Viktorija Daujotytė ŠOKĖJA VIRŠ LIEPTO PER PRARAJĄ       Viktorija Daujotytė. Šokėja virš liepto per prarają. – Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2008.

 

       Paradoksalu: Viktorija Daujotytė monografiją apie Onės Baliukonės kūrybą „Šokėja virš liepto per prarają“ parašė praėjus vos keliems mėnesiams nuo poetės mirties, o aš apie šią knygą kalbu praėjus daugiau nei pusantrų metų nuo jos pasirodymo. Atrodytų, ko dar bereikia, – esu skaitęs beveik visas V. Daujotytės knygas, tad nesunkiai galėjau įsivaizduoti jos brėžiamus O. Baliukonės kūrybos apribus, taip pat esu skaitęs, ir gana atidžiai, visą poetės kūrybą, tad negalėjau tikėtis ir kokių nors labai netikėtų jos vertinimų. Ir vis dėlto „fenomenologinis slenkstis“ atsirado. Kaltos čia turbūt abi – ir poetė, ir jos interpretatorė. „Baliukonės kūryboje yra būsenų – patirčių, kurias sunku persakyti ar apibūdinti – jos pačios kalba stabdo aiškinimus. Ekstazių estezės yra komplikuotos“ (p. 169), – rašo V. Daujotytė apie O. Baliukonę, ir visai įmanoma, kad kalbėjimas apie komplikuotą kalbėjimą taip pat yra komplikuotas, tik jau keliagubai, tad ką kalbėti apie tos keliagubos komplikacijos interpretaciją?

       Problema ta, kad O. Baliukonės poetinė kūryba nėra baigta. Ir ji niekad nebus išbaigta, tai paprastai nutinka kūrėjui mirus; jos baigiamasis akordas „Dangaus akmuva“ yra ne kas kita, kaip metafizinis poetės sugrįžimas į „Laukines vaivorykštes“, žinoma, jei sutiksime, kad svarbiausia jose – „stebuklingas atradimas, kad žodžiais galima pralenkti save, sukurti nebuvusias ir nesančias situacijas, kurios tačiau gali ir gyvenime išsipildyti“ (p. 189). O „Akmuvos“ stebuklingas atradimas – kad viskas jau seniai buvo iki tavęs ir už tavęs, ir gyvenimas yra ne kas nors kita, o nepaliaujama ir nesibaigianti savęs kūryba – iš nieko ir Nieko, iš šalto kosmoso ir nepajudinamo Vienio. „Dangaus akmuva“ tarsi panaikina visas svarbiausias O. Baliukonės kūrybos prieštaras – šviesos ir purvo, skrydžio ir nuopuolio, amžino ir niekingo, laikino, aukštojo ir žemojo stiliaus. ir panaikina ne naikindama, o apibendrindama, pakylėdama iki skaidraus kosminio abstrakcijos švytėjimo ir poetinės minties nuogybės, kuri iš esmės su abstrakčia, bet angažuota mintimi nebeturi nieko bendra. Tai jau net ne metafizinė, o kosminė, sferinė lyrika, kuriai vis dėlto tinka ir metafizinės poezijos apibūdinimai: „Metafizinė lyrika iš esmės susijusi su netikrumo tikrumu, su paslaptim, su ezoterinėmis nuojautomis, su atsiminimu kažko, kas realybėje neturi atitikmenų“ (p. 236). Dar tikslesnis čia pat cituojamas Martinas Heideggeris: „Žinojimas yra būties atsiminimas.“ O „Akmuva“ yra dar ir visos kūrybos (net neparašytos) atsiminimas, taip tarsi nevalingai sutapatinant kūrybą su būtimi (ne vienoje ekstazinėje būsenoje O. Baliukonė yra tai liudijusi gana tiesmukai ir kategoriškai). Tikra tiesa: „Baliukonės lyrikos kaita spiralinė – apie tą patį, bet vis kitu lygiu, gal tiksliau – aspektu, daugkartiniai grįžimai prie to paties, nušvitimai, aptemimai, pakilimai ir nuopuoliai. Kaip siekiamybė – tyla, meditacija, neįpareigotas ir neįpareigojantis buvimas“ (p. 232). Ir „Akmuva“ (pirmiausia pačiai poetei, o po atsargių, bet įžvalgių V. Daujotytės inter-pretacijų ir mums) turbūt ir yra tas siekiamybės išsipildymas, kurį užrašius galima jau ir pasitraukti. Bet – pabrėžiu – tai nėra nei visos O. Baliukonės kūrybos sąvadas, nei jos kulminacija, o tik nauja galimybė, kuri jau niekada neišsipildys. Nebent jei išsipildymu laikytume, kaip jau minėjau, „Laukines vaivorykštes“ ir per visą kūrybą iš naujo pereitume viskam, ką atrandame, taikydami „Akmuvos“ matricą. Beje, šitoks poetės rinktinės aiškinimas panaikina ir dar vieną esminį – kūrybinės poetės laikysenos, vaidmens suvokimo – prieštaravimą. „Jausmo tikrumas besąlygiškai laikomas svarbiausia gyvenimo tiesa, reikalaujančia pasirinkimo ir apsisprendimo, kuris niekada nėra aiškus – tik klausimas teigiant, tik teigimas klausiant, tik žinojimas nežinant“ (p. 194), – teigia V. Daujotytė, turėdama galvoje ne tik ankstyvąsias poetės knygas, kur ši programa buvo tiesiog formuluojama, bet gal net labiau vėlyvąsias, kuriose pirmapradį autentiškumą, natūralumą ne kartą prislopina antrinių, tretinių tikrovių nuosėdos. Bet šiam teiginiui tarsi prieštarautų kitas teiginys, kuris paaiškina anų nuosėdų kilmę ir motyvaciją: „Baliukonės poetinis balsas dramatiškas, ji yra dramatinė poezijos aktorė. Būtent – aktorė, poetinės vaidybos profesionalia technika prisidengianti, atsiskirianti nuo savęs ir savo kasdienio gyvenimo“ (p. 229). Kitaip tariant, atsiskirianti nuo savęs ir grynai teatriškai, teatrališkai susitapatinanti su savo anapusybės regėjimais ir fantomais, visa tai, kas regima ir sapnuojama, priimanti kaip esama ir išgyvenama. Čia kalbu apie vėlyvąją O. Baliukonės poeziją, kuri prasidėjo ne kokioje nors „Elgetaujančioje saulėje“, o vis dėlto labai ankstyvoje „Viltyje“. Tad šalia neišbaigtumo, lemtingo negalėjimo šiai kūrybai baigtis dabar brėžiasi ir komplikuota šios kūrybos vientisumo problema. Kaip čia yra? Esame įpratę galvoti (iš pirmo žvilgsnio ir iš tiesų taip atrodo), kad O. Baliukonė – kaip reta vientisa poetė, jos poetinis balsas jei ir kito, tai tik vis didėjančios vidinės įtampos, vis aukštėjančio ir aštrėjančio balso kryptimi, o štai dabar sakome, kad jei ne „Dangaus akmuva“, jos kūrybos visuma suaižėtų, suskiltų į atskirus gabaliukus.

       Daugeliui O. Baliukonė yra ir liks pirmiausia „Laukinių vaivorykščių“ autorė, todėl ir jos rinktinės, kurioje kūrybinio kelio pradžia poetės iš esmės „perrašyta“, recenzijos buvo jei ne kritiškos, tai bent gerokai rezervuotos. V. Daujotytei irgi atrodo panašiai: „Ankstyvąja lyrika, kilusia iš patirties, Baliukonė buvo apčiuopusi savito kelio galimybę. Pasiėmė ją kaip duotą. Vėliau ši galimybė, ši paslaptinga duotis buvo tarsi sudrumsta. Sunku pasakyti dėl ko, kodėl. Bandyta to skaidraus atsiminimo – stebėjimo – girdėjimo prisisiekti kitais būdais – taip pat ir ezoterinės lektūros keliu“ (p. 237). Bet tai bus vėliau. Dabar svarbu pasakyti, kad antras rinkinys „Viltis“ jau beveik niekuo nebepriminė debiuto, neliko čia nei tautosakiškos šviesos, nei poetinių išgyvenimų skaidros. Ėmė rastis ribinės psichologinės būsenos ir poetinio išsisakymo įtampos, net pertempimai, kurie Onę lydės jau visą gyvenimą. Tai – „gyvenimiškųjų ir poetinių principų formavimosi knyga, daugeliui poetų pažįstamo vidinio slenksčio knyga. <...