Socialinė ir politinė šviesos prasmė gali itin smarkiai skirtis nuo šviesos prasmės mene. Tiesa, mene šviesa gali būti tiriama kaip dailininko technika jo tapomam objektui apšviesti, kaip, pavyzdžiui, Johano Wermeerio kūryboje. Van Gogh’ui šviesa taip pat labai svarbi – jo paveikslai, tapyti pietų Prancūzijoje, paženklinti visai kita šviesos nuotaika. Vangogiškas kavinės ir romantiškai žvaigždėto naktinio dangaus leitmotyvas tapo netgi komercijos ir kičinių reprodukcijų objektu. Kokią mistinę šviesą perteikia Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, suprantama visiems, mačiusiems jo paveikslus, pvz., „Bičiulystė“. Šiais atvejais socialinė ir politinė šviesos prasmė nėra svarbi. Tačiau kai šviesa mene studijuojama kaip simbolis – dažnai Tiesos ar proto nušvitimo, – tuomet ji gali įgauti ir socialinį-politinį kontekstą.
Politinėje Platono filosofijoje šviesa konceptualizuota, ji – esminė metafora, nurodanti socialinį teisingumą bei geriausią ir teisingiausią graikų valstybę. „Įstatymai“ – vėliausias Platono kūrinys. Šiame politinės filosofijos bei juridinių reguliavimų veikale senovės graikų filosofas dalijasi įsitikinimu, jog tobulas miestas-valstybė, polis, turėtų atspindėti saulės kopiją, t. y. miesto planavimas realybėje būtų saulės formos.
Jei saulė yra Tiesos, metafizinės Tiesos bei socialinio-politinio teisingumo simbolis, tuomet Platono tobulo polio gyventojai turėtų gyventi tarsi saulėje. Tas idealus miestas įsikurtų Kretoje ir vadintųsi Magnezija. Magnezija miesto-valstybės centre turėtų administraciją, o gyventojai su savo dirbamosiomis žemėmis gyventų pašaliuose, kurie driektųsi tarsi saulės spinduliai nuo centro. Maksimalus piliečių skaičius – 5040. Atrinkti tik aukštos kokybės žmonės, panašiai kaip karvės bei arkliai yra poruojami su savo rūšies stipriausiais... Ne kiekvienam piliečiui priklausytų tokios pat apimties žemės sklypas. Kadangi kai kurie sklypai derlingesni už kitus, jie turėtų būti mažesnio dydžio: ,,Dvylika sklypų turėtų būti padalyti taip: sklypas mažesnis, jei žemė derlingesnė, didesnis, jei žemė prastesnė“(1). Ir šie dvylika sklypų tarsi saulės spinduliai driekiasi nuo administracinio miesto centro.
Svarbu pažymėti, jog Platono miesto centras nėra vien administravimo vieta. Tai – sakrali vieta. Sakrali, nes čia leidžiami platoniškai tobuli įstatymai, kurie reikalingi socialiniam teisingumui. Be to, Magnezijos įstatymus koreguoja malonumų kontrolė. Valstybė, priėmusi tokius įstatymus, užsiima piliečių edukacija. Įstatymų leidėjas yra didysis miesto socialinių gyvenimo formų prižiūrėtojas, besilaikantis iš anksto nustatytų moralės normų. Magnezijoje moralė ir įstatymas yra tiesiogiai susaistyti. moralinės normos malonumams kontroliuoti palaikomos vadovaujantis idealu, kurį tik filosofas, t. y. išminčius, yra perpratęs.
Pastarąją mintį Platonas plėtoja kitame veikale „Valstybė“, kuriame filosofas pateikia olos alegoriją. Kaip žinome, ši klasikinė alegorija byloja apie surakintus oloje žmones, kurie regi tik iškraipytus vaizdus, kai į olą patenka šviesa. Tik tas, kuris palieka olą ir išvysta saulę bei tikrąją šviesą, gali žinoti, kokia yra tikrovė(2).
Minėta Platono alegorija apibūdina filosofą, kurio protas yra apšviestas, nutviekstas tiesos, todėl atitinka polio valdovo standartą. Toks valdovas geriausiai žino, kas tinka polio piliečiams. Tai ir yra pagrindas valdovo teisei bei pareigai valdyti. teisė ir pareiga kyla iš Tiesos žinojimo. Tai nėra neutralus ar privatus dalykas – žinojimas įpareigoja ir politiškai įrėmina išminčių. Pati šviesa yra socialiai bei politiškai kontekstualizuota.
