„Kažkas tarp Giedros Radvilavičiūtės ir Alfonso Lingio“, – pasakiau pažįstamai, bandydamas glaustai apibūdinti Dalios Staponkutės eseistikos knygą. Taip, žinau – tokios ir panašios analogijos yra netinkamos, kenksmingos, nesąžiningos ir galinčios įžeisti, tačiau man tai buvo puikus būdas greitosiomis nurodyti esė kryptį – iš jų man liko neapsirinkamai moteriško ir kartu į apibendrinimą linkusio rašymo įspūdis.

       Tik užrašęs šį apibūdinimą supratau, kad netyčiom pasakiau ir D. Staponkutės knygos tekstų kilties vietą – tarp. Sakyčiau, tai ribos, slenksčio, įtampos vieta, todėl ji kūrybinga, nors kūrybingumas čia nėra dovana ar kažkieno malonė – manyčiau, jis pasirodo kaip savisaugos instinkto dalis, kaip būdas išlikti išvykus.

       Matyt, teisi G. Radvilavičiūtė, ketvirtajame viršelyje teigianti: „Jei Dalios Staponkutės gyvenime nebūtų Kipro, šitos knygos – irgi nebūtų.“ Autorės gyvenamoji vieta ypatinga ne tik tuo, kad piečiau nuo Lietuvos Europos ribose jau nėra kur nusikelti („Piečiau Kipro – jau Afrika“, p. 165), bet ir tuo, kad tai už Lietuvą mažesnė valstybė. O prisiminus, kad tai sala – plotas, bent psichologiškai, man dar labiau sumąžta. Kipriečiui pasienio stulpas, matyt, yra vandens formos. Man regis, lietuviškai sąmonei emigracija atrodo kaip plėtimasis – ir ne tik galimybių, laiko juostų ar veidų įvairovės banknotuose, bet ir akipločio, teritorijos. D. Staponkutei atsitiko atvirkščiai, nors čia, įtariu, veikė ne tiek laisvas pasirinkimas (kaip tipiniu emigracijos atveju), kiek likimas (atsidurti saloj visada yra likimas). Bet kiek supratau iš autorės tekstų – tas susiaurėjimas kone atvirkščiai proporcingas vidinių ribų plismui. Tartum čia veiktų bendresnis dėsnis – pasitraukusiai iš kasdienybės ir apsistojusiai viduje žiemoti (žiemos tose platumose, kiek žinau, nebūna) kalbai reikia daugiau vietos.

       Knyga puikiai tiktų lietuviškos savimonės tyrimams (tą, rodos, supranta ir pati eseistė, savyje derinanti knygos subjekto ir objekto vaidmenis), tad nenusikalsčiau sakydamas, kad matoma pastanga ne tiek kurti, kiek liudyti. Aišku, ryški skirtis čia niekada nebuvo galima, bet skaitydamas matau jos polinkį rašyti trumpais tikslumo siekiančiais sakiniais (ir ilgom pastraipom), o tai sau aiškinu dvejopai. Viena vertus, kaip didesnį dėmesį minčiai, t. y. kaip akademinio rašymo formuotą stilistiką (anuometiniam Leningrado universitete autorė studijavo filosofiją, dabar Kipro universitete dėsto literatūros teoriją), iš čia ir polinkis į daugiskaitos pirmąjį asmenį. Kita vertus, ši versija nepaneigia pirmosios – galvoju: jei šie tekstai pasirodo iš buvimo tarp, t. y. iš ten, kur tyla nėra žodinga, kur kalbėjimas tampa būtinybe, tai turi pripažinti, kad sakinio vingrumas čia būtų ne tik per didelė, bet ir nereikalinga prabanga. Nors matau, kaip mintis, kartais per stipriai pasidavus aforistiškumo traukai, kiek deformuojasi, t. y. tampa pernelyg skambi, darni ir iš čia – pernelyg teisi.

       Viena įspūdingiausių knygos teikiamų galimybių (taip pat ir pamokų) yra matyti salos, kaip tikrovės, tapsmą metafora. Sala (tai minėto tarp sinonimas) veikia kaip kalbinė atskirtis. Juk kalba nemato reikalo adaptuotis, nes ji pati adaptuoja sąmonę pagal savo klimatą, ji nejaučia vienatvės. Todėl skaitydamas D. Staponkutės esė gali suprasti, kaip žmogui, ilgam patekusiam į svetimą kalbinę aplinką, salos metafora tampa aktualybe, kūnu, o vertimas – buvimo būdu, nuolatiniu nuotolių įveikinėjimu, savotiška autohermeneutika („Kodėl vertimas būtinas? Išlikimui“, p. 40). Tad D. Staponkutės kaip vertėjos darbas neatrodo netikėtas ir keistas, juk tas tarp yra vertėjo darbo laukas („net kūrinio vertime viskas yra asmeniška“, p. 20), čia susitinka kalbos, todėl šiai eseistikai svarbi patirtis kaupėsi dar nepradėjus rašyti.

