Gintaras Patackas. Benedikto Januševičiaus nuotrauka

 

 

 

 

 

 

 

 

              Iš laiškų korintietėms

 

       Ak švelnioji uzurpatore be tavęs būtų liūdnas Korintas

       Iš manęs beliko tik laužas senų dvokiančių malksnų krūva

       O tau juk būtų maloniau matyti dvimetrį jauniklį

       Kuriuo kadaise buvau bronzinį kario įvaizdį

       Giedantį pergalių dainas dabar lupinėjuos šašus

       Pro mėsas pirštą įkišęs stimuliuoju stojančią širdį

       Auksiniai yra miesto kupolai ir žydrynė neįveikiama

       Dievas grūmoja kumščiu Sauliui iš Tarso mano

       Mieloji imperatoriene švelnūs tavi kutuliai

       Sušiaušiantys jūros vandenis aš irgi turėjau būti nukirsdintas

       Bet atikai manęs pasigailėjo nūn tūnau šešėlyje

       Niekingas vergas laku iš dubenio vandenį

       Kuriuo plovei kojas aromatingi aliejai

       Persmelkė kvapais mano išdžiūvusias smegenis krioštu

       Dvėsuodamas kaip šuva po begalinių lenktynių

       Paskui savo uodegą springstu nedėkingu niekingumu

       Tarnaičių prieangyje o galėjau būti

       Saulius iš Tarso Jonas iš Marso tikinčiųjų šviesiausiasis Augustas

       Tuščia mano niša garbingoji išdavike tai tu užstojai

       Mano kelią aukštybėn ir akvedukai dabar ašarų sklidini

       Kur mano stovėta metraštininkas pašluos šluotele

       Debesėlį dulkelių ir vėl nieko naujo po saule

 

 

              Dygliuotojo ryklio kepsnys

 

       Kas yra ryklio pilve – auskaras ar laikrodukas

       Kas yra baltame pilve ryklio kuris kaip arklys

       Aukštielninkas šokinėja per bangų keteras

       Gal karūna su brangakmeniais galingiausiam pasaulio žarnyne o gal

       O gal Linčo teismo pasmerktas vienaakis piratas

       Pasimovęs ant rėjos junga ar Barbadoso lobis

       Aš norėčiau kad būtų lobis ir kad būčiau verslo ryklys

       Todėl šiandien ėdu ryklieną „Bokšto“ restorane artėdamas prie tikimybės

       Kad auskaras bus išspjautas

 

 

              Valgiai

 

       Geriausia yra rašyti apie valgius.

       Geriausia yra rašyti apie tai, ką žinai: apie Dievą, valgius,

       Apie dieviškus valgius, moterį, apie dievišką moterį,

       Dar apie mėnesieną, naktipiečius, slapta atidarytą šaldytuvą,

       Pilną valgių, begėdiškai prisiėdi kiek tinkamas,

       Nugriūni į lovą, po to prisikelia žmona, slapta prisiėda,

       Ryte atidarai dureles ir nustembi: šaldytuvas tuščias,

       Ir pamanai, kad Šventoji Dvasia taipogi valgi

        (Kas kitas, jei ne Šventoji Dvasia,

       Nes jei viską būčiau surijęs, būčiau sprogęs).

 

 

              Plyšys

 

       Iš begalinės oikumenos šitos rožės

       Iš begalinės oikumenos šitas Castadoro Negro

       Kur jaučiai ganosi savanoj šitas diemedis

       Iš begalinės oikumenos šitas duonmedis

       Ir darosi akis pilka

       Kai pažvelgi pro Plyšį

       Kur raitos begalybės ornamentų muzika

       Iš begalinės oikumenos kaip misericordia

       Prabyla leopardas vejas antilopę

       Savanoje melžėja melžia karvę oikumenoje

       Rami yra lietuviška pirkia ir duonos kepalas

       Nuo duonmedžio nukrinta

       Dievas

       Po to Plyšys užsiveria ir akys

       Pavirsta dulkėm

 

 

              Svingerių vakarėlis

 

       Jei mano vyras būtų tavo vyras

       Aš nežinau ką padarytų vyras

       Kad tik įtiktų tau bet mano vyras

       Yra ne tavo vyras

       Tavo vyras

 

       Tau nepatinka bet patinka man

 

       Aš nežinau ką gali tavo vyras

       Bet mano vyras būtų pats geriausias

       Jeigu ne tavo vyras mano vyras

       Aš nežinau ką mano mano vyras

       Tačiau manau kad jis patinka tau

 