> Ilgėjanti, intonaciškai gilėjanti eilutė įrėžia poetinį credo: „Išskelk savo širdį kaip kibirkštį – akimirkai vienai. / Arba iškelk kaip vėliavą – meilei, ištikimybei“ (p. 189–190). Beje, ši poetės knyga vienintelė, kurioje intensyvus dramatizmas galėjo virsti melodramatizmu. Vėliau šitai tapo neįmanoma, nes nuo pozų, netikrų figūrų autorę jau patikimai saugojo didesnė ar mažesnė intelektualinė distancija. Rinkinys „Iš kelio dulkių“ svarbus kaip paskutinis sąmoningas poetės bandymas susisiekti su savimi, jau nugyventa ir pergyventa, bet vis dar gyva. Tai tarsi gyva „Laukinių vaivorykščių“ ir „Vilties“ jungtis. Vėl, kaip ir pirmojoje knygoje, „skirtoji giesmė“ labiau atiduodama į paties žmogaus rankas, jo susikaupimui, valiai, kartu tikint gamtos pasaulio akivaizdžiai liudijamu biologiniu ir dvasiniu tikslingumu“ (p. 197). Natūrali, nuosekli šios knygos tąsa – rinkinys „Tėve mūsų gyvenime“, kurį komentuodama V. Daujotytė drauge komentuoja ir „Dulkes“, suteikdama abiem knygoms platesnį, universalesnį ne tik psichologinį, bet ir grynai literatūrinį kontekstą: „Gyvenimo kaip didžiausios vertybės teigimu Baliukonytė (čia dar Baliukonytė – V. K.) prisijungia prie tos lietuvių tarybinės lyrikos tradicijos, kuri buvo atverta Mykolaičio-Putino rinkiniuose „Būties valanda“ ir „Langas“. Ją pratęsė Degutytė, rinkinyje „Gyvenimo švelnus prisiglaudimas“ savitai atskleidė Justinas Marcinkevičius. Baliukonytės lyrika, palyginti su Marcinkevičiaus tarsi išankstine gyvenimo harmonijos, gyvenimo gerumo koncepcija, gali būti suvokta ir kaip jos antitezė, priešybė“ (p. 199). Ši citata čia itin svarbi, nes Baliukonės kūrybos atžvilgiu ji pritaikoma jau paskutinį kartą. Vėliau iš visų „lyginamųjų“ liks tik V. Mykolaitis-Putinas, J. Degutytė tyliai dings, o „žemišką, pernelyg žemišką“ Just. Marcinkevičių negrįžtamai pakeis mistiškasis, ezoteriškasis O. Milašius. Be to, rinkinys „Tėve mūsų gyvenime“ užbaigia O. Baliukonės kūrybos etapą, kai buvo rašoma lyrika ir tik lyrika. Su knyga „Vaduok“ prasideda etapas, kuriam pavadinimo neduoda ir V. Daujotytė, tad neduosiu ir aš. Sąjūdžio ir pirmaisiais nepriklausomybės metais mes, tiesa, visi buvom pasidavę politinei euforijai ir lengvai bėgome patriotinės retorikos putų viršūnėmis (pvz., V. Braziūno knyga „Užkalbėti juodą sraują“), ir keista, kai kuriems net labai hermetiškiems poetams pavyko tapti pilietinės lyrikos kūrėjais. Tuo metu nestebino ir O. Baliukonės patriotinė, socialiai kriticistinė retorika, juoba kad ją parėmė gausūs vieši poetės pasisakymai, jos publicistika. Šiandien, deja, „Vaduok“ eilėraščiai atrodo jau kitaip: ji nesugebėjo suvaldyti kūrėjui įgimto egocentrizmo, tad jos patriotiniai motyvai neįgavo B. Brazdžioniui įgimto himniškumo, oratoriškumo, be to, visuomeninė lyrika pirmiausia yra visuotinė, globali, todėl ir abstrakti, o individualus O. Baliukonės santykis su tikrove plačiai apmąstytinas temas „nutempė“ iki banalaus „išsikoliojimo“, „išsiplūdimo“ lygmens, ir tiek. Net formaliai žiūrint: O. Baliukonės „eilėraštis