Prieš 1989-uosius ir per juos Centrinė Europa, palyginti su Vakarų Europos standartais, buvo tarsi ekonominė ir politinė ola. Ne metaforinė šviesa, o reklamų ryškumo, gatvių apšvietimo bei akinančių kelio ženklų fizinė ir empirinė šviesa 1989 m. neegzistavo. Labiausiai apšviestas objektas buvo Maskvos Kremlius, kuris spindėjo atvirukuose. Metaforinė demokratijos bei laisvės šviesa buvo anapus geležinės uždangos. Ta šviesa buvo kažkur „ten“, Vakaruose. Tas „ten“, geopolitinis „ten“, yra reikšmingas ir ganėtinai fenomenalus.
Tarkime, Palanga sovietmečiu turėjo garsaus Baltijos jūros kurorto statusą. Jo įžymybė – tiltas į jūrą. Vasaros vakarais minios susiburdavo stebėti saulėlydžio „ten“, Vakaruose. Šis „ten“ – abstraktus ir konkretus: abstraktus, nes saulė leidosi kažkur tolimame jūros horizonte; konkretus, nes, mąstant geopolitiškai, sovietmečiu saulė leidosi Vakarų pusėje, anapus geležinės uždangos. Pastaroji prasmė okupacijos metais turėjo politinį aspektą. Juk saulės šviesa nuspalvindavo horizontą raudonai ir rusvai, sukurdama romantišką vakaro atmosferą stebėtojams, tarytum saulėlydžio šou atkeliautų per bendrą dangaus skliautą iš Vakarų – uždraustųjų Vakarų. Bet niekam nebuvo valia sėsti į laivą ir perplaukti jūrą, „sugauti“ tą saulėlydžio reginį...
Skirtingai nuo Platono, tikrojo Filosofo, besidalijančio išminties meile ir matančio šviesą kaip tiesą, 1989-aisiais minios Berlyne ir Vidurio bei Rytų Europoje atvėrė geležinę uždangą, kad vakarietiška šviesa taptų legali ir regima. Šiandien ši Vakarų šviesa jau nebėra nei romantiška, nei idealizuojama kaip anuomet. Vis dėlto Sovietų Sąjungos bei Varšuvos pakto subyrėjimą nulėmė žmonės, kurie jungėsi į Europos susivienijimą ir iš anapus geležinės uždangos, kur tik skverbėsi šviesa. Ji skverbėsi įvairiai – galėjo sklisti ne vien iš „Vakarų“ kompaso Vakaruose, bet ir iš „Vakarų“ kompaso Šiaurėje, kaip tai patyrė estai, kreipę sovietines antenas Šiaurės polio link, kad bent akies krašteliu išvystų laisvą suomių televiziją...
Svarstyti, ar Vakarų Europos šalys buvo pasirengusios priimti išnyrančias Vidurio Europos šalis – jau beveik kita tema. Jos nebuvo pasirengusios, o Prancūzija ir Britanija prieštaravo Vokietijos susivienijimui, tačiau Vakarų šviesa stimuliavo Rytų ir Vidurio Europos emancipaciją. Kaip drugelis negali neskristi į šviesą, taip ir Rytų bei Vidurio Europos žmonės negalėjo neišeiti į gatves protestuoti prie totalitarizmą. Pergalė nebuvo garantuota, bet švystelėjus galimybės akimirkai suvokta, kad nuodėmė neišnaudoti tokios progos – kitos gali tekti laukti labai ilgai.
Posakis „švystelėjus galimybės akimirkai“ yra kur kas taiklesnis nei Platono ,,susitikimas“ su visa apšviečiančia saule. Skirtingai nei saulė Platono olos alegorijoje, kuri apglėbia viską savo ryškumu ir leidžia filosofui pažinti tikrovę, 1989 m. žmonės išėjo į gatves, nes komunistinė ideologija ir jos geležinė uždanga buvo įtrūkusi tarsi Platono ola, – tai nulėmė laisvės šviesos proveržį. Pati kasdienybė buvo blanki ir atšiauri. Masiniai renginiai, skirti nepriklausomybei, vyko dažnai ir galingai, bet ne kasdien. Kasdienybė buvo rūškana – žmonės rikiavosi eilėse prie mėsos ir pieno, kartais – veltui. Depresijos nuotaika lydėjo politinį pakilimą, entuziazmą bei emancipaciją. Taigi ne Platono filosofo saulė apšvietė Rytų ir Vidurio Europos protus laisvės troškimui, o „švystelėjusi galimybės akimirka“ atgauti nepriklausomybę.
