Kelios nebūtinos pastabos ant Viktorijos Daujotytės poezijos rinkinio „Perrašai“ paraščių

 
       Pradedantis, bet – savaime suprantama – daug žadantis eiliakalys skundžiasi prancūzų poezijos metrui Stéphane'ui Mallarmé, kad turįs gausybę idėjų, bet niekaip neįstengiąs parašyti tokių puikių eilėraščių, kaip jo dialogo partneris. S. Mallarmé šaltakraujiškai atšauna: poezija daroma ne iš idėjų, ji daroma iš žodžių. Šia lakoniška fraze prancūzų poetas vienu ironišku mostu perlaužia tūkstantmečių tradiciją, atsiradusią laukinių visuomenėse, visu pločiu ir gyliu perėjusia į vadinamąsias aukštąsias Rytų civilizacijas, kiek vėliau naiviai ir net fanatiškai perimtą krikščionybės, ir sėkmingai klestinčią mūsų dienomis. Deja, S. Mallarmé liko ne tik vienišas, bet ir nesuprastas. Prieš ką nukreipta S. Mallarmé ironija? Atsakymas paprastas: prieš naivų įsitikinimą, kad kalba atitinka tai, kas egzistuoja anapus kalbos. Pasakius dar paprasčiau: prieš mitą – ir kaip kalbos mitą, ir kaip mito kalbą, prieš šamanišką kalbos sudievinimą ir galiausiai prieš instrumentinę kalbos interpretaciją. Jei vienintelė ir svarbiausia kalbos paskirtis – pagauti ir valdyti nekalbinius daiktus, tada kalba nesiskiria nuo paprasčiausios kuokos, peilio ar revolverio. Tiesą sakant, pirmiausia ir dažniausiai, kalba, pasakykime, banalioji, kasdienė arba techninė kalba, taip ir vartojama, ir visai sėkmingai, nors tai nereiškia, kad ji „atitinka“ pačius pagaunamus ir valdomus daiktus. Bet S. Mallarmé turi galvoje kalbą, įėjusią į savo esmę, šlovinančią savo esmę, džiūgaujančią dėl savo esmės, nurimusią ir laimingą savo esmės lizde. Tai – poezijos kalba. Šiuo požiūriu jokie nepoetiniai – mitiniai, religiniai, filosofiniai, moksliniai, mistiniai, ekstrasensiniai ir t. t. – kalbos spiečiai su poezija negali net lygintis. Ne todėl, kad jie blogesni, o todėl, kad jie paprasčiausiai visai kitokie. Nepoetinė kalba abejinga pačiai sau ir iš pamatų nelaiminga, nes ji geidžia, siekia, ilgisi tų daiktų, kurie anapus jos. Poezijos kalba unikali: ji autonomiška, autoteliška ir net narciziška. Poezija – tai kalba, pasakojanti apie save, arba, pasakius filosofų žargonu, kalba, pasakojanti apie tai, kas joje pačioje kartu esti anapus jos, apie tai, ką visiškai užmiršta banalioji, kasdienė – instrumentinė ir techninė – kalba. Poezijoje kalba pagaliau – pagaliau – atsisuka tik į save ir atvirai, didžiuodamasi, žavisi savimi, gėrisi savimi tarsi sakydama: pažiūrėkite, kokia aš graži, kokia laisva, kokia turtinga, kokia laiminga… Kaip tik taip: kai kalbai neberūpi daiktai anapus jos, ji tampa laiminga. Taigi: poezijos ir tik poezijos kalba laiminga, nes ji nieko nebesiekia, nieko nebegeidžia, nebenori nebūti savimi, su sokratiška ironija nusisuka nuo to, kas nebūtų ji pati, nuo nekalbinių daiktų, ir pati tampa daiktu, niekuo nenusileidžiančiu nekalbiniams daiktams. Tikra poezija – tai laimingos kalbos šventė, metafizinis benefisas, kuriame kalba išdrįsta kalbėti tik apie save.
       Šis ilgokas įvadas tik tam, kad pasidžiaugčiau Viktorijos Daujotytės poezijos rinkiniu – pirmuoju, sunkiai, ilgai brandintu ir nešiotu, paleistu į pasaulį nenorom, be kita ko, po jos bičiulių įkalbinėjimų ir padrąsinimų. Noriu pasidžiaugti, nes Viktorija daugeliu savo rinkinio „perrašų“ (puiku ir tai, kad ji nevartoja žodžio „eilėraštis“) įeina į pačią poezijos esmę – laimingo, savimi ir tik savimi besižavinčio žodžio teritoriją. Pats pirmasis perrašas pasako beveik viską, o be to – tiksliai ir paprastai. Poetas turi „kentaurišką akį“. Ar tai tik graži metafora? Ne, mano galva, tai S. Mallarmé stiliaus poetinės kalbos metafizika. Štai lemtingi tos metafizikos žingsniai. Poetas, kad išlaisvintų poetinį kalbos gyvenimą, privalo ją atitraukti nuo nekalbinių daiktų (taigi, tam tikru atžvilgiu, nuo viso pasaulio) ir ją pačią padaryti pavyzdiniu daiktu, visiškai unikaliu, visiškai nepanašiu į nekalbinius daiktus, bet sykiu daiktu visomis įmanomomis šio žodžio prasmėmis. Ir Viktorija labai tiksliai pasakoja apie tokį kalbos sudaiktinimą, dovanojantį kalbai laisvę ir laimę.

