Grožinė literatūra – žodžio menas, o kalbotyrą galėtume vadinti žodžio mokslu. Tad literatą ir kalbininką sieja bendras objektas – žodis, kitaip sakant, kalba. Tačiau kam ne kam rodosi, kad kalbos mokslas ir literatūra nesuderinami dalykai. Gyvenimas vis dėlto neigia tokią kategorišką atskirybę: net lietuvių pavyzdžiai rodo, jog ne vienas kalbininkas yra įžengęs į grožinės literatūros lauką. Antai Juozas Balčikonis – jaunystėje yra paskelbęs pluoštą eilėraščių. Mūsų laikais taip pat turime kelis kalbininkus, poezijos rinkinių autorius. Apskritai tiktų pasakyti, kad daugumas lietuvių kalbininkų yra bandę sėsti ant Pegaso… Būta ir atvirkščiai: literatų pasišauta darbuotis lietuvių kalbos dirvonuose. Tarp poetų iš Dievo malonės kaip lingvistas labiausiai pasižymėjo Antanas Baranauskas. Prie jo pavardės visuose žinynuose šalia rašomi du žodžiai – poetas ir kalbininkas. Kiek galima spręsti iš negausių darbų, talentingo kalbininko duomenų turėjo Kleopas Jurgelionis. Jono Jablonskio amžininkas Aleksandras Dambrauskas, daugiau žinomas Adomo Jakšto slapyvardžiu, reiškėsi kaip teologas, filosofas, matematikas, literatas ir kalbininkas.

       Jonas Jablonskis, visuomenės įsivaizduojamas kaip „sausas“ kalbininkas, taip pat yra porą kartų pasidavęs pagundai eiliuoti. Kadaise Griškabūdyje autoriui yra pasakojęs žinomas nepriklausomos Lietuvos žurnalistas Valentinas Gus-tainis: J. Jablonskis jam kartą prisipažinęs, jog gimnazijos baigimo proga parašęs hegzametru lotynišką eilėraštį. Už jį sulaukęs net pagyrimų. O nepraėjus nė dvejiems metams po gimnazijos baigimo, J. Jablonskis, būdamas Maskvos universiteto antro kurso studentas, savo suolo draugui Vincui Kudirkai, studijuojančiam Varšuvoje mediciną, kad išsklaidytų jo polonofiliją, 1883 m. balandžio 14 (26) d. rašo laišką. Jį pradeda karštais žodžiais apie pareigą branginti tėvų kalbą ir tėvynę. Jausmų antplūdžio būta, matyt, tokio smarkaus, kad J. Jablonskis laiško viduryje pradeda rašyti lietuviškai eilėraštį – išdėsto dvi sąlygas, kurias turi įvykdyti Vincas, jeigu nori toliau palaikyti draugystę (Jono Jablonskio laiškai, V., 1985, p. 196–198; toliau – JJL). Tame pačiame laiške prisipažįsta nesąs poetas: tikros poezijos tikįsis iš bičiulio. Atrodo, vėliau J. Jablonskis nemėgino bristi į poezijos gelmes. Ir gerai padarė: jis rado būdą pasitarnauti lietuvių literatūrai kur kas veiksmingiau, negu tai būtų padaręs keliais ar keliolika menkų eilėraščių.

       Kai 1889 m. J. Jablonskis vargais negalais gavo mokytojo vietą Mintaujos gimnazijoje, netrukus jis užmezgė ryšius su tais metais pradėtu leisti „Varpu“. Jo redaktorius V. Kudirka ėmėsi iniciatyvos telkti Latvijoje ir palatvėje gyvenančius lietuvių inteligentus – po metų kitų buvo sukurta vadinamoji Literatiškoji komisija su J. Jablonskiu priešakyje. Jai priklausė teisininkas Antanas Kriščiukaitis, žinomas slapyvardžiu Aišbė, Rygoje mokytojavęs Pranas Mašiotas, Gabrielis Landsbergis-Žemkalnis iš Joniškėlio, žeimeliškis gydytojas Adomas Sketeris, kaunietis teisininkas Motiejus Lozoraitis. 1894 m. rudenį prie jų prisidėjo kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas. Literatiškoji komisija buvo įpareigota remti „Varpą“ ir „Ūkininką“ pinigais ir raštais. Ypač svarbi buvo pastaroji parama. Šį uždavinį mintaujiškiai garbingai vykdė: antai 1893 m. Mintaujos organizacija pateikė 35 proc. „Varpe“ išspausdintos medžiagos (K. Grinius, „Varpas“ 1892– 1894 metais // Varpas, 1920, Nr. 3, p. 77).

       Tarp „Varpui“ ir „Ūkininkui“ mintaujiškių pateiktų rašinių nemažą dalį sudarė redaguoti darbai. V. Kudirka rūpinosi, kad laikraščiuose spausdinami straipsniai būtų gerai suredaguoti. Todėl J. Jablonskiui jis siųsdavo ne tik kitų, bet ir savo originalius rašinius bei vertimus, kad pataisytų jų kalbą. Antai 1895 m. pradžioje V. Kudirka iš Sevastopolio, kur ieškojo išsigelbėjimo nuo džiovos, rašytame laiške Petrui Mikolainiui duoda nurodymą: „…„Juodą žemę“ (Rausvas dulkes) jau turėjai gaut. Spaudink Tamista ir pelnyk. Tiktai korektą siųsk į Mintaują – pataisys, žadėjo“ (V. Kudirka, Raštai, II, V., 1990, p. 834). „Į Mintaują“ – tai ne kam kitam, o J. Jablonskiui. Laiške spėjamam Varpininkų komitetui, rašytame 1895(?) m. kovo 17 (29) d. iš Sevastopolio, V. Kudirka, išvardijęs savo norimus pakartotinai išleisti dalykus, nurodo: „Paskutinai pertaisyt „grynumą kalbos“ ketinu su pagelba Obelaičio – jis man pats pasižadėjo. Bet kad šiuo tarpu apie Obel[aitį] sukasi turbūt „debesiai“ (prašė, kad nieks nieko jam per kokį laiką nesiuntinėtų), tai paskutinąjį pertaisymą turiu pasilikti iki vakacijos. Parvažiuosiu ant karščiausio mėnesio namo, pasimatysiu su Obel[aičiu], atliksiu, kas reikiant, ir nusiųsiu jau tiesiog į spaustuvę“ (ten pat, p. 832). Taigi J. Jablonskis buvo tapęs vyriausiuoju varpininkų rašinių kalbos redaktoriumi.

       Tikriausiai būtų visiškai pagrįsta manyti, kad pirmiausia J. Jablonskiui taisyti kalbą davė patys mintaujiškiai. Tuo metu vienas aktyviausių literatų Mintaujoje buvo A. Kriščiukaitis-Aišbė. 1892 metais Tilžėje išėjo du jo darbai – Maurikio Jokajaus apysakos „Pajudinkime, vyrai, žemę!“ vertimas ir šešių apysakėlių rinkinys „Kas teisybė, tai ne melas“. Kad J. Jablonskio rūpintasi išleisti M. Jokajaus apysaką, yra kadaise patvirtinęs Petras Mikolainis: „1892 m. vakacijų laike atvažiavo į Tilžę mūsų kalbos tėvas, Obelaitis – profesorius Jonas Jablonskis iš Mintaujos su rankraščiu „Vyrai! pajudinkim žemę“ ieškodamas leidėjo“ (P. Mikolainis, Jubiliejaus džiaugsmas // Lietuvos žinios, 1928 05 21, Nr. 109(2723), p. 2–3). O kad jo taisyta ir apysakaičių kalba, galima spręsti iš to, jog 1892 m. „Varpo“ Nr. 12 išspausdintame straipsnyje „Kalbos dalykai“ siūlomų žodžių šeimininkas, valdininkas ir tautietis tikimą bendrinei kalbai paremia tuo, kad šie žodžiai esą randami „Bugnų Antano apysakėlėse“ (Jablonskio Raštai, t. 4, K., 1935, p. 19, toliau – JR). Tai J. Jablonskio išbandyta gudrybė: pirma įdiegti peršamą žodį kurioje publikacijoje, o paskui ja kaip šaltiniu pasiremti, kad žodis tinkamas vartoti.

