Mintis po minties, vienas darbas po kito, žingsnis po žingsnio,
step by step6, o taip elgtis vertė liūdnas vidinis nusiteikimas bei dvasinis pakilimas, keistas, seniai prarastas ir naujai gimęs poreikis veikti, darbuotis, įrodyti sau ir dar kažkam, kad tas ištikimas šuva buvo ne tik jo draugas, bet ir likimas, Rokui Trupinėliui padėjo be didelių pastangų susirasti visus laidotuvėms reikalingus reikmenis ir netrukus vėl ateiti prie reklaminio stendo „Nauja! „IKI“ – 600 m“. Moirio palaikai buvo nepaliesti, nors kažkieno nususęs rainas katinas iš atokiau su pasitenkinimu ar pavydu stebėjo savo amžiną priešą, tapusį lavonu. Rokas Trupinėlis jį nubaidė kojos treptelėjimu ir ėmėsi darbo. Ir tuojau pat pasigailėjo, kad anksčiau prie jau atšalusio Moirio kūno nepriglaudė jo sustingusių kojų. Dabar jas reikėjo kone laužte laužti, bet šiaip taip kojas sulenkė, virvele pririšo prie viso kūno ir gana lengvai negyvėlį įgrūdo maišan, ant kurio didelėm juodom raidėm buvo parašyta: „Made in England“. Beliko tik palaikus nunešti į kapines ir palaidoti. Nešdamas Moirį jis vėl prisiminė, kad žmogus yra Būtybė, kuri laidoja. Ir tas prisiminimas jam suteikė naujų jėgų darbui užbaigti. Manding, padėjo ir mėnulio veidas, kurio anksčiau lyg ir nebuvo matyti. Dabar jis žvelgė iš aukštybių kažko labai patenkintas, pilnas ir skaistus, lyg sočiai papietavęs ir burną paskalavęs kleboniška taure vyno dvasiškas tėvelis, nors netoliese kaupėsi grėsmingi, krauju ir pūliais pasruvę debesys. Bet labiausiai Roką Trupinėlį nustebino tyla. Jeigu anksčiau kapinių tyla jam atrodydavo kažkokia ypatinga, gyva ir kupina neišsakytų ir sustingusių žodžių bei minčių, pasiruošusi žmogų sukaustyti, sugniuždyti, pažeminti ir kartu paruošti, įkvėpti atgailai, tai dabar jis tarėsi girdįs, kaip irsta numirėlių kūnai, apsinuogina jų kaulai ir viskas virsta žeme ir niekuo. Šį kraupų nykimo jausmą dar didino šešėliai, pilni ataušusių atodūsių ir sustingusių dejonių, jie kiekvieną akimirką galėjo it votis pratrūkti ir viską užlieti nauja sielvarto magma. Tačiau Rokas Trupinėlis skubėjo ir neleido, kad toji byla jį užliūliuotų, paskandintų prisiminimuose, meditacijose arba sukaustytų judesius ir mintis. Jis čia atėjo tam, kad atliktų savo žmogiškos būtybės pareigą – ne per daug malonią, bet būtiną, – ir tik paskui galvotų apie pelnytą laisvę ir poilsį. Jis niekada sau neleis, kad Moirio palaikus po visus pasaulio kampus ir kampelius išnešiotų paukščiai, vabalai, žiurkės ir kirminai. Be to, tokios slaptos, vienišos laidotuvės jam ne pirmiena. Juk buvo laikotarpis, kai šitaip nakčia, tik be mėnulio ir įprastos kapinių tylos – naktys tada būdavo kupinos nerimo ir paslaptingų garsų, kraupių darbų ir šunų lojimo, – ir daug labiau baimindamasis ir rizikuodamas, jis kartu su gerąja ir nepailstančia Laidotuvių Motina „pavogė“ ir palaidojo ne vieną partizano lavoną, išniekintą ir numestą miestelio aikštėje ar prie bažnyčios šventoriaus tvoros. Ir nieko. Nors vėliau visas enkavėdistų garnizonas kartu su stribų šutve kiaurą savaitę šukavo miškus ir krūmynus, valstiečių sodus ir daržus, krėtė pirkias ir kūtes, daržines ir pirtis, rausėsi komodose ir spintose. Ir kaip nesiuto, kaip nesidraskė, bet „vagišių“ nesučiupo. Rokas Trupinėlis apie visus šiuos nakties žygius, atliktus kartu su Laidotuvių Motina, pašaliniams dar neprasitarė. Tai žinojo tik patys artimiausi jam ir Laidotuvių Motinai žmonės. O kadangi ir jų dauguma jau po žeme, tai dabar