juozas_jasaitis      Tęsinys. Skaityti pradžią

 

       Tą popietę Indrė ir Linas ilgai grojo – taisėsi rytojaus koncertui. Dariui nusibodo žalioji kanapa, pypkė ir Brazdžionio eilės. O labiausiai ta muzika. Griežė ją ištisai gal septynis kartus. Ko juodu taip stengiasi, ko čia dar trūksta. Jam jau seniai atrodė visko per daug. Bet kentė ir klausėsi. Tvardė, ramino save: tai jau paskutinis vakaras, rytoj jų svetainėje bus tylu.

       Išgirdęs, kaip Indrė užvožė pianino dangtį, griebė iš baro konjaką, nulėkė į svetainę ir sušuko:

       – Pabaigtuvės!

       Griežikai nustebę susižvalgė.

       – Mums pabaigtuvės rytoj, – atsiliepė Indrė.

       – Užjauskim šeimininką: juk jis tiek daug iškentėjo, – pajuokavo Linas.

       Darius trinktelėjo butelį ant stalo ir paprašė žmoną išvirti kavos.

       Tą vakarą ilgai pasėdėjo. Indrė, matyt, negalėjo pamiršti muzikos ir atrodė užsisvajojusi, bet Linas buvo linksmas. Vyrų šneka draikėsi padebesiais, abu, lyg ieškodami vienos tiesos, kilnojo taureles. Paskui Darius iš Pavėsio atnešė Brazdžionio knygas ir atidavė svečiui.

       – Koks jums tas tolimasis poetas? – paklausė Linas.

       – Skaudus, – atsiduso Indrė.

       – Svajotojas, – pridūrė Darius.

       – Argi? – nustebo Linas.

       – Dainuoja apie Lietuvą, kokios jau nėra ir niekada nebebus, – paaiškino Darius.

       – Gal bando priminti, kad nepamirštume, – tarė Linas.

       – Kam tie prisiminimai? Nebent tiems, kurie pabėgo iš tėvynės ir dabar jos pasigenda. Matyt, poetui svetima naujoji žemė, tai jis ir glaustosi prie paliktosios. Nereikėjo jos palikti.

       – Ir čia pražūti?

       – Juk ne visi pražuvom.

       – Mes žemai nusilenkėm. O jis čia šiandien jau nebedainuotų.

       – Na, tegu dainuoja, tik ne apie mus ir ne mums.

       – Kodėl gi? – nusistebėjo Linas.

       – Nes yra išėjęs. Dainuoja prisiminimų Lietuvą. O mes joje gyvenam. Tebeturim viską, dėl ko jis rauda, ir dar daugiau.

       – Ar tikrai tebeturim, Dariau? Kur mūsų laisvas žodis, kokia mūsų mokykla, koks menas, kokia mūsų valstybė? Kur mūsų tėvynė? Sako, dabar jau visa ta didžioji šalis nuo japonų iki Baltijos. Jeigu tai užtruks, vieną rytą mes ir namie pasijusim, kaip tas Brazdžionis, išeiviais. Pamatysim, kad jau nieko savo neturim – nei Dievo, nei tėvynės. Tada ieškosim jo poezijos, tik bus per vėlu.

       – Bet ar Brazdžionio poezija mus išgelbės?

       – Neišgelbės, tačiau neleis užsimiršti. Primins, kas mes buvom, kas esam, ko netekom, ko laukiam.

       – O kas jo knygas skaito, kas jas turi? Štai mudu su Indre pavartėm, ir tiek, takas baigėsi.

       – Reikia nurašinėti ir platinti.

       – Ir atsidurti už grotų.

       – Turime išdrįsti.

       – Aš nurašysiu jo eiles, – šokosi Indrė.

       Linas tuojau Brazdžionio knygas jai atidavė. Darius išsigando. Norėjo griebti tas knygiūkštes ir grąžinti svečiui, bet susilaikė. Gėdijosi pasirodyti bailys esąs. Verčiau pati Indrė jas atiduotų. Bandė ją pagąsdinti.

