„Labo mums ryto. Šį kartą, – sakau, – rimtai kalbu, nes jeigu labas rytas iš viso būna, tegul bus šį kartą, todėl kad, jei šį kartą nebus, tai ir tau, ir man galas, pone Vahinakai, garantuotas galas!“ Aš valausi drabužius, grandau nuo jų purvą, o Vahinakas daro mankštą. „Kamuokis, – sakau, – nagi štai taip kamuokis, kad būtum sveikas, jiems dėl tavęs jau seilės varva, svajoja apie poeto kepsnį, chašą iš poeto kojų.“ Juokiasi, taip užkrečiamai juokiasi, kad net man smagiau. „Atrodai labai linksmas, pone Vahinakai“. – „Po kiekvieno skrydžio, – sako, – pasijuntu tarytum įgavęs naujų jėgų“. – „Įdomu, kaip?“ – „Jaučiu savyje laisvę, ar žinai, kaip tai būna?“ – „Ne, nežinau“. – „Laisvė, – sako, – suteikia man sparnus“. – „Sapne“, – priduriu. Sustojo, atsiduso: „Taip, sapne“. Čia mano galvoje lyg kažkas spragtelėjo: „Palūkėk, – sakau, – o ar negali būti, kad mes dabar esam sapne – tavo, mano arba abiejų, kas įtikins, kad mes dabar nesapnuojam?“ – „Turi fantasto vaizduotę“. – „Kieno tokio?“ – „Fantasto, Žiulio Verno, – sako, – turbūt žinai“. – „Kaip aš Žiulverno nepažinsiu, šito niekšelio iš Sari Taho⁷, kito tokio sukčiaus nėra, taip apmulkins, kad patikėsi, jog gerą biznį suka, o iš tikrųjų jam rūpi tik čiupti ir sprukti. Aš, pone Vahinakai, rimtai kalbu – kaip įrodysi, kad mes dabar nesapnuojam?“ – „Tuo, kad aplink mus – tikrovė“. – „Kai kartu skridom, tai buvo netikra? Ne, – sakau, – mudu dabar sapnuojam. Na gerai pagalvok, ar gali būti, kad vienas gudročius užliptų ant stogo ir nebegalėtų nulipti, o kitas gudročius patikėtų, kad anas tikrai dūsta nulipęs, taip nebūna, pone Vahinakai, mudu dabar sapnuojam“. – „Mielas Vaharšakai, sapne mudu skridom – ar kada matei, kad žmogus skraidytų?“ – „Tai tu pats netiki, kad skraidai, ir tu, kaip tas Žiulvernas, mane mulkini? Dovanok, kad su juo lyginu, tu padorus žmogus, o jis – sukčius, bet dėl tų tavo pastarųjų žodžių širdį suspaudė – skraidėm sau, ar blogai buvo? Tuščiai nesiginčykim, – nesvarbu, ar sapnuojam, ar ne, svarbu, kad susikalbam ir suprantam vienas kitą, juk taip?“ – „Teisingai“. – „Kai mudu skridom Masisų link, – sakau, – kartu skridom ir, rodos, taip pat supratom vienas kitą, ar ne?“ – „Taip“. – „Tai va ir dabar nesvarbu, ar miegam, ar ne“. – „Taip, – sako, – Borchesas rašo: „Tu ne pabudai, o sapnuoji ankstesnį sapną, o tas ankstesnysis yra dar ankstesniame sapne ir taip toliau“. – „Šito tai nepažįstu“. – „Tai – didis rašytojas“, – sako. „Tikrai didelis, – prisipažįstu. – Dieve duok jam sveikatos; gyvenimas – tikra sapnų virtinė: ir pats nežinai, kada tu skrendi, o kada į šūdą krenti, ir pabudimo nėra… Dovanok, bet argi pašvinkęs sąvartynas – tai rožynas? Beje, dabar prisiminiau, tavo kojos per pirmą pasiskraidymą smirdėjo taip pat, kaip aš dabar“.
