Arvydas Šliogeris. Nuotrauka iš puslapio http://lt.wikipedia.org/wiki/Arvydas_%C5%A0liogeris       2010 m. leidykla „Apostrofa“ išleido A. Šliogerio knygą „Bulvės metafizika“. Dėkojame autoriui už galimybę skelbti naujus filosofo dienoraščių fragmentus.

 

 

Apie toleranciją

       Tolerantiška gali būti tik kempinė – ji vienodai godžiai sugeria ir tyrą šaltinio vandenį, ir dvokiančias paplavas.

 

 

Naujasis žmogus

       Dabar aš suprantu, kas yra krikščionių, raudonųjų ir žydrųjų komisarų išsvajotas „naujasis žmogus“. Tai kastratas, tačiau toks, kuriam iškastruotas ne tik kūnas, bet ir siela.

 

Mitas

       Iš kalbos išdrožti mažą asmeninį mitą, kuriame, bent jau akimirkomis, būtų įmanoma pasijusti namie – gal tokia būtų kalbos žmogaus misija šiame nejaukiame vaiduoklių pasaulyje, o ar tas mitas vadintųsi poezija, ar filosofija – koks skirtumas.

 

Mašina ir chaosas

       Kai tik įsteigiama totalitarinio mašinizmo imperija – kvadratinio pasaulio miražas, jo centre ir periferijoje – vadinasi, visur – į paviršių iškyla chaosas. Totalitarizmo tvarka totalizuoja chaosą. Mašinos tironija išlaisvina chaosą, ir kuo daugiau mašinizmo, tuo daugiau chaoso, kuris yra ne kas kita kaip nežmogiškumo tvarka; galima sakyti net taip: transcendentinės tikrovės harmonija. Globalopolis yra chaoso imperija. Tai išties fatališka logika: jei tik hominidas nežmogiškumo tvarką bando pakeisti grynojo žmogiškumo tvarka, pastaroji tampa chaoso katalizatoriumi. Tai reiškia tik tiek, kad nežmogiškumas visiškai kitoks nei žmogiškumas, o koks jis, mes negalime žinoti. Mes niekada nepriversime nežmogiškojo pasaulio eiti kalbos keliu; ne, jis turi savo kelią, keistą, tamsų ir paslaptingą. Hominidas moka vaikščioti tik tiesiais keliais, o nežmogiškasis pasaulis juda meandrais, ir kai tik tiesės mulkis bando ištiesinti nežmogiškumo kreives, jos virsta labirintu.

 

Tikrovės stoka...

       ...be mistikos liekanų. Kalbanti būtybė stokoja tikrovės todėl, kad nuo jos atskirta kalbos ekranu.

       Ekranas – galutinis tos būtybės sprendimas ir apsisprendimas – reiškia tik tai, kad ji ryžtasi visiškai išsižadėti Tikrovės ir nuskęsti mite. Tačiau šis žingsnis tolygus savižudybei – tas, kas išsižada nežmogiškosios tikrovės, sunaikina ir savąją tikrovę, nes pastaroji yra lygiai tokia pati dovana kaip ir nežmogiškumas. Kas naikina nežmogiškumą, sunaikina ir žmogiškumą.

 

Dievas...

       ...kaip hominido paradigminio sentimentalumo koncentratas. Visos religijos – kaip geologinio sentimentalumo inkubatoriai ir mokyklos. Dievas protingas tik tol, kol jis nevirsta religija ir stabu. Hominidas protingas tik tol, kol jis nenusilipdo stabo ir netampa religingas. Jei nori išsaugoti dievybės branduolį ir nevirsti kvailiu, privalai ją išlaisvinti iš religijų kalėjimo. Dievas kaip neregimoji sofos pusė – tai ne beviltiškai kvaila. O jei dievas susisuka lizdą žydinčioje obelyje ar pavasarinio beržyno pumpure, tai jau visai protinga. Bet, kita vertus, jei esama pumpuro, kam dar prie jo lipdyti dievo uodegą. Pašalinti reikšmę iš nežmogiškumo – štai mano didysis ilgesys; tai reiškia – iš daikto šventumo pašalinti dievybės pėdsakus. Nuplauti kalbos prakaitą nuo bekalbio daikto veido – tai pirmasis žingsnis šventumo link. Bekalbis šventumas – tai irgi protinga.

 

Pamatinė matrica

       Kiek hominidas yra gyvūnas, tiek jis individualus; kiek jis kalbos mašina, tiek visuotinis. Štai iš kur atsiranda visuotinio individo arba individualios visuotinybės matymas, susitelkiantis į graikiškąją theoria. Filosofija atsiranda kaip šios paradoksalios duoties matymo kalbinis priedas, beje, visiškai nebūtinas. Pakaktų štai ko: paprasčiausio matymo, bekalbės substancinio individo žiūros. Bet kaip tai padaryti, jei tarp akies ir paties gyvūno įsiterpia kalbos, o sykiu ir visuotinybės, Ekranas? Tiesą sakant, galiu matyti tik visuotinį individą. Tai, žinoma, geriau, nei visiškas jo nematymas, nei kalbos mašinos plūduriavimas vadinamojo mąstymo miražuose, nei murdymasis mito paplavose.