       – Nebijai saugumiečių? – paklausė.

       – Aš jų nepažįstu.

       – Tai susipažinsi.

       – Negesinkit, Dariau, kibirkščių. Be jų neįsidega liepsna, – užstojo savo mokinę Linas.

       – Nesudeginkit, Linai, mūsų namų. Geriau neškit tą liepsną kitur.

       – Gyvenime būna dalykų, svarbesnių už namus, – tikino Linas.

       – Man jie nerūpi, – atšovė Darius.

       – Kai kam dar rūpi. Dar ne visi susitaikė.

       – Liaukitės, vyrai. Į dausas nušnekėjot. Ir Brazdžionį užmiršot. Va – atsiminiau jo dainą. Paklausykit.

       Ir ji uždainavo.

 

       Aš atsimenu namelį,

       Tą gimtinį savo,

       Kur motulė prie ratelio

       Supdama liūliavo...

 

       Balsas suskambo tyliai, svajingai. Linas prišoko prie pianino ir tuoj surado akordus. Paskui jau abu dainavo.

 

       Kai išklystu į pasaulį,

       Platų, begalinį,

       Tėviškėlės atminimas

       Man laimužę mini...

 

       Indrė vedė, Linas jai tyliai antrino, balsai derėjo, lyg būtų giminaičiai. Kai baigė dainuoti, Indrė pažvelgė į Darių, bet jis į šoną nusuko akis. Ji atsigręžė į Liną:

       – Gal padainuojam Brazdžionį rytoj mokykloj?

       – Neskubėk. Pirma gerai pagriežkim, – atsiliepė svečias.

       Išsigando, pagalvojo apie jį Darius, bet nutylėjo. Po tos jų šviesios dainos apskritai pritilo. Indrė ir Linas šnekėjosi apie rytojaus dieną. Sutarė po eisenos susitikti mokykloje ir prieš programą dar sykį pagriežti, kad priprastų prie kito fortepijono ir scenos. Taip dalykiškai, ramiai baigė vakaronę ir atsisveikino.

       Darius ir Indrė dar pasėdėjo prie atšalusios kavos puodelių. Šį vakarą jis būtų ir piktų žodžių žmonai pasakęs, bet nenorėjo drumsti jos minčių apie rytojų. Tik paprašė tų Brazdžionio knygų namie neužlaikyti. Indrė nerūpestingai pažadėjo.

 

       Gegužės pirmąją reikėjo anksti keltis, kad suspėtų į demonstraciją. Abu su Indre apsnūdę graibstėsi, bet išėję į gatvę atkuto. Rytas besąs kaip užsakytas šventei: žydra padangė, joje linksmai tvieskia auksinė saulė. Juodu panoro pasidžiaugti ryto gaiva ir bent kiek paėjėti pėsti. Visur jau tarpo pavasaris: žaliavo sodų, parkų pievelės, vešliai lapojo krūmai, tik medžiai, lyg pavėlavę, gaubėsi dar tik šviesiais lapų nėriniais.

       Ėjo sykiu iki mokyklos, čia turėjo išsiskirti – demonstracijoj ir jis, ir ji su savo bendradarbiais žygiuos. Indrė paprašė Dariaus nepamiršti jos koncerto ir nuėjo į erdvų mokyklos kiemą, kur klegėjo mokiniai, auklėtojai juos tramdė, rikiavo.

       Į senamiestį Darius ėjo vienas. Gatvėse rinkosi, būriavosi kareiviai, sportininkai, studentai, mokiniai, fabrikų, įstaigų žmonės. Saulėje mirguliavo visokios emblemos, raudonavo vėliavos, plakatai, blizgėjo orkestrų dūdos. Miestas atrodė šventiškai.

       Bendradarbiai Darių įprastoje vietoje linksmai sutiko.

       – Vos nepavėlavai į demonstraciją!

       – Matyt, su Indre ilgai vakarojai ir pamigai.