       Patekėjo saulė, ir taip gražiai, kad žmogus, norom nenorom, užmiršti blogas mintis. Aplinkui tokia ramuma, o Masisų gražumas! „Ar yra pasaulyje dar tokia tauta, kuri mylėtų Masisus taip kaip mes, pone Vahinakai?“ – „Ne, – sako, – turbūt nėra, mums jie reiškia kažką kita“. – „Teisingai, visai ką kita, gerai padarei, kad nepasakei – geriausia, kaip amžinatilsį mano tėvas sakydavo, yra tai, kam vardo nesurandi. Išmintingas buvo žmogus. „Vaho, – sakydavo, – šoferis esi, važinėji, pasaulio pamatai, ar kada regėjai ką nors tokio, kas tau žadą atimtų?“ – „Kad ne, tėvai, bene aš koks neišmanėlis?“ Jaunas buvau, iš kur tiek supratimo turėsiu, kad žadą atima ne dėl neišmanymo, o dėl širdies. Taigi, pone Vahinakai, bepigu tau, gali nulėkti prie Masisų, kada tik pasiilgsti“. – „Sapne, Vaharšakai“. – „Tu ir vėl tą patį? Nieko nebus, koks tau čia sapnas, ar kada girdėjai, kad žmogus sapne į šūdą įkristų, atsiprašau, į bėdą patektų, kitas jį išgelbėtų, paskui susėdę vienas kitam tą patį sapną papasakotų. Ir tai – ne pirmą kartą“. – „Sutinku, tegul bus, kaip tu sakai, Vaharšakai“. – „Ne, brolau, man nereikia, kad nusileistum, – arba taip, arba ne“. – „Taip, Vaharšakai, taip“. – „O jei taip, tai išmesk iš galvos nesąmones apie sapnus. Tu, pone Vahinakai, skraidai ir turi skraidyti“.
       Saulė pakilo aukštyn, mudu sėdim, aš po truputį gurkšnoju, tik žiūriu – kieme sumaištis. Žvelgiu žemyn – lyg ir kvartalo viršininko mersas, jam iš paskos – policijos viršininko Chačo hundai. Išlipo – tikrai jie, ir ne vieni, su jais dar kažkokie žmogystos. O Įkyreiva prie įėjimo juos pasitinka taip, sakytum, pats prezidentas atkeliavo. „Pone Vahinakai, – sakau, – jie apsireiškė, dovanok, užsišnekėjom, pamiršau, kad kvartalo viršininkas ketino tave šiandien pagerbti“. – „Vaharšakai, reikia butelį su stikliukais paslėpti ir atidaryti duris“. – „Paslėpti – aš ne prieš, paslėpsim, kad akių nebadytų, bet dėl durų – nežinau; gal, – sakau, – pirma sužinokim, ko atėjo, paskui atidarysim“. – „Jis – pareigūnas, valstybės atstovas, jam patikėtoje teritorijoje turi teisę būti ten, kur mano esant reikalinga“. – „Kaip išmanai, tai ne mano buto durys, čia tu šeimininkas, bet atsarga gėdos nedaro“. O pats galvoju: atvyko ne koks piemuo, pats kvartalo viršininkas, tegul įeina, gal turi ką pasakyti, gal tik tas Chačo buvo sumanęs mano minkštimus jam nunešti, gal viršininkas visai ne toks, jei sužinotų, kokią mėsą Chačo jam ketino atgabenti, vietoj nutrėkštų. „Bet kokiu atveju, – sakau, – tu, pone Vahinakai, pastatyk tą kėdę ir sėdėk kaip visada, tu ne koks vaikigalis, kad išsitemptum priešais jį, tu – skraidantis žmogus, nepamiršk to.“ Vahinakas manęs paklausė, atsisėdo. Kai į duris pabeldė, priėjau, klausiu: „Kas ten?“ – „Atėjo ponas Gagatianas, atidarykit!“ – „Kas tas ponas Gagatianas?“ – „Kvartalo viršininkas“. – „Bet balsas tai tavo, Įkyreiva“. – „Atidaryk, Vaho, sakau tau!“ – „Kol tavo balsą girdėsiu, neatidarysiu“. – „Nekvaršink galvos, Vaho, atidaryk!