Robertas Keturakis      








 


 


       Skirtis

 

       Jis – pašauktasis – prie vargonų sės netrukus

                    su juo kils ir garbė visų šventų

 

                    aš pūsiu tik šukas prispaudęs popieriuko

                    skutelį prie dantų

 

       kaip ten toli – vaikystėje –

                        prie vakaro aplyto lango

 

 

 

       Tarp pilkų

 

       Kregždės parneša vasarą vėlei

                         ir nuo liepų kvapnių pumpurų 

                         žolėje vien numėlę šešėliai 

                         o viršūnėj – šviesu ir tauru

 

       Regis sykį nusilenkė Aistis

                          bet ne man tarp pilkų kur kuisiuos

                          kad ir kaip stengiaus – vargšas – išskleisti

                          bent lapelį ant šiekštos sausos

       Gal geriau neskaityti – kvailystė! –

                          žodžių tų iš Šelio eilių –

                          išnyru iš lietaus karalystės

                          ir kaip rožė iš kapo kylu – –

 

 

 

       Sapnas: Maironis

       ir atsiveriantys dangūs

 

       Guliu aš kaip dvesiantis ruonis –

                        nejaugi nematot – ana! 

                        o jūros pakrante Maironis

                        žingsniuoja – balta sutana

 

       Atsiveria dangūs – nelyja

                        lelijos jo žvilgsniuos giliuos

                        gražus jis tarytum Vergilijus

                        Dantės sapnų spinduliuos

 

       Į pėdas jo gintaras laša –

                        didinga  – meilinga – tauru

                        legendą Jūratės jis rašo

                        ant smėlio ir ant gintarų

 

       Žingsniuoja jisai nemirtingas

                        didingas be laimės laiškios

                        o aš pasiliksiu nuingęs

                        ir niekas manęs neieškos – –

 

 

 

       Dvi dedikacijos Albinui Bernotui

 

              1

       Pralaimintys laimėjimai –

                  atleiski man brolau

                  kad lig Dangaus tylėjimo

                  nė kiek nepakilau

 

              2

       Tiesą kas atranda klysdamas

                 žvaigždei puolant kas nuščius

                 neišjuoks tasai skaitydamas

                 mūsų svylančius žodžius

 

 

 

       Nėra galimybės

 

       Rūstėji supratęs

                 kad lieti vien paviršių –

                 žemės dangaus

                 kūno sielos

       Viešpaties savo paviršių

 

                 nėra galimybės

                 įeiti gelmėn

 

        Tu girdi mane Dieve

                 save apgaudinėjantį

                 kad erdvė tarp sparnų

                 svetima ir gūdi?

 

 

 

       Nelyja

 

       Dar nelyja

                dar tik pilkuma supilkėja

                dar kregždės

                nenori būti cypselus apus

                ornitologo čirškiančioj laikmenoj

 

       jų sparnai

                aptaškyti Vaivos varsom

                išgąsdins atūžiantį

                nuo jūros

                lietų

 

 

 

       Atsiskleiskit

 

       Ką mano akys

                   mano akyse mato

                   ir yra gyvenimas

                   raginantis –

 

       atsiskleisk žiemkenty

                   sausledi briedžio pėdoj

                   duonos rieke

                   su karštų girnų kvapu

       atsiskleiskit saulėlydžio

                   didingi žarijų kalnai

 

       ir tu akmenie

                   atslinkęs prie slenksčio

                   Tėvo stubos

                   atsiskleisk

 

       kad nelikčiau

                   vien su stingstančia

                   baime

 

 

 

       Visąlaik

 

       Pažindami mane

               vis labiau

               savęs nepažįstate

               žmonės

 

       tai kas kad tolyn

                juodai nulekia paukščiai

                atsidengia

                skeldėjantis veidas

                nelyg sausros takas

       atrodo – mano 

 

       užmiršau jūsų

                ir savo vardus

                ir jūsų gyvenimus –

                iš niekur be pabaigos

                į nieką be pradžios

 

       visąlaik – vienas

                su vienais

 

       tai kaip galit pažinti?

 

 

 

       Liūdesys

 

       Seni sidabriniai balandžiai

 

               balandžiai

               sidabriniai

               seni

               ištykštantys

               liepos vidurdienio

               saulėj

 

               seni

               sidabriniai

               balandžiai

 

 

 

       Žvilgsnis Nyderlandų poezijon

 

       Ak tas Bertus Aafjes

             tas giedorius iš Šeldės žemupio

             kur malūnai skėtriojas

             nei Kalvinas siekęs

             tiesioginio ryšio su Kristum

 

       seka man pasaką

             jog Dievą surado kriaušėj

             dūzgiantį drauge su vapsvom

             šnarant tarp lapų

             krintantiems

             medaus spalvos vaisiams

 

       Dievas yra dabar

             ir čia ir ne – visada – telpantis

             tarp vėsių kriaušės šešėlių

 

       niekados kitas ir kitoks

       visados su mano sielos veidu

       mano tikėjimu

       kad yra neišsenkantis laikas –

       kaip ir pasaulis –

       be pabaigos

 

 

 

       Ką šnabžda prūsai

 

       Nezirsk – svečiai nepavėlavo.

       Tai tu sutikt pavėlavai.

       Matai – jau nužydėjo klevas

       ir samčiams nuversti klevai.

       Po vasaros – žiema. Po spalio –

       pavasaris. Ne sumaištis.

       Sujaukti taip pasaulį gali

       net vienas ištiktukas – štiš!

 

       Uždengę dilgėlės Vakarę

       snieguolėm nepavirs. Matai,

       kaip lytys baisiai slėnį aria

       įspėdamos – ar supratai?

 

       Vėluojam vėlei. Dusliai muša

       ant sienos – laikrodis? Seniai

       vidurnaktis. Ir šnabžda prūsai –

       kalsan kalsatwei ir sandei!

 

 


       Negirdžiu Basio užtikto

       žiedų aromato skambėjimo,

       nutilus vakaro varpams

 

       Hieroglifų tušas ant popieriaus traškančio

       ir peizažas tarytum pieštas ant stiklo

       ir žiedų aromatas skambus – pasiliko

       ženklų šoky ant gelstančio lakšto

 

       vienuolyno užgeso varpai ir numėlo

       tarpeklių gelmė – ten vakaras jau karaliauja

       pasauly kur grumias kūnai su savo šešėliais –

       išsiskleist kituose iš naujo

 

       likimo hieroglifai šviesą palieka ant pirštų

       apniūksta žiedai – tik sau jie skambėti tegali

       nereikia varpų, kad nebylumą išgirstum

       kaip Visagalį –

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr.7 (liepa)