Martinui Heideggeriui Lichtung – trumpas šviesos pasirodymas, suteikiantis tiesos akimirką. Tai svarbi koncepcija filosofo tiesos fenomenologijoje. Tiesa – pasislėpusi ir ji aiškiai nematoma, kaip ją regėjo Platono filosofas dienos šviesoje. Iš dalies Lichtung reiškia, jog tiesos paslaptis yra ontologiškai pranašesnė už nepaslėptį. Tiesa šviečia, ir tai yra jos savybė, bet ji šviečia, būdama paslėptyje... Georgas Steineris teigia, jog Platono olos metafora parodo tiesą kaip pavaldžią „idėjai“. Kai šviesa lyginama su teisingumu ir jo verifikavimu, – tai tampa pozityvistiniu moksliniu metodu(3). Taip filosofas pakylėjamas iki valdovo pozicijos. Tačiau M. Heideggeris savo 1929 m. paskaitoje „Kas yra metafizika“ teigė, kad tiesa yra fundamentaliai susijusi su niekiu. Niekis nėra tas Nihil ar Vernichtung – verčiau tai yra Nichtung – neišverčiamas neologizmas, kuris reiškia, jog neigimas konvertuojamas į aktyvią ir kuriančią galią.
Prieš 1989-uosius Vidurio Europos disidentai Vaclavas Havelas ar Adamas Michnikas, Rytų Europos disidentai rusas Sergejus Kovaliovas, lietuvis Aleksandras Štromas kalbėjo apie žmogaus teises ir sovietinę diktatūrą. Jie skelbė politinę tiesą, kuri kasdienybės pilkumoje tapo tiesos prošvaiste – Lichtung. Tuomet tokie lyderiai kaip Vytautas Landsbergis arba Dainis Ivans Latvijoje, ar Lechas Wałęsa, „Solidarnosc´“ lyderis, gebėjo sutelkti minias tam, kad sovietinį laisvės neigimą konvertuotų į aktyvią ir kūrybingą galią – heidegerišką Nichtung paverčiant konstruktyvia nauja demokratija posovietinėje Europoje. Ar „konstruktyvi“ ta naujoji demokratija, matome 2010-aisiais. prieš dvidešimt metų siekta pereiti nuo vienpartinės komunistų partijos sistemos prie pliuralistinės demokratinės politinės sistemos. Norėta ne kokybės, o paties fakto.
Socialinė ir politinė tiesa po 1989 m. neatsklido į Vidurio Europą iškart po to, kai sugriuvo geležinė uždanga. Sovietų komunistinės ideologijos griūtį lydėjo ekonominė ir politinė transformacija: nuo centralizuotos socialistinės ekonomikos – prie laisvosios rinkos kapitalizmo, nuo komunizmo ideologijos bei propagandos – prie demokratijos, žodžio laisvės. Nepriklausomybės paskelbimas Baltijos šalyse bei Višegrado šalių susigrąžintas suverenitetas buvo šventė, bet ji truko vieną dieną. Vėliau teko susidurti su pereinamojo laikotarpio kasdienybės tikrove ir visomis pirmapradžio kapitalizmo pasekmėmis. Lukštenosi pirmosios (neva demokratinės) institucijos, neatsikračiusios sovietinių įpročių ir mentaliteto. Bet heidegeriškas Lichtung, kaip pilkšvo tankumo ir rūškanotos socialinės realybės proskyna, šmėsteldavo tai šen, tai ten. Taip, kaip miško tankmėje staiga proskynoje švystelėjus saulei, jos spinduliai prasilaužia pro tankiai susivijusias storų medžių šakas ir toji vieta tampa geriau matoma, aiškesnė. Panašiai ir metai po 1989-ųjų turėjo politinės šviesos prošvaistes bei ekonominę viltį.