apie tuos žygdarbius žino tik vienas kitas patikėtinis. O šiandieninis Roko Trupinėlio žygis, palyginus su anais, yra tik šešėlis, menkniekis, nors, ko gero, ir nemažesnį graudulį ir širdgėlą keliantis. Be abejo, abejonė kirbėjo. Gal ir nėra labai gerai, kad į pašventintą kapinių žemę keturkojį kiša? Bet, kita vertus, argi šuva ne žmogaus draugas? Juo labiau, kad tas žmogaus draugas pačia savo žūtim įrodė, kad sugeba kaip niekas kitas jam tarnauti ir pasiaukoti. Žodžiu, būti ištikimas iki paskutinio atodūsio. Juk ir senovės lietuviai, į kuriuos Rokas Trupinėlis tarėsi atsigimęs ir į kuriuos norėjo būti visapusiškai panašus, savo tautos didvyrius pasiųsdavo į dausas per švarinančias laužų liepsnas kartu su jų žirgais ir medžioklių skalikais. O be to, šuva drąsiai ir nebaudžiamas lenda ne tik į gryčią ar seklyčią, bet ir į bažnyčią, ir niekas nelaiko to dideliu nusikaltimu, juo labiau – mirtina nuodėme. Tegul žmogaus draugui nebūna paslaptis ir tai, ką tas žmogus daro susikaupimo ir maldos metu. Ir dėl tokio šunelio smalsumo ar žingeidumo niekas nesikrausto iš galvos. Tad ir dabar jis, Rokas Trupinėlis, savo Moirį nuneš ir pakas ten, kur jau palaidotas jo pirmasis šeimininkas, kurį jis taip graudžiai kauksmu apraudojo. Užkas ir jokios įtartinos žymės nepaliks. Ir niekam nė į galvą neateis mintis, kad po ta balta kalija, kuri panaši į pražiotą senio burną, amžinu miegu miega ne tik žmogus, bet ir geriausias, ištikimiausias jo draugas.
       Kažkur, atrodo, čia pat, nematomas laikrodis išmušė devynis kartus. Kiekvieną dūžį Rokas Trupinėlis jautė visu kūnu, bet ypač rankų delnais ir pirštais, kurie buvo prisilietę prie Moirio palaikų. Tapo nejauku. Mat jis nežinia nuo kada baiminosi, kad žmogų gali palaidoti per anksti. Per anksti net po trijų dienų budynių. O jei atsigaus? O jeigu duobėje pabus? Ir štai jis privalo laidoti dar prieš tris ar penkias valandas gyvą buvusį padarą. Tegu Moiris ir ne žmogus. Bet vis tiek... Gal dar luktelėti? Bet kur? Ką veikti? Budėti? Prie šuns? Per maišo drobę paglostė Moirio galvą ir įsitikino, kad ji šalta kaip ir žemė. Iš žemės atėjęs, į žemę ir vėl nueisi! Ir tuo pačiu metu Rokas Trupinėlis pagalvojo, kad kapinėse jame užsnūsta ar numiršta kritikos ir Teisybės ieškotojo jausmas ir talentas. Už kapinių mūro sienos lieka net ir tokia aksioma: „Kol pasauly Mamona viešpataus, tol teisybės Don Kichotas nesulauks“. Todėl čia, mirusiųjų mieste, viską priima taip, kaip yra ir negali kitaip būti. Šita išsipildymo ir pilnatvės sintezė visada pažadina didelį atlaidumą ir ryžtą daryti visiems gerą net prieš savo žmogišką norą bei valią. Kapinėse kažkas nuo jo tarsi atplyšta ir nukrenta it suragėjusi oda, luobas ar pluta, jis tampa toks kaip ankstyvoje jaunystėje – be patirties, be melo ir klastos. Ir tik gatvėje vėl tampa toks kaip KITI – svetimas sau ir nesuprantamas visiems. Net chuliganų gatvėje užpultas, jis priešinasi gindamas ne save, bet KITĄ. Kapinėse, kur medžiai gedulingai susikaupę, mirtis pavirsta laukiamu poilsiu, o žmogžudiškas kaifas – saliamonišku gestu. Kapinės jam neretai padeda suprasti ir tai, kas nesuprantama, padaryti tai, kas nepadaroma, atleisti tai, kas neatleidžiama. Mirusiųjų mieste siela nuskaidrėja, kūnas pailsi, sielvartas sumažėja, net prakeikimas nušvinta kitokia šviesa ir atrodo kaip pažinimas. Kapinėse jis pasijunta pats savimi, paklūstančiu be prieštaravimų kategoriškajam imperatyvui: SPRĘSK PROTU, VADOVAUKIS SĄŽINE!