 

Variacijos naikinimo tema

       Kadangi hominidas, ir tik hominidas, yra dviesmė būtybė – gyvūnas ir kalbos mašina – jis pasmerktas būti Juslinės Transcendencijos akivaizdoje – kiekviename žingsnyje ir kiekvienu judesiu su Ja susitikti, bet pirmiausia su Ja susidurti kaip su svetima, priešiška ir bauginančia galybe. Pirmiausia būdamas kalbos pusėje, o kartu visuotinybės, imanencijos, mašinizmo pusėje, hominidas kaktomuša susiduria su Transcendencija kaip su baisinga svetimybe – jis jos nekenčia, Ji iškyla priešais jį kaip priešas.

       Tačiau Transcendencija visada singuliari, visada inkarnuota individe, o be to, substanciniame individe. Tai reiškia, kad Transcendencija yra ir gali būti tik gyva, nes singuliarumas yra gyvo esinio, gyvybės telkinio neatimamas bruožas. Tik mašina, taip pat ir kalbos mašina, yra negyva, todėl ir skleidžiasi tik visuotinybės pavidalais.

       Tai reiškia, kad hominido „sielos“ centre liepsnoja nepakantumas gyvybei arba – tai yra viena ir tas pat – nepakantumas individui, singuliarui, individualumui ir singuliarumui (tik todėl „visata“ atsiranda dėl protosinguliaro susinaikinimo ir Didžiojo Sprogimo); kalbos mašina neapkenčia gyvybės telkinio ir savo kitos pusės – gyvūno individo, gyvūno singuliaro, gyvūno gyvybės ir geidžia susilieti su visuotinybe, ištirpti kalboje arba bekalbiame neapibrėžtume, pravienyje, tame, kas yra pavadinta išminties viršūne: „Visa yra viena“, „Tat tvam asi“.

       Todėl slapta dviesmės būtybės misija šioje žemėje yra fatališkas geismas sunaikinti visa, kas gyva, beje, visai nepriklausomai nuo vadinamujų pragmatinių motyvų, nors kartu ir dėl jų. Kiek hominidas naikina dėl pragmatinių motyvų, tiek jis vis dar lieka gyvūno ar net gyvybės pusėje, ir gali būti pavadintas naikintoju, lygiai kaip taifūnas, ameba, laukų ramunė ar tigras. Kiek hominidas naikina dėl slapto nepakantumo Transcendencijai, Gyvūno singuliarumui ir gyvybei, tiek jis kerojasi kaip nihilistinio naikinimo subjektas, kaip naikinančio Niekio įgaliotinis. Nežmogiškasis esinys tik naikina, hominidas naikina nihilistiškai, t. y. naikinimo pertekliaus būdu.

       Dviesmės būtybės misija šioje planetoje – sunaikinti gyvybę, o sykiu susinaikinti ir pačiam kaip gyvūnui. Jeigu iki šiol hominidas to dar nepadarė, tai ne todėl, kad negeidė ar „nenorėjo“ šito padaryti, o todėl, kad to padaryti nepajėgė. Neturėk iliuzijų: jei hominidas pajėgtų sunaikinti gyvybės planetą, jis tai padarytų iškart, čia ir dabar. Šioje vietoje situaciją lemia ne sentimentai, bet paprasčiausia jėga, ne „moraliniai“ ar „ekologiniai“ imperatyvai, o geismas naikinti pertekliaus modusu. Be to, neužmiršk, kad tikrasis, savaip ir vienintelis, dviesmės būtybės džiaugsmas yra naikinimo džiaugsmas, o pats didžiausias jo džiaugsmas yra nihilistinio – „beprasmiško“, „nenaudingo“ – naikinimo džiaugsmas. „Kuo daugiau malonumų!” – šio imperatyvo vertinys į aiškią kalbą yra toks: „Kuo daugiau beprasmio naikinimo!“. Šitokį beribį naikinimo džiaugsmą romėnai antspauduoja belaike fraze – Panem et circenses: „panem“ atitinka paprastą gyvulinį naikinimą; „circenses“ atitikmuo – nihilistinis naikinimas.

       Minimalistinė tezė: naikinimas naudingas ir kalbant labai tiksliai, reikia sakyti taip: naudinga tik tai, kas naikinama ir sunaikinama. Hominidui šventų švenčiausioji yra vadinamoji nauda. Vadinasi, Žemė negali būti nesunaikinta būtybės, kurios metafizinį centrą sudaro naudos geismas, fatališkas ir visada aklas, kadangi naikinama yra tai, kas atsiveria tik slėpdamasis, kas nematoma – Singuliare inkarnuota Juslinė Transcendencija. Gyvybė nematoma: gyvas individas matomas tik kaip mašina, sudaryta iš dalių, vadinasi, nematomas. Šitokį gyvybės singuliaro nematomumą, užtikrinantį nihilistinio naikinimo naivumą, nekaltybę ir „švarią sąžinę“ Platonas vadina antjusline idėja. Kitas, tikslesnis, idėjos arba eido vardas – nematomybė matomybės centre, antjuslumas juslumo disko centre. Dviesmė būtybė nemato gyvybės singuliaro kaip idėjos, nes ją užstoja vienintelė tikroji Majos skraistė, ją sudrasko Visuotinybės vanagas, ją uždusina Idealybės plėvė, ją sudegina ugnis, spjaudoma „Dvasios“ drakono – kalba. Kalboje susitelkia visas naudos ir nihilistinio naikinimo potencialas. Kalba naudinga todėl, kad ji yra nihilistinio naikinimo žaliavos kasykla.