glm – garsų kodas,
gilus skiemenų dangus,
gelmė, pražiodyta žodžiams

 

(p. 110)

 
pãrašo sausas
šiugždėjimas ant lapo –
lyg žolės pernykštės

 

(p. 111)

 
balsingas vanduo
su priebalsių krašteliais,
vos pradarytais

 

(p. 188)

 
nuskintas skiemuo,
nudraskytas ir žiedas.

 

(p. 189)

      
       Štai kaip kalba tampa nemenkiau tikroviška, nemenkiau daiktiška nei dangus, lapas, vanduo ar žiedas. Maža to, tarp kalbos ir nekalbinių daiktų esama neperžengiamos pragarmės, kurios – pridursiu nuo savęs – negali įveikti jokia mito narkotikais apsisvaiginusi kalba, nesvarbu, ar tai būtų magija, ar religija, ar metafizika, ar Jo Didenybė Mokslas, nes akmuo:

vienatinis,
šiltas įsaulėj, nepasakomas,
ne, nežodinis.

 

(p. 14)

      
       Na o poezija net nesistengia šito daryti: jai nerūpi „pats akmuo“, nes ji džiūgauja glamonėdama nuostabų žodį „įšilęs akmuo“, ir to jai visiškai pakanka. Negana to, poezija tarsi sako: palikime ramybėje patį, anapus – kalbinį akmenį, leiskime jam būti, leiskime jam vešėti savo ramybėje, uždarume ir pilnatvėje, nepaverskime jo kalbos maišu, pavyzdžiui, cementu, gelžbetonio plokšte ar silicio dioksidu. Štai toji „kentauriška akis“ – žvelgti į daiktą anapus kalbos, leisti jam būti bekalbiam, žvelgti į daiktą taip, kaip galbūt į jį galėtų pažvelgti tik bekalbė būtybė, nežmogus, žvirblis, šuo arba veršis.
       Bet štai šioje vietoje užsimezga unikali metafizinė intriga. Jei kalbą visiškai atskiri nuo nekalbinių daiktų ir žvelgi į ją kaip į savarankišką daiktą, pats – fatališkai – atsiduri anapus kalbos, esi ištremiamas už kalbos ir anapus kalbos, į visišką tuštumą ir absoliučią tylą. Poetas, kad išlaisvintų savimi besižavinčios kalbos laimę, privalo atsidurti už ir anapus kalbos. Ar tai įmanoma, o jei įmanoma, tai kaip? Juk štai akivaizdybė: žmogus yra kalbanti būtybė, ir kalbanti ne kada nors, ir kur nors, o esmingai. Be kalbos nėra žmogaus ir, tiesą sakant, tik kalba yra vienintelė žmogiškumo sritis ir vienintelis žmogiškumo garantas. Esama tik vieno tikslaus žmogaus esmės apibūdinimo, jį ištarė Aristotelis: žmogus – tai kalbantis gyvūnas, dzoon logon echon. Tad jei poetas, kalbą paversdamas daiktu, atsiduria už jos, jis tampa bekalbiu gyvūnu – Tylos Monstru, vadinasi, Nežmogumi. Tam tikru atžvilgiu jis praranda kalbą, susvetimėja su Žodžiu. Į kalbą jis žvelgia nežmogaus akimis. Bet juk