“ – „Chačo, bene tai tavo balsas, o tu ko atkeliavai?“ – „Atidaryk, sužinosi“. – „Ne, – sakau, – jei ponas kvartalo viršininkas atvažiavo, noriu jį išgirsti“. Ir girdžiu: „Vaho, tai aš, kvartalo viršininkas, atidaryk!“ – „Mano vardas, – sakau, – Vaharšakas“. – „Niekus pliauškia, – girdžiu Įkyreivos balsą, – ir pase jo vardas – Vaho“. – „Nusprendžiau pasikeisti vardą, – sakau, – jau padaviau pareiškimą, taigi, nori ar nenori, mano vardas – Vaharšakas“. – „Pone Vaharšakai, – sako kvartalo viršininkas, – prašau atidaryti duris“. – „Mielai, pone viršininke, tuojau pat!.. Atsiprašau, ta bjaurybė giliai įsmigo, aha, jau lyg ir išsitraukia!“ Ištraukiau anteną, duris atlapojau: „Prašom!..“ Įėjo, rajono viršininkas – pirmas, toks išvaizdus, padorus vyras, jam iš paskos Chačo, dar keli jauni vyrai ir Įkyreiva. Visi seka paskui viršininką, o tas – nesuprantu: ar nemato Vahinako, ar nenori matyti. Vahinakas nesižemina, į savo nuostabius vaizdus žiūri… Viršininkas paėjo šen, pasisukiojo ten, visą apžiūrėjo, pagaliau sustojo ir pareiškė: „Gaila, kad nepanaudojam tokios puikios vietos – aukščiausio viso rajono taško. Pakrutinkit smegenis, kam ši vieta tiktų?“ – „Šašlykinę įrenkim, – tai, žinoma, Chačo balsas, – rytais dar galima būtų ir chašą patiekti“. – „Fu! Geriau pakrutinkit!“ – „Kavinę įrenkim, – sako kažkoks kitas, – pastatysim skėčius, stalus ir kėdes, dabar pats sezonas, po savaitės būtų galima pradėti dirbti“. – „Nekrutinat smegenų arba jų neturit, – sako kvartalo viršininkas, – sezoninis dalykas mums netinka, mums reikia nuolatinio, argi mūsų sostinė žiemą negraži?“ – „Kai sninga, jau taip gražu!“ – įkiša trigrašį Įkyreiva. „Nesvarbu, ar sninga, ar ne; tai kaip, – klausia kvartalo viršininkas, – nė vienas nesumojat? Na gerai, aš pasakysiu: čia mes įrengsim žiemos sodą su judamu stikliniu stogu, kad žiemą būtų šilta, kad čia būtų galima ir žiemą, ir vasarą patiekti ledų ir dar ko tik panorėsim, kampuose pastatysim žiūronus, kad mūsų miesto svečiai bet kada galėtų prieiti, į bet kurį pastatą ar gatvę iš arti pasižiūrėti. Ko išpūtėt akis, – ar Paryžiuj nebuvot, į Eifelio bokštą nebuvot pasikėlę? Ar mūsų miestas už Paryžių prastesnis?“ – „Neprastesnis, dar geresnis, – sako Chačo, – Paryžiaus tik vardas garsus, o jis pats – vienas niekas“. – „Bet, pone Gagatianai, – suabejoja vienas iš atėjusiųjų, – ar sutiks namo gyventojai, kad atvykėliai jų liftu naudotųsi?“ – „Aš sutinku“, – sako Įkyreiva. „Nereikalingas nei tavo, nei pono Vaharšako sutikimas, – sako Gagatianas. – Kas toks kvailas būtų lipti į jūsų dvokiantį liftą? Įtaisysim liftą prie lauko sienos, permatomom sienom, tai suteiks papildomą efektą – jei ką darom, darykim iš esmės“. – „Nuostabu, tiesiog nuostabu“, – sako Įkyreiva. „Klausyk, – šnabžda Chačo viršininkui į ausį, – aš tikrai žinau, kad meras šitą vietą yra nusižiūrėjęs“. – „Su juo susitarsim, – sako kvartalo viršininkas, – nepavyks, tai pasidalysim“. Dar pastoviniavo, pasižvalgė ir kvartalo viršininkas neva tik dabar pastebėjo Vahinaką. „Ar nėra normalios kėdės žmogui sėdėti?