       Nubrėžti perskyrą tarp dviejų naikinimo metafizinių lygmenų – paprasto, gyvūniškojo, ir nihilistinio naikinimo. Neturėdamas tikslesnio žodžio, paprastą, būtiną, gyvūnišką naikinimą aš pavadinsiu taip, kaip jis – naiviai – vadinamas ir suprantamas dabar: vartojimu. Kiek dviesmė būtybė yra gyvūnas, tiek jis yra – kaip ir bet kuris kitas gyvūnas – vartotojas. Tarsiu, kad vartojimas kaip paprastas naikinimas yra būtinybė, nepavaldi netgi naudos principui. Absurdiška sakyti: „valgyti naudinga“. Perteklinis nihilistinis naikinimas, vienintelis tikrai pavaldus naudos principui, yra kūryba arba gamyba. Dviesmė būtybė įeina į nihilistino naikinimo sūkurį būtent ir tik kaip kūrėjas. Šitaip jis atsiduria kalbos pusėje, šitaip jis tampa Visuotinybės įgaliotiniu, nihilistinio naikinimo mašina ir nihilistiniu subjektu. Kūryba yra nihilizmo koncentratas: neįmanoma nenihilistinė kūryba (gamyba). Kad sukurtum (pagamintum) adatą, turi sunaikinti kalną; kad išdrožtum piršto dydžio medinį stabuką, turi sunaikinti šimtametį ąžuolą. Kūryba visada genama ne tiek būtinybės, kiek herojiško entuziazmo; kūrėjo titanizmas ir prometėjizmas – ir nihilistinis naivumas: kūryba sudievinama, kurdamas Tu dalyvauji dieviškojoje lemtyje, tu pats tampi Dievu. Šitaip nihilistinis naikinimas ne tik pašventinamas, bet ir heroizuojamas. Tu privalai naikinti! – toks galutinis, aukščiausias ir net absoliutus dviesmio kvazigyvūno, kaip kūrėjo, kategorinis imperatyvas. Kitais žodžiais: nihilistinis naikinimas yra aukščiausioji hominido dorybė. Vir bonus yra tas, kuris daugiausia naikina.

       Šaltakraujiško žvilgsnio ediktas: kūrybos šlovinimas turi būti uždraustas įstatymu; tas, kuris skelbiasi esąs kūrėjas, turi būti paženklintas šudros ir čandalos įdagu. Lygiai kaip ir gamintojas, „kuriantis naujas darbo vietas“, – tai hominido, kaip nihilistinio naikinimo subjekto, apogėjus, koncentratas, nihilistinio centro centrinis taškas.

       Pavojaus viršūnė – kūryba kaip nenaudingas naikinimas, naikinimas kaip savitikslis, kaip šventė, kaip podiumas, kaip teatras, kaip cirkas, kaip „sekmadienis“: kaip globalizacija.

       Antinihilistinė, taigi ir antikreacionistinė motyvacija: užuojauta nežmogiškojo gyvybės singuliaro GROŽIUI, liūdesys dėl GROŽIO IDĖJOS. Nes tik grožis pateisina visa, kas yra ir kas kaip nors dovanota; dovanota netgi man – nihilistiniam monstrui; dovanota Absoliučiosios Transcendencijos. Taigi vienintelis motyvas: užuojauta Transcendencijai.

 

Transcendencija ir Dievas

       Pirmoji kalbos figūra – tai visiškos, nesutaikomos priešybės: Dievas yra sunaikintoji Transcendencija; Transcendencijos lavonas; Transcendencijos mumija. Tikslesnė kalbos figūra: tai visiškos svetimybės – Transcendencijos virsmas Dievu sutampa su gyvybės singuliaro nebūtinu naikinimu ir jo pavertimu mašina. Todėl Dievas turi būti vadinamas hoministinio nihilizmo koncentratu – nihilistinio naikinimo kumščiu ir buldozeriu. Dievas – tai įvardytoji Transcendencija; Transcendencijos įvardijimas ir virsmas „Dievu“ yra jos nihilistinio naikinimo pliūpsnis, ateinantis iš dviesmio kvazigyvūno imperijos, Kalbos imperijos. Kuo daugiau „dievų“, tuo mažiau Transcendencijos. Paskutiniai ir patys naiviausi Transcendencijos vardai – vadinasi, „dievai“ – yra buldozeris, kompiuteris ir A-bomba. Transcendencijos vardas prilygsta kosminio peilio smūgiui į Transcendencijos širdį. Visos Transcendencijos yra gyvybės singuliarai; visi dievai yra mašinos. Tu privalai kiek įmanoma aiškiau nubrėžti perskyrą tarp dviejų nesutaikomų svetimybių – Transcendencijos ir Dievo. Dievas prasideda ten, kur baigiasi Transcendencija ir mutatis mutandis. Dievo atitikmuo mirtingajame – tikėjimas; Transcendencijos atitikmuo – matymas, regėjimas (bet ne žiūrėjimas). Galima pasakyti net taip: aš spoksau ar žiūriu tik į Dievą, bet matau tik Transcendenciją. Tikėjimas yra nematančio regėjimo ar nematančio žiūrėjimo modusas – spoksojimas. Dviesmis kvazigyvūnas pirmiausia ir dažniausiai žiūri į tai, ko nėra – tai ir būtų tikėjimas, arba mitinis žvilgsnis. Kad apsaugotum Transcendenciją, pašalink tikėjimą! Ne spoksok, o matyk!