tai neįmanoma. Poetas, kaip žmogus, negali kažkokiu mistiniu kūliavirsčiu visiškai atsipalaiduoti nuo kalbos ir tapti bekalbiu monstru. Tad jam tenka tragiška lemtis: būti už kalbos, kartu jos neapleidžiant; vieną ir tą pačią akimirką būti ir kalboje, ir už jos. Taigi tas, kas atsiduria anapus kalbos, likdamas įklimpęs į kalbą, privalo balansuoti ant adatos smaigalio, vienu metu būdamas ir kalbančiu žmogumi, ir bekalbe bestija. Štai kodėl Viktorijos ištarmė unikaliai tiksli: poetas ir yra tas keistas padaras, pakibęs tarp žmogiškumo ir nežmogiškumo, vienu metu ir žmogus, ir nežmogus. Poetas yra kentauras. Geriau nepasakysi. Taigi dabar kartu su Viktorija pasakykime: poezija gimsta iš kalbos bekalbės patirties, kuriai leidžia atsirasti buvimas absoliučioje tyloje – anapus visų žodžių ir… anapus visų bežodžių daiktų. Tai pirmapradė patirtis: tokią patirtį turėti ar net įsivaizduoti mums – kalbos mašinoms, mums, pertekusiems kalba, mums, kas akimirką užgriūnamiems kalbos tvano (postmodernizmas! informacijos srautas!) – beveik neįmanoma. Kalbos tvane būti poetu – tai išties beveik neįmanoma. Kad ir kaip būtų, jokia mašina, joks „metodas“, jokie išoriniai motyvai, jokie jausmai, joks paties susigalvotas „projektas“ neatves į pamatinę – kalbos ir nekalbinių daiktų bekalbės patirties – poetinę situaciją. Nebent būtum pasmerktas tokiai patirčiai, nebent žinotum tai, ką žino, pavyzdžiui, Martinas Lutheris: „Hier stehe ich, und kann nicht anders“. Pasmerktas bekalbei kalbos daikto patirčiai. Pasmerktas kieno? Ar aš žinau? Gal Likimo, gal Dievo, gal „genų“, gal blogo virškinimo, gal nuolat skaudančios galvos? Ir Viktorija vėl randa tikslių žodžių, nusakančių šitokį beviltišką pasmerktumą. Jų daug, bet štai patys gražiausi ir tiksliausi, beje, esantys – matyt, neatsitiktinai – šalia „kentauriškos akies“:

– duota jau; nebepasirinksi

 

(p. 5)

      
       Arba:

valios aktas, valios,
bet ir tuščia eiga
mums yra privaloma

 

(p. 103)

      
       Arba dar:

regėjo aukštas baltas arkas,
kalnus, kviečiančius veidus,
paskui nuleido išdidžią galvą
ir nuolankiai pradėjo vargti

 

(p. 69)

 
kalbėdama tylėdama
svarstydama adydama
maišydama glostydama
klausausi, kaip kažkas slapta
varsto mano sąmonės duris,
kalbina kalbasi – – –
perrašau bandydama suprasti
ką ta varstanti narstanti,
kilminga suvargusi dama
mato
mąsto

 

(p. 45)