       Būtų nesuprantama, jei J. Jablonbskis nebūtų turėjęs savo rankose svainio Adomo Sketerio, tada dirbusio gydytoju Žeimelyje, 1894 m. Tilžėje išleistų dviejų knygelių: „Ant nakvynės“ ir „Vakaras Tilviko pirktelėje“. Jau 1890 m. pradėjusi bendradarbiauti „Varpe“ Gabrielė Petkevičaitė-Bitė taip pat po kiek laiko susipažino su J. Jablonskiu. Jos parašytą apysaką „Vilkienė“, redaguotą J. Jablonskio, išspausdino 1894 m. „Varpas“ per keturis numerius (9, 10, 11 ir 12). Ir čia suminėti autoriai, ir jų kūriniai netrukus buvo nustelbti kitų rašytojų ir jų darbų, todėl apie šiuos lietuvių literatūros pirmtakus bei jų atsiradimo aplinkybes literatūros istorikų rašoma palyginti nedaug. Taip pat tenkinamasi tik užuominomis, kad juos yra redagavęs J. Jablonskis. Tačiau J. Jablonskiui ir jo aplinkai šių rašinių redagavimas svarbus visų pirma dėl to, jog įtvirtino jo, redaktoriaus, vardą, o pats turėjo progos pasirengti ypač reikšmingiems susitikimams su į lietuvių literatūrą ateinančiomis naujomis jėgomis.

       Toks lemtingas susitikimas įvyko tais pačiais 1894 m., vasarą, kada J. Jablonskis su būreliu varpininkų, tarp jų buvo V. Kudirka, A. Kriščiukaitis, P. Mašiotas, M. Lozoraitis, atostogavo Rygos pajūrio Karlsbado (dabar – Meluži) kurorte. Čia atvykusi G. Petkevičaitė-Bitė įteikė J. Jablonskiui Ušnėnų kaimo 49 m. amžiaus moteriškės Julijos Žymantienės rašinį. Kaip toji Žemaitijos glūdumoje besimurdanti tarsi muselė išrūgose bobulė ėmėsi rašyti, kartojama beveik kiekvienoje Žemaitės kelio į lietuvių literatūrą apybraižoje. Kiekvienas, kuris dar neužmiršo, ką buvo mokęsis vidurinėje mokykloje, žino, kad J. Žymantienę, savo kaimynę, paskatino imtis plunksnos Šiaulių gimnazistas Povilas Višinskis. Tai jis kartu su draugu Vincu Kalniečiu atnešė parašytą kaimynėlės kūrinį į Joniškėlį G. Petkevičaitei-Bitei, kurios iki tol nebuvo tiesiogiai pažinęs. Matyt, nujautė, kad ji duos patartį, kur šį sunkiai skaitomą rašinį dėti. Kadangi jau buvo ketinusi anksčiau važiuoti į susitikimą su varpininkų grupe Rygos pajūryje, tai jai iš karto kilo mintis – niekas kitas to kūrinio nesutvarkys, – tik J. Jablonskis.

       Kas dėjosi toliau, po trisdešimties metų, kokiais 1923 ar 1924 m., Juozui Paukšteliui teko išgirsti iš paties J. Jablonskio. Tą pasakojimą rašytojas dar po pusšimčio metų paskelbė savo atsiminimuose. J. Paukštelis atkuria tokį J. Jablonskiui kilusį įspūdį: „Žiūrįs – rašysena nekokia – prigrūsta, privelta, čia mažom raidėm, čia didelėm – spaktyvos [t. y. žiūrono – A. P.] reikia tokiam raštui skaityti. Gale parašas: „Julija Žymantienė“. Pavardę aiškiai pasirašiusi (Jablonskis nemėgo, jei kas pakerzavodavo neaiškiai)“ (J. Paukštelis, Raštai, t. 6, V., 1983, p. 265–266).

       J. Paukštelis toliau tęsė J. Jablonskio pasakojimą, kaip šis su čia buvusiu P. Mašiotu ėmę „slebizavoti“ puslapį po puslapio ir netrukus įsitikinę, kad Julija Žymantienė rašanti neblogai: jos žodis stiprus, logiškas, kaimo buities vaizdai ryškūs. Ir supratę, kad tai „ne prastos kaimietės, o rašytojos, talentą turinčios, darbas“. Juodu ėmę svarstyti, kad reikią šį rašinį kur išspausdinti. Sugalvoję autorei taip pat slapyvardį – Žemaitė. Kūriniui davę ir kitą pavadinimą – vietoj „Piršlybų“ užrašę „Rudens vakaras“.

       Taigi, paskaičius vieną kitą pastraipą, buvo priimtas likiminis sprendimas – verta rašinį vargais negalais lukštenti ir rengti spaudai. O kas būtų buvę, jei J. Jablonskiui būtų pritrūkę, paskaičius pačius pirmuosius sakinius, kantrybės tęsti tą lukštenimą? Pirmiausia, būkime tikri, neturėtume Žemaitės: vargu ar J. Žymantienė, gavusi neigiamą savo rašinio įvertinimą, būtų ryžusis toliau rašyti. J. Jablonskis taip pat būtų praradęs svarbią savo veiklos dalį: nė vienas kitas rašytojas jam nebūtų atstojęs Žemaitės. Pagaliau lietuvių literatūra nebūtų turėjusi savo literatūros klasikės, kurią Donatas Sauka taip įvertino: „…ne be J. Jablonskio pagalbos! – ji suvaidino savo istorinį vaidmenį, tapo realistinės prozos pradininke ir bendrinės kalbos normintoja tik todėl, kad įgimtą tobulai jautrią kalbos klausą panaudojo kaip minties instrumentą“ (D. Sauka, Žemaitės stebuklas, V., 1988, p. 231).

       J. Žymantienei-Žemaitei pirmojo rašinio sėkmė tarsi suteikė sparnus. Kadangi „Rudens vakaras“ buvo išspausdintas metų pabaigoje „Tikrajame Lietuvos ūkininko kalendoriuje 1895 metams“, tai entuziazmo banga autorę užliejo po to, kai gavo savo išspausdintą kūrinį. 1895 m. „Ūkininko“ laikraštyje išspausdinami du kūrinėliai: „Kaip kartais kokioje klebonijoje einasi“ ir „Avinvedys ir jėzuitas“. Tais pačiais metais parašomi apsakymai „Atžala“ („Ant jomarko“), „Neturėjo geros motinos“: jie išspausdinami vėliau. 1896 m. sukuriamas vienas žymiausių Žemaitės kūrinių apsakymas „Marti“ ir pradedamas rašyti kitas ne mažiau žymus kūrinys „Petras Kurmelis“. 1897 m. parašomi apsakymai „Prie užvertos lankinės“, „Topylis“, „Sutkai“ ir „Sučiuptas velnias“. Į akis krinta vienas dalykas, kurio, rodos, nėra pastebėję Žemaitės kūrybos tyrėjai. Kodėl daugumas čia išvardytų kūrinių spausdinami po ilgoko tarpo – net dvejų metų. Nors „Varpas“ ir „Ūkininkas“ ėjo vargingai, bet rašiniai būdavo paprastai publikuojami gana greitai. Galima manyti, kad tai susiję su redagavimo problemomis.

       J. Jablonskis nuo 1896 m. rudens buvo iškeltas į Revelį (dabar – Talinas), bet tai negalėjo sutrukdyti redagavimo. Žemaitė siųsdavo savo rašinius į Peterburgą, kur studijavo P. Višinskis, V. Kalnietis ir kiti lietuviai, sekę su dėmesiu jos kūrybą. Jie nė vienas redaguoti Žemaitės raštų jokiu būdu negalėjo. Per mažai jų mokėta lietuvių kalbos. Apie menką mokėjimą yra vėliau rašęs Petras Avižonis: „Patekęs į Petrapilio studentų tarpą, dideliai nustebau, pamatęs, kad jie, įvairių aukštųjų mokyklų studentai, dar mažiau temoka lietuviškai kalbėti ir rašyti, negu Mintaujos gimnazistai „kūdikiečiai“. Tatai ypatingai aiškiai apsireiškė, kada studentų draugija, Povilo Višinskio suinteresuota Žemaitės rašiniais, buvo ėmusis juos taisyti spaudai. Tuo metu mano draugų kalbos nemokėjimas reiškėsi visų daugiausia jų nemokėjimu kaityti žodžių linksniais ir asmenimis“ (P. Avižonis, Kriaušaičio „Lietuviškos kalbos gramatikos“ istorija // Mokykla ir gyvenimas, 1921, Nr. 1, p. 31). Įsitikinę savo nesugebėjimu taisyti Žemaitės kalbą, jie turėjo pasikliauti vien J. Jablonskiu. Kad buvo jam perduodami Žemaitės rašiniai, patvirtina 1897 m. gruodžio 15 d. P. Avižonio laiškas P. Višinskiui: „Užklausiau Obelaičio, kiek jis apturėjo paveikslėlių“ (žr. Mūsų kalba, 1975, Nr. 4, p. 7). Obelaitis – tai J. Jablonskis, o „paveikslėliai“ – planuoto ciklo „Laimė nutekėjimo“ kūriniai.