       O jeigu apsikeistume mes vyrais

       Aš nežinau ką vyrai pamanytų

       Tik vieną naktį apsikeisti vyrais

       Kad būtų vienas tavo mano vyras

       Manau kad ši mintis gan nebloga

 

       Tik vieną kartą tavo mano vyras

       O pirmas kartas niekad nemeluos

 

 

              Raida

 

       Tiek daug trivialumo mūsų amžiuj

       Kurį sukūrė braškančios echidnos

       Tiek netvarumo rūmų statiny

       Nuo Dekalogo ligi filologo

       Kad fobijos ir prietarai atgyja

       Ir konstitucija mūs neapsaugos

       Anei konfucionizmas konformistų

       Tik raidė Memorandumo pirma

 

 

              Dykumos pastoralė

 

       Kiek daug kiaulienos musulmono skrandžiui

       Nespėja suskaičiuoti net imamas

       Kiek sunkmečiu rūke pavojų tvyro

       Kur slepias už olos vandalo vamzdis

 

       Praskridus manai dykuma atgyja

       Pilna humanitarinių gėrybių

       Tiek sauskelnės tiek ir numautos kelnės

       Valdžios atstovui tampa šauktuku

 

       Minios protestas dar neprasidėjo

       Ir rūmų šturmas virš kiaulienos musės

       Subūrė debesį apžvalgininkai

       Rašys taip kad nepastebėtos bus

 

       Nuo doro rimo iki suirimo

       Eilių eklektiškas ištinka posmas

       Tartum post scriptum karvių bienalė

       Septynerius metus išliks liesa

 

 

              Nebuvimo sakmė

 

       Ir kur aš nebuvau kada stebėjau

       Tranzitinius laivus smailes bažnyčių

       Stilistiką Koperniko sistemos

       Ir Apreiškimo bokštų silfides

 

       Ir kur aš nebuvau dabar gailiuosi

       Kad nebuvau iš viso aš išėjęs

       Aklasis princas akimis smaragdo

       Tiek daug vaizdų praslinko pro mane

       Bagdado turgūs Leipalingio liepos

       Sušaudyti stribų gynėjų kūnai

       Iš rankų kunigo gyvybės duona

       Nesusprogdinti tiltai upės Kvai

       Kas man papasakojo azijiečio

       Ir būro sakmę kurgi Artefaktas

       Manam pasauly nebuvimo šaltis

       Jau laižo kojų pirštų galiukus

 

       Sudie Sezamai tu neatsivėrei

 

 

              Gediškas

 

       Ir aš žinau ko tau nepasakyti

       Netart nakties lietaus žvaigždžių ir vėjo

       Nekviest ateiti chtoniškų būtybių

       Nedėti kur nereikia kryžiaus ženklo

 

       Ir aš žinau ko tau nepasakyti

       Šuva aguonos šulinys ir svirtis

       Vijokliai ir gebenės stogo čerpės

       Langai koridoriuose apmūsiję

 

       Tai viršuje peslys Perkūno veidu

       Neleidžia man tau nieko pasakyti

       Glamonės uždraustos o meilės jūra

       Nedrįsta aktorių tart pavardžių

 

       Tu uždrausta tartum kalba lietuvių

       Spaudos gadynėj naktį siautė škvalas

       Išbarstė proklamacijas ir laiškus

       Čiurliai be atpažinimo ženklų

 

       Tartum malūnsparnio kabinoj meilė

       Yra tau niekad nieko nesakyti

       Ir nesvarbu kad niekad o svarbu kad

       Yra kitaip nes kaip ją atpažintum

 

 

              Pradžios knyga

 

       Braižyklė durklas saulės sistema

       Ir gomurinis garsas iš žaltvykslės

       Ir būtų linksma jei nebūtų liūdna

       Gal taip kvatojasi apaštalai

       Iškritę šiąnakt iš akių dėžutės

       Kur dėti auksą purpuriniai rūbai

       Pridengia skęstančią mauduolę kėnis

       Paklūsta tarptautiniam arbitražui

       Ir vinkšnose lėtai nusigaruoja

       Nenoriu nei žuvų aš anei vokų

       Kai požemyje mano Baubas stūkso

       Nelyginant Baublys žodžius bubena

       Kurie tikrai netilps ant atviruko

       Nes visos Pradžios kaip šita panašios.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 12 (gruodis)