“ – klausia. Tuomet pagaliau ir aš prašnekau: „Kodėl nėra, bet kas atneš, nedaug trūko, štai šitas, – rodau Įkyreivą, – ir tą pačią būtų nunešęs“. – „Tai mūsų kėdė, – sako Įkyreiva, – galėjau ir nusinešti“. – „Negi tu toks šikšna, – stebisi Chačo, – žmogus poetas, tegul sau sėdi“. – „Yra tokia daina: „Skrisčiau mintimis namo…“⁸, ar girdėjai?“ – klausiu. „Ir kas iš to?“ – suklūsta Chačo. „Jis parašė“, – sakau. „Ką tu sakai! Klausyk, gerai rašo. Mesk tu savo gobšumą, – sako Įkyreivai, – šiandien pat pristatyk poetui žmonišką kėdę ir stalą“. Įkyreiva buvo kažką besakąs, bet pamatė, kad viršininkas išeina, ir puolė jam iš paskos. Priėjo prie durų, sustojo, viršininkas pažiūrėjo ir klausia: „Ar jūsų gyventojai nesipiktins, jei šitas duris užtaisysim?“ Įkyreivai sako, o tas: „Ne, pone Gagatianai, kas ten skųsis, kiekvienam butui po porą tūkstančių numesim, užsičiaups“. Viršininkas jau palenkė galvą, kad išeitų pro duris, aš, viena vertus, džiaugiuosi, kad išeina, kita vertus, – kaipgi šitaip, jei žmogus iš ano meto, tai jau nebe žmogus? Ir sakau: „Pone Gagatianai, išeinat net „viso gero“ nepasakę?“ – „Viso gero, Vaharšakai“. – „Ar galiu, – klausiu, – ir ponui Vahinakui perduoti jūsų atsisveikinimą?“ – „Perduok“. – „O jeigu pridurčiau, kad iki tol, kol sodą užveisit, jis gali čia ramiai sau sėdėti, ar tai nebus melas?“ – „Nebus melas“, – sako ir leidžiasi žemyn. Man širdis atsigavo, jau buvau beeinąs prie Vahinako, kad pasakyčiau, girdi, brolau, buvai teisus, ta naktinė baisybė buvo tik sapnas, gyvenimas, kad ir kaip žiūrėtum, už geriausią sapną yra geresnis, bet jie ten išsikvietė liftą, o aš kažko dar stovinėju prie durų ir staiga išgirstu, kad kvartalo viršininkas sako: „Jei to poeto klausimo šiandien neišspręsit, rytoj nepykit ant manęs“. – „Manyk, kad jau išspręstas“, – atsako Chačo. „O su kitu ką daryti?“ – klausia Įkyreiva. „Dėl kito viskas aišku…“ Neišgirdau, kas jiems aišku, jie įėjo į liftą, bet po to, kas man buvo naktį atsitikę, ką dar galėjau manyti?
       Įgrūdau į vietą anteną, nuėjau prie Vahinako, sakau: „Viskas, pone Vahinakai, turim galvoti, kaip išnešti sveiką kailį“. – „Vaharšakai, ar tu žinai, kas parašė „Skrisčiau mintimis namo?..“ – „Kadaise gal žinojau, – sakau, – bet dabar ne tas rūpi, ar tu, ar kitas kas parašė, koks skirtumas, jei jis už tave geresnis, tai ir jo, vargšelio, gaila, ir jį norės suėsti, garantuotai suės. Tu nematei, sėdėjai nugarą jiems atsukęs, o aš mačiau, kaip jiems seilės varvėjo, turbūt apsirikau jiems tą dainą priminęs, juk jiems atrodo, kad kuo geresnis poetas, tuo švelnesnė mėsa, antai tavo liežuvis – kuo švelniausias, vieni kitus vaišindami, kaip nepasigirs: atseit, broleli, specialiai tau tą ir aną suveikiau“. – „Vaharšakai, – sako, – tu išprotėjai“. – „Kaipgi, išprotėjau, o kad ir taip, išprotėjau, kaip neišprotėsiu, kai naktį girdėjau šnekant Chačo, o dabar pats viršininkas pasakė, kad šiandien turi išspręsti tavo klausimą“. – „Manau, – sako, – ateis