       – Gražuolė žmona pagadins tau karjerą.

       – Pavydit? – Darius juokais atsikirto, bet vyrai jau apie kitką ėmė šnekėti.

       – Senos vėliavos, seni šūkiai, senos tribūnos... Nieko nauja!

       – Todėl, kad vadai paseno.

       – Sako, šiandien visas pasaulis demonstruoja.

       – Sako, tik mes nežinom.

       – Na, praeisim pro tribūnas, parodysim, kad esam sotūs, laimingi, gražiai aprengti, ir – į aludę.

       – Taigi – prie vargano stalo.

       – Nei mėsytės, nei dešrytės,

          Tik raudonos vėliavytės!..

       – Na, juk ponai gavo po šaldytą vištą.

       – Gautumėm ir mes, jei vištų į Rusiją traukiniais nebebildintų.

       – Prieš Naujuosius metus parduotuvėse kelias valandas buvo šampano, mandarinų, o prieš gegužę – tuščios lentynos. Kokia čia šventė?

       Darius į vyrų drumzlinas šnekas nesivėlė. Prisibijojo. Įkiši liežuvį, paskui gailėsies. Juk kiekviename žmonių būryje yra saugumo ausis.

       Bet šnekos netilo. Vyrams nusibodo laukti tų eitynių, jie vis kandžiau ir garsiau kalbėjo. Kam rinktis ir dvi valandas tuščiai stovėti?

       – Tam, kad ponai, sulipę į tribūną, mus kaip savo draugus pasveikintų.

       – Juk mes čia suvaryti! Man nereikia tos demonstracijos, man nerūpi tas pasaulinio proletariato solidarumas.

       – Tai ko atėjai?

       – Pabandyk neateiti. Taip ištrinks, kad nepamirši...

       Pagaliau kažkur toli užgrojo dūdos ir gatvė sujudo. Dariaus viršininkai stojo į pavaldinių gretą, inžinieriai susirikiavo į kelias eiles, du samdyti vyrukai iškėlė virš galvų raudoną plakatą. Būrys dar gal pusvalandį patrypinėjo ir leidosi demonstruoti.

       Ponai draugai kaip visada stovėjo prie miesto aikštės suręstoje, gėlėmis išdabintoje tribūnoje. Buvo pasipuošę, linksmi. Visų atlapuose raudonavo gvazdikų žiedai. Tai vienas, tai kitas ranka pamojuodamas sveikino demonstrantus.

       – Tegyvuoja tarybinė inžinerija! – koloną, kurioje žygiavo ir Darius, pasveikino pats partijos miesto sekretorius.

       – Valio! – atsiliepė viršininkų eilė ir dar keli vyrai.

       Darius suprato: jų būrys demonstravo blankiai. Praėję tribūną, jie lengviau atsikvėpė. Prie sankryžos kolona iširo. Inžinieriai susirinko ant šaligatvio ir tarėsi, kaip baigti šventę. Dariaus skyrius, kaip jau buvo įpratęs, patraukė į aludę „Šnekutis“. Tačiau Darius prisiminė davęs pažadą Indrei. Vyrai visaip viliojo, bet jis pagundai alaus išgerti atsispyrė.

       Įėjęs į mokyklos salę, atsistojo prie galinės sienos ir dairėsi. Mokiniai krykštavo, lalėjo, ūžė. Darius bandė įsivaizduoti, kaip Indrė su jais per pamokas susišneka. Netikėtai prieš akis išdygo jauna, graži moteris, matyt, Indrės draugė, ir pakvietė jį arčiau scenos. Pasodino antroje eilėje. Jis padėkojo. Netrukus pajuto, kaip į jį ėmė žvilgčioti ir kuždėtis mokytojos. Žmonos niekur nematė.

       Pagaliau prieš akis scena atsivėrė. Salė aprimo. Mokyklos direktorius pagarbino Gegužės pirmąją ir pakvietė visus pasidžiaugti švente, pasilinksminti. Į sceną išėjo dailus kostiumuotas jaunuolis ir ėmė širdingai deklamuoti šventinį eilėraštį. Dariui patiko jo žodžiai, norėjo juos atsiminti.