       Skaitydamas pagalvojau, kad sala – vieta, žmogų nuolat grąžinanti sau, tad arba kuri pabėgimo utopijas (kaip žinome, tai irgi salos), arba priimi ją kaip likimą. D. Staponkutė renkasi antrąjį variantą ir todėl pasiekia vidinės akustikos kokybę. Ši knyga antropologiška tuo, kad joje galima matyti kalbos gyvenimą žmoguje („Didžiausia iliuzija manyti, jog su kalba galiu daryti, ką noriu. <...> Kalba guvesnė už žmogų, todėl žmogus geriausiu atveju gali būti jos įrankis“, p. 15).

       Aktualiai ir naujai eseistės tekstuose skamba žodis Tėvynė (pvz.: „Tėvynė yra ne vieta, o pirmapradis užkeikimas“, p. 110), Tėviškė (iš didžiosios raidės) – jis rodės tiek nuvartotas ir lūpų nučiupinėtas, kad dar ilgam turėjo būti atidėtas į šalį, kad vėl savy prikauptų gyvasties. Gal tas laikas jau ir atėjo, gal jau pakankamai daug žmonių išvyko, kad imtų krebždėti pritilę žodžiai – kalba nemėgsta pagrindinių savo žodžių signifikatų nyksmo:

       <...> pagaliau suvoki, kad Tėvynė yra neišbaigta sąvoka. Ne sąvoka. Vyksmas, kuris kunkuliuoja viduje, o ne persikelia į tave iš nesuvokiamos anapusybės. Tėvynės yra tiek, kiek ji gyvena viduje kaip asmeninis, mistiškas pasaulis. Kaip sala. Tačiau šito nesuprastumei taip aiškiai, jei pastaroji netaptų tavo likimu ir gyvenimo vieta, jei saloje nebūtų gimę ir augę tavo vaikai, kurių galvose – kitokia, ne tavo Tėviškės, kartografija (p. 30).

       Grėsmingos, gniaužiančios tylos pilnas D. Staponkutės esė „Motinų tylėjimas“. Motinos, neišmokusios vietinės kalbos, su savais vaikais susikalba gestais ar dvidešimčia angliškų žodžių. Nesant Tėvynėje, tapatybės pagrindu nebegali būti erdvė, tad lieka kalba, bent taip, man pasirodė, galima pakomentuoti nejaukiai šiurpų D. Staponkutės sakinį: „Stebėdama mano gimtosios kalbos agoniją (žūtbūtinę kovą) vaiko lūpose, regiu savo pačios nyksmo paveikslą...“ (p. 51). Lyg daugtaškio taškai priklausytų dar kitiems, tylos pilniems, bežodžiams sakiniams.

       Kiek iškilmingai – vos timptelėdamas balsą – sakyčiau, kad D. Staponkutės rašymas yra dvasios judėjimo padarinys. Būnant tarp žodžiai ten ir čia netenka savo pastovumo ir tampa dinamiški, todėl juos nuolat reikia jungti, derinti, nes tai suteikia kietą žemę, tam tikrą svarstyklių ašį (kaip J. Brodskiui rašė T. Venclova: „Mūsų terraferma – / Tiktai balse“, tik D. Staponkutės eseistikoje tai beveik nemetafora). Rašymas iškyla kaip centro paieška: „Rašantis kūnas <...> mylisi vienatvės menėje su artimiausiu jam – kalbos – kūnu. Tarp tų dviejų kūnų jis atranda savo „centrą“, kuris yra tekstu virtusi siela“ (p. 41). Dermės paiešką ir stygių išduoda ir knygos pavadinimas „Lietumi prieš saulę“, jame matyti vanduo, oras ir ugnies pradas, bet sengraikis pasigestų žemės. Iš knygos pavadinimo galima išlukštenti augalo metaforą, augalo, kurio augimui būtinas ir lietus, ir saulė. Tarpas, buvimas tarp yra metaforos erdvė, nes jis reikalauja jungimo, galų gale jis yra ne tik skirties, bet ir jungties vieta. Iš tarpo ir distancijos pojūčio, matyt, ir kyla D. Staponkutės esė epistoliškumas.

       Kalbant labai abstrakčiai: D. Staponkutės esė yra judėjimo erdve – su jo padariniais kūnui ir sielai – istorija, tiksliau, jos dalis. Tad knyga yra ir apie laiką, ypač dabartinį, nes juk laikas, bent taip mane mokė, yra kūno (ir sielos) judėjimas.