       Tam tikrą patvirtinimą, jog 1896–1899 m. spausdinti Žemaitės kūriniai yra ėję per J. Jablonskio rankas, duoda ir tekstologas Aleksandras Šešelgis. Pavyzdžiui, jo nustatyta, kad pirmųjų Žemaitės kūrinių redaktoriai (redaktorius?) tarminę leksiką šalino gana intensyviai, o vėlesnių rašinių taisytojai jų „dažniausiai nekeisdavo“. Taip pat pirmuosiuose kūriniuose, kad ir ne visiškai, buvo keičiami svetimžodžiai, o paskiau „pasireiškė aiški tendencija palikti vis daugiau svetimžodžių“ (A. Šešelgis, Žemaitės raštų tekstologiniai klausimai, V., 1968, p. 14, 16–17).

       Tad galime būti beveik visai tikri, kad nurodytais metais daugumą Žemaitės kūrinių redagavo J. Jablonskis. Šitam darbui jo negalėta visiškai atsidėti. 1896 m. trukdė persikraustymo ir įsikūrimo Taline rūpesčiai, o nuo 1897 m. sausio jį užgulė Antano Juškos žodyno redagavimo sunkumai. Šis darbas jam buvo visai naujas, trūko patirties ir duomenų. O Mokslų akademijos pavedimą norėta atlikti ypač gerai. Vadinasi, reikėjo, metus į šalį kitus dalykus, A. Juškos žodynui skirti beveik visas jėgas ir laiką. Žemaitės rašiniai galėjo palaukti… Pagaliau atkreiptinas dėmesys, kad po 1894 m. iki pat 1900-ųjų J. Jablonskis nepublikavo lietuvių spaudoje nė vieno straipsnio kalbos klausimais: buvo apskritai liovęsis bendradarbiauti „Varpe“ ir „Ūkininke“. Tad jis galėjo vangiai taisyti ir Žemaitės rašinius, skirtus šiems laikraščiams. Kad ir kokios būtų buvusios 1894–1900 m. nutrūkusio aktyvaus bendradarbiavimo „Varpe“ priežastys, vis dėlto nederėtų atmesti prielaidos, kad varpininkų leidiniuose spausdinti Žemaitės kūriniai buvo redaguoti J. Jablonskio ar apskritai nesirūpinta jos tolesniu likimu. Tą prielaidą tikriausiai sustiprintų labai atidi ir kruopšti juose publikuotų rašytojos kūrinių kalbos analizė, paremta gretinimu su turimais rankraštiniais tekstais.

       J. Jablonskio dėmesį Žemaitės tolesniam kūrybiniam darbui rodo taip pat kelios užuominos rašytojos laiškuose P. Višinskiui. Antai 1898 m. gegužės antrojoje pusėje iš Ušnėnų ji rašo, kad gegužės 25 d. gavusi du pakus knygų. J. Jablonskio siuntinyje radusi šešias knygas (laiške jos surašytos). Paskutiniame sakinyje apie šią siuntą jaučiame ir tam tikrą nuoskaudą: „Toks tai pakis nuo p. Jablonskio, gromatėlės nė žodžio“ (Žemaitė, Raštai, t. 6, V., 1957, p. 82). Žemaitė, atrodo, laukė kažkokios žinios iš J. Jablonskio… 1900(?) m. liepos 5 d. laiške, rašytame taip pat Ušnėnuose, aprašo P. Višinskiui, kad pusantros savaitės kasdien mažne po dešimt valandų sėdėjusi su Jablonskiu: jis „taip prisivarė, kaip ventas nupiovęs“. Vakar jį su visais vaikais nuvežusi į Pavėžupį (t. y. pas Putvinskius). Abu dirbo tvarkydami jos apysakėles, kurias visas surinkęs J. Jablonskis. Jos būsiančios sunaudotos (ten pat, p. 132). Komentare spėjama, kad tai galėjęs būti rengiamas spaudai Žemaitės „Rinkinėlis vaikams“ (ten pat, p. 134).

       Šis Žemaitės darbas tuo laiku neišėjo: sutrukdė, kaip ir daugumą J. Jablonskio ketinimų, 1900 m. pabaigoje vadinamoji Liudo Vaineikio byla. Spalio 30 d. (s. st.) kalbininko bute padaroma krata: žandarai rado šiokios tokios inkriminuojamosios medžiagos. Prasidėjo tardymai. Jam paskiriama policijos priežiūra. 1901 m. sausio 8 d. (s. st.), dar nesant sprendimui, jis priverčiamas paduoti prašymą atleisti iš darbo. Visais įmanomais būdais priešindamasis žandarų trukdymams, remiamas Rusijos mokslų akademijos žymių narių, susidariusį „laisvą“ laiką skiria Antano Juškos žodynui, kol pagaliau 1902 m. vasario 2 d. caras patvirtina administracinį bylos sprendimą, kuriuo J. Jablonskis nubaudžiamas tremtimi į pasirinktą miestą. Pasirenka Pskovą. Ištrėmimas turėjo trukti iki 1904 m. vasario 7 d. Į paskirtą vietą atvyko gegužės 20 d.

       Ir šiais sunkiais išmėginimų metais J. Jablonskis nesugniužo, netgi išlaikė tam tikrą humoro jausmą. Kadangi žandarai jau buvo išsiaiškinę, jog jis „Varpe“ straipsnius pasirašo Obelaičio slapyvardžiu, tai, leisdamas Tilžėje per 1900 m. vasarą parašytą „Lietuviškos kalbos gramatiką“, jos autoriumi įvardijo Petrą Kriaušaitį. Tais pačiais 1901 m. išėjo jo ir Vinco Kalniečio anksčiau verstas Elizos Ožeškovos (Orzeszkova; lietuviškai rašyta taip pat Ožeškienė) „Šunadvokatis“. 1900 m. vasarą Putvinskių dvare J. Jablonskiui talkininkai nurašinėjo Motiejaus Valančiaus „Palangos Juzę“, „Antano tretininko pasakojimus“ (A. Smetona nurodo 1899 m. vasarą, žr.: Lietuvos mokykla, V-jų metų 12 sąs., 1921/1922 m., p. 552). P. Avižonis jau anksčiau buvo jam nurašęs „Paaugusiųjų žmonių knygelę“. Iš šių trijų knygų dvi išėjo Tilžėje 1902 m. Bibliografijoje „Knygos lietuvių kalba“ (t. 2, kn. 2, V., 1988, p. 259) pažymima, kad „Palangos Juzė“ redaguota J. Jablonskio. Prie tų metų išleistos „Paaugusių žmonių knygelės“ paaiškinimų redaktorius nenurodomas, bet, ko gero, ir ji priklauso J. Jablonskiui. To negalima užtikrinti dėl vienos priežasties: J. Jablonskis, rodos, nėra bendradarbiavęs su laikraščiu „Tėvynės sargas“. Bet ką gali žinoti: 1897–1902 m. jo redaktorius Juozas Tumas-Vaižgantas buvo gerai pažįstamas. „Antano tretininko pasakojimai“ išėjo vėliau, 1906 m., atgavus spaudą, Vilniuje.

       1903 m. kovo 31 d. J. Jablonskis, gavęs valdžios leidimą bausmės dalį atlikti Kauno gubernijoje, Šiauliuose, atvyko į antrąją ištrėmimo vietą. Čia sąlygos nebuvo tokios slogios kaip Pskove: atsidūrė tarp savųjų. O 1904 m. pavasarį baigėsi policijos priežiūros laikas. Palengvėjo bendravimas su Tilže, kur buvo rengiamasi spausdinti Žemaitės „Rinkinėlį vaikams“. Šiauliuose 1904 m. gegužės 7 d. (s. st. balandžio 24 d.) lietuviai su J. Jablonskiu priešakyje sulaukė didžios pergalės – caras patvirtino Ministrų Komiteto potvarkį panaikinti visus ankstesnius apribojimus dėl „lietuvių ir žemaičių“ šriftų vartojimo. Nuo šios dienos leista šioms kalboms naudotis ne vien rusišku, bet taip pat lotynišku ar kitokiu šriftu, t. y. raidynu. Atkrito reikalas viską spausdinti Rytprūsiuose ar kitur užsienyje. Todėl P. Višinskis laiške M. Zauniūtei, rašytame 1904 m. rugsėjo 22 (n. st. spalio 4) d., davė nurodymą Žemaitės „Rinkinėlį vaikams“ (jo vadinama „Skaitymėliais“) grąžinti jam. Šis jį perdavė J. Jablonskiui, kuris tų metų rugsėjo pradžioje buvo persikėlęs į Vilnių. Po dviejų ar trijų mėnesių knygutė, išspausdinta „Vilniaus žinių“ spaustuvės, išėjo Vilniuje. Jos leidėjais J. Jablonskis, atgavęs gerą ir pakilią nuotaiką, įrašė keturis savo vaikučius: Konstantiną, Onutę, Julytę ir Vytuką.