 

Markas Antoninas

       Kaip tauriai, kaip paprastai, kaip vyriškai gęsta antikos saulė: pamėgdžioti Gamtą – ar kas nors yra ištaręs paprastesnius, kuklesnius ir sykiu didingesnius žodžius? Visa, kas ištarta po jų, tėra paranojiški kliedesiai ir megalomaniškos haliucinacijos.

       Kaip nešvankiai išsijungia germaniškųjų Vakarų termobranduolinis reaktorius: mes sukursime Naują Žemę ir Naują Dangų! Rezultatas: sukurtas milžiniškas Ekrano kekšės pasturgalis ir technologinis angelas-teletabis, visą savo impotentišką galybę sutelkęs į Tarpukojį. Vakarai baigiasi dvikojės amebos triumfu.

 

Ekranas kaip kolumbarijus

       Pats komfortiškiausias ir maloniausias savižudybės būdas – tapti Ekrano įvaizdžiu, arba įvaizdžiu Ekrano lavoninėje, kur beveik be pastangų pasiekiama telenirvana. Reikia apversti dabartinio folkloro kalbinę figūrą ir tarti: jei Tu esi tik Ekrane, Tavęs apskritai nėra. Veržtis į Ekraną – reiškia eiti į tą vietą, į kurią atveda narkotikai – čia Tu patiri susinaikinimo džiaugsmą. Ekranas yra mirties teritorija ir mirties imperija, kol kas dar tik virtuali, tačiau nėra neįmanoma, kad slaptingais kanalais jis veda Tave į galutinės mirties teritoriją. Prie mirties priprantama: Ekranas kaip tik ir laikytinas mirties treniruokliu. Šioje Hado šešėlių karalystėje Mano singuliarumą išstumia ir sunaikina Mano fizionomijos kalbinė kaukė, lygiai tokia pati, kaip gipsinė numirėlio kaukė. Vietoje gyvojo Veido lieka Kalbos futliaras. Įvaizdis ir yra toks pomirtinis futliaras: buvusiojo „Aš“ faraoniškojo stiliaus mumija. Veržimasis į Ekraną liudija nepaneigiamą metafizinį faktą: hominido sieloje glūdintį mirties geismą.

 

Grafomanija

       J. B. sako, kad rašymo judesyje esama kažko nežmoniško. Aš pasakyčiau, kad rašymas yra kažkas net pernelyg žmogiška, nes kaip tik rašymas gryniausiu pavidalu aktualizuoja nihilistinio naikinimo geismą ir vyksmą. Jei kalbą laikysime nihilistinio naikinimo įnagiu, o naikinimo džiaugsmą – hominido metafiziniu centru, tai rašymas būtų gryniausioji šio centro emanacija. Šneka tik artėja prie nihilistinio naikinimo centro vien todėl, kad pirmiausia ji naikina save pačią – tai savinaikos judesys. Užtat šneka hipnotizuoja labiau negu raštas – tai narkotikas, kuris visada su Tavimi. Bet raštas savaip tobulesnis už šneką – jo naikinimo vektoriai nukreipti į abi puses, ir į rašantijį, ir į tai, apie ką rašoma. Užtat raštas yra išbaigto nihilizmo dokumentas. Grafomano figūra įkūnyja prigimtinį hominido nihilizmą geriau negu „praktinio“ naikinimo subjektai, bet, žinoma, tik kaip simbolis, kaip sublimuotas impotento bejėgiškumas, kaip virtuali masturbacija.

 

Bučiuoju technomokslą

       Nieko nepadarysi; tenka pripažinti, kad bent jau viena technomokslo pamoka hominidui yra neįkainojama ir šiuo požiūriu su technomokslu negali nė iš tolo lygintis nei religijos, nei menai, nei visokiausios išmintys, nei mahatmos, nei dievai, nei pranašai kartu su visais išganytojais. Štai toji pamoka: gamta protingesnė už žmogų; nežmogiškumas tauresnis, geresnis ir švelnesnis už žmogiškumą. Laukų ramunė nepalyginamai intelektualesnė už hominidą; pelėda išmintingesnė už Kantą; baravykas gražesnis už Rafaelio madonas. Deja, pats technohominidas šios pamokos nesuvokė ir nieko iš jos neišmoko...

       ...Senasis Sodininkas sako: Žmogau, sėsk, esi avigalvis ir tinginys. Rašau Tau dvejetą.

 

Baimė

       Prisipažink, kad kartais Tau baisu matyti katastrofišką vaizdą, verčiantį suprasti, kad hominidas galutinai nusivylė savimi ir tai jau yra nebe pavienio žmogaus, o visos rūšies neviltis – dabar ne tik Senasis Sodininkas, bet ir pats Jo paveikslas bjaurisi savimi – apaštalas, pažvelgęs į veidrodį, mato jame net nebe beždžionę, o kažkokį glitų monstrą, panašų į Kafkos Gregorą Zamzą. Nevykęs krikščionybės ir technomokslo eksperimentas baigėsi ne tik visišku fiasko, bet ir antropologine katastrofa – žmogus nebegali pakelti savo paties paveikslo: jis nusižudys ne dėl mirtinos ligos, gailesčio ar geologinės depresijos, o dėl šlykštėjimosi savąja fizionomija, kasdien matoma Ekrane. Gal todėl aš ir sakau, kad ne H-bomba, o būtent Ekranas turi būti laikomas patikimiausiu žmonijos savižudybės instrumentu.