ir jėga nulaipins“. – „Koks tu atlapaširdis! Jei norėtų tik nulaipinti, tegul, aš nelabai tikiu, kad tu ten apačioje dūsti, bet jie tave suėsti ketina ir suės! Tavo širdis tai nujautė, užtat ir pakilai šičia, dabar nėra ko tau svarstyti, kai tik ateis, iš karto skrisk, o jei nenori jų matyti, išlėk dabar pat“. – „Vaharšakai, Vaharšakai, tu nesupranti…“ – „Nebeliko man ko nesuprasti, dabar tik viena liko – tau išskristi, o jei dėl manęs rūpiniesi, nesuk sau galvos, aš jiems nelabai tinku, jei pats tiesiog į jų nagus neįkliūsiu, jie gal net nepažiūrės į mane, naktį sakė, kad mano mėsa bene mėšlu smirdi, tikriausiai taip ir yra, dabar tyčia dar daugiau gersiu, kad jie prie manęs nė prisiartinti nenorėtų. Tačiau tu – visai kas kita. „Skriiisčiau mintimis namooo“, tau, pone Vahinakai, nėra kur dėtis, turi skristi, paklausyk Vaho ir lėk, tu juk, net sėdėdamas skrendi, kitaip bene būtum tiek išsėdėjęs ant trikojės kėdės“. Susiėmė už galvos: „Tai sapnas, sapnas, sapnas, tuojau pabusiu!“ – „Pabusi, – sakau, – kaip tavo žymus bendras rašė, tik tam, kad patektum į kitą sapną. Tiek metų išgyvenau ir tik dabar supratau, kad vienintelis tikras dalykas – skraidymas. Stokis, eikš, – sakau, paėmęs už parankės, – stok čia ir lėk“. – „Vaharšakai, – sako ištraukdamas ranką, – ką darai, vos nenuritai manęs žemyn“. – „Dovanok, – sakau, – žinoma, kai aš tau ant rankos pakibęs kaip akmuo, tikrai būtum nusiritęs; na štai, aš stoviu nuošaliau, mielasis, tu manyk, jog manęs čia nėra, eik, skrisk, kaip kiekvieną dieną skraidai“. – „Vaharšakai, pagal užsakymą neskraidoma, taip pat ir gelbstint savo kailį“. – „Taip negali būti, pone Vahinakai, žmogus arba ką nors sugeba, arba ne. Man, kaip šoferiui… Kai buvau šoferis, bene buvo svarbu, ar pagal užsakymą vairuoju, ar savo malonumui? Aišku, smagu, kai vairuoji sau švilpaudamas, dailioms mergaitėms akį merkdamas, bet daug dažniau vairuodavau, kai reikėdavo. O dabar, jei nebūčiau žlibas, turėčiau mašiną ir žinočiau, kad sprunku nuo galimybės pavirsti kepsniu ir chašu – ar bent minutei suabejočiau?“ Jis neatsiliepė, ir aš pasakiau: „Matai, vadinasi, esu teisus“. Jis vėl nutylėjo. „O jei, – sakau, – dar kas trukdo, pasakyk, negi pasitikėjimo nenusipelniau?“ – „Vaharšakai, tu labiau patyręs vairuotojas, negu aš – skraiduolis“. – „A, tai kas kita, – sakau, – šiandien bandyti neturi teisės, jei taip kaip aš apsižioplinsi ir į tą… sąvartyną įkrisi, tai yra tiesiai jiems į nagus, to tai nereikia. Ką daryti, pone Vahinakai?.. Pone Vahinakai, – sakau, – o ta knyga tau padėtų?“ – „Kokia knyga, Vaharšakai?“ – „Kaip kokia – ta, kurią tavo pati išvirė“. – „Nežinau, – sako, – knygos, Vaharšakai…“ – „Tuojau atnešiu, žodį daviau, o aš savo žodžio laikausi“. Atsistojau, antrame butelyje dar nemažai buvo likę, visą išsiurbiau. „Atsiprašau, bet pas tavo pačią, – sakau, – žmogus gali eiti tik liūtu pavirtęs, dabar tu eikš, įstumk anteną iki pat galo ir niekam – nė jokiam viršininkui ar dar kokiam galui – neatidaryk, kol aš ateisiu“.