       Iniciatyvingasis nenuorama P. Višinskis prikalbėjo G. Petkevičaitę-Bitę ir Žemaitę išmėginti jėgas ir dramos žanre. Po mėginimų rašyti atskirai abi moterys veikiai nutarė kurti bendrai. 1902 m. Tilžėje išspausdinamas „Velnias spąstuose. Dramatiškas paveikslėlis iš trijų veiksmų“, pasirašytas slapyvardžiu Dvi Moterys. 1904 m. čia šviesą išvydo trijų veiksmų pjesė „Kaip kas išmano, taip save gano“. Šiuo kartu neturim užuominų, kad šių kūrinių kalbą būtų žiūrėjęs J. Jablonskis, bet tikriausiai neišsiversta be jo pagalbos. Apie 1904 m. „Varpe“ spausdintą dramą „Litvomanai“, o 1905 m. pradžioje išėjusią Tilžėje atskiru leidiniu, kalba pats Jablonskis 1904 m. rugsėjo 22 d. (s. st.) atviruke P. Višinskiui: „Kai-kur pieštuku klausimus pastačiau: neaiškus, nesuprantamas buvo tekstas (be autoriaus nenorėčiau pats vienas galutinai ištaisyti). Tas vietas prašau savotiškai pataisyti... Vietomis, turbūt, ir nereikėjo „taisyti“, kur mano, dėlto, taisyta: lyginau, dailinau… Poniai Skirgailienei leidau vietomis ir ne visai kaip reikiant lietuviškai kalbėti (ach…) Veikėjų kalba nėra gyva (autoriaus tuo nesirūpinta), ir aš gyvumo jai nepridėjau… Labai geras daiktas pasiskaityti, bet kaip scenai tai dar visaip galima spręst“ (JJL, p. 396).

       Šių knygučių leidimas ir atsivėrusios galimybės, matyt, J. Jablonskiui sukurstė mintį steigti savo knygų leidyklą. 1905 m. kovo 4 d. kartu su Jonu Vileišiu ir Antanu Smetona įkūrė knygų leidimo draugiją, pavadintą „Aušros“ vardu. Apie ją paskelbė informaciją „Vilniaus žiniose“ (JR, t. 2, p. 3). Iš šios draugijos jo daug viltasi. Juozas Balčikonis „Trumpame gyvenimo aprašyme“ (pirma išspausdinta JR t. 1) taip nusakė tada J. Jablonskio nusiteikimą: „Čia mano arklas, čia mano akėčios“ (J. Balčikonis, Rinktiniai raštai, t. 2, V., 1982, p. 181).

       Iki 1906 m., kada draugijos veikla nutrūko, spėta išleisti su grifu „Aušra“, mano duomenimis, dešimt knygučių. Tarp jų – 1905 m. Dviejų Moterų drama „Parduotoji laimė“, A. Baranausko „Anykščių šilelis“, „Lietuvių pasakos“, Aišbės (A. Kriščiukaičio) „Kas teisybė – tai ne melas“, G. P. (Gabrielė Petkevičaitė-Bitė) „Krislai“, Petliuko (Petro Pundzevičiaus) „Ir pasklydo garsas po Lietuvą plačią…“ 1906 m. dar išleista iš grožinės literatūros J. B-no (Jono Biliūno) „Įvairūs apsakymėliai“. Šis pirmasis J. Biliūno rinkinys tikriausiai buvo redaguojamas su autoriaus pritarimu.

       1906 m. rudenį J. Jablonskis išsikėlė į Panevėžį, kur gavo mokytojų seminarijoje šiokiomis tokiomis teisėmis lietuvių kalbos dėstytojo vietą. Čia padirbėjęs vos dvejus metus, 1908 m. rudenį iškeliavo toli nuo Lietuvos – į Brestą: tapo miesto berniukų gimnazijos etatiniu klasikinių kalbų mokytoju. Čia dirbo ketverius metus. Būnant toli nuo Vilniaus, kur koncentravosi kultūrinis lietuvių gyvenimas, J. Jablonskiui vis dėlto nepavyko visiškai ištrūkti iš knygų leidybos reikalų. Jie vijosi jį iš paskos. 1908 m. rudenį Žemaitei kilo mintis išleisti savo raštus (žr. jos 1908 m. spalio 29 d. laišką sūnui Antanui Žymantui, kuris tuo metu gyveno JAV; Žemaitė, Raštai, t. 6, p. 174–176). A. Žymantas kreipėsi į J. Jablonskį pagalbos. Šis sutikęs redaguoti motinos raštus. Darbas užsitęsė. Žemaitė 1910 m. kovą buvo net nukakusi į Brestą, kaip pažymėjo G. Petkevičaitė-Bitė ant Žemaitės laiško voko, kad grįžusi „iš vaišių pas Jablonskius“ (ten pat, p. 198). 1910 m. „Vienybėje Lietuvnįkų“ išspausdintoje Žemaitės laiško sūnui ištraukoje sakoma: „Taisėme abudu su p. Jablonskiu“ (ten pat). Žemaitė važinėjo pas J. Jablonskį ir vėliau, 1912 m., kai persikėlė į Gardiną. Jos ne vienas svečiavimasis Jablonskių šeimoje vaizdingai nupasakojamas knygoje „Konstancijos ir Jono Jablonskių šeima“ (V., 2009, p. 32–33).

       Ištaisytų Žemaitės kūrinių krūva kaupėsi, o viltis juos išspausdinti Amerikoje vis mažėjo, kol pagaliau A. Žymantas prisipažino negalėsiąs to padaryti. Tada spausdinimu susirūpina J. Jablonskis. Bene 1912 m. rugsėjį jis rašo Petrui Leonui, nuo 1906 m. Kaune gyvenančiam advokatui, su kuriuo buvo pažįstamas nuo 1888 m. studijų Maskvoje, ar nesiimtų šis finansuoti Žemaitės raštų leidimo (JJL, p. 229–231). J. Jablonskis taip pristatė P. Leonui reikalą: „Jau bus dveji metai, kaip surengti ir ištaisyti spaudai visi Žemaitės darbai: juos taisė pati autorė mano padedama. Šitas rinkinys (tuo tarpu rankraštis) daug kuo skiriasi nuo tų leidinių, kurie yra ligi šiol vienur-kitur pasirodę. Rinkinys, kai bus visas išspauzdintas, Žemaitę, mano nuomone, parodys ne tą, kurią galėjome žinoti iš atskirųjų jos, dažnai sudarkytų pačių leidėjų apsakymėlių. Žemaitės raštai bus beveik vienintelis naujosios mūsų literatūros įžymus darbas“ (ten pat, p. 229– 230). Dar pasikeitus keliais laiškais, Petras Leonas, užsitikrinęs brolio Jono paramą, sutiko leisti Žemaitės raštus. Daugelis aplinkybių yra nušviesta didelėse Kazio Umbraso (1975) ir Adolfo Sprindžio (1986) monografijose „Žemaitė“.

       1913 m. Vilniuje, M. Kuktos spaustuvėje, išleidžiamos trys Žemaitės knygutės. Pirmoji turėjo antraštę „Rudens vakaras. Atžala. Motina. Studentas“, antroji vadinosi „Marti. Topylis“, o trečioji – „Sučiuptas velnias. Sutkai“. 1914 m. spėjo išeiti dar penkios tokios knygutės ir, prieš pat prasidedant Pirmajam pasauliniam karui, kaip buvo planuota, iš tų aštuonių knygučių sudarytas jungtinis tomas: Žemaitės Raštai, t. 1, Apsakymėliai, V., 1914, 392 p. Šis pirmasis tomas galutinai įtvirtino Žemaitei lietuvių literatūros klasikės vardą. Deja, tolesnis raštų leidimas nutrūko: J. Jablonskis buvo iškeltas į baisiai nuošalų Vitebsko gubernijos miestelį Veližą, o rugpjūčio 17–20 d. mūšiais Lietuvos–Rytų Prūsijos pasienyje prasidėjęs Rusijos ir Vokietijos karas palaidojo viltis tęsti šį mūsų kultūrai labai svarbų darbą.

