Vytautas Stulpinas       Retai, bet žmogaus gyvenime pasitaiko dalykų, kurie, kadaise šmėstelėję sąmonėje, ilgainiui vėl iškyla, nušvinta iš naujo. Dar labiau paūmėję, įgavę likiminės galios.

       Dažnai prisimenu aštuntojo dešimtmečio, ypač jo vidurio, saulėlydžius Žemaičiuose. Nežinau, kodėl taip nutinka, – rudenėjančių įkalnių šešėliai, gailiai palinkę prie vandens medžiai, staigios kaip niekad liūtys ir šiaurės vakarų, vakarų vėjas, vis nešdavęs skandinaviškos popietės šlamesius, – kol epušės man blykčios šviesiąja lapų puse, visa tai, atrodo, niekados neišblės iš atminties.

       Už tėvų sodybos, netoli Tausalo ežero, pamiškės medžių retmėje ieškodamas atokesnio buvimo, nuošalumos, sumaniau susiręsti medinę trobelę. Savo rankomis. Buvo septyniasdešimt penktųjų vasara. Netruko pasprukti rugpjūtis su liūdnėjančiais žemės kvapais, o aš vis triūsiau, dailinau trobesį. Kai pagaliau atsisėdau prie stalo ir kvapiame vasarinės kambaryje atsiverčiau eilėraščių tomelį, užgriuvo ruduo.

       Vieną pasyvią to rudenio pavakarę, skaitant Ishikawos Takuboku lakonikas, akyse šmėstelėjo Vytauto Mačernio „meistarnė“, „gandralizdis“, kurį poetas, kaip pasakojama, buvo įsikėlęs aukštoje miškelio pušyje. Tas romantinis jauno vizionisto siekis tokiu būdu išplėsti savo regėjimo lauką, žiūrėti į horizontą ir tarsi laiminti laukus man buvo suprantamas lig gyvuonies. Sėdėjau prie lango vienui vienas, lynojo ir staiga iš vakarinės kaimelio pusės atslinko, kad užplūdo gėla, panaši į neviltį: „Mačernis, tokios galybės poetas, visas šiaurės vakarų orientas viename, asmenybė, vaizduotė ir galia, štai kur regėjimas! Jokių bohemų, palaidumo, jokios aikštingos gynybos. Ir pats, ir kūriniai tikri, be falšo, tykesni už tykiausius, gryna gyvenimo, lemties, visut visko gilybė. Vigilijų vigilija. Kodėl tiek tylinčių, nieko nesakančių? Aš irgi. Kas aš? Ką parašiau? Nieko. O greit dvidešimt treji.“

       Tuoj išvažiavau laikyti egzaminų, o kai po mėnesio sugrįžau namo, nustėrau tą pačią akimirką: pamiškė nykiai tuščia, mano priebėgos tik pamatai. Ją tiesiog išardė. Pavogė! Namiškiai net nepatėmijo, nes iki tėvų sodybos dar galiukas palaukės. Kažkam iš kaimelio, matyt, prireikė „materijolo“. Ir kitoniškumo kaimiečiai nekenčia, žiūri įtariai, pakikendami. Gal ir kitaip. Kas žino.

       Jei nebūtų buvę to žiūrėjimo pro vakarinį langą, tos užplūdusios gėlos, panašios į neviltį, namelis tikriausiai būtų likęs tik namelis, kurį kažkas „nudangino“.

       Taurios melancholijos abatas Oskaras Milašius kitados yra sakęs: „Gyvename kikenančio bjaurumo laikais.“ Apyaušrio prieblanda, ir ne tik ji, vienu akimoju išvaiko žmogaus sapną – laisvų asociacijų rezginį. Sapnas nutrūksta netikėtai – kiek besirąžytum, reikia keltis. Eiti. Juk žmogus visada gyveno ir gyvuos tokiais laikais.