       Rokas Trupinėlis ėmėsi darbo: viskas buvo apgalvota. Krepšelius, gėles su vazonėliais, vainikus, nesudegusias žvakes patraukė į šalį ir kauburėlio kojūgalyje išrausė ne per didžiausią, bet gana gilią duobę. Tačiau prieš nuleisdamas Moirio palaikus į duobę, jis staiga pajuto neatšaukiamą būtinybę dar juos ištraukti ir suvynioti į švaresnį drabužį, negu tas senas, nors ir išpurtytas maišas. Nedvejodamas nusivilko puspaltį, švarką, megztinį, nusirišo kaklaraištį ir nusitraukė viršutinius marškinius, kurie irgi dievaži buvo nekokie, bet laidoti tiko geriau negu senas zuperinis maišas „Made in England“. Kaip kūdikį suvystė Moirį, pabučiavo į keistai pasmailėjusį ir pašiurpusį pakaušį, nusišluostė skiausčiu delnu ašarą ir įleido palaikus į duobę. Birų smėlį subraukė kone iš karto abiejų rankų plaštakom ir pritūpė pailsėti. Ir vėl jį prislėgė ta keista, paslaptingai ošianti tyla. Išsitraukė iš kišenės butelį su „vaistais“, atsuko kamštelį ir ilgai pasigardžiuodamas gėrė. Tuščią butelį padėjo prie kojų ir užsimerkė.
       Nežinia kiek laiko Rokas Trupinėlis taip nei gyvas, nei miręs tūnojo klupsčias ir klausėsi tyla tapusios Moirio bylos ir trumpos draugystės su juo. Klausėsi tol, kol tyla susiliejo su ledine mėnulio šviesa. Bet tą šviesą užgožė trys šešėliai, kurie po sekundės kitos pavirto dviem vyrais ir viena moterim. Rokas Trupinėlis ne be pastangų praplėšė akis ir įsižiūrėjo: visi trys džinsuoti, su madingom odinėm striukėm, raštuotom vilnonėm kepuraitėm, tamsiais akiniais, kone vienodo ūgio. O vienas iš jų buvo net kažkur matytas. Tuo pačiu metu, kai šešėliai pavirto žmonėmis, pasigirdo ir aiškūs, aidūs lyg kokioje bažnyčioje, kupini nuostabos, piktdžiugos ir patoso žodžiai:
       – Žiū, senis besmegenis!
       – Štai kas vagia nuo mūsų kapų gėles!
       – Vagia ne tik mūsų gėles, bet ir mūsų jausmus, mūsų emocijas, – vyriškių žodžius patobulino moteriškė Monos Lizos veidu.
       Rokui Trupinėliui iš pradžių atrodė, kad tie žodžiai taikomi ne jam, todėl net nepasijudino iš vietos – kaip sėdėjo pusiau klupsčiom, taip ir liko sėdėti. Tik jo akyse kiek apsiblausė buvęs linksmas ir patenkintas mėnulio veidas.
       – Prisisiurbia „Trejų devynerių“ ir žygiuoja į kapines gėlių vogti. Ne, tokiam parazitui negali būti pasigailėjimo.