2004 m. gegužės 1 d. antrosios ES plėtros fejerverkai nutvieskė Vidurio Europos šalis, nors prieš tai buvo derybų ir ekonominio pragmatizmo bei realpolitik kontroversijų. Fejerverkai baigėsi, prasidėjo kasdienybė – ekonominis augimas, skatinamas vartotojiškumo, vėliau – finansinė krizė, blogos paskolos, auganti bedarbystė ir netgi 2009-ųjų riaušės Rygoje, Vilniuje, Sofijoje. Ne tik riaušės, bet ir nusivylimas laisve, demokratija, laisvąja rinka, nepriklausomybe. Ne to tikėtasi, bet kaip tik tai ir yra posovietinės Europos Tiesa, bent jau tos Tiesos prošvaistės.
Riaušės Taline – kito pobūdžio. Etninės atminties nesutarimo pagrindu. Bronzinio sovietinio kario paminklo perkėlimas, išprovokavęs Estijos rusų pasipiktinimą, paverčia 2004 m. gegužės 1-osios fejerverkus tik laikina Lichtung akimirka, proskyna pozityviai tiesai, o ne amžina ES harmonija ar protų apšvieta Platono Tiesa.
Socialinė ir politinė šviesos prasmė Vidurio Europos kontekste gali būti iliustruota ir pavyzdžiu iš romano „Atsisveikinimas“(4). Kūrinį galima skaityti kaip filosofijos profesorės iš Vakarų Vokietijos ir Lietuvos studento meilės istoriją ar istorinę ekonominės bei politinės situacijos interpretaciją Sovietų Sąjungos byrėjimo aušroje. Knygoje randame sceną, kai minimi personažai išsiskiria Lietuvos–Lenkijos pasienyje tik todėl, kad vienam jų dėl biurokratinių taisyklių neleidžiama kirsti sienos. Tai – 1991-ieji, nors Lietuva, būdama nepriklausoma jau visus metus, pasienyje vis dar saugoma rusų armijos. Toje scenoje romano pagrindinė herojė Regina Schürer, Kaune vizituojanti profesorė iš Miuncheno, mėgino kirsti sieną kartu su savo studentu Dariumi Puru ir grįžti į Vokietiją, kad gyventų aplinkoje, taip kontrastuojančiai ekonominių sunkumų nualintai posovietinei Lietuvai. Kareiviai Lenkijos–Lietuvos pasienyje praleido Reginą, mat jos vokiškas pasas atitiko reikalavimus, o Dariaus buvo paprašyta grįžti dėl netinkamos turisto vizos. Vokiečių frau paliko studentą stovėti pasienyje su daiktų maišeliu. Vis dėlto po kelių parų Darius kirto sieną su ukrainiečių turistiniu autobusu iš Zaporožės.
Kita scena aprašo kelionės nuotykius nutriušusiu ikaruso autobusu Lenkijoje, kur keleiviai dainuoja, groja gitara, geria naminukę, užkąsdami raugintu agurku. Vėlai naktį zaporožiečiai (ir Darius) tarsi užhipnotizuojami Lenkijos– Vokietijos pasienio kontrolės punkte dėl kokybiškai kitokios šviesos potyrio:
Kažkas pasiūlė tostą už Lenkiją. Matyt, šiaip. Ji juk buvo kelias į Vokietiją. Keli buteliai pradėjo keliauti autobuse iš rankų į rankas. Gale uždainavo. Kažkas turėjo gitarą. Dariui paragauti degtinės neteko – per rankas jau keliavo zaporožietiška naminukė. Lietuvaitis vos atgavo kvapą, užkrimto po nosimi pakitu raugintu agurku.
Staiga už lango nakties tamsoje sutvisko neregėta šviesa. Tai buvo Vokietijos pasienio punktas. Ikaras sustojo. Greta modernaus koketiškų žibintų, reklamomis nuspalvinto, oro kondicionieriumi vėdinamo, tualetą turinčio dviejų aukštų autobuso su vokiškais numeriais. Pasieniečiai, besijuokiantys, atsipalaidavę, susibrukę rankas į kišenes, entuziastingai pasisveikino su keleiviais. Nusišypsojo jiems, mandagiai paprašė atversti lapus. Nuo naminukės apsvaigęs Darius paso nepadavė. Atsainus vokietis to net nepastebėjo.