        „Piktas likimas lydi poetą Vytautą Mačernį toli anapus jo vienišo kapo Žemaitijos laukuose.“ Tai Vytauto Kubiliaus žodžiai iš knygos „Literatūra istorijos lūžyje“ skyriaus „Nenutildomi balsai“. Iš studijos „Poezija, įveikusi visas užtvaras“. Kiek daug byloja vien pavadinimai. Pomirtinį V. Mačernio gyvenimą lėmė nemažai žmonių, bet sovietiniais laikais V. Kubilius buvo pirmasis, lemtingai palydėjęs poetą į nemirtį. Visų pirma savo stoiška laikysena, ryžtu, aistringu sugebėjimu įveikti, atrodytų, neįmanomą tylėjimą. Bet man liūdna. Ta širdgėla visada su manimi. Ir kaskart vis gilesnė. Esu pokarinis. Kai gimiau, nuo poeto žūties buvo prabėgę aštuoneri metai. Nuo mažumės už didžiojo kambario sienos iki išnaktų klausydavausi iš Sedos atvažiuodavusio mamos brolio Aleksandro pasakojimų. Jis ką tik buvo grįžęs iš Vorkutos lagerių. Protu nesuvokiama, ko aš neišgirsdavau. Protu nesuvokiamas ir V. Mačernio likimas. Ypač obskurantų užtvaros kūrybai publikuoti, piktybinis genialaus žemininko ignoravimas, nuverčiant net rodyklę į gimtąją sodybą. Man liūdna. Iki šiol nėra paminklo poetui. Nė vieno. Niekur.

       Pažvelkim nors iš tolo, kaip Vologdos krašte įamžintas taip pat tragiško likimo rusų poeto Nikolajaus Rubcovo atminimas. Tada gal suvoksim, kad V. Mačernis žuvo po Žemaitijos ir Lietuvos dangumi.

       Atėjo būtinas laikas.

       Kaip šiądien prisimenu V. Mačernio penkiasdešimtmečio minėjimą Telšiuose. Ir dieną pamenu – birželio dvylikta, 1971. Teatro salė pilnutėlė, visi idealiai susikaupę, tyla tylumoj, gerte geriamas kiekvienas žodis. Gausybė svečių. Mane, baigiantį mokyklą literatą, taip pat pakvietė skaityti eilių. Iš vakaro rengėjų kuždesio, užuominų tuoj pajutau tvyrantį nerimą, netgi baimę, nes Telšių valdžia dalyvauti minėjime atsisakė ir dar pažėrė draudimų. Visko čia neapsakysi. Žinoma, tvyrojo ir saugumiečių sukelta įtampa.

       Įsiminė pokalbiai bibliotekoje, susipažinau su poetu Vytautu Blože: „O, žinau, apie tave pasakojo Marcelijus“, paskui užkulisių paslaptys prieš išeinant į sceną. Kokie nuostabūs žmonės – ne vieną mačiau pirmą kartą, nors pavardes žinojau. Tik spėk stebėtis.

       Aktorius ir skaitovas Laimonas Noreika, galantiškai plonimus susiėmęs, vaikšto ir pusbalsiu repetuoja sonetus ir vizijas, V. Mačernio studijų draugas poetas Eugenijus Matuzevičius melodingu balsu kažką pašnekina, o kuklusis Paulius Drevinis vis kartoja: „Palyginti su Vytauto, tos mano eilės ir forma, ir turiniu tik šešėlis.“ Tą jis pasakys ir scenoje. Visai klausytojų auditorijai. Ne, neįmanoma pamiršti tautosakos darbštuolės, moksleiviškų ir studentiškų literatūrinių sambūrių dalyvės iš Panevėžio Pranės Aukštikalnytės-Jokimaitienės scenoje pasakytų žodžių: „Pasaka ne pasaka, lyg būta, lyg sapnuota, tiek pralėkė, praslinko metų, o mes tenai – savo jaunystėje, visi kupini ateities, viskas prieš akis. Bet tik tu, Vytautai, mūsų išminčių išminčiau, visada jaunas.“

       Rodos, kaip tada, tą šventą birželio vakarą, ir šią valandą girdžiu skaitomus eilėraščius „Vidunaktį dažnai…“, pirmąjį „Vasaros sonetą“: „Atleisk, režisieriau, aš taip esu išsekęs…“ Ir aidas perbėga kūnu kaip tuomet, artisto žvilgsniui kylant į menamą balkono ložę.