išoriškai griežtas, geometriškas, tačiau kalba kartais yra pernelyg ornamentuota. Ornamentu pavirsta ir ritmas, kai sąskambiais jungiama Paulių ir palių, Saulių ir saulių“ (p. 209). Užtat tuo svarbesni „Bokštai“, kuriais prasideda ir baigiasi paskutinysis, intensyviausias šios poetės kūrybos etapas. „Baliukonytės eilėraščiuose stiprėja gyvenimo kova ir daugėja gyvenimo be kovos – arba be publicistikos, deklaracijos, patoso. Gyvenimo iš didžio ir tauraus nuolankumo“ (p. 214). Čia susieina, susipina visos iki tol buvusios O. Baliukonės lyrikos universalijos („Būtis yra paslėptis ir paslaptis – ši tezė Baliukonei buvo elementari. Kūrybą ji suprato kaip dialogą su paslaptim, pati būtų parašiusi – su PASLAPTIM“, p. 109). Nuo čia reikia dažniau ir subtiliau kalbėti apie įvairių religijų ir ezoterikos atšvaitus, net giliai įspaustus pėdsakus O. Baliukonės kūryboje. „Paprastai mąstant – giliausia kuriančio žmogaus ezoterinių patirčių versmė yra pati kūryba, paslaptingas kraujo sujudimas, jo bangų daužymasis į žodžių narvą, teksto prasilaužimas – pražydimas žiemą kraujo uogomis ant balto sniego...“ (p. 99). Bet šios poetės kūrybos ezoteriniai patyrimai nėra vien estetiniai, estezės ir ekstazės. Ji iš tiesų jaučia kosmoso bangavimą, jaučia ir juodo, ir balto mėnulio poveikį tiek savo mąstymui, tiek sveikatai, be to, ji aiškiausiai regi seniai mirusius žmones. „Metafizinis pasaulis jau buvo tikras, neabejotinas. Iš to – nuolatinis veržimasis pakilti į dvasines aukštumas arba nupulti taip žemai, kad Aukštosioms sferoms nebūtų įmanoma jos nepastebėti“, – M. Kontrimaitė, p. 113). Tad O. Baliukonės atžvilgiu gal tikslesnis būtų kitas V. Daujotytės pateikiamas ezoterikos apibūdinimas: „ezoterinė būsena – sąmonės atsivėrimas jos pačios anapus. Eilėraštis – „vienos minutės triumfas“ („Triumfas“), kartu ir nuolatinis būties išbandymas – ar dar pasiekiamas šis svaigus žinojimas?“ (p. 117). Kad ir kaip intriguotų, trauktų metafiziniai ir ezoteriniai O. Baliukonės kūrybos motyvai, vis dėlto man ir atrodė, ir dabar tebeatrodo, kad tai tėra neišbaigtos ir jau neišbaigsimos jos kūrybos ženklas, paliudijimas. Kol kas ir svetimos religijos, ir ezoterinė lektūra jai tebuvo vis prisimatuojami nauji egzotiški rūbai (o juk Onė buvo neabejotina puošeiva!), su kuriais tarp kitų visada atrodysi savita ir nepakartojama, bet visiška savastimi, organiška poetės asmenybės dalimi šie motyvai galėjo tapti nebent ateityje. Deja, jau nebetaps, tai taip ir liks kūrėjo raidos pusiaukelės ženklu. Tiesa, galima guostis, kad toliau pusiaukelės rytietiški, ezoteriniai motyvai nepasistūmėjo ir Vydūno bei V. Krėvės kūryboje. Ties šiuo rinkiniu (nors gal labiau ties „Neregio sodais“) reikėtų kalbėti ir apie O. Baliukonės poetinės formos pokyčius. Ištikima ketureiliui, dabar ji eilėraštį išlaisvina, ir išlaisvina ne tik formaliai. Jį išlaisvina ir nuo metaforos (nors „metafora yra poezijos metafizika – ir tai, ko paaiškinti neįmanoma; metaforą aiškina tik metafora“, p. 238), kurią vis dažniau pakeičia simbolis ar šiaip abstraktus metafizinis diskursas. V. Daujotytė teigia, kad „Onei tai tinkamas kelias: laisvinti eilėraščio išorinę formą ir