Už Ikaro Zaparožės keleiviai žvelgė į pasienio punkto parduotuvės langą, tokį švarų, apšviestą neoninėmis šviesomis; už jo puikavosi vokiškos prekės(5).
Šioje scenoje regime sovietinės buitinės realybės ikaruso autobuse ir staigaus žėrinčios šviesos proveržio Vokietijos pasienio punkto parduotuvės vitrinoje kontrastą. Tai – simboliška, bet ir ironiška, nes nutriušęs sovietinis autobusas asocijuojasi su Ikaru. Jame, kentėdamas diskomfortą – be tualeto ir oro kondicionieriaus vasarą – Lietuvos studentas tampa liudytoju kitos socialinės tikrovės, patenka į kitą dimensiją. Produktai, kuriuos jis ir kiti keleiviai išvysta išrikiuotus vitrinoje, asocijuojasi su neoninėm šviesom ir jų ryškumu. Tuo metu materialinės gėrybės ir jų estetinė forma suvokiamos kaip socialinis ir politinis gėris. Tai – romantinė akimirka. Vakarų komforto šviesa pasireiškia kaip atrasta Tiesa. Keleiviai regi tai, ką jie buvo matę tik juodosios rinkos vaizdo filmuose. Žinoma, Darius ir Zaporožės turistai tikėjosi tokios vizualinės patirties – juk žinojo savo kelionės tikslą ir lūkesčius; tačiau vis tiek kitokia šviesa juos pribloškė.
Gal tai vermejeriška šviesa, nutvieskianti objektą, tapyboje panaudojant daikto apšvietimo techniką, o gal vis dėlto van gogiška šviesa, romantizuojanti nakties potyrį ir suteikianti daiktui aurą...
Nakties tirštuma buvo išsklaidyta žėrinčios vitrinos Lichtung; o „sovietinės akys“ spoksojo į žibančią šviesą „kapitalistinėje vitrinoje“. Jei egzistuoja toks dalykas kaip window shopping, prekių įgijimas akimis, neištraukiant piniginės, tuomet šioje romano „Atsisveikinimas“ scenoje skaitytojas mato, kaip romantiška tai pirmą kartą naktį padaryti Lenkijos–Vokietijos pasienyje 1991-aisiais.
Kitas svarbus aspektas – nuotaika. Ikarusui artėjant prie Lenkijos–Vokietijos sienos, keleiviai dalijasi šventine nuotaika. Jie švenčia judėdami Vakarų Europos link. Protagonistas Darius Puras, vyksta į Vokietiją ne turistiškai ją „pamatyti“, bet, skirtingai nei ukrainiečiai, susitikti su Regina po išsiskyrimo Lietuvos–Lenkijos pasienyje. Jis turi likti Miunchene. Kaip Darius anksčiau suvokė, galimybė gyventi Miuncheno apartamentuose išskyrė jį iš bendraamžių, o kartu ir iš visų lietuvių, kurie, anot šio protagonisto mentaliteto, liks ekonominiame varge ir socialiniame skurde, kai jis įžengs į kitą gero gyvenimo dimensiją.
Protagonistas romano pradžioje nenumatė, kad ilgainiui jis pakeis savo planus ir trokš grįžti į Lietuvą savo pastangomis. nenumatė, jog keliauja į Miuncheną nevisaverčio jaunuolio statusu – be išsilavinimo ir savų dienpinigių. nenumatė, jog Bavarijoje patirs pažeminimą kaip žemos klasės asmuo, kuris atvyko kaip užsienietis, pasinaudojęs profesorės protekcija. Ir visa tai įvyks, nepaisant Reginos Schürer deklaruojamos besąlygiškos meilės bei kuriamų planų Dariui. Jo emancipacija turėjo kilti iš vidinių atradimų, o ne iš Reginos įžvalgų apie socialinio statuso pakėlimą.
Nežinodamas viso šito, Darius šventiškai nusiteikęs vyko į Vakarų Vokietiją, jausdamasis pranašesnis už ukrainiečius, nes jie tik pasižvalgys po Vokietiją, o vėliau grįš į Zaporožę, nes jie yra pasmerkti atšiauriai socialinei tikrovei ir jos pilkumai. Darius nevyksta tik apsidairyti – jis liks profesorės bute, pro kurio langus regės Vakarų šviesą kasdien...
