panašus

 

       išsigyniau savo vardo

       savo nuotraukų pirštų atspaudų išgulėtų lovų

       ir vis tiek skambina

       visais telefonų knygos numeriais

       suranda ir ciuriche ir berlyne

       tai ne jūs? nieko tokio

       netgi geriau

       tada galime atvirai

       juk jūs niekad ir nebuvote jūs?

       tikra tiesa tie vardai

       tik kelia painiavą

       per gyvenimą apauga

       kaip mėlynasis banginis moliuskais

       pravardėm slapyvardžiais

       krikšto vardais

       pats nebežinai kuris ryte

       iškelia koją iš lovos

       sakot dar neatsikėlėt?

       taip taip dabar madoj

       anomijos gamtos anomalijos

       anonimai alkoholikai

       abonentai iki pareikalavimo

       norėtumėt susipažinti

       su savimi per pažinčių biurą?

       ne ne jūs be reikalo pykstat

       dabar nesvarbu kas kam skambina

       jūsų nėra duomenų bazėje

       bet mes ką nors surasime

       panašų kaip du vandens lašai

       patikėkit

 

 

 

                     kuo būčiau

 

       properšoj – mėlynas pažadėtosios giedros sklypas

       kuo būčiau jeigu ne lietus

 

       pilka išaugtine striukele stypčioju septyniasdešimtaisiais

       per šlapius sidabrų dobilus

       su varnalėšos lapu ant galvos vietoj kepurės

 

       iki pat gedimino prospekto aštuoniasdešimtaisiais

       kur ir toliau stypčioju pačiu gatvės viduriu

       šokdindamas skėtį plėšdamas stewartą

       i am sailing i am sailing home again cross the sea

       i am sailing stormy waters to be near you to be free

 

       ir per altajaus kalnus su brezentine abalachovo kuprine

       devyniasdešimtaisiais po plyštančia nuo lietaus

       adatų skraiste

       pro pat beluchą čiabuvių šventąjį kalną

       žemyn link barnaulo aplankyti savęs

       gulinčio ėdžiose su šventąja savo šeimyna

 

       kuo būčiau

       jeigu ne švino lietus keturiasdešimtaisiais rešiotuos

       laistyčiau šiandien savo senelių

       perdžiūvusius kryžius

       suvarpytus kinivarpų ir tujų spyglių

       kur nors prie obelių ar leliūnų

       buvo pažadėtas ir jiems giedros sklypas

       negavo kažkas apgavo

       bobūnė sakė klaida viešpaties ministerijoj

       kiti sakė klaida genų kombinacijoje

 

       tokiems tik važiuoti ir važiuoti

       iš vieno lietaus į kitą

       keisti traukinius kai baigias anglis

       kai baigiasi duona kai vyno tik lašas

       įsigėręs į baltus marškinius ir tas pats

       greičiausiai iš trisdešimtųjų neišplaunamas

       neįveikiamas kokiais anestetikais detergentais

       kuo būčiau jeigu ne bajoro kraujas

       kurio ne kaži kiek ir likę

       keli raudonieji kūneliai klaidžioja

       murmansko stogvamzdžiais

       eilėraščių tirštėjančiom venom

       keli rieda zabarijos lango stiklu

       pramaišiui su lietaus kūneliais

       laša iš dvidešimto amžiaus

       į paskutinįjį

 

 

 

                     žolė žolė žolė

 

       naktimis kankina miegas

       nieko nesėju o pjaunu juodą akiduobių žolę

       galandu dalgį kol lieka vien ašmenys

       kol nieko nelieka sapno ražiena

       verčiuos ant kito šono dabar esu dar toliau

       pats minties pakraštys

       vien ašmenų blizgesys

       penkiasdešimties žiemų žmogus

       netikslus vertinys gal iš brailio gal iš tos kalbos

       kuri neturi sinonimų kuri neturi žiemos

       kalbos kuria kalbu per miegus

       su žole aštriais kirčiais per pašaknius

       plačiom pradalgėm per naktis

       artinuos drąsiai ne taip kaip gyvenime

       ir nepriartėju nė per nago juodymą

       būčiau tikslus sakyčiau prie išganymo

       nirvanos ar prašviesėjimo

       rasčiau ir daugiau žodžių

       savo skurdžiam žodyne

       esu deja penkiasdešimties žiemų

       todėl sakau žolės žolės žolės

 