 

Pilvakalbystė

       Kaip puikiai, kaip tiksliai Baudrillard’as nusako mito – religinio, teologinio, metafizinio, estetistinio, technologinio, matematinio – esmių esmę. Transcendencijos pilvakalbystė, – taria jis. Aš pasakyčiau kitaip – toli gražu ne taip nuostabiai: visa toji elektroninių raganų puota, visas tas marmalas, pradedant Išganytoju ir baigiant hadronų greitintuvu, yra kalbos pilvakalbystė, kalbos mašinos ekskrementai, burbuliuojantys sielos pilve: ekskrementalijos – vietoje „transcendentalijų“. Bet jo mintis nepranokstama: ne pats hominidas yra žmogiškumo ir jo ekskrementikos – kalbos, mito, ekrano, tiesos, meno, technikos, sekso, videologijos – autorius: ne, visi tie pretenzingi stabai gimsta būtent Transcendencijos pilve – tai Transcendencijos ironijos vaisiai. Kokia žiauri ironija: ne pats žmogus yra žmogiškumo ir jo inkarnacijų autorius. Net hominido nihilizmas tėra Transcendencijos skiepas; ar tai reiškia, kad netgi Transcendencija geidžia savižudybės; nejaugi net dievai šlykštisi savimi; nejaugi dievai irgi nori mirti; nejaugi dievai mirtingi? Vienintelė paguoda: Transcendencija turi ne tik pilvą, bet ir veidą, ne tik bjaurią gelmę, bet ir stulbinančio grožio paviršių. Gyvybiškai būtina būti Paviršiaus pusėje.

 

Apie meną Aristotelio kalba

       Klasikinis menas, ar tiesiog meno kūrinys: forma kuriama, materija naikinama. Dabartinis menas, arba pseudomenas, meno kūrinio simuliakras: forma naikinama, materija kuriama. Tačiau tai reiškia tik tiek, kad sugrįžtama į pirmapradės materijos chaosą. Tokia „kūryba“ laikytina nihilistiniu naikinimu. Todėl tiksliausias dabartinio „menininko“ provaizdis yra gangsteris arba mėsininkas, o raiškiausias „menininko“ dirbtuvės provaizdis – skerdykla arba išvietė. Žodis „menininkas“ nebetinka, geriau – „menininkautojas“; panašiai kaip nebe „grybas“, o „grybautojas“.

 

Originalo nostalgija

       Net su geriausiais norais mūsų nebegali tenkinti hoministiniai dublikatai, mimetinės nežmogiškumo kopijos, ar veikiau sunaikinto, kiaurai perregimo, nežmogiškumo – iš tikrųjų pseudo- ar tarsi-nežmogiškumo – dubleriai: nei tiesa, nei menas, nei kalba, nei dirbtinis grožis, nei kultūra, nei seksas, nei bomba. Antro laipsnio mimezė, hominizuoto nežmogiškumo hominizavimas, tėra impotentiška masturbacija pornografinio hepeningo akivaidoje, ne pašalinanti, o tik didinanti anesteziją. Kokybinio Transcendencijos intensyvumo negali kompensuoti pseudotranscendencijos dublikatų (gal net triplikatų, tetraplikatų ir taip ad infinitum) kiekybinis perteklius – jis sukelia tik šleikštulį ir papildomą anesteziją. Dabar – kaip ir visada – mums reikia originalo be kompromisų – visiško nežmogiškumo tamsos ir teritorijos, visiško bekalbiškumo telkinių. Bet kurgi juos surasti – visi Transcendencijos archipelagai jau seniai kolonizuoti, visi šešėliai nušluoti, visos bekalbės žvaigždės užgesintos, visos juodosios saulės suvarytos į termobranduolinius reaktorius. Ir nepaisant to, mes ilgimės originaliosios Transcendencijos, arba Transcendencijos originalo. Hominidas įkyrėjo pats sau ir nebegali žavėtis savo ekskrementais. Net jeigu tarsime, kad Transcendencija tėra tik veidrodis, o hominidas – tik Narcizas, to veidrodžio prarastis katastrofiška: jo nepakeisi atspindžiais stikle. Tačiau ar nesame patekę tarp Skilės ir Charibdės; ar atsisukimas į visišką nežmogiškumą – jei net jis ir būtų įmanomas – nebūtų žingsnis į prarają; ir tai nebūtų hominido savižudybė. Ar ne per vėlai mumyse prabudo Transcendencijos nostalgija?

 

Kalbos Ekranas

       Kalba kaip Ekranas iki ekrano technine prasme – iki knygos, teleskopo ar TVPC ekrano. Net beraščio šneką jau galima vadinti Ekranu. Ji perregima, panašiai kaip Ekranas; ji nematoma, kaip nematomas pats Ekranas; ji izoliuoja hominidą nuo pačių daiktų, nuo bekalbio nežmogiškumo telkinių, nuo Juslinės Transcendencijos, nuo Individo, nuo Esmo lygiai kaip ir technoekranas. Kalba, irgi lygiai kaip ekranas, naikina bet kokį substancinį individualumą, individą tirpdo visuotinybėje – žodyje, įvaizdyje, vaizdinyje. Technoekrano atsiradimas ir triumfas yra lemtingas ir katastrofiškas hominido apsisprendimas tapti Kalbos mašina, pasirinkimas Kalbos labui, užmojis sunaikinti bekalbiškumą ir išorėje, ir viduje, ryžtas nužudyti gyvūną – ir išorinį, ir vidinį, ir šitaip sunaikinti gyvybę – Planetą kaip Gyvūną. Juk graikai teisūs – Planeta yra ne mašina, sudaryta iš dalių, ne, ji yra gyvūnas ir kaip tik todėl – neskaidomas Substancinis Individas. O kadangi Transcendencija gali būti tik individuali, kadangi transcendencija irgi yra Gyvūnas, kadangi negali būti negyvos Transcendencijos, arba Transcendencijos-Mašinos, hominido apsisprendimas Kalbos diktatūros labui sutampa su nihilistiniu pasirinkimu. Kas apsigyvena kalbos Ekrane, tam lieka tik lavonai, Hado šmėklos ir Egipto mumijos. Dar nuostabiau tai, kad Kalbos diktatūra sunaikina netgi pačią kalbą – juk kalbos centras bekalbis, juk žmogiškumo centras nežmogiškas. Kalba irgi dalyvauja Gyvūno gyvastyje ir jei tas jos gyvūniškumas papjaunamas, kalba miršta: Ekranas užgęsta.

