Dana Podracká – slovakų poetė ir eseistė, daugelio abiejų žanrų rinkinių autorė. Gimusi 1954-aisiais Banská Štiavnicoje, sename kalnų mieste, kiek primenančiame Vilnių ir įrašytame į tą patį UNESCO pasaulio kultūros paveldo šedevrų sąrašą kaip ir Vilniaus senamiestis. Kaip tik šitame mieste kasmet vyksta tarptautiniai poezijos, teatro ir muzikos festivaliai „Cap à l’Est“, pernai rugpjūtį toks jau buvo aštuntas.

 

 

 

 

 

              Duras tarp jūrų paukščių

 

       Norėčiau išgert su tavim, Marguerite,

       atpažinus tave

       tarp jūrų paukščių,

       iškeltą virš smėlio knygos,

       kur žodžiai –

       žmonių praėjusių pėdos,

       tekstai išklypę, mirties

       vaidinuokliai.

 

       Uosto smuklėj

       man garsiai išdainavai:

       Rašymas yra piktas gaivalas,

       įsisuks po oda,

       lūpas išgrobs ir akis,

       nušluos veidą.

 

       Rašymas yra ankštas kalėjimo

       kiemas ant balto popieriaus.

       Rašymas yra meilė,

       be jos kiekvienas klausimas

       tuščias.

 

 

 

              Liepsnos architektūra

 

       Dega many sena oda; ugnis apnuogina

       sienų kaulus, gatvių šonkaulius, šventyklos kaukolę,

       dega miestas many;

       kojos, rankos, per jas kibirai susipynė grandinėn;

       sukūrėme upę, srūvančią kūnu

 

       žiūri širdis; veidrodinės mažybės,

       kur man nepriklauso, o teka many;

       užsagstyta rubino spalvos kišenėlė, ant jos

       priklijuotas piešinio kvadratėlis, jame

       pieštuku išvedžiota liepsna

 

       žiūri siela;

       neapgaili nieko, kas dega;

       negelbsti žvakidžių, paveikslų nei pergamentų;

       originalai negali sudegt; originalai yra pas Dievą

 

       stebi nuojautos judesį;

       spindulio įsitvėrė,

       sliuogia aukštyn, ima statyti

       iš naujo, nuo kupolo.

 

 

 

              Stiklinė vandens

 

       Pakirdau vidurnakty,

       kažkas manęs meldė per sapną

       stiklinės vandens.

 

       Dar ir dabar girdžiu šitą balsą, tylų

       maldavimą, tartum

       eitų iš momenies,

       iš sergančio lovos

       ar iš maldininko suskirdusios žemės.

 

       Kėliaus, ėjau virtuvėn,

       prisipyliau stiklinę, išgėriau

       už tą, kur ištroškęs,

 

       kur nebeturėjo kūno,

       užtat

       jam buvo baisiai sunku

       ką nors padaryt

       be pagalbos.

 

 

 

              Asmuo

 

       Žlibinėja kažkas nuo tamsos lig tamsos

       raktu užgaudamas geležinius pilies

       varpo aptvarus

 

       kitas sąžinės pokrypio kampas,

       kitas būdo bruožas,

       žvilgsnio tarpeklis, juo nusigaučiau

       lig žemės savy, pabandyčiau atsiverti

       iš kitos pusės

 

       lūpas prispaudžiu, dantimis kalenu kodą

 

       šitaip ieškau lig pat aušros

       atveriu išeitį

       iš šventybės šventybėn.

 

 

 

              Antikinis degtukių pokalbis

 

       Pirmoji degtukė: Mylėti – tai nusiimti kaukę.

 

       Antroji degtukė: Žodis yra lupa, sudeginanti, ko nepadarėm.

 

       Trečioji degtukė: Kai ką iš tikro suvokiam, kitkas priklauso tamsai.

 

       Ketvirtoji degtukė: Dievas sukūrė spąstus velniui ir kaip jauką įdėjo moteries kūną.

 

       Penktoji degtukė: Susimesti norėčiau į kuprą, jei tik žinočiau, kad ir tokios manęs tu geisi.

 

       Šeštoji degtukė: Iš perplėštos sielos vanduo ištekės, o negalės vėl pritvinti.

 

       Septintoji degtukė: Skausmas nutolsta ir teka atgal labirintan.

 

       Aštuntoji degtukė: Pažinti daiktus iš šešėlių, vadinas, prasidėti su siela.

 

       Devintoji degtukė: Skiriamosios linijos neegzistuoja.

 

       Dešimtoji degtukė: Mylimasis – kertinis akmuo.

 

 

       Iš slovakų k. vertė Vladas Braziūnas

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 4 (balandis)