       – Argi tau, tėveliuk, nesudreba rankelytė dirbant tokį šventvagišką darbą? – tyčiojosi moteriškas balselis.
       – Kur jam sudrebės – tik pažvelk, kaip jo barzdelė dailiai apgenėta, – tarė vyriškis iš kairės. – Tikras Smetonų Antanėlis. Argi tai ne įrodymas, kad jo galūnės mielai atlieka ne tik niekšišką, bet ir ponišką darbą.
       – Toks gražus, patriarcho išvaizdos senukas ir toks... išsigimimas, nužmogėjimas, – samprotavo moteriškaitė. – Baisu! Siaubas!
       – Socializmo išpera – iš oro raudonas, viduj lavonas, – pareiškė subjektas iš dešinės.
       – Iš oro išdžiūvęs, viduj supuvęs.
       – Galva puiki, širdis kraupi, – visi jie demonstravo ne tiek jam, kiek savo išmintį, retoriką, samojų sau. O paskui matydami, kad Rokas Trupinėlis nereaguoja į jų gražbylystę ir patyčias, suskato vienas per kitą jį klausinėti, tardyti:
       – Iš kur tu toks, zombis, atsiradai?
       – Ar tiki, tėvuk, Viešpatį Dievą ir amžinąjį gyvenimą?
       – Kada paskutinį kartą vedei ožius parduoti?
       – Bet kaip tu, senelyti, šventvagiškai vogdamas, rizikuodamas, numirėlius ir vaiduoklius provokuodamas, sulaukei tokio garbaus amželio? Pasidalyk patirtim.
       – Taigi atsakyk panelei, kiek metų jau tarnauji šėtonui?
       Rokas Trupinėlis atkakliai tylėjo, nors viską girdėjo ir buvo sąmoningas. Tik jam atrodė, kad visa tai jo neliečia, kad tai, kas čia vyksta, vyksta sapne.
       – O gal jis kurčnebylys?
       – Atrado kurčnebylį – jis satanistas. Kiek jau nusiaubei kapinėlių? Kiek nuvertei kryžių? Sudaužei paminklų? Nujojai vainikų? Na prisipažink!
       Rokas Trupinėlis vis dar nepravėrė lūpų. Vargu ar jis iš viso begirdėjo tuos įžeidinėjimus, tuos paikus klausimus, tuos kaltinimus ir spėliojimus. Rasi ir dėl to nekreipė į juos jokio dėmesio, kadangi iš galvos neišėjo mintis, ar įsidėjo tuos degtukus, kuriuos buvo suradęs virtuvės stalo stalčiuje. Prisiminė tik tiek, kad juos laikė rankoje ir negalvojo, kam jie bus jam reikalingi. O dabar degtukai tikrai praverstų.
       – Ar ne laikas būtų senį jau pakalbinti ne lietuviškai, o holivudiškai? – pasiūlė tasai, kuris pradėjo pokalbį. Jam džiaugsmingai pritarė Mona Liza ir nusiėmė akinius, tarsi geisdama mirusiųjų mieste visus nustebinti ne tiek paslaptingumu kiek vitališkumu bei grožiu. Ir iš tikrųjų mėnulio šviesoje be tamsių akinių ji panėšėjo į žalsvai auksinę fėją, išnirusią iš Vrubelio paveikslo rėmų.