       1921 m. liepos antroje pusėje jau į nepriklausomą Lietuvą po šešerių metų grįžo Žemaitė. Parvažiavusiai gimtinėn rašytojai iš karto parūpo įgyvendinti visą laiką knietėjusią mintį – toliau tęsti raštų leidimą. Štai tų metų rugpjūčio 28 d. ji rašo laiške Aleksandrai Bulotienei: „Jablonskio nėra, nė su raštais nieko negaliu pradėti“ (Žemaitė, Raštai, t. 6, 1957, p. 453). Rugsėjo 2 d. iš Palangos į Kauną grįžo J. Jablonskis, ir Žemaitė iš karto nuskubėjo pas jį tartis dėl savo reikalo. Ji rašo Aleksandrai ir Andriui Bulotams į Marijampolę: bebūnant pas Jablonskį, atėjęs „Švietimo Ministerijos literatūros leidimo komisijos pirmininkas koks ponas Krėvė“ (ten pat, p. 456). Iš tikrųjų tas rašytojai nepažįstamas ponas Krėvė buvo Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijos sekretorius. Jai pasirodęs labai įtartinas J. Jablonskio ir V. Krėvės siūlymas atiduoti raštus tai komisijai. Šį kartą atsikračiusi nieko nepažadėjusi. „Bet toliau, – rašė nepatiklioji žemaitė, – sunku bus nuo Jablonskio atsikratyti.“ Todėl prašanti jų patarimo – duoti ar ne. A. Bulota laiško gale parašė atsakymą jai, kad „redakciją galutinę pasiliktų sau ir eilę spausdinimo“, taip pat patarė apsidrausti įrašydamas 100 000 auksinų netesybų (ten pat, p. 467). Matyt, derybos dėl leidėjo vyko sunkiai. Paskutiniame rašytojos laiške (lapkričio 14 d.) G. Petkevičaitei-Bitei Žemaitė guodėsi: „Man su išleidimu raštų – nesiseka“: nepavykę jai susitarti su Šiaulių „Kultūra“. Dabar viliantis leisti su Bulotais, jei sūnus Antanas duosiąs kiek lėšų (ten pat, p. 478). Gruodžio 6 d. sunkiai susirgusi, Žemaitė mirties dienos išvakarėse parašė A. Bulotai įgaliojimą visus spausdintus ir nespausdintus, taip pat dar tuos, kuriuos ji parašysianti, raštus per penkerius metus išleisti ir perduodanti jam visokius savo rankraščius (Žemaitės įgaliojimas A. Bulotai // Žemaitė (Literatūra ir kalba, XII), V., 1972, p. 160–161). Kitą dieną Žemaitė mirė…

       J. Jablonskis, matyt, nežinodamas paskutinių Žemaitės pastangų dėl raštų leidimo, laikraštyje „Sekmoji diena“ Nr. 39 išspausdino straipsnį „Dėl Žemaitės raštų“. Bendrais bruožais išdėstęs leidimo istoriją ir sukauptų jos rankraščių ėjimą iš rankų į rankas, susirūpinęs jų likimu, kreipėsi į visuomenę: „Žmones, kurie gyvesni ir gali rūpintis padoresniu Žemaitės raštų išleidimu, prašau tikrai pasirūpinti, kad tie surinktieji raštai kaip nežūtų ir kad jų rinkinys būtų visai padoriai  i š l e i s t a s.  Pats aš tuo rūpintis, deja, nebemoku…“ (JR, t. 1, p. 232).

       J. Jablonskio rūpestis veikiai išsisklaidė: Žemaitės literatūrinis palikimas pateko į geras rankas. A. Bulota, gerai suprasdamas, kaip svarbu, kad jos raštus redaguotų J. Jablonskis, užsitikrino jo pagalbą. Pirmojo tomo rengimas spaudai ėjo lėtai: J. Jablonskis jau buvo pasiligojęs ir, kaip visada, apsikrovęs kitais darbais. Tad tik 1924 m. sausio 16 d. laišku jis pranešė A. Bulotai: „Jau pradėtas Žemaitės mažmožių taisymas antrajam leidimui (dirbame su A. Vosyliūte). Po kelių dienų atsiųsim to teksto dalį, kad galėtumėt pradėti spaustuvėje darbą; paskui siuntinėsime dalimis taip, kad spaustuvė nepritrūktų teksto savo darbui“ (JJL, p. 95). Atrodo, A. Bulotai ne iš sykio pavyko rasti tinkamą spaustuvę ar leidyklą. Tik 1924 m. balandžio 18 d. Marijampolėje jis pasirašo Žemaitės įgaliojime nurodytomis sąlygomis sutartį su marijampoliškės bendrovės „Dirva“ direktoriumi B. Siručiu (Žemaitė (Literatūra ir kalba, XII), p. 163–164).

       Veikiausiai tų metų vasaros pabaigoje ar rudens pradžioje išėjo vadinamojo A. Bulotos leidimo pirmasis tomas – Žemaitės Raštai, t. 1, Kaunas–Marijampolė, 1924, XI, 363 p. Jame buvo sudėti tie patys jos kūriniai, kaip ir 1914 m. tome. Pakeista kiek jų tvarka, taip pat vieno kito apsakymo pavadinimas. Tomo pradžioje įdėti du dalykai: A. Bulotos „Leidėjo žodis“ ir Žemaitės „Pirmieji mano žingsniai“.

       J. Jablonskis, stokodamas jėgų, toliau redaguoti Žemaitės raštų tomų nesutiko. Antram tomui redaktoriumi pasiūlė studentą Antaną Salį. Tačiau nuo to tomo rengimo spaudai ne visiškai nusišalino. 1925 m. išėjo antras Žemaitės raštų tomas. Prie likusiųjų dviejų tomų J. Jablonskis, rodos, jau visai neprisidėjo. Trečias tomas išėjo 1927 (1928) m., o ketvirtasis – 1929 m., bet jo platinimas užkliuvo (imtas platinti tik 1931 m.).

       J. Jablonskis, matydamas, kad po antro tomo delsiama išleisti trečiąjį, primindamas laikraštyje penktąsias Žemaitės mirties metines, straipsniu „Mano prašymas dėl šios dienos atsiminimo“ ragino Švietimo ministeriją, rašytojus ir leidėjus spartinti raštų leidimą ir kartu leisti nedideliais tomeliais jos kūrinius vidurinei mokyklai ir gimnazijoms. „Jei to dabar nepadarysim, – jaudinosi J. Jablonskis, – tad aišku bus, jog Žemaitės atminimas nėr mums brangus ir jog jaunoji Lietuva nei jos raštų, nei atminimo nebrangina“ (JR, t. 1, p. 264). Baugu sakyti, bet rodos, jog tai vienintelis atvejis, kad kas būtų taip rūpinęsis per tą pirmąjį Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį Žemaitės kūrybos leidimu ir populiarinimu. Deja, J. Jablonskio balsas tada nebuvo išgirstas. Tarp lietuvių literatų viešpatavo neoromantizmas, buvęs priešiškas pozityvizmo nuostatomis grįstam realizmui, kurio ryškiausia atstovė kaip tik buvo Žemaitė. O Antanui Smetonai ir jo aplinkai Žemaitė taip pat nekėlė simpatijų.

       J. Jablonskio rūpinimasis Žemaitės kūryba, prasidėjęs 1894 m., truko 32 metus, jei paskutiniu to rūpinimosi žygiu skaitysime minėtą 1926 m. straipsnį-kreipimąsi. Žemaitė taip pat visą laiką pagrindiniu ir autoritetingiausiu savo raštų kalbos taisytoju laikė J. Jablonskį. Jų vaisingo bendravimo nesutrikdė nė 1915 m. „Vairo“ žurnale išspausdinta Žemaitės apsakymo „Nelaimė“ kritika (JR, t. 1, p. 166–185), paskui dar pakartota skaitinių „Vargo mokyklai“ II dalies 1921 m. leidime. Spėtina, kad savo kritiką kalbininkas bus pasakęs rašytojai ir į akis. Ambicinga žemaitė vis dėlto neįsižeidė ir ryšių su tiesmuku suvalkiečiu nenutraukė. O supykti buvo už ką. Net ir šiandien negali suvokti, kaip galėjo toks kritiškas žmogus apkaltinti Žemaitę, kad, vaizduodama kelis savanaudžius klebonus, ji nutolusi nuo tikrovės ir ją „dažnai atstoja lyg kurios partijos skelbiamo mokslo katekizmas“ (JR, t. 1, p. 183). Tačiau apskritai J. Jablonskio nuopelnų lietuvių literatūrai kraityje pagrindinė skrynia – tai lietuvių rašytojų kalbos redagavimas, o šiame darbe didžioji dalis priklauso Žemaitės raštų kalbos šlifavimui.

       Visi J. Jablonskio kalbos taisymai tiesiogiai priklausė nuo jo sukauptų ir pažintų bendrinės kalbos dėsnių gausos. 1890 m., kai pradėjo kalbos norminamąją veiklą, jis disponavo palyginti visai menku tų dėsnių arsenalu. Ilgainiui jų daugėjo ir įvairėjo. Tad J. Jablonskis paskutiniais savo gyvenimo metais buvo ne toks, kokį jį galėtume apibūdinti buvus prieš trisdešimt ar dvidešimt penkerius metus. Dar daugiau problemų jam kėlė originaliųjų grožinės literatūros kūrinių redagavimas. Jau pačioje darbo pradžioje iš savo praktikos ir gal kiek iš kitų tautų literatūrų pavyzdžio jis padarė išvadą, kad šios literatūros kalba negali būti sterili – tiktai taisyklinga. 1894 m., prieš patenkant į rankas Žemaitės pirmajam kūrinėliui, J. Jablonskis recenzavo pakartotinį M. Valančiaus „Vaikų knygelės“ leidimą 1891 m. (žandarams suklaidinti nurodyta 1864 m. data ir leidimo vieta Vilnius) Tilžėje. Recenzijoje jis išdėstė pagrindinius principus, kuriais reikėtų vadovautis leidžiant tokių rašytojų knygas. J. Jablonskio pritarta, kad jas galima „versti“ į bendrinę kalbą: „Man rodos, kad su populiariškais darbais, skirtais žmonių skaitymui, teip pasielgti išleistojams neturi būt ginama. Jei dar išleistojai, geri žinovai kalbo´s, panorėtų kur-ne-kur pertaisyti išleidžiamą knygutę, išmesdami iš jos dabar nykstančius iš mūsų raštų barbarizmus, tad vėl nieko pikto nepadarytų žmonių raštenybei […]. Visi vietiniai žodžiai ir reiškiniai, Žemaičių provincializmai, neturėtų būt varomi šalin ir perkeičiami ant labiaus žinomų „lietuviškų“ žodžių ir reiškinių“ (JR, t. 4, p. 48).