 

 

                     liežuvis neapsiverčia

 

       kirviu klausinėju medžio

       akmenimis glamonėju moterį

       liežuvis neapsiverčia sakyti tiesą

       tiesą ir tik tiesą

       todėl bylinėjuos su kaimo durneliu

       dėl žemės lopo

       kapinių pakrašty

       esu pakaltinamas

       esu pakasamas

       todėl turiu laiko kariauti

       nekasu apkasų

       gilinuos į kitus dalykus

       muštruoju paukščius

       lygiuoju debesis į vėją

       jau daug pavyksta

       neapsiverčia liežuvis sakyti kad viskas

       nebent išgėrus

       bet tuomet liežuvis neapsiverčia pats

       tuomet jau pats vartausi

       kirviu klausinėju moterį

       akmenimis glamonėju medį

       kariauju ergo gyvenu

       ergo demobilizuos vieną dieną

       kartu su kaimo durneliu

       ankštoje bričkelėje kratysimės

       visą amžinybę ligi kito gyvenimo 

 

 

 

                     žinai ir kas

 

       ar prisimena mane tos dienos

       kurių aš jau nebe

       tos moterys tie ranka

       prikeverzoti lapai

       žmogiška pernelyg žmogiška

       kabintis į mirusius

       aš rašau tik eilėraštį

       jie mano gyvenimą

       skirtumas nedidelis

       tik plyšys tarp negrabiai sukaltų

       grindlenčių zabarijoj

       ar dviejų ledo lyčių neryje po atlydžio

       šokinėji nuo vienos ant kitos

       nuo lentos ant lyties

       nuo žodžio prie žodžio

       pagal vieną termodinamikos dėsnį

       ledas traukias nuo karščio

       kol virsta plėnim ir pelenais

       pagal kitą dievas gyvena properšoj

       ir žinai kad prisišokinėsi

       žinai ir kas

 

 

 

                     dangus griūva

 

       žiemiškai valgai ir žiemiškai vaikštai

       įtampa kojų raumenyse atpalaiduotos smegenys

       periferiniu žvilgsniu bandai pagauti per zabarijos ozą

       skuodžiantį kiškį

       keturi varomieji prieš tavo du ramentus

       lažybas laimit abu

 

       kai įtempi smegenis viskas atvirkščiai

       klupinėji žodžių provėžose

       ir kiškis atrodo visai nebe kiškis

       artėja link tavęs tarsi būtum be kvapo

       tarsi tavo baimė neskleistų periferinės smarvės

       tarsi ozu slinktų ledynas

       visu akipločiu

 

       dabar jau tu bėgi

       nestatyčiau šįkart už tave

       skeltalūpi mąstytojau

 

 

 

                     pačiam sau

 

       arbatinis urzgia prasigėrusiu balsu

       naujas dar mokėjo švilpauti

       nesudėtinga melodija ne lakštingala

       pritardavau kaip mokėdavau

       be klausos bet girdintis kaip vartos sąžinė

       busdama pašonėj

       dabar jau nesusišnekam

       netikiu šiandien nė vienu jo žodžiu

       tepuos sumuštinį

       mano rankose aštrus peilis

       slysta sviesto paviršium

       kaip ir gyvenimas sakyčiau

       tik atšipusia puse sakyčiau dantyta

       filosofuoju apsimetu kad negirdžiu

       mes kaip kraujo broliai

       geriam tą patį vandenį

       tavo gerklė mano gerklė

       todėl ir neatsiliepiu

       pats žinau kad degsiu pragare

       ant melsvos dujų liepsnelės

       urgzdamas eilėraščius

       pačiam sau

 

 

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 m. Nr. 1 (sausis)