       Paskui į geležinkelio stotį lydėjau svečius. Ėjome lėtai, koja už kojos, pasidairydami aplinkui. Ėjome gatve, kur gyventa V. Mačernio. Namo to nebebuvo, jo vietoje stovėjo geležinkelininkų krautuvė. Atsimenu, pasakojau, kur būsimasis poetas mokėsi: Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimnazija tais metais persikėlė į įstabų baltą pastatą. Kalbėjome, kad V. Mačernis buvo ir bus vienas labiausiai traukiančių vardų. Ir neklydome – poeto vardas ir jo kūriniai įėjo į Žemaitijos mitologiją.

       Modernusis pasaulis, į visas puses pažėręs destrukciją, klaikų kapitalo siautėjimą, klinikinę abejonę, beveik nepaliekantis nesuskaidyto jokio branduolio, jokios monados, lyg drugio krečiamas diena iš dienos puola iš vienos aklavietės į kitą, žvangina viskuo, kas dar žvanga, visais ginklais ardo pats save, o žmogus, per dieną išsemtas ir sudirgęs, vakare mėgina sudėti save iš nuolaužų.

       V. Mačernis, „mažos tautos su dideliu žodynu“ poetas, turėjo įgimtą savybę visur įžvelgti esmę. Buvo labai gabus jaunutis poliglotas. Kad numalšintų pažinimo troškulį, anksti palinko prie iškiliausių šaltinių, kurie jį įkvėpdavo stipriems apmąstymams. Jis labai daug padarė per savo trumpą laiką. Sunku net įsivaizduoti intensyvesnį dvasinį gyvenimą. Eilėraščius, kupinus žemės palaimos, parašė sunkiausiomis sąlygomis – per karą. V. Mačernio poezija vieniša, bet traukia pasilikti ilgam. Sonetai – tankūs, suėmę begalę patirties, neretai iškiliųjų šaltinių. Kadangi regėjimo akimirka – didžiausia retenybė, vizijos akimoju užvaldo ir skaitytoją, ir klausytoją. Lyg banguotų požeminė muzika. Net tuos eilėraščius, kurie padvelkia tamsiais miškais, kurie atsiveria į niūrumą bei rezignaciją, glaudi kaip savo patirtį, būtą nebūtą. Juos harmonizuoja gamtojauta, vidinis ritmas, paprastas buvimo ilgesys. Atrodo, jog pats sugamtėjai, švelniu liūdesiu pagavo tolymės.

       Vasarą pavėsingame Šarnelės eglynėlyje, kur tarp medžių pasislėpė kapas, sutiksi ne vieną minoritą, atėjusį aplankyti poeto.

       Tikriausiai pirmasis apie paminklą V. Mačerniui dar pačioje aštuntojo dešimtmečio pradžioje yra prabilęs kraštotyrininkas Konstantinas Bružas. Tą parudenėjusią dieną ėjome lyg piligrimai poeto gimtojo kaimo kalvomis, žemaičių žemės „kepalais“, kaip maloningai Konstantinas vadindavo kalvas. Prisėdom atsikvėpti ant žolės. Kažkoks nenusakomas liūdnumas persmelkęs abudu kiaurai. Tada pirmą kartą ir išgirdau tą slėpiningąją svajonę, tokią artimą ir man – paminklas… Neseniai buvo pasirodžiusi knyga „Žmogaus apnuoginta širdis“, šiek tiek daugiau nei vieni metai prabėgę nuo poeto pirmojo minėjimo Telšiuose.