       Tačiau, redaguodamas pirmąjį Žemaitės kūrinį, J. Jablonskis nevėtė be atodairos nė barbarizmų. Antai jau 1893 m. „Varpe“ buvo pasiūlęs barbarizmą gaspadorius keisti lietuvišku atitikmeniu šeimininkas: „Rudens vakare“ jis beveik ištisai ir vartojamas. Bet Teklės apgirtusio vyro kalboje girdime: „…kas aš do gaspadorius“ (ŽR, t. 1, p. 12). Dar daugiau barbarizmų palikta pagyrūno Leono Pagirio kalboje: į skodą (=sueigą, susirinkimą) važiuoti, štropa (=pabauda), kručiokas (=stiklinė, stiklelis), pišorius (=raštininkas), aš atgavorijau (=atsakiau), učitelis (=mokytojas), učilstvoj (=mokykloj), prapitlyt (=pragert, prašvaistyti). Šie barbarizmai buvo reikalingi veikėjo charakteristikai.

       Pasidavęs kalbininkų Aleksandro Briuknerio, Augusto Leskyno, o vėliau Kazimiero Būgos nepagrįstoms etimologijoms, J. Jablonskis yra kuriuos ne kuriuos lietuviškus žodžius palaikęs skoliniais ir juos šalinęs iš Žemaitės raštų. Vėliau, išaiškėjus, kad dėl jų kilmės apsirikta, atstatė Žemaitės vartotus žodžius. Pavyzdžiui, 1924 m. A. Bulotai jis rašė: „…pataisiau tiktai kelis mažmožius, kurie daugiausia mano buvo įteikti ar įsiūlyti Žemaitei: stengiuosi taip padaryti, kad šis leidimas labiau sutiktų su tuo, kas buvo išėję iš po pačios Žemaitės plunksnos. Pavyzdžiui, pirmajame leidime buvo „bėdinas, paikybė, jaunybė…“, o dabar šitame atitaisau „biednas, jaunystė, paikystė“ (JJL, p. 95).

       J. Jablonskis yra keitęs ne vien kalbos dalykus, bet kartais ir kūrinių antraštes ar net išleisdavo teksto dalį. Kol taisant šalia jo nebūdavo pačios autorės ar negalėdavo su ja bendrauti laiškais, jam tekdavo ryžtis pakeitimus daryti savo paties nuožiūra. Tačiau vėliau, kai buvo rengiamas vadinamasis Leonų leidimas 1913–1914 m., atrodo, visi keitimai buvo derinami su Žemaite. Šią prielaidą patvirtina pats J. Jablonskis laiške A. Bulotai: „…pirmasis tomas [1914 m. – A. P.] buvo tikrai pačios Žemaitės ir J. Jablonskio redaguotas: be jos sutikimo pats aš kokių teksto perdirbimų negalėjau įnešti į redaguojamąjį tomą“ (ten pat, p. 96–97). Kaip J. Jablonskio rūpintasi Žemaitės kalbos autentiškumu, rodo dar vienas jo teiginys iš kito laiško A. Bulotai: „Redaguodamas I-ąjį tomą aš turėjau prieš save, be spausdintųjų apsakymėlių, dar jos pačios rankraščius ir naudojausi pačios autorės patarimais; prireikus nuvažiuodavau kartkartėmis kartais ir į Žemaitės kraštą“ (ten pat, p. 97). Todėl galima daryti išvadą, kad 1913–1914 m. J. Jablonskio redaguoti Žemaitės raštai yra pačios rašytojos autorizuoti.

       Atidūs ir išmanantys to meto lietuvių literatūros žmonės apie J. Jablonskio redagavimą yra atsiliepę labai teigiamai. Sofija Čiurlionienė 1913 m. „Viltyje“ išspausdintame straipsnyje „Žemaitės raštai“, iš pradžių pakiliai įvertinusi rašytojos kūrybą, paskui su ne mažesniu entuziazmu išgyrė redaktoriaus darbą: „Teisybę pasakius, visados bijau, kada išgirstu kalbos žinovus rengiantis taisyti Žemaičių rašytojus. Negalėjau įsivaizdinti [=įsivaizduoti], kaip skambėtų Valančiaus ar Žemaitės veikalai perleisti per mūsų rašomosios kalbos „taisytojų“ koštuvą. Bet, šio leidimo pradžią paskaičiusi, atsikvėpiau: Žemaitė su visais savo žemaitizmais pasiliko kaip buvusi: keletas išmestų barbarizmų žemaičio ausies nežeidžia, nes padaryta tatai labai atsargiai. Padėta darbo čia, matyti, nemaža; ir darbą tą dirbo tikras žinojimas, kaip turi būti. Atlikti jį tas kalbos žinovas tegalėjo, kuris supranta, kaip daug svarbos turi tarmės šiandieną, kada nenusistovėjusi rašomoji kalba visų jų pagalbos turi šauktis. Redaguoti J. Jablonskis tegalėjo. Taigi belieka pasakyti už visą tą darbą, taip gražiai sumanytą ir pradėtą vykinti, – ačiū, didelį ačiū…“ (Lietuvių literatūros kritika, t. 1, V., 1971, p. 397).

       Taigi galima daryti išvadą, kad J. Jablonskis, redaguodamas kelių XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios rašytojų, labiausiai Žemaitės, kūrinius, didžiai nusipelnė lietuvių literatūrai. Žemaitės rašinių redagavimas prilygsta jautraus ir kantraus juvelyro darbui šlifuojant neišvaizdų uolienose rastą apneštą deimantą ir paverčiant jį visomis spalvomis žėrinčiu briliantu.

       Įsitikinus, kaip atidžiai ir rūpestingai J. Jablonskis taisė jam patikėtus redaguoti kūrinius, darosi nesuprantama, kodėl daugelis lietuvių literatų XX a. trečiąjį dešimtmetį kilusioje diskusijoje leidosi smerkti J. Jablonskį, kad jis žlugdąs lietuvių literatūrą, varžąs rašytojų kūrybą.

       O visa prasidėjo 1924 m. J. Jablonskiui žurnale „Švietimo darbas“ išpeikus poeto Fausto Kiršos verstos Juzefo Ignaco Kraševskio poemos „Vitolio rauda“ kalbą (JR, t. 4, p. 302–303). Ypač skaudi vertėjui ir leidėjams buvo išvada, palietusi jų materialinius interesus: „Šito darbo neteikčiau toms mokyklų bibliotekoms, kurios yra pačių mokyklų žinioje: reikia rūpintis, kad mokiniai kiek rimčiau įprastų žiūrėti į literatūros ir kalbos dalyką.“ Toks įvertinimas užkirto knygai kelią į mokyklų bibliotekas. Po metų J. Jablonskis tame pačiame žurnale (Nr. 11) iš karto išspausdino du straipsnius vienu pavadinimu „Kalba ir literatūra“, sužymėtus skaitmenimis I ir II. Pirmajame, pasirašytame žinomu Rygiškių Jono pseudonimu, išsamiai nagrinėjamos V. Krėvės „Skirgailos“ kalbos ydos. Antras straipsnis, pasirašytas vardu pavarde J. Jablonskis, skiriamas Prano Augustaičio 1921 m. knygelės „Lietuvybės elementai lenkų romantizme“ kalbai. Abu darbai iš tikrųjų buvo vertimai, atlikti pačių autorių iš pirma parašytų nelietuviškų jų kūrinių. V. Krėvės drama 1922 m. buvo išleista Vilniuje rusų kalba, o P. Augustaičio studija – 1911 m. Krokuvoje lenkiškai. Abiejų vertimų kalba įvertinta labai neigiamai. Dėl P. Augustaičio rašinio kalbos duotas toks sprendimas: „Mūsų mokiniams šito rašinio kalba pavyzdžiu negali eiti: jie turi geriau savo rašinius rašyti“ (JR, t. 4, p. 344).

