Kai prisimenu Sausio 13-ąją, sąmonėje sušvinta keli fragmentai – laužai ir arbata prie Parlamento, garsiakalbiais transliuojamos žinios ir kalbos, rūpestis ir viltis žmonių akyse, – ribota jos regimybė, bet ir ja negalėčiau viešai dalytis ar manyti, jog ji galėtų būti reikšminga kitiems. Tai – labai individuali ir asmeniškai prasminga patirtis. Apie psichologines politines jos puses esu užsiminęs eseistinėje apysakoje „Šuns mazgas“, nors anų keliolikos eseistinių sakinių negalėčiau vadinti tikra tos dienos refleksija. Nežinau, ar tokia kada nors rasis mano rašymuose.
Kartais pastebiu, kad ir kitų Lietuvos prozininkų kūriniuose retokai teužtinku tos dienos vaizdų. Žinau, kad kai kas anuomet rašė dienoraštį. Vadinasi, ir jis nepadeda? Kodėl?
Matyt, prisiminti egzistencines situacijas yra labai sunku. Juk tai – moralinis pasirinkimas. Laisvė prisiminti: ir ką, ir kaip.
Ar sąžiningai elgeisi? Gal suklydai, o šiandien nenori to pripažinti, arba geidi ką nors pakeisti? Gal įvyko kažkas, ką puikiai įsidėmėjai, bet nenorėtum prisiminti? Arba nežinai, ko negali prisiminti (nebent talentingi psichoanalitikai padėtų)?
Pavartęs lentynose ir dėžėse sukrautus senus leidinius ar rankraščius, be abejonės, rasčiau autentiškų 1991 m. Sausio 13-osios dokumentų. Anomis dienomis aš gėrėjausi mūsų kolegų rašytojų ir žurnalistų operatyviais tekstais, raginčiau juos saugoti ir branginti, „vartoti“ kaip vaistus nuo daugelio dvasinių ligų, kurios šiandien puola ar nesitraukia nuo mūsų.
Aną Sausio dieną nieko asmeniškai nefilmavau, nefotografavau, nebuvau ir ten, kur kaupėsi ir prasiveržė juodžiausios grėsmės – Parlamento rūmuose, televizijos studijoje ar prie pat jos bokšto Vilniuje, Kauno radiofone ir prie radijo bangas spinduliuojančios galingiausios antenos Sitkūnuose. Tad neturėčiau ir negalėčiau ieškoti savo atminties slėpinių tose anos nakties ar dienos visai Lietuvai itin šventose vietose. Nebent, kaip sakyta, galėčiau pasiklausti sąžinės: ar negalėjau būti drąsesnis, daugiau ką padaryti?
Vis dėlto ieškau „Metams“ pažadėtų žodžių. Gal sakyčiau, jog aną šeštadienį, kuriuo prasidėjo anas sekmadienis, tiktų pavadinti (pagal Penkiaknygės pradžią) Chaoso sugrįžimu. Po šeštosios dienos visų Lietuvos kūrinių laukė ne sekmadienio poilsis, o išbandymas pirmapradėmis jėgomis. Jų buvo labai daug, ir tai ne vien sovietiniai tankai bei kariai. Iš sugrįžtančio Chaoso lyg iš molio vėl reikėjo lipdyti save ir kitus. Chaoso įtampa grasė viskam ir radosi anksčiau nei „atėjus vakarui, ir išaušus rytui, šeštajai dienai“. Chaosas – pilkos, gal ledo spalvos ir, jeigu nesi dailininkas, sunku ją vadinti rojaus spalva.
Tą naktį nebuvau sužeistas, asmeniškai nepatyriau brutalios Chaoso jėgos, nes nenuvažiavau prie TV bokšto, nestovėjau neatsitraukdamas iki pat ryto prie Parlamento, tačiau paprastose tą naktį man reikšmingos realybės formose – lagaminėlyje su knygomis, rankraščiais ir dokumentais, termose su kava, žibintuvėlyje, rankiniame laikrodyje – liko mano (ir gal kitų) nerimas, dramatiškas išgąstis, sutrikimas, o vėliau, atrodo, niekuo nepagrįstas tikėjimas – išsilaikysime.
Metafizinius tos nakties patirties ženklus nujaučiu esant.
Tebeturiu juodą plastmasinę dėžutę – kišeninę radijėlę Philips, kurią per vieną kelionę nusipirkau oro uoste. Tiesa, dabar retokai ją paliečiu. Sąjūdžio metais daugelis nesiskyrė su radijėlėmis. Dienomis neišjungdavo jų. Menu, panašią, tik ne Philips’ą, nešiodavosi ir Juozas Aputis.