       Ir milijonai dirbančių,

       Jau atsitiesę nuo kančių,

       Vienybės simbolį – Gegužį

       Į aikštes neš, į iškilmes, drauguži.

 

       Ant rankų buitį jie paims

       Ir juoksis jūrų vandenims

       Kaip tos mergaitės, skaisčios, jaunos,

       Kurios pasauly nieko neapgauna...

 

       Paskui dainavo mokytojų ansamblis, šoko, grojo mokiniai, bet Dariui jie nerūpėjo, jis vis labiau laukė Indrės pasirodymo. Įsivaizdavo, kaip ji dabar jaudinasi. Norėjo būti šalia, nuraminti, padrąsinti, bet atsiminė Liną. Jis tikriausiai dabar Indrę drąsino.

       Koncerto vedėja paskelbė jų duetą. Pirma paminėjo Liną, tik paskui Indrę. Mokykloje galėjo labiau ją pagerbti. Į sceną kartu išėjo, bet Indrė tuojau atsisėdo prie fortepijono, o Linas dar žengė kelis žingsnius į priekį. Ji atsivertė natas, nuleido ant kelių rankas, palaukė ir ūmai ėmė groti. Darius gerai atsiminė, kaip tie garsai skambėjo namie, bet dabar didelėje erdvėje jie suskambo kitaip – lyg tyliau, lyg prakilniau. Jis pabūgo, ar Indrė ištvers, nesuklys. Netrukus ir Linas pradėjo griežti – jo smuikas aidėjo aistringai, aiškiai, atrodė, išreiškė ir neramias griežiko nuotaikas: čia sielojosi, čia džiūgavo, čia širdo, čia vėl juokėsi. Vis drąsiau su smuiku kalbėjo ir Indrės fortepijonas – tai pataikavo, koketavo, tai šiaušėsi ir niršo. Linas kartkartėm pasisukdavo į Indrę, tarsi tik jai grieždavo. Indrė, lyg nedrįsdama atvirauti, žiūrėjo tik į natas.

       Dariui atrodė, jog scenoje skamba griežikų širdžių melodija. Ne sykį ją girdėjo ir išgyveno namie, Pavėsyje, bet dabar širdys jausmus liejo viešai, visai mokyklai. Toks atvirumas Dariui atrodė gėdingas. Muzikantai pamiršo, kad salėje sėdi ir jis, Indrės vyras. Jis nenorėjo jų girdėti. Norėjo iš čia dingti, palikti toje scenoje vienus ir daugiau niekada nesutikti... Tačiau susitvardė. Lyg raupsuotasis tarp sveikų žmonių sėdėjo ir kantriai klausėsi jį žeidžiančios muzikos.

       Pagaliau ta muzika baigėsi skambiais, šviesiais akordais. Linas žemai nusilenkė, paskui elegantišku rankos mostu pristatė publikai Indrę, tarytum pasakė: ji yra šio koncerto žiburys! Atsivedė ją prie rampos. Abu sykiu nusilenkė. Salė karštai plojo. Linas viena ranka apglėbė Indrės pečius. Tarsi ji būtų jo moteris! Indrė ištirpo – atsakė jam padėkos ir laimės šypsena. Taip – susiėmę už pirštų – juodu ir nuėjo už kulisų. Gražioji Indrės draugė, sėdėjusi pirmoje eilėje, atsigręžė į Darių ir tylomis tarsi kažko klausė. Jis nesumetė, ką jai atsakyti. Jam buvo gėda, tik dar nesuprato, ar dėl žmonos, ar dėl paties savęs. Buvo bešokąs ir bebėgąs iš salės, bet juk tik dar labiau būtų apsijuokęs. Koncertas dar nepasibaigė – į sceną rinkosi mokinių choras. Darius sėdėjo ir laukė, kol visa tai baigsis. Tačiau jau tikrai žinojo – jis privalo atkeršyti tam smuikininkui, turi sutrypti, sunaikinti. Linas turi dingti iš jo ir Indrės akių.