 

Transcendencijos individualumas

       Baigtinei ir ribotai būtybei Transcendencija gali atsiverti tik kaip Individas, savaime suprantama, – substancinis individas. Beje, šis teiginys yra tautologiškas – begalinei būtybei neegzistuoja jokia transcendencija; visa, kas yra, jai imanentiška. Dievas netiki į Dievą. Negana to, Transcendencija galima tik kaip Juslinis Individas, nes „antjuslinis individas“ neįmanomas, nes antjuslumas pagal apibrėžimą sutampa su neregimybės, vadinasi, su visuotinybės kvazibūtimi, todėl yra Niekis. Realiai visuotinybė neegzistuoja, jos paprasčiausiai nėra. Taigi kalbos figūra „transcendencija“ išreiškia tą patį kaip kalbos figūra „individas“, o šių figūrų susitikimas mums duoda dar kelias lemtingas figūras: „Individuali Transcendencija“, „Transcendentinis Individas“, „Transcendencija kaip Individas“ ir svarbiausia – „Individas kaip Transcendencija“. Nesama imanentinių Individų.

       Bulvė kaip tobuliausias Transcendencijos Individo provaizdis – visa ji nuo centro iki perimetro yra begalės absoliučių gyvybės centrų, absoliučių individų telkinys: net iš lupenos išdygsta ir suveši žydintis bulvės krūmas – nuostabiausias Transcendencijos rūmas.

 

Fotofizika

       Visa vadinamoji kultūra tėra tik milžiniškas Transcendencijos mašinų kapinynas; pažvelgęs į jį liūdnai atsidūsti ir sakai: beviltiška! – sumokėti tokią kainą, tiek sunaikinti tik tam, kad siektum, – bet nepasiektum, – to, kas dykai dovanota žvirbliui, upokšniui, žolynui ar debesijai. Iš principo nėra neįmanoma pasakyti štai kaip: kam Tau Tavo kūriniai, jei praradai ir savo sielą, ir pasaulį; kam Tau kultūra, jei praradai neįkainojamą nežmogiškumo dovaną? Kam Tau Transcendencijos mašinos, jei jos Tave vis labiau tolina nuo Transcendencijos? Kam tau megalopolių skruzdėlynai, jei Tu vis vienišesnis didžiojoje Žvaigždžių bendruomenėje? Kam Tau kilometrinis Dubajaus dangoraižis, jei nebepajėgi užuosti erškėtrožės aromato? Kam Tau metafizika, jei esi ištremtas iš fotofizikos archipelagų? Šviesa ir bekalbių daiktų grožis – štai ką Tu praradai, ir nežinia, kur veda Tavasis Dao – veikiausiai į tuščiają Visatą, veikiausiai į Nieką. Tau lieka tik kelios akimirkos ir dabar sustok, prisimink, ką sako Platonas, prisimink, kad tiesa yra tai, kas neužmirštama – aletheija, – o Tu pasmerktas neužmiršti tik vieno dalyko – Juslinės Transcendencijos blyksnio, nuostabos nušvitusio nežmogiškumo akivaizdoje. Phos ir physis – visa kita yra samumai ir šiukšlynai. Toks dabar Tavo pasaulis – samumas, pustantis Tavo ekskrementų dykumas.

 

Mokslas ir teologija

       Tik naivuolis technomokslą gali priešinti teologijai ar mitui; akivaizdu, kad visos pamatinės – ir netgi nepamatinės – technomokslo duotys yra tikimos, bet nematomos. Koperniko „Žemė“ jau nėra žemė kaip akivaizdi man, kaip štai šitam reginčiam individui, tiesiogiai atsiverianti, tiesiogiai regima duotis – štai šita pieva, štai šitas arimas, štai šitas ąžuolas, štai šita Grūda, štai šitas debesis, štai šita tekanti saulė, štai šita kalvos linija ir taip ad infinitum. Tikroji Žemė yra toji, kurią aš matau tiesiogiai, bent akimirkai nusiėmęs kalbos – vadinasi, mito, vadinasi, teologijos – akinius; tikroji Žemė yra toji, su kuria aš susitinku ne teleskopo vamzdyje, o akivaizdžiai, neatšaukiamoje čiadabartyje. Koperniko „Žemė“ niekuo nesiskiria nuo krikščioniškojo „Dievo“: apie jį puikiai išsitaria Baudrillard’as – kadangi Dievo nėra, aš juo tikiu. Taigi tikėjimas yra ubagiškas regėjimo pakaitalas, visada nukreiptas į tai, ko niekada nebuvo, nėra ir nebus. Koperniko ir Galilei – jau nekalbant apie Einsteiną, Hablą ir kitus technomistikus – „žemė“ vadintina Žeme-Angelu, Žeme-Dvasia ar tiesiog Žeme-Niekiu, sunaikinusiu gyvąją mano gyvenimo ir mano mirties Žemę – mirtingojo Žemę. Aš tikiu, kad Žemė sukasi apie Saulę, lygiai kaip laukinis tiki, kad Žemė yra Saulės nuotaka, o mėnulis – Jos jaunikis. „Žemė sukasi apie Saulę“ tik mūsų kalbose – teotechnologiniuose traktatuose. Tai dogma, kurios statusas lygiai toks pat kaip ir Trinitarinės dogmos. Akivaizdi, neteologinė, duotis yra visai priešinga – Saulė sukasi apie Žemę, ir šią absoliučią tiesą aš galiu patikrinti ir tikrinu kiekvieną rytmetį žiūrėdamas į saulėtekį, tokį pat tikrą ir realų, kaip ir mano arbatos puodelis.