       Nusileidau į devintą aukštą, beldžiu į duris. Klausia: „Kas ten?“ – „Piktas vilkas, – sakau, – atidaryk“. Atidarė, mane pamatė, susiraukė, pasakiau: „Stop, atėjau rimtu reikalu, ir mūsų niekas neturi girdėti“. – „Taip? Tai pakuždėk man į ausį“. Kur tai matyta – prikišti burną prie žiurkės ausies, bet sakau: „Pakentėk, įeisiu, uždarysim duris, pakuždėsiu tau ten, kur panorėsi, ir tiek kartų, kiek panorėsi“. – „Įeik“, – sako. Įleido vidun, užtrenkė duris ir taip begėdiškai į mane vėpso. „Anika, mieloji, yra toks mažas reikaliukas, tą sutvarkykim, paskui pereisim prie rimto“. – „Nemėgstu mažų reikaliukų“. – „Mergele, tu visai kaip aš, tačiau tą vieną turim sutvarkyti – turi tokią virtą knygą, duok, jam nunešiu, aš jam vyrišką garbės žodį daviau“. – „Tai tu, – sako, – vyrišką garbės žodį ant stogo daliji?“ – „Jis ten sėdi nevalgęs, negėręs, – sakau, – anoks čia daiktas – knyga, tegu sau skaito“. – „Ne, ši knyga – kas kita“. – „Juk ne dykai prašau, noriu pirkti“. – „Kiek duosi?“ – „Judu, – sakau, – ją matėt, laikėt savo rankose, net išvirėt, tik nesuvalgėt, kaip aš dabar nustatysiu kainą?“ – „Ji neįkainojama, – sako, – bet atnešiu“. Atnešė, tikrai neįkainojama, anksčiau buvo gal tik poros pirštų storumo, o dabar pavirto kopūsto galva. „Šitai, mieloji Anika, – sakau, – knygos kaina netinka, už ją reikia mokėti kaip už kopūstą. Bus koks kilogramas; ar nežinai, kiek dabar turguje kainuoja kopūstų kilogramas? Na tiek to, į turgų eiti neprireiks, o ir tu mums ne svetima – tūkstantis dramų“. – „Mažai“, – sako. „Vieną kartą jau išvirėt, sriubą nupylėt, raidės irgi, rodos, nusitrynė, ar ne? Nepasiėmiau akinių, gerai nematau“. – „Akinius nešioji?“ – klausia. „Aha, ar nematei? Ir labai man tinka. Dėl tavęs užsidėsiu, ir ne bet kokius – juodus“. – „Kodėl – juodus?“ – klausia. Mintyse sakau: „Kad tavo snukio nematyčiau“, bet garsiai, aišku, sakau ką kitą: „Juodi man labiau tinka, vienu žodžiu, mieloji Anika, tūkstantis penki šimtai“. – „Ne, – sako, – mažai“. – „Bet kad nė knyga pavadinti netinka, ir be juodų akinių raidžių nesimato“. – „Kai kur matosi, be to, kuo knyga senesnė, tuo brangesnė“. – „O juk dar tūkstantį, – sakau, – daviau tau vakar“. – „Tai kas kita, tai buvo atlyginimas už moralinę skriaudą“. – „Įtikinai, – sakau, – ar galima tokią kaip tu mergelę morališkai skriausti? Še, atiduodu visus, kiek turiu“. Išverčiau kišenes, surankiojau apie tris tūkstančius, padėjau ant stalo. „Tik tiek?“ – klausia. „Klausyk, juk ryt poryt visas knygas išparduosi, išskyrus šitą, pati žinai, kad už ją niekas neduos nė skatiko“. – „Na gerai, – sako, – pinigus ir knygą atidedam, kalbėk apie rimtą reikalą“. Galvoju: „Vaho, dabar sukis kaip sugebi, įkliuvai tai įkliuvai! Čia nė juodi akiniai nepadės“. Taip norėčiau žiebti jai į snukį, bet yra ne kaip aš, o kaip ji nori. „Ar nori, – klausia, – įpilsiu stikliuką?“ – „Ne, nereikia“. – „Ar taip tau patinku, kad net išgerti nenori?“ – „Ne“, – sakau. „Kas – ne?