       Tuojau po koncerto Darius iš mokyklos išėjo. Patraukė į „Šnekutį“. Aludėje draugai vyriškai Gegužės pirmąją tebešventė.

 

       Darius, gerai įkaušęs, temstant ėjo namo.

       Šį vakarą namai netraukė. Ką juose vienas veiks? Indrė ir Linas veikiausiai tebesišlaisto po miestą, švenčia savo koncertinį debiutą. dviese kokioje nors kavinėje sėdi ir burkuoja. Susiras naują kūrinį duetui. Vėl susitikinės jų svetainėje prie pianino ir draikysis... O gal jau iš kavinės išslinko į gatvę ir slampinėja suglaudę petelius, susiėmę už rankučių. Ieško kokio tamsesnio kampo, kokio šešėlio pasiglamžyti, pasimyluoti...

       Darius kniostelėjo ir ėmė dairytis. Besąs vakaras – jau švietė miesto žiburiai, šventiškai papuošta alėja poromis, būreliais sliūkinėjo jauniškė~, džiaugėsi dyka valanda, pavasariu. Darius atsiminė, kaip šia alėja jis ir Indrė savaitgalio vakarais vaikštinėdavo. Dabar ji tamposi su tuo Pirmuoju Smuiku. Užtiks juos bečiulbančius, bepaikiojančius... Darius visur žvalgėsi, bet niekur jų nematė.

       O gal Indrė jau namie? Sėdi svetainėje ir laukia jo. Ims aiškintis, teisintis, meluoti. O ką nauja pasakys? Juk jis viską matė.

       Tik ar viską? Ką jis apie juos žino? Beveik nieko. Ką jie, likę vieni, veikia, apie ką šnekasi, apie ką svajoja? Ar jis kada nors tai sužinos? Ar tai įmanoma sužinoti?

       Kaip jam dabar gyventi? Išsižadėti Indrės? Nė už ką! Šiomis dienomis vien apie ją galvojo. Jau iš to suvokė, kokia ji jam svarbi. Anksčiau niekada apie tai nesusimąstė. Šeimos vieškelis jam atrodė tiesus ir lygus, nesimatė jokios šalikelės, takelio. O ji ėmė ir išklydo. Slapčia. Lyg viena būtų gyvenusi.

       Susigrąžins ją. Bet kokia kaina susigrąžins.

       Rado Indrę namie. Ji sėdėjo svetainėje prie užverto pianino. Žvilgtelėjo į Darių, lyg paklausė, kiek šiandien išgėrė, ir vėl nudelbė akis. Atrodė liūdna, bet jis tuo netikėjo. Indrė nori savo kaltę suversti jam, o pati likti šventa. Neišdegs!

       Atsisėdo prie stalo, žiūrėjo į ją ir laukė. Tyla tapo sopi. Indrė neištvėrė:

       – Kodėl šiandien mane palikai?

       – Pasijutau nereikalingas, – pats nustebo taip atvirai prisipažinęs.

       – Kas čia tau pasivaideno?

       – Mokykloje visi matėm: Linas dabar yra tavo brangiausiasis.

       – Nesvaičiok!

       – Po koncerto vos nesibučiavot.

       – Padėkojau jam. Juk jis atvedė mane į sceną.

       – Atrodėt bjauriai.

       – Gal tau vienam.

       – O aš jau nurašytas? Man gali ir širdį apdergti?

       – Nenusišnekėk, Dariau. Po programos visur tavęs ieškojau. Norėjau išgirsti tavo nuomonę apie mūsų grojimą.

       – Kam tau mano pagyros? Ar salės plojimų neužteko?

       – Aš grojau ir tau. Taip ilgai ruošiausi, o tu paklausei~ ir pabėgai. Tavo žodžio labiausiai laukiau.

