įstatymo iš valdžios kubilo dugno. O turbūt labiausiai nereikalingi vieni kitiems – tai poetai ir kultūros klerkai. Ką jau ten nereikalingi – erzinantys vieni kitus savo egzistavimu. Nors tų klerkų ar klerko mąstymo ir tarp pačių poetų pasitaiko. Kai dar veikė „Suokalbis“ ir buvo „gyvi laiptai“, tie pavasariai ūžte praūždavo – nespėdavai vienam kitam renginy sudalyvauti, po Lietuvą pavažinėti, ant tų pačių laiptų su „laiptininkais“ pastoviniuoti. Dabar ši laisva nerūpestingumo dvasia dingusi. Vyrauja „statutinės“ nuotaikos, kurios pačios savaime tarytum yra ir sveikintinos, ir „sveikatingos“. Kažkada jų net pasigesdavau. Tik nežinia kodėl „poezijos paukštės“ sparnai tapo pernelyg sunkiasvoriai – neskraidina. Tarytum ir įtraukiama naujovių, plečiamas renginių ratas, leidžiamas prašmatnus almanachas, CD. Tarytum ir rieda vežimas – bet kažkaip iš inercijos, be pagreičio...

       Gal tai tik pereinamoji krizė, gal naujas vežėjas pakeis vežimą ar bent suteps senojo ratus, gal užsienio svečiai pasijus pageidaujami ir pelnytai liaupsins lietuvišką vaišingumą ir meilę poezijai. Gal. O juk užtenka tik vieno – gyslomis tekančio kraujo – ir poezijoje, ir Poezijos pavasaryje, ir poetuose. Sako, pavasaris išjudina kraują. Pagyvensim – pamatysim.

 

       2011, balandis

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 6 (birželis)