Kai Tryliktosios naktį pravėriau namų duris, Eglė Bučelytė vedė tiesioginį reportažą iš TV studijos, į kurią jau veržėsi sovietų kariai. Kai užgeso ekranas, gyva liko tik tas Philips’as. Tiesa, dar veikė ir telefonas, kuriuo atsiliepė Petras Dirgėla… Dabar mudviem jau paaiškėjo, kad nei rašytojų, nei kitų intelektualų laiškas, prieš dieną ar dvi rašytas Michailui Gorbačiovui, nieko nereiškia Chaosui sugrįžtant.
O juk dar labai tikėjau rašto, žodžio jėga. Ir tą šeštadienio rytą vėl prisėdau prie rašomojo stalo. Naktį buvau parašęs esė. (Pavadinau ją „Dvasios pasiuntinių keliu“ su trumpu Sausio 13-osios post scriptum; „Metai“ ją atspausdino 1991 m., Nr. 3.) Paredagavau ją, širsdamas ant savęs, kad nemoku mąstyti ir rašyti paprastai: be metaforų ir užuominų į kitas realybes nei kasdienė. Menu, dvasinė įtampa buvo aukšta. Ją padidino ne tik karinė padėtis, bet ir prieš mėnesį (gruodžio 14–15 d.) įvykęs rašytojų suvažiavimas: daugybė laisvės, sąžinės ir politikos („Ar tu su Lietuva?“) klausimų sukosi po šio kūrėjų susirinkimo mentalinėje Rašytojų sąjungos būstinės, kurioje praleisdavau daugiau laiko nei namuose, erdvėje.
Esė polemizavau su Vytautu Kubiliumi dėl rašytojų „savisaugos instinkto“, paaštrėjusio karinės padėties akivaizdoje: nepatikėjau, kad mano bendravardis yra teisus, sakydamas, jog iš išgąsčio rašytojai per suvažiavimą atmetė „ištikimybės Lietuvos valstybingumui rezoliuciją“. Labai rūpėjo, kad Rašytojų sąjungos balsas būtų girdimas visur ir visada, kur sprendėsi Lietuvos likimas. Buvo žodžių tikrumo ir jų tikrinimo metas. Ne tik viešas, bet ir pačioje rašytojų bendrijoje. Ne tą žodį ištarsi ar parašysi, būsi neišgirstas ar nesuprastas. Dažnai neišmanydavau, kaip pradėti kalbėtis su pašnekovais. Klausimai sukosi ratu. Ką (ir kaip) daryti? Kas šią valandą būtiniausia? Nuoširdus atsakymas buvo svarbiausia, tačiau kas žino, ar nuoširdus tada būdavo kiekvienas – ypač viešai – ištartas žodis?
(Šeštąją) dieną Rašytojų sąjungos durys irgi buvo atviros. Ūkvedys Lionginas Pašluosta, rodos, jau krovėsi į automobilį dokumentus, kuriuos sutiko priglausti slaptavietėje savo sodyboje. Vidurdienį ir popietę su daug kuo susitikau (vėl ir vėl kalbėjausi!), o temstant su namiškiais – abiem dukromis, žmona ir šuneliu Ukviu – vėl patraukėme Parlamento, Aukščiausiosios Tarybos, link. Mačiau: tą dieną ne vienas rašytojas visą dieną suko ratus aplink Parlamentą, nueidamas ir vėl sugrįždamas. Kiti nesitraukė nė žingsnio iš pasirinktos vietos… Nemanyčiau, kad mano matyti vaizdai – išskirtiniai. Apie juos – labai panašius – daugelis parašė. Tik paminėčiau, kad jaunų žmonių (dukrų) savarankiškumas (bėgti ten, kur jie, patiems apsisprendus, labiausiai reikalingi), žmonos Violetos įtikėjimas į savo žodžio galią (ji paliko mane šunelio globai, o pati ėmėsi auklėti akivaizdžiai aukšto rango, nežinia ko prie bibliotekos laiptų stoviniuojančius sovietų kariškius: vis klausė, nesulaukdama atsakymo – nejau jūsų kariai šaudys į savo motinas?) neatrodė nesvarbūs. Kiekvienas turėjome savąjį tos dienos (vakaro, nakties) likiminį vaizdinį ir buvome atsakingi už jį asmeniškai.