       – Juk aš tamsuolis. Dabar turi tų dalykų išminčių. Galiu lažintis, kad labai tave išgyrė.

       – Kas man jo pagyros? Man reikia tavo žodžio.

       – O man rūpi, ką jūs veikėt. Juk sėdėjot kokioj knaipėj ir burkavot?

       Indrė neatsiliepė. Matyt, svarstė: prisipažinti ar nuslėpti. Jis džiaugėsi ją pričiupęs. Laukė jos atgailos. Indrė iš tiesų kaltai pažvelgė į Darių ir prisipažino:

       – Buvom užsukę į „Svajonę“. Paplepėjom, išgėrėm kavos.

       – Ir konjako.

       – Ar tai svarbiausia? Man visą laiką trūko tavęs. Trise būtume žmoniškai pašventę.

       – Aš norėčiau švęsti tik su tavim.

       – Tai švęskim! – viltingai ištarė Indrė.

       Bet Darius neskubėjo. Jis tikėjosi daugiau.

       – Tu šiandien jau pašventei su Linu. Gal tai paskutinis jūsų balius? Gal jau atsisveikinot?

       Indrė ilgai neatsiliepė.

       Jis suprato, kad per anksti apsidžiaugė. Jai, matyt, jau per sunku išsiskirti su tuo smuikininku.

       – Dariau, aš noriu koncertuoti, – ji tyliai pasakė, lyg suaimanavo.

       Dabar jis nutilo. Pajuto, kad turi būti atsargus, kad gali vienu žodžiu nukirsti, atrodo, dar gyvą meilės ryšį. Privalo susivaldyti. Tarė:

       – Koncertuok. Tik kam tau tas Linas?

       Ji puolė aistringai aiškinti:

       – Aš viena negaliu. Taip ilgai negrojau. Man reikalingas toks mokytojas. Jis greitai pamato, ko man trūksta, kuo gali padėti. Su juo aš greičiau viską išmokstu. Jis supranta muziką, žino jos paslaptis. Daug ką man paaiškina...

       – Ar tik muziką? – paklausė Darius.

       – O ką dar? – nustebo ji, bet tuojau suprato jo ironiją. Supyko ar tik apsimetė: – Tu ėmei mane įtarinėti. Ar mudu jau nebepasitikime vienas kitu?

       – Pasitikėjome, kol nepažinojome to Pirmojo Smuiko.

       – Kas tau dabar rūpi: Linas ar aš?

       – Tik tu!

       – Bet aš tebesu tavo, Dariau!

       – Tai atsisveikink su Linu.

       – Tu nebetiki manim.

       Ji sakė tiesą. Darius prisiminė žmoną ir Liną mokyklos scenoje, jų juokus ir šnabždesius prie pianino svetainėje... Kaip jis gali ja pasikliauti?

       Indrė vėl ėmė teisintis ir prašyti:

       – Susitarėme rengti mano solinį koncertą. Linas ieškos natų, paskui mokysimės. Kaip aš dabar galiu jam atsakyti? Ką jis apie mus pagalvos?

       Juodu dar ilgai šnekėjosi. Tai garsiau, tai tyliau. Darius suprato: jie vieni šito mazgo jau nebeatriš.

 

       Dabar suko galvą, kaip su tuo Linu susidoroti. Vis vaidenosi jo, stovinčio šalia Indrės, vaizdiniai – tai svetainėje, tai mokykloje, tai gatvėje. Linas atrodė vylingas ir suktas. Dėjosi esąs romus geradarys, bet slapčia meilinosi Indrei, brovėsi į jos širdį. Surado jautrią, gležną paukštelę ir puolė lyg vanagas. Dariaus akyse „šventuolis” džiaugėsi Indrės padėka, o juk šio to daugiau laukė. Ir sulauks, jeigu negaus per nagus. Turi būti nubaustas ir atstumtas. Bet kaip tai padaryti?