Sykį kolegė iš Vokietijos, kuri, per Berlyno sienos griūtį 1989-aisiais buvo vos aštuonerių metų, po dvidešimties metų pasidalijo įspūdžiais: „Vienintelis dalykas, kurį pamenu iš tų metų – kai su mama eidavom į vakarinę Berlyno dalį – ten kažkaip buvo daugiau šviesos nei Rytų dalyje.“
Jei jos žodžius išimtume iš sudėtingo Vidurio ir Rytų Europos pereinamojo laikotarpio konteksto, mintis, kad vienoje pusėje buvo „daugiau šviesos“ nei kitoje, skambėtų naiviai bei paviršutiniškai. Reikia pripažinti, kad, siekiant Vakarų Europos gyvenimo kokybės ir jos šviesos, svarbus romantinis Vakarų suvokimas.
Juk patys 1989 m. paženklinti idealizmu ir politiniu romantizmu. Po dvidešimties metų visas posovietinių šalių regionas įgijo socialinės nelygybės stratifikacijų. masės siekė nepriklausomybės, kai kiekvienas buvo vargšas (žinoma, ir sovietmečiu nebuvo visiškos lygybės, tačiau, palyginus su dabartiniais klasių skirtumais, ankstesni – nublanksta). Po dvidešimties metų kai kurie ir liko vargšais, kiti praturtėjo, o dar kiti pasiekė elito viršūnę. Deja, tokia sociologinė tiesa – finansinė regiono sėkmė neatsiejama nuo korupcijos, moralės praradimo, demokratijos devalvacijos.
Kai politinis posovietinių šalių elitas atitrūko nuo kitų gyventojų (tarsi už kokio borto), tapo akivaizdu, kad 1989-ieji buvo skirti idealizuotai revoliucijai, o transformacija iš socializmo į kapitalizmą tapo klaidingų lūkesčių dekonstrukcija – socialinio teisingumo, laisvės ir demokratijos. Tačiau nacionalinė nepriklausomybė buvo pasiekta, žodžio laisvė suteikta. Žmonės nebėra persekiojami už religinius įsitikinimus ar politines pažiūras. Tačiau šviesa nebėra tokia romantiška: socialinės grupės, tokios kaip pensininkai, mokytojai, dramos teatro aktoriai, rašytojai bei redaktoriai, bibliotekininkai tapo „lūzeriais“. Jiems ryškiausia didmeninių prekybos tinklų šviesa nušviečia kapitalizmo tamsą.
Akivaizdu, jog ankstesnę „mistinę“ Vakarų šviesą sudaro konkretūs elementai, o ne abstrakčios iliuminacijos. Ryškumą sukuria konkretūs šviesos šaltiniai, dažnai banalūs, šiandien savaime suprantami, bet anądien net neegzistavę:
apšviesti reklaminiai stendai, sankryžose stovintys televizorių ekranai;
didmeniniai prekybos centrai vilioja prekių blizgučiais, iliuminacijomis, ryškiomis nuorodomis, ženklais, apšviestomis automobilių stovėjimo aikštelėmis;
restoranai, kavinės, barai, klubai žybsi, mirksi, kviesdami užeiti. Kuriama jaukumo, poilsio ir pramogos atmosfera, pasitelkiant interjero iliuminaciją;
spindintys nauji automobiliai vietoje senų sovietinių;
restauruoti senamiesčių pastatų fasadai, apšviestos bažnyčios, vyriausybiniai pastatai, architektūriniai paminklai etc.;
šviečiantys kelio ženklai eismo dalyviams, tamsiu paros metu spindinčios policininkų liemenės, atšvaitai etc.
Ką dar ryškaus kapitalistinėse šalyse pastebime? spalvingas vėliavėles degalinėse? Iš tiesų tos vėliavėlės sovietmečiu buvo neregėtas dalykas.