Tiesa, vaizdiniai trūkinėjo, jie neturėjo pabaigos. Artėjant vidunakčiui jau nebemačiau namiškių. Būdamas tarp žmonių, ne itin ir jaudinausi. Atrodė, jie yra tarp kitų. Su kitais. Sutikau daug pažįstamų iš Kauno. Pagalvojau, kad architekto Jurgio Vanago susapnuotas dvimiestis tapo tikrove. Arba – tvirtove.
Sunerimęs erdelterjeras tempė mane Gedimino prospektu.
Ką juto jis? Nuo mažens jis paniškai bijojo fejerverkų ir tikrų šūvių.
Grįžkime prie radijo metafizikos, prie Philips’o. Mažos juodos dėželės su FM, MW, LW ir net šešetu SW diapazonų. Šiandien užtenka FM, o anuomet visi žinojo: tik trumposios bangos – išsigelbėjimas. Sovietiniais laikais jomis atskrisdavo „Amerikos“ ir kiti laisvi Vakarų balsai. Mokykloje pats konstravau radijo aparatus ir menu, koks buvo džiaugsmas, kai pagaliau susivyniojau ne tik ilgų ar vidutinių, bet ir trumpų bangų kontūrus – rites. Savaime aišku, prie jų reikėjo ir kitokio – lempinio stiprintuvo. Nešdavau tėvui ausines, kai tik per traškesį ir švilpesius išnirdavo neįtikėtinai toli esančių radijo stočių šaukiniai. Paskui atsirado ir „audionas“ – stiprintuvas su „tetrodais“ vadinamomis lempomis ir garsiakalbiu. Susimontuoti kišeninę radijėlę – vėlyvesnis, daug sunkesnis, bet paauglį viliojantis darbas. Ak, nesakau, kad mėgėjo darbai gali prilygti radijo fabrikų produkcijai… Taip, ilgai buvau radijo fanas. Studijuodamas karinėje katedroje buvau pramokytas sovietinės radijo lokacijos. Paskui palengva „viską viską pamiršau“.
Tą naktį Philips’as buvo puikus. Pasaulis kišenėje. Radijėlė transliavo kareivių apsuptą Kauno radiofoną, Aukščiausiosios tarybos pranešimus, tolimas radijo stotis, kurios ką nors jau žinojo ir sakė apie Lietuvą. Kur ėjau ar važiavau, neišjungiau jos, tarsi tai, ką išgirsdavai iš eterio, buvo svarbiau už žmonių veidus ir kalbas prie barikadų bei laužų.
Sausio 14-osios vakarą, kai Rašytojų sąjungos posėdžių salėje susirinkę valdybos nariai rašė ir pasirašė jiems itin prasmingą ir širdingą Dokumentą – viešą moralinį įsipareigojimą būti su Nepriklausoma Lietuva, kad ir kas jai atsitiktų karinės okupacijos atveju (tą, anot V. Kubiliaus, tautos lauktą nesulauktą politinės ištikimybės rezoliuciją), įjungta mažutė radijėlė stovėjo čia pat, šalia pačių svarbiausių popierių ant stalo.
Šiandien ji įkišta tarp kitų mano kolekcijos prieškarinių radijo imtuvų – didelių ir sunkių telefunkenų, filipsų, tefagų, markonių.
Ši radijėlė, kaip užsiminiau pradžioje, man daugiau nei daiktas. Kartais deduosi ją į kišenę, eidamas pasiklausau šiuolaikinių Seimo posėdžių. Prisipažįstu: klausydamasis nervinuosi ne mažiau, nei anais istoriniais metais. Kažkoks pernelyg pažįstamas Chaoso keliamas triukšmas. Iš kur jis po dvidešimties metų? Ne kiekvienąsyk, bet būna: kai paliečiu matinę radijėlės plastmasę, sukinėju jos garso ir bangų derinimo rankenėles ir, atrodo, pirštais čiupinėju Sausio tryliktosios regimybę. Bent jau tą jos dalį, kuri buvo prie parlamento. Regiu laužų liepsnas, ir – žmones, žmones, žmones.
Juk nieko kito ir nebuvo tą naktį. Tik žmonės. Labai įvairiais veidais. Dauguma – be jokių kaukių. Pilni nenusakomos valios ar jėgos.
Manyčiau, kad jų dvasinė anos Dienos energija nėra išnykusi.
Kur ji šiandien, kokioje mūsų regimybėje – mįslė. Nemanau, kad ji – neįmenama.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 m. Nr. 1 (sausis)