       Kai įsijautė į tas Indrės ir Lino meiles, kentėjo ir niršo. Norėjo, kad ir Linas kentėtų. Žadėjo jam įžūliai atsilyginti. Kažkodėl tai turėtų atsitikti naktį. Patykos ir užpuls jį, grįžtantį po koncerto namo. Pasitiks kur nors tamsoje po krūmais ar medžiais ir išklos viską į akis: ko lendi prie svetimos žmonos, kam ardai šeimą? Ir smogs! Jau regėjo, kaip tas krinta aukštielninkas, skrybėlė švyst į vieną, smuikas į kitą pusę, paltas išsklidęs, juodi plaukai drykso ant šaligatvio, veidas baltas kaip popierius. O Darius spardo jam šonus: še tau, še tau! Linas raitosi, dejuoja, prašo liautis. Bet Darius džiaugiasi, kad priveikė jį – paniekino ir privertė kentėti. Mintyse ne sykį pasimėgaudamas keršijo Linui vis kitaip, vis žiauriau.

       Nors suprato, kad tai – tik svajonė. Niekada gyvenime nebuvo mušęsis. Atsimena, jo klasėje buvo peštukų, jie šeštadieniais eidavo į senamiestį kautis su kitos mokyklos mušeikomis. Šnekindavo eiti ir jį, bet jis visaip išsisukinėdavo, tai galiausiai išvadino jį bailiu ir paliko ramybėje.

       Ir dabar neišdrįstų peštis. Bijotų apsijuokti. Linas gyvena senamiesty, ten visada yra naktinėjančių žmonių, jų akyse nepradėsi muštis. Susirinks, apstos, pašauks miliciją... Juk neimsi aiškintis, kad mušeisi dėl žmonos. Užuot atkeršijęs, pats įkliūsi.

       Dar abejojo, ar įveiktų, ar pargriautų Liną. Buvo už jį smulkesnis, menkesnis. Na nebent pagėdintų, iškeiktų, ir viskas. Jei ranką prieš jį pakeltų, veikiau pats gautų į kaulus. Turi ieškoti, rasti, kas jam padėtų.

       Buvo sugalvojęs jį apvaginti. Slapčia nuo Indrės padovanos jam brangų naują stalinį laikrodį ir tuojau praneš milicijai, kad Linas jį pavogė. Kaip įrodymą pateiks parduotuvės kvitą, garantinį taloną. Tardytojams dar papasakos, jog jau anksčiau įtarė, kad tas griežikas vagiliauja, – patars parinkti jo bute brangesnių daiktų ir pakviesti apvogtus žmones atpažinti. Suniekintų tą smuikininką prieš visą miestą. Juk atsirastų keli godūs melagiai, panūdę gauti svetimų niekelių. Jau įsivaizdavo Lino teismą: kaltinamasis nustebęs ginasi, Darius iš jo šaiposi, vadina jį vagimi. Rodo savo laikrodį, pasakoja pirkęs jį sutuoktuvių penkmečiui paminėti ir po vienos Lino ir Indrės repeticijos jo pasigedęs.

       Pagalvojęs apie Indrę nustėro: o jeigu ji ateis į Lino teismą? Kaipmat supras Dariaus klastą. Puls aiškinti visiems jo apgavystę, ims ginti savo mokytoją. Smuikininko byla žlugs, žiūrovai atsisuks į Darių, teisėjai pradės iš naujo teirautis apie tą jo laikrodį – tuomet jau Linas juoksis. Ne, tas kelias per daug slidus.

       Tada atsiminė įstaigą, kuri viską daro tyliau. Saugumas! Beveik nieko apie jį nežinojo, bet jautė, kad jis yra. Kai skyriuje ar rūkomajame vyrai suriesdavo kokį anekdotą apie Brežnevą ar žydus ir užsikvatodavo, jis tuoj prisimindavo saugumą ir nutildavo. Spėjo, kad ir tarp bendradarbių yra saugumietis, juk jų visur yra. Kartais pas direktorių ateidavo toks pagyvenęs žmogus panešiotu pilku švarku, vyrai sakydavo, kad tai saugumietis Veiliulis. Matyt, kažkas jį pažinojo, gal su juo susitikinėjo. Darius džiaugėsi, jog kol kas saugumui niekuo neprasikalto ir dabar jam ta įstaiga gali padėti.