Guy Debord‘ui tai – vartotojiškos visuomenės spektaklis(6), Jeanui Baudrillard‘ui – struktūruotas vartotojiškumo mitas(7) ir simuliuota ženklų realybė bei simuliakrinis pasaulis(8), Herbertui Marcuse’ei – dar viena totalitarizmo forma, kurianti vienos dimensijos žmogų etc. Romantizuota šviesa romane „Atsiveikinimas“ ar kolegės iš Berlyno vaikystės prisiminimuose tampa spektaklio, simuliakrų, vienos dimensijos žmogaus šviesa. Paryžius’68, kuris taip skyrėsi nuo Prahos’68, sukilo prieš kapitalizmo gerovės visuomenę, jos idealą, kūrė situacionizmo judėjimą, puoselėdamas anarchizmo ir marksizmo idėjas, nes ta „šviesa“, kurią žmonės matė, jų netenkino. Tačiau Vidurio Europa sukūrė savo 1989-ųjų revoliucijas, remdamasi Prahos 1968-aisiais, o ne Paryžiaus 1968-aisiais, nes komunistinio rojaus šviesa šioje Europos dalyje piliečiams buvo nepriimtina.
Kai čekai ir slovakai kovojo pogrindyje ir gatvėse 1968 metais, jie neįžvelgė, kad turės dar vieną galimybę 1989 m. tą kovą laimėti; jie taip pat nenumatė, kad XXI a. pradžioje Vidurio Europos šalys turės aktyvias Naujosios kairės ir anarchistų organizacijas (taip yra Lietuvoje), t. y. organizacijas, besidalijančias Paryžiaus’68 vertybėmis, o ne Prahos’68. Šios antikapitalistinės organizacijos nusivylė demokratija.
Nepaisydamos mėginimų kritikuoti vartotojišką visuomenę, sovietmečio nostalgijos tarp pensinio amžiaus piliečių ir anarchistų bei kairuolių, Vidurio Europos šalys tvirtai remia provakarietišką Europos demokratijos politinį idealą. Dar svarbiau, kad posovietiniame Vidurio Europos regione, skirtingai nei kai kuriose Rytų Europos regionuose, nėra kolektyvinės valios grįžti prie sovietizacijos.
Galima teigti, kad 1989-ųjų šviesa šviečia ir 2011 metais, bet toji šviesa užteršta, jau ne romantinė. Nica Radic, kroatų menininkė, dirbanti Berlyne, parodė 1950-ųjų fotografiją, kurioje šviesa, sklindanti iš projektoriaus kino teatre, buvo blankiai gelsva dėl rūkančios auditorijos (anuomet tai buvo leidžiama). Šviesa tamsioje kino teatro salėje smelkė ore vilnijančius cigarečių dūmus(9). Panašiai šviečia po dvidešimties metų ir 1989-ųjų šviesa, užteršta socialinės nelygybės, godumo...
Galbūt gryna romantizuotų 1989-ųjų šviesa politinėje kasdienybėje – utopija. Galbūt ir nėra grynos šviesos. Kaip pažymėjo Iris Müller-Westermann, gryna šviesa nematoma. Jai reikia tamsaus fono. Reikia šviesos ribų(10). Tai išties galioja fizinei šviesai. Kai kalbame apie metaforinį šviesos traktavimą socialiniame bei politiniame kontekste, gryna šviesa panaši į Platono saulę, kuri taip pat nematoma. Greičiau ji pasirodo kaip M. Heideggerio prošvaistė, Lichtung, kaip paslėptos tiesos priminimas...
____________________________________________________
(1) Plato. The Laws. – New York: Penguin books, 1970. – P. 216.
(2) Plato. The Republic. – New York: The Heritage Press, 1944.
(3) Steiner G. Heidegger. – Vilnius: Aidai, 1995.
(4) Kavaliauskas T. Atsisveikinimas. – Vilnius: Versus aureus, 2007.
(5) Ten pat. – P. 54–55.
(6) Debord G.Spektaklio visuomenė. – Vilnius: Kitos knygos, 2006.
(7) Baudrillard J. The Consumer Society: Myth and Structures. – London: Sage Publications, 1999.
(8) Baudrillard J. Simulacra and Simulation. – University of Michigan Press, 1994.
(9) Radic N. Prezentacija The Projected Light in Contemporary Art tarptautinėje konferencijoje Symbolism of Light in Fine Arts and Literature, Warsaw School of Social Science and Humanities, 2009.
(10) Müller-Westermann I. Prezentacija Josiah Mc Elheny‘s Use of Light and Transparancy tarptautinėje konferencijoje Symbolism of Light in Fine Arts and Literature, Warsaw School of Social Science and Humanities, 2009.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 m. Nr. 2 (vasaris–kovas)