Michaelis Krügeris (g. 1943) – viena garsiausių šiuolaikinės Vokietijos literatūros gyvenimo figūrų, poetas, prozininkas, eseistas, solidžios leidyklos „Hanser“ vadovas ir literatūros žurnalo „Akzente“ leidėjas, apdovanotas daugybe Vokietijos ir kitų šalių premijų, nuoširdus Lietuvos bičiulis. Lietuvių kalba išleisti jo romanai „Himelfarbo sugrįžimas“ ir „Turino komedija“ bei eilėraščių knyga „Prieš pat perkūniją“. M. Krügeris ne kartą lankėsi Lietuvoje, daug padėjo rengiantis tarptautinei Frankfurto knygų mugei.

       Čia pateikiami eilėraščiai iš naujausio rinkinio „Po atviru dangumi“ („Unter freiem Himmel“, 2007).

 

 

 

 

       Obelis

 

       Pjaunama, šakose

       dar kybo dvylika obuolių.

       Varna gena

       nuo manęs mirtį.

       Sunkūs mąstymo žingsniai

       žolėj.

       Man pačiam kalbėti uždrausta.

       Kas iškalbėta nebuvo

       ilgai vysta pavėsy.

 

 

 

       Apie žolę

 

       Vaizduojamės, kad

       nusipelnėm jos ištikimybės.

       Žmonių paspirta

       paniekinamai

       ji vis atsitiesia greta

       grybų altoriaus.

       Spalis. Gervuogės

       juodina dieną,

       o paniurėlis vėjas

       kiekvieną kupstelį suvelia.

       Žolyne virpantis, tik

       tapytojai tave teisingai suprato.

 

 

 

       Traukiny

 

       Moteris priešais mane skaito knygą;

       kartais ji juokias balsu,

       kartais vėl žvelgia taip rimtai,

       lyg skaitytų apie aferą,

       galinčią jai pakenkti.

 

       Imu užrašų knygelę

       ir rašau jos istoriją:

       buvo kartą ėriukas,

       svajojęs būti vilku...

 

       Miunchene išlipau

       palikęs ją lekiančią savo nelemties pasitikti.

 

 

 

       Hotel Future

 

       Sveiki atvykę! Ar keliaujat,

       kad užmirštumėt nelemtį,

       ar tampotės ją su savim?

       Portjė veidas tas,

       kurio sielvartas jau atsižadėjo.

 

       Atmintinai žinau visus kambarius,

       šildymo vamzdžiuos kuždama „Iliada“,

       vien mirštantieji rėkia nuo karščio.

       Tai, ką dar lieka daryti:

       gelbėti, kas neišgelbstima.

 

       Gyvenu viršutiniam aukšte,

       prie balandžių. Už lango

       karščiuodamas skleidžias dangus.

       Laikas iškeliavo į tyrus,

       pas akmenis, niekad nemiegančius.

 

 

 

       Sutemos rudenį

 

       Nutyla laukinių karvelių riksmai,

       ir darosi šalta po medžiais.

       Bet girdžiu juos alsuojant. Visa,

       kas su mumis susiję, menkėja,

       ir mes patys traukiamės,

       lapams bekrintant. Jau nebesam

       vienas iš daugelio. Bet yra

       akis žiūrovo nešališko,

       pasirodanti, šakoms apsinuoginus.

 

 

 

       Žiūrint televizorių

 

       Vėjas keikės, sapne

       buvo vien pasliki numirėliai.

       Automobilis, ištyrinėjęs miesto lavoną,

       grįžo atgal į tylą.

       Išmokom kelis žodžius,

       kuriais įmanu klausytis.

       Dabar miestas dega, o liepsnos

       dreba kaip kūdikio rankos.

       Krantinė, visa nutūpta žvirblių,

       rodo kryptį į ateitį, laivas

       plaukia pro šalį, į jį pakrauti ėriukai,

       svajojantys būti vilkais.

 

 

 

       Prisiminimas

 

       Praamžiai namai, išsirikiavę

       pas gatves, mirštančias iš smalsumo.

       Kažkas kaime tvirtino,

       jausmai, girdi, plepalai.

       Tik jau negalvok apie tai!

       tarė mano senelis, nes

       dabar ateina žiema.

       Ėjom žuvų prisigaudyt

       prieš speigmetį. Tegu sau

       tie žmonės kalba, sakė jis

       žvelgdamas ilgu žvilgsniu,

       kuriame vien jausmai spurdėjo.

 

 

 

       Natiurmortas

 

       Degtukai, nudegę,

       ir batai, nebenorintys vaikščioti,

       jau nė nebegaminami.

       Užuolaida, šviesiai pakilus į Vakarus.

       Iš nakties vienuolynų

       neaiškūs balsai.

       Vėl keliais žodžiais mažiau,

       ir burna susiaurėjus,

       lyg labai įsiskaudinus.

 

 

 

              *

 

       Pasak orų prognozės, turėjo būti giedra,

       bet lijo ir lijo, terasoje vyko

       purslų burbulingas koncertas. Tada?

       Žiūrėjau į varnas, į gaują vaikėzų

       be galo senais balsais, senas skardines surūdijusias

       spardančių gatvėj; bet kvailas mąslumas

       nieko neduoda, jei tu negali

       gyventi, kaip dera. Tarpulangy dvi grigalinės

       bitės, bylojančios vien apie save.

 

       Jei išleisiu, jos taps lietaus aukomis,

       bet kambary jų kęsti nenoriu.

       Tada?

       Sėdėjau sau su kailiniais, kandžių sukapotais,

       ir žiūrėjau, kaip mano gyvenimas dingsta archyve.

       Kažkur juk skaičiau, kad Dievas, turint galvoj jo turtus,

       tikras šykštuolis. Tas teisybė – galėjo, galėjo

       paaukoti bent vieną spindulį.

 

 

 

       Kometa

 

       Kometa vėl pasirodė –

       šviesi (kaip ilgai nesurastas žodis)

       skrieja ji tiesiai į mus.

       Jai nėra ko bijoti.

       Vėjas žolę šukuoja be rūpesčio.

       O mes ieškom miestų,

       kuriuose nenorim numirti.

 

       Iš vokiečių k. vertė Antanas Gailius

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr.3 (kovas)