       Žiūrint šių dienų akimis, o kas ne kas ir anuo metu, vienas kitas J. Jablonskio priekaištas buvo per griežtas ar net nepagrįstas. Pavyzdžiui, reikalavimas daugiskaitinį žodį dausos keisti į vienaskaitinį dausa. Amžininkams staigmena buvo žodžių draugas ir bičiulis skyrimas. Kiek anksčiau kelis kartus J. Jablonskis buvo pataisęs žodžius kainuoti (=atsieiti, mokėti: daiktas kainuoja = moka), manyti (=tartis, tikėtis, viltis), priklausyti (=pareiti) nuo ko. Tačiau visuomenė nebuvo įtikinta. „Skirgailoje“ nesuprantami buvo keli prielinksnių taisymai: „Atėjau aš pas (= į) tave“, „Prieidamas arčiau prie jos (= į ją).“ Tad įsigilinęs oponentas būtų galėjęs ir tuomet dėl jų su J. Jablonskiu pasiginčyti. Tarsi jausdamas tokią galimybę, V. Krėvės dramos kalbos kritiką J. Jablonskis baigė tokiu tonu: „Jei autorius ar kas kitas tikrai nesutiktų su kuriais mano šios vietos taisymais ir norėtų viešai dėl jų pasispyriuoti su manim, galėčiau del tų taisymų ir teisintis arba, jei reikės, nuo jų ir atsisakyti arba kur-ne-kur nusileisti ir, gal būt, su savo „priešininku“ sutikti“ (ten pat, p. 336).

       Deja, kalbininko pageidavimo dalykiškai apsvarstyti jo keliamus kalbos dalykus iš tikrųjų niekas neišgirdo. Šių J. Jablonskio straipsnių sukelta diskusija nuėjo tokia kryptimi, kad abiem pusėms susitarti buvo neką lengviau, kaip, lietuvių patarle sakant, šuniui su žąsinu. Literatai kėlė vien savo neribotą kompetenciją kurti literatūrą ir jos kalbą, o J. Jablonskio ir kitų priekaištus atremdavo kalbininkus vadindami „blusininkais“. Tik baigiantis diskusijai, J. Jablonskio straipsnyje „„Blusininko“ atsakymas neblusininkui“ (JR, t. 5, p. 61–67) buvo paliesti ir keli bendresni rašytojų ir kalbos, kalbininkų ir jų galimybių tvarkyti raštų kalbą dalykai. Apie tą diskusiją daugiau duomenų galima rasti knygoje: A. Piročkinas, J. Jablonskis – bendrinės kalbos puoselėtojas, V., 1978, p. 182–199). Tačiau vis dėlto norėtųsi apie ją baigti keliomis apibendrinamosiomis išvadomis.

       Pirma. Tokios nesusikalbėjimo diskusijos nebūtų buvę, jei to meto literatų aplinkoje nebūtų buvusios gajos nuomonės, jog rašytojas yra toks kūrėjas, kurio nesaisto kalbos apribojimai, kalbos dėsniai, nes jis, genijus, pats kuria tuos dėsnius. Tai jam Dievo duota teisė, lemtis ir pareiga. Dar 1923 m., taigi keleri metai prieš diskusiją, ambicingas politikas ir didelis V. Krėvės talento gerbėjas Augustinas Voldemaras šią nuostatą taip išreiškė: „Kai kuriam rodėsi, kad dainius [V. Krėvė. – A. P.], kurs amžių tylumoje išgirdo gyvą tautos, ir tai milžinų tautos, balsą, ne visai gerai supranta gyvą savo tėvų kalbą! Į visus tokius nykštukų priekaištus Krėvė būtų galėjęs pakartoti Viktoro Hugo atsakymą, kai jam primėtinėjo, kad jis nemokąs gerai prancūzų kalbos: „Šiandien neprancūziška, bet ryt bus, man pavartojus, prancūziška“ (A. Voldemaras, Krėvė romantikas bei realistas // Skaitymai, XXI knygos, 1923, p. 133). Susidūrus su tokia nuostata, ar kalbininkui, kad ir J. Jablonskiui, įmanoma rasti bendrą sutarimą dėl kalbos norminimo ir vartojimo?

       Antra. J. Jablonskio oponentai visiškai neatsižvelgė į Žemaitės raštų redagavimo praktiką ir jau mūsų anksčiau cituotą nurodymą dėl M. Valančiaus vertimų ir originaliųjų kūrinių kalbos skirtumo. Čia tiktų pridėti, kad nuo grožinės literatūros skiriasi kalbos reikalavimais taip pat publicistika ir mokslinė literatūra. O J. Jablonskis, užuot kiekvieną sykį kartojęs šį skirtumą, pernelyg apibendrintai pabrėždavo: „Mūsų rašytojai turėtų ir kalbos atžvilgiu, man aišku, sužmonėti – išsimokyti tos kalbos, nuo kurios jie yra, šiaip ar taip, daug kas nutolę, kuria jie dabar savo tautai rašo“, – nurodė jis žurnalo „Baras“ grupei (ten pat, p. 12). Keliais atvejais pasakyta ir švelniau ar tikslesniu adresu: „Rašytojai, šiuo tarpu vertėjai, kurie ką versdami į lietuvių kalbą, nesirūpina išmokti įprastinių jos dalykų, net kalbos vadovėlio, elgiasi, mano supratimu, labai nerimtai, nekultūringai…“ (ten pat, p. 34).

       Turint galvoje J. Jablonskio minčių visumą, geros valios žmogui buvo įmanoma ir tuose labai apibendrintuose kaltinimuose rašytojams įžvelgti esmę. Tačiau, J. Jablonskiui išpeikus vieno kurio rašinio kalbą (vertimą, publicistinį straipsnį, mokslinį darbą), skubėta išpūsti išpeikus apskritai visą rašytojo kūrybą. Taip pasielgė ir „taikdarys“ Balys Sruoga, piršęs diskusijos pabaigoje abiem pusėms sudaryti paliaubas: „Vincas Krėvė paskelbtas kalbos nemokėliu, doc. Tumo-Vaižganto raštai neįleidžiami į mokyklų bibliotekas – kalba esanti bloga“ (B. Sruoga, Raštai, t. 7, p. 218). O gal B. Sruoga nežinojo tokios „paslapties“, nors Kaune jos buvo viešos, kad J. Jablonskis 1926 m. vasario 6 d. Švietimo ministerijos Mokslo priemonių ir knygų tikrinimo komisijai į jos užklausimą, ar galima atskirai leisti mokyklai skirtą V. Krėvės „Skerdžių“, davė tokį atsakymą: „Šitas apsakymėlis, man rodos, labai tinka mūsų mokyklų skaitiniams: jo fabula ir pati kalba teikte teikia tą apsakymėlį mūsų žmonėms ir jų vaikams. <…> vidurinių ir aukštesniųjų mokyklų mokiniams jis yra tiesiog skaitytinas ir nagrinėtinas“ (JR, t. 2, p. 367).

       Nepaisant to, kad diskusijos dalyviai nepriėjo prie kokio apibrėžto sutarimo, šis emocingas kalbininkų ir grupės literatų pažiūrų išryškinimas ir suaktualinimas lietuvių literatūrai davė teigiamų padarinių. Diskusija pravertė ir bendrinės kalbos teorijai bei praktikai. Po jos, šiaip ar taip, literatai kūrėjai ėmė kur kas atidžiau rūpintis savo rašinių kalba. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Antai Pranas Skardžius yra pažymėjęs, kad V. Krėvė vėliau Kaune ir emigracijoje yra davęs jam taisyti „Šarūną“, „Mindaugo mirtį“, „Dainavos šalies senų žmonių padavimus“, „Raganių“, „Dangaus ir žemės sūnų“ pirmąją dalį (P. Skardžius, Rinktiniai raštai, t. 5, p. 1010). Nevengė tartis su kalbininkais ar patikėti redaktoriams savo kūrinių taip pat jaunesnieji rašytojai. Ieva Simonaitytė, parašiusi „Aukštujų Šimonių likimą“, pavedė veikalą redaguoti Liudui Girai. Šio nevykęs redagavimas pašiurpino autorę, nes redaktorius daug klaipėdiškiams būdingų žodžių ir posakių pakeitė dzūkiškais. Tada redaguoti ėmėsi Klaipėdoje gyvenęs Antanas Venclova: jis su rašytoja (kaip J. Jablonskis su Žemaite!) pasistengė atstatyti autentišką ir kartu bendrinei kalbai neprieštaraujantį tekstą (R. Dambrauskaitė, Ieva Simonaitytė, V., 1968, p. 43).

       Apskritai po 1930 m. smarkiai pagerėjo ir žurnalistų, ir rašytojų kalba. Tą pagerėjimą visų pirma lėmė atėjusi lietuviškas mokyklas baigusių inteligentų karta, kuriai buvo įdiegta nepakanta blogai kalbai, ypač jos raštu fiksuojamai atmainai. Šios kartos rašytojams (Jonas Aleksandravičius-Aistis, Kazys Boruta, Salomėja Nėris-Bačinskaitė, Antanas Miškinis, Bernardas Brazdžionis, Kazys Inčiūra, Antanas Venclova, Juozas Grušas ir kt.) nereikėjo teisintis dėl mokyklinės kalbos spragų, kurių turėjo V. Krėvės kartos rašytojai ir žurnalistai. J. Jablonskis tada negalėjo numatyti, kad taip veikiai, po penkerių metų, ims gerėti grožinės literatūros kalbos reikalai.