       Kai po kelių dienų gatvėje sutikau muziejininką Vitą Valatką ir perdaviau jam Konstantino linkėjimus bei užsiminiau apie mudviejų piligrimystės metu išsprūdusią jo svajonę, Vitas tyliai: „Neskubėkim. Dabar nepavyktų. Matysim. Vėliau.“

       Taip šešėliuotame neapibrėžtume – kaip daugel neįgyvendinamų dalykų – tai ir liko iki 1988-ųjų.

       Pirmieji ėmęsi iniciatyvos įamžinti poeto atminimą buvo tuomet susikūrusios V. Mačernio brolijos nariai ir jos vadovas istorikas   Edmundas Mickūnas. Brolija surinko lėšų, paskelbė konkursą paminklui sukurti. Konkurso nugalėtoju tapo skulptorius Gediminas Karalius. Paskui idėja pastatyti paminklą priblėso dėl daugelio priežasčių. Žemaičių Kalvarijos bendruomenė „Gardai“, vadovaujama mokytojo Broniaus Kleinausko, neseniai vėl paskelbė informaciją, prašydami aukoti V. Mačernio paminklui. Viešpatie! Tas nelemtas lėšų stygius.

       Brandžiausius mokyklinius metus V. Mačernis praleido Telšiuose, čia pajuto savo kūrybines galias. Tuometėje Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimnazijoje vyravo humanitarinė dvasia, telkėsi kūrybingų idealistų pajėgos. Kad tos pajėgos dar gyvos po šitiek metų, byloja poeto klasės draugės, gyvenančios JAV, Lionės Daumantaitės-Baltrušaitienės ir poeto amžininkės Zofijos Jankauskaitės apsilankymas gimnazijoje 2000-aisiais. Viešnios ne tik pasidalijo atsiminimais apie jaunystės miestą – Telšius, bet ir įteikė pinigines premijas moksleiviams už geriausius rašinius apie poetą Vytautą Mačernį. Po renginio pažvelgiau pro klasės, kur ir man teko mokytis, langą į žolynėlį, – kažkada su dideliausiu gėlių keru viduryje, – ir garbioms viešnioms pasakiau: „Čia turi būti paminklas Mačerniui. Ir kada nors bus.“ Viešnios vienu balsu: „Ir mes norėtume prisidėti.“

       Jau vienuoliktus metus šitie spontaniškai ištarti žodžiai plevena ore, neįgiję materialaus pavidalo. Ne sykį esu juos kartojęs ir kartoju ne tik gimnazijoje, bet ir visur kitur.

       Profesoriui „dailinčiui“ Petrui Gintalui ausis jau esu išūžęs. Praėjusiais metais poetams, saulei leidžiantis grįžtantiems iš Poezijos pavasario renginių Telšių rajone, pasiūliau aplankyti – visada tai darau – Žemaitės gimnaziją. Klasėje, kurioje poetas mokėsi, kur ant sienos kabo jo bareljefas, vienas po kito svečiai deklamavo poeto vizionisto eilėraščius. Parodžiau buvusį mokyklos fontaną, pasėdėjome paprastųjų veronikų žiedais mėlynuojančioje pievelėje. Parodžiau vietą prie mokyklos, tą žaliąjį žolynėlį, kuris laukia paminklo poetui.

       Išgirdau pamąstymus, kokio silueto paminklas čia turėtų būti. Akyse šmėstelėjo vėjo perpučiama, šiek tiek džakometiška jaunuolio keliauninko figūra: dešinėje rankoje šviežiai nulaužta lazdelė, o kairė grakščiu judesiu prilaiko kiek pasvirusią galvą.

       Paminklo poetui regėjimas turi tapti realybe.

       Tas būtinas laikas atėjo.


        Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 5 (gegužė)