       Dabar tyla pasiekė apogėjų, sustingo net linksmas ir kažkuo labai patenkintas mėnulio veidas, bet virš kapinių pakibo lemtingos grėsmės nuojauta. Ir tą grėsmę jautė ne tik gyvi padarai, sulindę į savo olas ir plyšius, bet ir negyvi daiktai – kryžiai, paminklai, antkapiai, jau nekalbant apie medžius ir medelius. Jie grūdosi vienas prie kito, tarsi ruoštųsi taip susibūrę atremti galimą smūgį – nematytą, negirdėtą, neregėtą. Laukė to smūgio kaip kulminacijos, kaip visos egzistencijos įprasminimo ar paneigimo ir Rokas Trupinėlis. Laukė susikaupęs ir sukandęs dantis. Laukė taip, kaip prieš kupetą metų laukė, kai per šėlstančią pūgą palydėjo dar mažą Jotvingą į mokyklą, kur jis, vos tik nusipurtęs sniegą ir rūbinėj palikęs paltuką ir ausinukę, ilgu ir tuščiu koridorium nukūrė į savo klasę. Jis, tėvas, stovėjo prie didelio mokyklos lango, už kurio dangus maišėsi su žeme, ir žiūrėjo. Stovėjo prie tirtančio, krūpčiojančio stiklo, žiūrėjo ir laukė, bene Jotvingas, prieš įsmukdamas į savo klasę, dar atsigręš, jųdviejų akys susitiks, ir jis, vaiko tėvas, sūnaus lūpose perskaitys: „Tėtuk, tu kietas“. Ne, nesulaukė. O va dabar sulaukė iš tos... trijulės. Galingas ir taiklus smūgis Roką Trupinėlį parbloškė šalia naujo kapo, padrikai papuošto gėlėmis ir vainikais. Jis suspėjo pamatyti tik pažirusias iš akių auksines, sidabrines žiežirbas ir juodus paukščius, lesančius mėnulį ir užtemdančius dangų. Ir dar suspėjo prieš įsikniaubdamas veidu į žemę, į tą ką tik supiltą kauburėlį, pagalvoti: gerai, kad jie neatėjo anksčiau – aš savo pareigą atlikau. Nejautė nei baimės, nei skausmo, vien tik keistą gniuždantį liūdesį, kad Jotvingas tąsyk neatsigręžė ir jųdviejų akys nesusitiko.
       Roką Trupinėlį pažadino šaltis. Tačiau ir sąmonę atgavęs, ir akis praplėšęs jis pirmiausia pamatė ne savo šąlančias kojas, o tris žvirblius, bestrikinėjančius netvarkingai sudėtose gėlėse ir žalumynuose. Jo širdis pašoko iš džiaugsmo ir netikėtumo, ir jis nežinia kiek laiko negalėjo atplėšti akių nuo tų seniai regėtų pilkuonėlių. Jeigu tuo metu kas nors būtų jo paklausęs: „Kas tau, Rokai Trupinėli, didžiausią įspūdį padarė per pastaruosius devynerius nepriklausomo gyvenimo metus?“, jis nedvejodamas būtų atsakęs: „Žvirblių atgimimas“. Bet tuojau Rokas Trupinėlis nustėro pamatęs iškastus ir nuogai išrengtus Moirio palaikus. Viena šuns akis buvo kiek pramerkta ir skausmingai žvelgė į chaosu paverstą buvusio šeimininko amžinojo poilsio vietą. Moirio pakaušis buvo dar labiau pasmailėjęs, pašiurpęs ir atrodė kaip fantastinio paukščio kuodas. Rokas Trupinėlis žvelgė į tą keistą kuodą tol, kol suprato, kad dabar svarbiausia iškastą Moirį palaidoti iš naujo. Tačiau vos tik pasijudino, visą kūną nusmelkė baisus skausmas. Todėl jam nieko kito ir neliko, kaip žiūrėti, kas dedasi aplink, kaupti jėgas ir pamėginti apsiprasti su tuo visą kūną persmelkiančiu skausmu. Visa laimė, kad jis dar iš to meto, kai dieną klajodavo, o naktį nemiegodavo, buvo pramokęs įsakinėti pats sau. Ir tai jam labai praversdavo. Net ir tada, kai suremdavo fiziniai ir dvasiniai skausmai. Ypač įsigudrino nukreipti