 

Nihilizmo dokumentas

        „Nihilism might be said to be systematic elimination of the Nothing in the analysis of Things“ (Noailles, Heidegger). Pritariu, tačiau su lemtinga išlyga: nihilizmą naivu traktuoti tik kaip kalbos – pavyzdžiui, antikrikščioniškos ar, kaip čia sakoma, eliminuojančios Niekį – fenomeną. Nihilizmas įaustas į hominido, Niekio Sūnaus, žemiškosios būklės, į jo pamatinės egzistencinės laikysenos centrą. Nihilizmas nėra jokia teorija, joks „diskursas“ ir netgi jokia metafizika. Nihilizmas – tai hominidui, ir tik hominidui, būdingas perteklinio naikinimo geismas, naikinimas ne kaip būtinybė, o kaip prabanga, kaip džiaugsmas, kaip pasididžiavimas, kaip triumfas, kaip humanizmas, kaip pati universaliausia religija, nepripažįstanti jokių išimčių, jokių tikybinių ar chronotopinių skirtumų. Visi buvę, esami ir būsimi dievai tėra nihilistinio naikinimo ir naikinančio Niekio telkiniai. Būtent Niekis yra centrinis visų religijų personažas – Dievų Dievas, panašiai kaip Karalių Karalius. Galima tarti net taip – pati religija, kaip jokių išimčių nežinantis hoministinis fenomenas, yra Niekio prijaukinimo, o sykiu Niekio naikinančių galių atpalaidavimo būdas. Niekio Sūnus gali melstis ir meldžiasi tik Niekiui. Vienintelė – menkutė, beviltiška, „romantiška“ – atsvara nihilizmui yra filotopija ir fotofizika.

 

Idėja

       Videologinių plepalų, trunkančių du tūkstantmečius, auka. Vadinamoji „idėja“ – žinoma, ne platoniškuoju, o teotechnologiniu ir logolatriniu požiūriu – tėra tik būsimoji kalba. Idėja dingsta tą pačią akimirką, kai perkeliama į artikuliuotą kalbą. Tai tas pat, kaip maniškiai trys ąžuolai už kalvos keteros, Šešuolos regratyje: šiapus keteros – jie vis dar „idėja“; kai tik užlipu ant keteros, jie įsikūnyja ir „idėja“ dingsta.

       ...bet gali būti, kad trys ąžuolai jau nukirsti ir paversti stabais, o man liko tik impotentiška idėja...

 

Dabar

       Jei ilgiesi gamtos, ieškok jos kur tik nori, tik ne tame, kas dabar vadinama „gamta“;

       Jei pasiilgai poezijos, ieškok jos kur tik nori, tik ne toje kalbos kloakoje, kuri dabar vadinama „poezija“;

       Jei nori pasimėgauti menu, ieškok jo kur tik nori, tik ne tame morge, kuris dabar vadinamas „mianu“;

       Jei geidi filosofijos, ieškok jos kur tik nori, tik ne tuose „diskurso“ sarkofaguose, kurie vadinami „filosofija“;

       Jei Tau reikia Dievo, gaudyk jį kur tik nori, tik ne tuose totalitariniuose malūnuose, kurie dabar vadinami „religija“;

       Patarimas: ir gamtos, ir poezijos, ir metafizikos, ir Dievo dabar ieškok šiukšlyne. Sėkmė garantuota.

 