kietinti, kristalinti vidinę formą, pasiekti įtampą, kurioje dėl žodžio, jo vietos ir skambesio tenka atkakliai dirbti. Ne pridėti, o atimti, nuskobti visa, kas leidžiasi, kas atplyšta, atšoka“ (p. 220). Man gi atrodo priešingai: O. Baliukonės eilėraščio fizika ir metafizika buvo jos metafora, ir apkapojus, apgenėjus jos keliaprasmybes, ėmė lįsti negrabūs struktūros grobai. Galbūt todėl ir visa, kas atsirado, randantis naujai eilėraščio struktūrai, naujam jo modeliui (Dao, ezoteriniai ir kitokie motyvai), man atrodo dirbtinai prilipdyta, priklijuota, niekaip nepriauga prie pagrindinio O. Baliukonės kūrybos kamieno. Man artimesni ankstyvesni ir patys vėlyvieji šios poetės eilėraščiai, apie kuriuos kita proga V. Daujotytė gražiai pasako: „Baliukonytės eilėraštis atrodo kaip tiksliais kirčiais iškaltas ryškių kontūrų aštriabriaunis būties stačiakampis (ne Strielkūno kvadratas, ne Gedos ovalas ir ne tobulasis Vytauto Mačernio rutulys). To stačiakampio kraštinės – priešpriešos, sunertos iš keturių eilučių, išradingų, net visai naujų rimų. Medžiagos įveikos jausmas – lyg fizinis veiksmas“ (p. 206). Jei O. Baliukonė nuosekliai būtų laikiusis to „būties stačiakampio“ ir „Neregio soduose“, ir „Elgetaujančioje saulėje“, gal ir nauji, jos kūryboje netikėti motyvai būtų lengviau ir natūraliau prigiję. Ketureilis pats savaime juos būtų absorbavęs ir harmonizavęs.

       O. Baliukonė buvo „žmogus, kuris rašė gyvendamas ir gyveno rašydamas – išsirašydamas, lyg išsilaižydamas žaizdas, sopulius“ (p. 79). Knygą apie ją parašė žmogus, kuris gyvena mąstydamas ir mąsto gyvendamas – išgyvendamas šitą būtį ne tik išmintingai poetišku literatūrologijos diskursu, bet ir eilėraščiais, o tai šiuo atveju labai svarbu. Svarbu štai dėl ko. Bet kuris kitas literatūrologas, susikoncentravęs į prieštaringą, dramatišką, konfliktišką O. Baliukonės asmens ir kūrybos charakterį, neišvengiamai būtų ėmęsis psichoanalitinių tyrimo metodų ir pateikęs atitinkamas išvadas. O V. Daujotytė prabyla apie taurų kūrėjo ir pačios kūrybos nuolankumą prieš būtį, prieš universumą, kurio O. Baliukonės kūryboje nė su žiburiu nerasi. Nebent pačiuose paskutiniuose eilėraščiuose, bet ir čia nuolankumas buvo labiau intencija, nuojauta, o ne duotybė. Bet V. Daujotytė žino, kad be šito neišsipildo jokia kūryba ir joks kūrybinis likimas. Jei ne pačiais eilėraščiais, tai bent savo mirtimi nusilenkiama, – už O. Baliukonę tai padaro pati V. Daujotytė. Pacitavusi eilėraščio „Kitas Krantas“ fragmentą, ji rašo: „Nuo čia jau tik vienas žingsnis į kuriančios sielos nuolankumą, pažįstamą Biliūnui, Mykolaičiui-Putinui, Nėriai. Į nuolankumą po to, po maišto, maištingumo, maištavimo. Iš metafizinio nuolankumo erdvės sugrįžti į vaikystę ir regėti, kaip ją, varganą, apšviečia vardadienio angelas“ (p. 210–211).

       Taigi: dar ne nuolankumas. Iki metafizinio nuolankumo – dar vienas žingsnis. Ir todėl O. Baliukonės kūryba nėra baigta ir išbaigta. Ir todėl ji atvira bet kokiai interpretacijai ir bet kokiai aktoriaus, skaitovo intonacijai. Nes pačios Onės intonacijos jau niekas tikrai nepakartos.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr.8–9 (rugpjūtis–rugsėjis)