      
       Ir pagaliau:

persirašinėju daugiausia iš ten, iš tada,
kur liko beveik negyventas gyvenimas,
sklidinas ženklų, žmonių, nuojautų, daiktų,
surizgusių lemties šakų; bandau jas genėti

 

(kurs. mano – A. Š.; p. 286)

      
       Štai kodėl Viktorija negali „poetauti“ apie bet ką; ji pasmerkta ne tik kalbai, bet ir tam, ką laiminga kalba ištaria pati, prieš ją tariančio žmogaus kaprizus, norus, ketinimus, jausmus, projektus, temas ir „laiko dvasią“. Poetinė kalba išlaisvina kalbantįjį vien todėl, kad ji pati yra visiškai laisva, ji pasmerkia kalbantįjį vien todėl, kad pati pasmerkta savo laisvei ir likimui, taigi ji pati diktuoja ir temas, ir ritmą, ir skiemenų dėliones. Tik tas, kuris pasmerktas, tas, kuris pasitiki likimu, yra laisvas; tik tas, kuris pasmerktas laimingos kalbos likimui, pats yra laimingas. Ir – prisipažinsiu – truputėlį pavydžiu Viktorijai šios laimės, kadangi pats esu pasmerktas nelaimingai kalbai – filosofijos ir metafizikos tarčiai, nuolat geidžiančiai daiktų, esančių anapus kalbos; esu pasmerktas prakeiktajai „gelmei“, mitinei pretenzijai įveikti kalbą, ir kaip šamanas kalbos replėmis pagauti pasaulį, esantį anapus kalbos. Pavydžiu poetui, žinančiam, kad nėra jokių „gelmių“, ir visas kalbos (ir nekalbos) šventumas, grožis, švytėjimas, esmių esmė, atsiveria paviršiuje, kurį taip elegantiškai ir paprastai išpažįsta Viktorija:

prasmę pagauti 
skaidriai ribančią paviršiuje – 
nesudrumsti 

 

(p. 116) 

      
       O štai pačiame gražiausiame perraše:

girdėjau savo Dievą – 
tylų, tykų, nekerštingą, 
giliai, o kartais sekliau, 
dabar – visai paviršiuje 

 

(p. 243) 

      
       Poetinė kalba laiminga ir todėl, kad visa esti paviršiuje, visa – kaip Saulė, debesys, žydinti laukų ramunė, spalio auksu užlietas Lietuvos miškas…
       Ir paskutinis štrichas: būti laimingam, nesvarbu, ar žodžiui, ar žmogui, visai nereiškia sugrįžti į kūdikio, kiaulės ar vieversio rojų. Likimo lemta poeto laimė – kaip ir laimingos kalbos laimė – tragiška, taigi liūdna, melancholiška, o retkarčiais net sunkiai pakeliama. Kodėl? Atsakymas aiškus: jei kalba yra daiktas šalia bekalbių daiktų, akivaizdu, kad ji pasmerkta tam pačiam likimui kaip ir daiktai anapus kalbos: laumžirgis, erškėtrožės aromatas, šuo, medžio atspindys vandenyje, o galiausiai ir pats žmogus. Šitaip poetas praranda vadinamojo nemirtingumo iliuziją, puoselėtą visų beprotiškų mitų, pradedant krikščionybe ir baigiant dabartiniais technomokslo šamanais, po penkiasdešimties metų žadančiais mums cheminį nemirtingumą. Maža to: drįstu spėti, kad tik grožis, ir visų pirma laimingos kalbos grožis, geriausiai mums parodo mūsų mirtingumą: juk mes žinome, kad nėra nieko trapesnio už grožį, nieko laikinesnio, nieko, kas būtų labiau įsišakniję į akimirką, į amžinąjį čia – dabar, į nyksmą, į nykstamybę, į formos eitį myriop…
       Štai kodėl Viktorija ištaria nuostabius žodžius, išreiškiančius ir mūsų, žmonių, ir pačios poezijos substanciją: …tokia graži, tokia mirtinga.