Dar kartą fotofizika

       Tariu pagiriamąjį žodį fotoaparatui, tai fantastiškai mašinai, tam ironiškam instrumentui, per tūkstantąją sekundės dalį sunaikinančiam pačią technikos esmę, kiekvienu mygtuko spragtelėjimu pasityčiojančiam iš mašinos prigimties ir drastiškai paneigiančiam amžinąjį hominido žvilgsnio mašinizmą. Beprotiška hipotezė: gal fotoaparatas žymi katastrofišką technomito pabaigą; gal tai apokaliptinė mašina, simboliškai sunaikinanti technognostinį terorą ir dūmais paverčianti totalitarinius Krištolo Rūmus; gal tai globalizacijos paneigimas ir sangrąžos pradžia; gal tai pirmasis ir paskutinysis antinihilistinis įnagis; gal fotoieškiklis atveda mirtingąjį į kadai peržengtą saiką, į kosmopolį, į vietovę-šiapus, į Platono olą, į manajį meilės lauką, į Alksnupius, Atėnus ir Šešuolos kalvas? Žinoma: ne! ne! ne! Tačiau, kad ir kaip būtų, tai vienintelė beveik – vis dėlto beveik! – pasisekusi Transcendencijos mašina, o todėl – beveik stebuklas. Nuo bekalbio daikto fotožvilgsnis nuplėšia kalbos šydą, sudegina nihilistinę Majos skraistę, sudrasko Niekio nekaltybės plėvelę, tarsi adatos smaigaliu baksteli į hoministinio infantilizmo balioną, vienu mostu sunaikina ‚kūrybos“ haliucinacijas ir „prometėjiškąją“ paranoją, pastato mirtingąjį tikrosios, Juslinės Transcendencijos akivaizdoje, atveda į akistatą su Absoliučiu Individu, nuo regimųjų daiktų kosmoso nuskuta Visuotinybės barzdą, sunaikina visus įmanomus ir neįmanomus „diskursus“, nuo pačių daiktų veido-eido nuplauna simbolių, reikšmių ir „prasmių“ purvą, išvalo Kalbos Augėjo arklides, dūmais paleidžia kreacionistinio Mito šiukšlynus, trumpai tariant, – akimirkai pašalina VISĄ KALBĄ, uždengusią Planetos veidą, ir šitaip iki pamatų sugriauna Globalopolį-Ekraną. Negaliu atsistebėti, kad fotožvilgsnio gimdoma fotofizika – į savo esmę įėjusi graikų ir mano metafizika – gimsta technologinio taifūno centre, techninio ciklono akyje – grynų gryniausiame, iki krištolinės skaidros išsigryninusiame, o todėl nebenaikinančiame Niekyje, antinihilistinėje tyrojoje pasaulio akyje, pagaliau matančioje Absoliučios Transcendencijos fenomeną, absoliutų individą. Suspausdamas į vieną daiktą du tikruosius šios Žemės viešpačius – phos ir physis – fotoaparatas pagimdo gyvąją – vykstančiąją – metafiziką ir padaro tai, apie ką svajoja Rilke – gelbsti „mylimą regimybę“. Žinoma, mes, fotofizikai ir filotopai, jos jau neišgelbėsime nuo visų tų „kūrėjų“ antpuolio, bet tik fotofizinis žvilgsnis mums belieka kaip menkutė atsvara ne tik dabartiniam „mianui“, ne tik „postmodernizmo“ kvailių diktatūrai, net tik technototalitarinei tironijai, bet ir visam technonihilistiniam nežmogiškumo naikinimui, bekalbių daiktų skerdynėms, vykstančioms per visą hominido chronotopiją, bet dabar pasiekusioms apokaliptinius mastus.

       Tik vėjo gūsis, paglostantis skruostą, tik debesies šešėlis išskrudusioje pievoje, tik epušės lapo virpėjimas, tik kibirkštėlė auksiniame Grūdos dugne, tik kalvos linija, nykstanti rūkuose, tik atodūsis, tik sapno nuoplaiša vidudienio Saulėje, tik Niekio raukšlė vėjuotuose žolynuose, tik tiek mums belieka, tik tiek man dovanoja fotožvilgsnis. Tik tiek? Viską! Žemiškąjį absoliutą!

 

Pornografinis nihilizmas...

       ...naiviausioji ir, galimas daiktas, paskutinioji hoministinio nihilizmo atmaina, galutinai įsitvirtinusi totalitarinėje Globalopolio teritorijoje. Jį galima pavadinti net taip: pornografinis totalitarizmas. Apskritai hoministinis nihilizmas gali būti – ir buvo – netgi savaip taurus, netgi gerbtinas, netgi mėgdžiotinas: pavyzdžiui, sąmoninga savižudybė – Sokrato ar Cezario atvejis. Bet pornonihilistas liudija visišką hominido nuosmukį – tai dugnas, kurio nebuvo pasiekę netgi pačios bjauriausios „tradicinės“ padugnės. Nepakeliamą šleikštulį kelia kaip tik pornonihilisto naivumas, savotiška jo nekaltybė, kažkiek primenanti paradyzinius personažus – kūdikėlį ir avinėlį. Pornokūdikėlis, pornoavinėlis – kaip jums tai patinka? Ir jau visai bjauru, bjauriau negu bjauru tai, kad pornonihilistinė epidemija apkrėtė visas Vakarų žmogaus gyvenimo sritis – politiką, religiją, meną ir net „filosofiją“, – ko vertas vien Freudas arba prancūzų „postmodernistai“! Penio filosofija – taip vadinosi Paryžiaus damoms skaitytas Derrida „kursas“. Ir visi tie „seksualiniai“ kliedesiai, pretenduojantys netgi į metafizines aukštumas...  Aš neturiu nieko prieš normalias kekšes ar normalius iškrypėlius; dėl manęs tegul jie poruojasi kad ir su šluota, o jei dar atsisėdę ant nusmailinto baslio – malonumas bus dvigubas. Bet pornokekšės ir pornoiškrypėliai pavojingi – visuomenė, kuri juos garbina, pasmerkta. Gal ir nebūtina pridurti, kad pavyzdinė pornonihilizmo teritorija yra Ekranas. Techninis klausimas: kaip pabėgti nuo Ekrano pornošmėklų?

 

        (Bus daugiau)

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 m. Nr. 2 (vasaris–kovas)