nuo skausmo dėmesį. Sakysim, pasiunta dantis, subjursta pilvas ar širdis, o jis persikelia mintimis į filosofinį Neigimo neigimo dėsnį ir sukandęs dantis ima jį iliustruoti, įprasminti savo nuotykingo gyvenimo pavyzdžiais. Ir padeda: netekęs visuotinio dėmesio, skausmas pamažu susigėsta ir pavirsta iš imperatoriaus... manipuliatorium. Taip buvo ir šį kartą – Rokas Trupinėlis nukreipė mintis nuo skausmo į... skubėjimą. Į kokį skubėjimą? Tokį, kuris žudo žmogų dabar ir čia, o visai pražudys ateity. Tik pagalvokit – užuot pažinęs ir perpratęs tai, ką jau yra atradęs ar sukūręs, žmogus lyg akis išdegęs bėga ir bėga prie naujų atradimų ir išradimų. Vis skuba ir skuba. Skuba gyventi, skuba viską patirti, skuba pagarsėti, skuba praturtėti, skuba svaigintis, skuba nuodytis, skuba pasenti, skuba viskuo nusivilti... Skuba įteisinti ir pasmerkti, skuba legalizuoti ir uždrausti, skuba privatizuoti ir dezorganizuoti... Skuba balsuoti ir klonuoti... Skuba, skuba... O paskui, atsikvošėjęs ir susiprotėjęs, skuba viską griauti, naikinti. Argi ne taip atsitiko su atominėm elektrinėm, su nepaklusniais globalistams miestais, su raketomis, turinčiomis branduolines galvutes, su amžinosiomis vertybėmis, kurios dar vakar žmogui padėjo prasmingai gyventi ir ramiai mirti? Tasai nutrūktgalviškas skubėjimas, o ne kas kitas yra mūsų tikrasis prakeikimas. Ir pamažu Rokas Trupinėlis taip įsismagino, įsismarkavo, kad visa galva užvirė kaip košės puodas, o aštrus skausmas, tas dieglys, varstęs visą kūną, pritilo, ištirpo ar pasislėpė. Todėl pasirėmė abiem rankom į žemę ir ieškojo tos vietos, kur vakar žydėjo kalijos žiedas. Deja, jo nebebuvo. Nebebuvo ir kelių prašmatnesnių vainikų. Sumažėjo ir vazonėlių su žydinčiomis gėlėmis skaičius. Ėmęs judėti ir įsidėmėti, vėl pajuto kojose šaltį. Nusviedė palaikius batus, nusimovė kojines ir abiem rankom ėmė masažuoti, trinti pamėlusias papades. Trynė tol, kol pradėjo streikuoti, permušinėti širdis. Akyse ėmė tavaruoti. Bet į kojas pamažu grįžo šiluma, o rankos pasidarė raudonos kaip chirurgo pirštinės. Tik dabar pasijuto esąs kone plikas ir virpantis kaip epušės lapas. Pamatė išmėtytus viršutinius drabužius – švarką, puspaltį, šaliką, beretę, pusbačius, piniginę, o zuperinis maišas su užrašu „Made in England“ buvo įmestas į duobę, iš kur buvo ištrauktas Moiris. Tapo aišku, kad užpuolikai, tie džinsuotieji, visur ieškojo, drabužius kratė tikėdamiesi rasti pinigų, bet kodėl jiems užkliuvo Moirio palaikai? To Rokas Trupinėlis neįstengė suprasti. Matyt, sukėlė jiems įtarimą keli kraujo lašai ir ką tik sukasta žemė.
       Apsimovė kojines, apsiavė batus, vargais negalais atsistojo ir šlubčiodamas iš lėto apėjo išdraskytą kapą; aštrių skausmų, kokių nors dieglių nebejautė, bet vis dėlto hipnotizuodamas save nuolat kartojo: „Gera buvo nebūti, bet neatlikta pareiga verčia būti“. Ir dar kurį laiką vaikštinėjo. Baigęs rinkti išmėtytus daiktus pagalvojo: „Šitą chlamą aš šiaip taip surinkau, bet kas surinks ir į vieną daiktą sudės mano išdraskytą gyvenimą?“ Nebent tai padarys ramus, sukauptas neskubėjimas. O kiek dar tam neskubėjimui liko laiko?