“ Manau sau, kad bent pats žinočiau kas; ar gali būti – man sėkla išsilieja, kaip gali taip atsitikti, kad visai nesinorėtų, bet išsilietų? Manau sau, na dabar galas man, apsikiaulinau, kaip Vahinakui pasirodysiu, kita vertus, manau, gal taip geriau, po viso to jis tikrai išsiskirs su šita boba ir ves būsimąją savo šaunuolio motiną. O šitoji mane tempia ant savęs kaip aną kartą, ir aš galvoju, kad jei tada buvo sapnas, tai dabar tikrų tikriausiai sapnuoju, ir tuo metu į duris pabeldė. Dar taip nervingai, kad jei nežinočiau, kur esu, manyčiau – įkliuvau, jos vyras parėjo, dabar man galas. Atšokom vienas nuo kito, ji puolė prie durų, aš – prie knygos, ir kad įsibrovė liaudies: kapitonas, du policininkai, jau beveik kaip giminaičiai pažįstami šungaudžiai, dar kažkoks griaumedis ir Įkyreiva. „Ponia, – sako kapitonas, – eime su mumis, nulaipinsim jūsų vyrą nuo stogo“. – „Jei ketinat parvesti namo, – sako ta ponia, – geriau nelaipinkit“. – „Laikinai, ponia Anika, laikinai“, – akį merkia Įkyreiva, o šungaudžiai patyliukais kikena. „Nereikia nė laikinai“ – sako ponia, juk nenumano, ką nulaipinę ketina daryti. Jie ginčijasi, o aš, knygą po pažastim pasikišęs, patyliukais slenku prie durų ir jau beveik išėjau, Įkyreiva mane pastebėjo ir užriko: „Laikykit jį, tai – riaušininkas!“ Aš bėgu į viršų, policininkai ir šungaudžiai – iš paskos. Jaunesni už mane, dar ta knyga man po pažastim, prie pat stogo durų mane pastvėrė, pargriovė, užlaužė rankas. „Na gerai, – sakau, – vyrai, gana, būsiu gerutis“. – „Stovėk ramiai!“ – „Man rankos neišnarinkit“. – „Nieko, – sako, – išnarinsim, paskui vėl į vietą įstatysim“. – „Leiskit nors knygą pasiimti, tris tūkstančius už ją paklojau“. – „Bene čia knyga?“ – klausia vienas policininkas, bet pasilenkęs ją pakelia. „Senovinė“, – sakau. „Tai ar ją geldoje laikė?“ – „Ne, kas gi geldoje laiko knygas, tiesiog ją kartą išvirė“. – „Kodėl?“ – klausia. „Taip reikia, knygą reikia bent kartą metuose išvirti, kad kandys nepultų“. – „Dar kartą prasižiosi, – sako, – žiebsiu, dantis išbarstysiu“. Tuo metu ir kiti atėjo, žinoma, be Vahinako bobos, užtat iš mūsų namo – visi, kas tik nepatingėjo. Susigrūdo prie durų, patikrino, kad uždaryta, stumtelėjo, mato, kad ne, neatsidaro, nusprendė atseit gražiuoju susitvarkyti. Dailiai pasibeldė. Vahinakas klausia: „Ar čia tu, Vaharšakai?“ – „Ne! – šaukiu. – Ar nematai, kad ne aš, neatidaryk!“ – „Kuo jis vardu?“ – klausia kapitonas. „Vahinakas“, – sako Įkyreiva. „Vahinakai, – kreipiasi kapitonas, – atidaryk duris ir išeik“. – „Pone Vahinakai, – šaukiu, – neatidaryk!“ – „Užsičiaupk“, – sako man kapitonas ir vėl mandagiai, – Vahinakai, mums nieko nereikia iš tavęs, tik atidaryk duris ir nusileisk“. – „Atidaryti galiu, – atsiliepia Vahinakas, – bet nusileisti – turbūt ne“. – „Tu atidaryk, – sako kapitonas, – ir pasimatys, gali ar ne“. – „Iš ko pasimatys?“ – „Tu atidaryk, aš tau pasakysiu“. – „Ne, – ištaria Vahinakas, – geriau neatidarysiu“. Kapitonas kad ims kumščiais daužyti duris: „Vahinakai, paskutinį kartą sakau, atidaryk geruoju, jei ne, bus blogai!“ – „Pone kapitone, – sakau, – kas jam gali būti blogiau už nusileidimą? Ką jums reiškia, leiskit šitam žmogui skraidyti“. – „Ką daryti?“ – klausia kapitonas. „Skraidyti, paprasčiausiai, kaip skraidoma, jei norit, visi nusileiskit žemyn, aš vienas nueisiu, įkalbėsiu, pamatysit, kaip skrenda. Ar galima šitokį žmogų sudoroti?