Po jubiliejaus

 

       Svečiai jau išėjo. Taurė

       Pusiau nugerta,

       Lyg kažkas dar turėtų sugrįžti.

       Bandau nustatyt,

       Kiek jau pasikeitus šviesa,

       Daiktų matomumas,

       Nuokalnių nuolydumas,

       Laiptų aukštis,

       Kaip keitėsi veidas,

       Plaukų spalva.

 

       Su manimi liko vien knygos,

       Iš kurių jau neturiu ką sužinot,

       Kaip vasaros vabalėlis

       Suspaustas tarp dviejų puslapių –

       Tarp praeities ir ateities.

 

       Pagaliau lieku vienas

       Išnuomotame savo gyvenime,

       Kurį, rodos, turėsiu kažkam sugrąžint.

 

 

 

              Į vakarus, nuo Jurbarko vieškelio

 

       Benamiai laukai. Vanagas,

       Kažką pamatęs krenta kaip žaibas.

       Klyksmas.

 

       Auką pamynęs.

       Ant akmens.

       Žiūri išdidus –

       Čia vienintelis jis valdžia.

 

       Kruvinu gūžiu.

       Viską niekinantis.

       Nuo akmens nutekėję kraujai.

 

       Po to jis pakyla.

       Virš begalinių laukų

       Suka ir suka ratus

       Vienišas vienišas,

       Kaip šios žemės mirtis,

       Kurioje jau nėra kam numirt.

 

 

 

              Senas sekmadienis

 

       Kažkur yra užmirštas senas sekmadienis.

       Tenai, toli už miškų,

       Praeity,

       Kur teka upelis,

       Kur namas,

       Vartai.

 

       Ten, tuose vartuose,

       Dar vis stovi sekmadienis,

       Vienplaukis,

       Toks panašus į tėvą.

 

 

 

              Vanaginėje, artėjant žiemai

 

       Išskrisdamos gervės

       Vėl prišaukia žiemą.

       Dūmai bulvienose

       Sklaidos pažeme –

       Paskutiniai šiais metais.

 

       Ilgiau ir ilgiau gyvenant,

       Vis dažniau lyja,

       Naktys ilgėja –

       Lyg senelių prieglaudoj.

       Ir vėjai sielą išpusto iš kūno.

 

       Dabar artimesnė ugnis,

       Prie kurios

       Kas vakaras sugrįžtu.

 

       Dabar viskas sutampa –

       Metai ir vėjas už lango,

       Ruduo ir nemiga,

       Diena ir naktis

       Tamsioj spalio prieblandoj.

 

       O ten, tuščiose laukų erdvėse,

       Liko tiktai klausa,

       Kuri netrukus bus pilna sniego.

 

 

 

              Rytą, šviežiai pasnigus

 

       Išėjau rytą

       Į šviežiai apsnigtą gatvę.

       Lygu ir balta,

       Niekieno dar nevaikščiota.

       Lyg ir iš niekur krenta šviesa.

 

       Pirmas einu gatve,

       Palikdamas aiškius pėdsakus.

 

       Matau –

       Ankstyva kiemsargė

       Gremžia tą pirmąjį sniegą

       Paskui mane

       Nušluodama pėdas.

 

 

       Atsigręžiu.

       O ji atsitiesusi klausia:

       – Ar tau dar reikės tų pėdų,

       Kad šitaip žiūri atsigręžęs?

 

 

 

              Kelio daina

 

       Pro vartus išbėgo mano kelias,

       Jaunas ir gražus ankstyvą rytą.

       Jį regėjau, kaip jisai vingiuoja

       Neužmatomon, saulėton tolumon.

 

       Paviliotas rytmečio ankstyvo,

       Išėjau aš paskui savo kelią,

       Nežinodamas net, kur jis veda –

       Išėjau ieškot jo pabaigos.

 

       Nesustodamas sekiau aš savo kelią,

       O jisai ilgėjo ir ilgėjo.

       Klausinėjau sutiktų praeivių,

       Ar nematė kelio pabaigos?

 

       Niekas nieko negalėjo atsakyti –

       Nežinojo jie taip pat, kur eina,

       Kiek to kelio jau yra nuėję,

       Kur tas kelias juos taip pat nuves?

 

       Per gyvenimą vijausi savo kelią –

       Per sniegus, per smėlį, per purvynus.

       Jis ilgėjo, nuo manęs vis tolo,

       Kad atgal negrįžčiau niekados.

 

       Per metus nutįso mano kelias,

       Per vartus išbėgęs ankstų rytą.

       Vis einu ir negaliu sustoti –

       Ten ir būtų kelio pabaiga.

 

              Pagyvenusio vyro išpažintis senam kunigui

 

       – ... ir dar, kunige, buvo moteris.

       Parke sėdėjo jinai ant suolelio...

 

       – Na ir kas? Kas buvo toliau?

       – Buvo apnuogintais keliais.

       Žiūrėdama į veidroduką

       Šildės prieš saulę...

 

       – Ko nutilot? Kalbėkit, kalbėkit toliau...

       – Taip atsitiko,

       Kad ėjau paskui,

       Įbedęs akis į jos nuostabias kojas.

       Taip ėjau ligi...

       – Toliau, toliau... Negirdžiu...

       Pakartok.

       – ...ligi automobilio.

       – O toliau kas? Kas buvo toliau?..

       – Sėdo ir nuvažiavo...

 

       Abu ilgai patylėjo.

       Pagaliau kunigas tarė:

       – Tik tiek?

       Negaliu tau duot išrišimo.

       Eik namo!

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 4 (balandis)