       Bevaikštinėjant pamažu sutvirtėjo žingsnis ir širdis nustojo maskatuoti ir streikuoti. Visas dėmesys dabar susikaupė prie Moirio palaikų. Ne, Moirio jis čia nebelaidos! Ilgai nebegalvodamas ir nesvarstydamas, sugrūdo Moirio palaikus į zuperinį maišą „Made in England“ ir užsirūkė. Galvoje prašviesėjo. Tik sąmonę slėgė ir širdį alino, draskė vienintelis rūpestis, kur dabar palaidoti Moirį? Juk žmogus, nepaisant visų negandų ir prakeikimų, yra Būtybė, kuri laidoja. Pamažu apsistojo prie minties, kad protingiausia būtų vėl nukakti ten, kur vakar palaidojo suvyniotą į „Lietuvos ryto“ dienraštį tą nežinomą juodą šunytį, užkopti ant to kalnelio ir šalia vieno negyvėlio užkasti ir kito palaikus. Tačiau nežinia, kodėl ši gera idėja Roką Trupinėlį taip sujaudino ir sukrėtė, kad jis ėmė virpėti tarsi drugio krečiamas. Ramindamasis kartojo: „Nieko, nieko – pasidariau emocijų vagim, pasidarysiu ir šunų palaikų duobkasiu“. Ir taip daug kartų. Ir vis dėlto nuovargis buvo dar toks didelis ir nuožmus, kad privertė atsisėsti ant artimiausio kapo kauburėlio. Atsisėdo ir pro pagyvėjusių minčių ir išryškėjusių kryžių bei antkapių mišką žvelgė, kaip rytuose vienas debesis darėsi vis panašesnis į kruviną tvarstį, nuplėštą nuo mirtimi paženklintos žaizdos. Bežvelgdamas į tą keistą debesį prisiminė, kad vakar rytą eidamas matė prie kapinių medžio vaikišką vežimėlį, kuriame buvo paguldyta išplėštom akim, nuogu pradurtu pilvuku vienakojė lėlė. Šis prisiminimas Rokui Trupinėliui suteikė naujų jėgų ir jis... pakilo. Nešinas savo našta jis nusliūkino į įsidėmėtą vietą, surado tą vaikišką vežimėlį, išbandė, kaip jis važiuoja – važiavo cypdamas ir girgždėdamas, ir Rokas Trupinėlis šalia sužalotos lėlės paguldė Moirio palaikus.
       Nustūmęs vežimėlį su tuo keistu kroviniu iki Šventųjų Petro ir Povilo bažnyčios, kurioje vakar regėjo Laidotuvių Motiną, bet nesuspėjo jos rankos paliesti, Rokas Trupinėlis pasuko į šalį ir sustojo. Anapus upės, kur beveik nebuvo medžių, tik vieni ant kitų grūdosi mūrai, miestas atrodė kaip didžiulė sugriauta tvirtovė, po kurios labirintus vaikštinėja žibintais nešini įsibrovėliai ir ieško gyvųjų ir mirusiųjų, kad galėtų iki soties, iki žagsėjimo žudyti, o paskui laidoti. Pamiršęs viską pasaulyje, Rokas Trupinėlis žvelgė į pabudusį ir kažkur nutrūktgalviškai skubantį miestą, kol vėl prisiminė mintį, alinusią ir stiprinusią jį kapinėse. Kodėl tas žmogus taip skuba? Skuba! Skuba! Ir gyventi, ir pasenti, ir atrasti, ir prarasti, ir pasmerkti, ir išteisinti, ir išaukštinti, ir pažeminti, ir žudyti, ir laidoti... Kada gi pagaliau jis sustos ir sau, ir kitiems pasakys:
       – Skubėkime ne kojomis, o galva.
       Vos tik spėjo Rokas Trupinėlis taip pasakyti, prie jo sustojo policijos mašina. Iš jos išlipo du uniformuoti vyrai. Vienas jų atidavė jam pagarbą ir paklausė:
       – Jūs būsite Rokas Trupinėlis?
       – Toks esu, o ar būsiu, dar nežinau.
       – Eikite su mumis, – pasakė antras policininkas ir uždėjo jam geležinius antrankius.
       – Kur mane vedate? – paklausė Rokas Trupinėlis.
       – Ne mūsų reikalas.

       Vilnius, 1995–2000


       ________________
 
       1 Be pykčio ir šališkumo, objektyviai (lot.).

       2 Padėtis be išeities (lot.).

       3 Geriau raudonas negu lavonas (angl.).

       4 Šalin prancūzų filosofiją ir istoriją! (Pranc.)

       5 Kiekvienam savo (vok.).

       6 Žingsnis po žingsnio (angl.).