       J. Jablonskio požiūris į lietuvių rašytojus ir jų grožinius kūrinius aiškėja taip pat iš to, ką jis dėjo į savo gana populiarią dviejų dalių skaitinių knygą „Vargo mokyklai“. Jų pirmieji leidimai išėjo 1916 m. Petrapilyje (t. y. Petrograde), kai pats J. Jablonskis dirbo Voroneže. skaitinius galėjo pradėti rengti Veliže, kur po ranka neturėjo lietuvių kūrinių, o ir Voroneže jų būta neką daugiau. Todėl pirmajame leidime lietuvių rašytojų kūrinių pasigendame. Kitas dalykas abiejų dalių antrieji leidimai: I dalis 1919 m. Vilniuje, II dalis 1921 m. (spausdinta Tilžėje, leidimo vieta nurodyta iš tradicijos Kaunas–Vilnius). Į akis krinta, kad iš lietuvių prozininkų daugiausia tenka Žemaitei: per abi dalis – šeši dalykėliai (keturi I ir du II dalyje). Po Žemaitės eina Vaižgantas (keturi dalykėliai II d.), V. Krėvė (trys) ir Ignas Šeinius (trys). Atrodo, J. Jablonskis šį poetinio impresionizmo pradininką mūsų literatūroje bus gerokai mėgęs. Dar laikraštyje „Lietuvių balsas“, kuris pradėjo eiti 1915 m. rugpjūtį Petrograde, nagrinėdamas lietuviškų mokyklų lietuvių kalbos programas, patvirtintas Vilniaus mokslo apygardos, smarkiai suabejojęs, ar vertėjo į jas įtraukti net 40 mūsų rašytojų, taip atsiliepė apie I. Šeinių: „Tarp talentin-gųjų šių dienų rašytojų ypačiai daug duoda vilties, man rodosi, Šeinius. Bet jo šios programos rašytojų skaičiuje mes nematome. Šitas dalykas irgi sunku suprasti“ (JR, t. 2, p. 59). Taigi J. Jablonskio skoniui visai tiko rafinuoto stiliaus modernistas! Tuo tarpu iš Aišbės (A. Kriščiukaičio) į skaitinius paėmė du tekstus, iš J. Biliūno – vieną „Kliudžiau“ ir iš Šatrijos Raganos – vieną „Vinco Stonio“ ištraukėlę.

       Tik pirmojoje dalyje reprezentuojama lietuvių poezija: dvi A. Baranausko „Anykščių šilelio“ ištraukėlės, trys Maironio „Jaunosios Lietuvos“ posmeliai iš IX giesmės (pavadinti „Rudenį“), Adomo Jakšto eilėraštukas „Kai du stos“ ir vienas ketureilis „Nameliai“ be autoriaus (tai Stanislovo Dagilio knygutės „Lietuviškas šiupinys“ epigrafas antraštiniame puslapyje). Šioje dalyje dar yra po vieną Petro Armino, Simono Stanevičiaus ir dvi Ksavero Vanagėlio pasakėčios. Originaliosios lietuvių literatūros tekstus skaičiumi kur kas labiau lenkia tautosakos pavyzdžiai. Daugiau taip pat vertimų iš rusų ir lenkų rašytojų kūrinių. Per abi dalis eina garsi italų rašytojo Edmondo de Amičio knyga jaunimui „Širdis“, įtaigiai vaizduojanti jaunesniojo amžiaus moksleivių būtį namuose ir mokykloje, jų santykius su šeima, mokytojais ir tarp savęs.

       J. Jablonskio ir vėliau sekta pati naujausia lietuvių literatūra ir reikštas palankumas jauniesiems rašytojams. Šiuo atžvilgiu verta atkreipti dėmesį į 1925 m. paskelbtą nedidelę Butkų Juzės dviejų veiksmų pjesės „Klajūnas“ recenziją. Pažymėjęs, kad kūrinyje „ir silpnokų yra vietelių“, nurodęs kelis taisytinus kalbos dalykus, J. Jablonskis recenziją apibendrino tokia išvada: „Baigdamas savo straipsnelį, pasakysiu, jog skaičiau jį, šiaip ar taip, noromis, netingėdamas, akis įsmeigęs. Ir dabar nesigailiu atkreipęs į jį savo akį: randu kiek maisto sau tame gyvenimo vaizdelyje“ (JR, t. 4, p. 312).

       Apžvelgiant J. Jablonskio santykius su lietuvių literatūra, susidaro įspūdis, kad pačioje veiklos pradžioje jo lyg mėginta lygiagrečiai su kalbos baru darbuotis ir literatūros istorijos užuoganose. 1893 m. „Varpe“ Nr. 11 pasirodė A. Gerulaičio slapyvardžiu pasirašytas vertingas straipsnis „S. Daukanto gyvenimas ir raštai“ (JR, t. 1, p. 29–38). Jame J. Jablonskis pateikė, istoriko Vytauto Merkio vertinimu, „gerokai tikslesnę Daukanto biografiją, paskelbė jo testamentą, įdėjo pilnesnį spausdintų ir nespausdintų raštų sąrašą“ (V. Merkys, Simonas Daukantas, V., 1991, p. 192). S. Daukanto biografijai J. Jablonskio pasinaudota ne tik Mečislovo Davainio-Silvestraičio, Jono Šliūpo ir Eduardo Volterio sukauptais dokumentais, bet taip pat unikalios medžiagos buvo gavęs iš lenkų istoriko Jano Mareko Gižyckio, iki 1895 m. dirbusio Mintaujos gimnazijoje (A. Janulaitis, Simanas Daukantas // Lietuvių tauta, 1913, t. 2, Nr. 2, p. 245). Taigi šį J. Jablonskio rašinį vertėtų laikyti nedidele, bet rimta moksline studija. V. Merkio knygoje (p. 143) nurodomas dar vienas J. Jablonskio dėmesio S. Daukantui faktas: kadaise (bene XIX a. pabaigoje ar XX a. pradžioje?) kažkokiame Vilniaus antikvariate užtikęs istoriko rankraštį – „Pasakas masių“. Nusipirktą rankraštį įrišęs, o paskui atidavęs Lietuvių mokslo draugijai.

       Kitame 1893 m. „Varpo“ numeryje J. Jablonskis paskelbia straipsnį „Du Nezabitauskiu“ (JR, t. 1, p. 38–41). Straipsnyje išvardyta apsčiai šių žemaičių darbų, bet, atrodo, nelabai griežtai skiriami brolio Kajetono ir gerokai vyresnio Kiprijono Juozapo rašiniai. 1894 m. „Varpo“ Nr. 1 kritiškai įvertino slapyvardžiu Lietuvos Mylėtojas prisidengusio Jono Šliūpo istoriografinį veikalą „Lietuviškieji raštai ir raštininkai“, išleistą 1890 m. Tilžėje (žr. ten pat, p. 43–46). Recenzijoje griežtai smerkiamas autorius už neobjektyviai apibūdinamus ir menkinamus žymiuosius lietuvių rašytojus Motiejų Valančių ir Antaną Baranauską. O nurodydamas, kad pastarasis esąs „Kelionės į Petrapilę“ ir „Senovės Lietuvos paminėjimo“ autorius, Lietuvos Mylėtojas „visai neteisingai užsiuntė ant šito žmogaus Rusų policijos akis“.

       Šie straipsniai ir viena kita vėlesnė pastabėlė apie lietuvių literatūros dalykus rodo, jog J. Jablonskio būta perspektyvaus literatūros istoriko ir kritiko. Tačiau jis veikiai įsitikino, kad, dirbdamas mokytoju ir turėdamas prieš akis ypač daug jėgų reikalaujančią lietuvių bendrinę kalbą, šių dviejų vis platėjančių sričių nepajėgs aprėpti – dviejų suolų neužsės. Tačiau, kaip matėme, nuo literatūros ne per daug nutolo: ir kaip kalbininkas J. Jablonskis jai nemaža nusipelnė. Vien ko vertas Žemaitės išvedimas į plačius literatūrinius vandenis! Jos ir kitų rašytojų kūrinių redagavimas vis dar laukia tyrėjo, kuris iš panagių atskleistų mūsų visuomenei Jono Jablonskio veiklą šioje srityje. Visa, kas rašyta iki šiol apie jo redaguotus darbus, tėra pirštu rodymas į temą. Ar pagaliau atsiras tyrėjas, kuris ryšis eiti rodoma kryptimi?

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 12 (gruodis)