“ – „Ar jis beprotis, ar girtas?“ – apsižvalgydamas klausia kapitonas. Tie, kurie mane laiko nutvėrę, aišku, užuodžia ir sako: „Ar beprotis – nežinia, bet tikrai girtas“. Aš nesiginčiju: „Taip, vyrai, aš išgėręs, negėręs neištverčiau, bet aš jus maldauju, palikit ramybėje Vahinaką, visų žmonių akivaizdoje prisiekiu – nuo šiandien nė gramo neimsiu į burną“. – „Kad neimsi, tai faktas, – sako kapitonas, – aš tave pasodinsiu už visuomeninės tvarkos pažeidimą sunkinančiomis aplinkybėmis“. – „Sodink, tik pasitraukit nuo Vahinako. Jums liepta jį pristatyti, žinau, kas įsakė ir kokiam reikalui, štai aš – imkit mane, sakykit, kad tik šitas pakliuvo, šitą pristatėm, antai tas brolužis šungaudys mane gerai pažįsta, naktį, – sakau, – truputį paspurdėjau, bet šiandien aš jūsų valioje“. – „Pradanginkit jį man iš akių!“ – rėkia kapitonas, ir mane suėmę ima žemyn vilkti. Aš priešinuosi, jie mane tempia, knyga iškrenta iš mento rankos, palaidi lapai, aišku, pažyra, aš rėkiu: „Knyga, šunsnukiai jūs, knyga!“ Bet jiems knyga nė motais, mindydami jos lapus tempia žemyn pro žmones – visi kaimynai, kurie tik buvo namie, išėję. Taip nusileidžiam kelis aukštus, aš jau visai be jėgų, jie – irgi, sustoja, prispaudžia mane prie sienos. Ir pamatau savo žmoną ir vaiką. Man akyse aptemo. „Motin, – šaukiu, – imk vaiką ir eikit namo!“ Abu nejuda iš vietos. „Sūneli, viskas gerai, mes čia ramiai šnekučiuojam, ar ne, ramiai šnekamės, o jūs eikit namo, moteriške, imk vaiką ir eik namo!“ Tai sakydamas girdžiu, kad jau laužia duris. „O kad jūs nusprogtumėt!“ – rėkiu ir plėšiuosi iš jų rankų, jie nepaleidžia, vienas daužo man per galvą, aš alkūne trenkiu jam į pilvą, kitas žiebia man į nosį, aš nematau, bet turbūt pasruvau kraujais, nes mano žmona spiegia ir juos puola, jie, matyt, ir mano žmoną muša, nes vaikas įsimaišo, girdžiu, kad jis verkia, šitaip stumdomės ir kumščiuojamės visas tuntas: policininkai, šungaudžiai, aš, žmona, vaikas, ir šitoje maišalynėje staiga pajuntu, kad niekas manęs nelaiko, ir šaunu į viršų. Nustumdamas visus, kas pasipainioja, lekiu į viršų, policininkai ir šungaudžiai man iš paskos. Pribėgau tuo metu, kai tas griaumedis iškėlė koją, kad vėl trenktų į duris. Pripuoliau ir užšokau jam ant nugaros, mudu nusiritom ant žemės, mus pakėlė, mane apdaužė, vėl prispaudė prie sienos ir keliese vėl spardo duris. „Pone Vahinakai, – šaukiu, – tuoj duris išlauš, tu lėk!“ Aš rėkiu, jie daužo duris, žmonės šurmuliuoja. Man užspaudžia burną, bet aš išsisuku ir vėl rėkiu. Mano geroji antena sulinko, bet išlaikė, neišlaikė durų vyriai, lūžo vienas, paskui antras, durys braškėdamos ėmė virsti, man širdis sustojo, kai jie partrenkė žemėn duris. Maniau, jie tuoj čiups Vahinaką, bet ne, žiūriu: kapitonas, vienas mentas ir tas griaumedis apstulbę stovi ant išlaužtų durų. Jie mato, aš nematau, bet geriau už juos žinau, ką jie mato, suprantu, kad Vahinakas abejoja, ir šaukiu: „Lėk, pone Vahinakai!“ – „Nejudėk,“ – sako kapitonas. Jo balsas vos girdimas, o aš kaip Rėksna Ohanas⁹

       Versta iš:
       apysakų ir apsakymų rinkinys „PAUKŠČIO SIELA“. Jerevanas, 2002