       Linas bus gardus kąsnelis saugumiečiams. Besisvečiuodamas jų svetainėje tiek prišnekėjo, kad belangėj kelerius metus gali tekti sėdėti. Smetoniškosios Lietuvos patriotas ir tarybų valdžios priešas. Laisvės apaštalas. Brazdžionio garbintojas. Matyt, susirašinėja su emigrantais, gauna jų laiškų ir knygų. Saugumiečiai turės darbo ir naudos.

       Bet neskubėjo ten bėgti. Kažkas lyg trukdė. Kirbėjo abejonė, ar įskundęs liks teisus. Na, Indrė bus apginta, išsaugota. Bet ar Lino „uždarbis” bus pelnytas? Juk turės palikti orkestrą, padėti smuiką. Baltoms rankutėms, laibiems piršteliams teks imtis kastuvo ar pjūklo. Ir dar liežuvį Linas turės prikąsti. Ten nebegalės sakyti pamokslų apie Lietuvą ir laisvę. Gal persigalvos, apsiramins ir sugrįžęs atrodys kaip visi.

       Bet ar Darius neliks kaltas prieš smuikininką? Saugumo bausmė jam atrodė sunki, tai – ne koks nors sumušimas. Bet juk jis Lino kalčių neprasimano. Ko maestro ieškojo, tą ir gaus. Kodėl dabar suka šnekas apie tą Lietuvą? Na, kadaise buvo tokia kunigaikštystė, buvo Smetonos laikai, bet pražuvo ir negrįš. Matyt, esam per silpni patys šalį valdyti, tai tegu valdo kiti. Dabar gyvenam be rūpesčių, rusai grąžino mums Vilnių ir Klaipėdą, už jų pinigus tiesiam kelius, statom miestus, leidžiam į mokslą vaikus, tai ko dejuoti? Kam drumsti vandenį, kiršinti žmones ir tautas, svajoti apie ypatingą laisvę? Ar negana tos laisvės?

       Ne, Darius ramia širdim įduos Liną saugumui.

       Tik reikia pasirūpinti, kad Indrė nesužinotų. Ši imtų gailėtis Lino ir kaltinti Darių, kam įskundė jos geradarį. Kaip jis išsiteisintų? Jeigu smuikininkui svetimavimą prikištų, ji Darių užjuoktų. Sakytų, saugumas nesaugo žmonų nuo prielipų. Saugumui rūpi politika. Taigi reiktų su Indre papolitikuoti. Gal ir jų pažiūros jau išsiskyrė? Gal ir jos galvą Linas jau pribarstė savo kruopų? Gal jau ir jai rūpi Lietuvos laisvė?

       Bet kodėl jis Indrės bijo? Iš kur ji sužinos apie jo skundą? Saugumas neplepa. Tykiai suvysto kaltininką ir – ramu. Atsiminė pasakojimus apie pokarį: žmonės naktimis dingdavo ir tik po gerų metų atsiųsdavo žinutę iš lagerio.

       Taip atsitiks ir Linui.

 

       Nors saugume niekada nebuvo, bet kur tas namas – žinojo. Visi žinojo, daugelis jį vadino Joseline. Seniau jame buvo žydo Joselio karčema, erdviuose rūsiuose jis laikė vyno ir alaus statines. Tie rūsiai labai patiko enkavėdistams, po karo jie čia kalino ir tardė suimtinius. Žmonės baimingai praeidavo pro šį namą. Vėliau Joselinėj įsitaisė saugumiečiai.

       Vieną dieną Darius atsiprašė iš darbo ir nuėjo į tą pilką, niaurų namą. Tamsiame koridoriuje jį pasitiko jaunas milicininkas ir paklausė, ko čia ieško. Darius sutriko, nežinojo, kaip pavadinti savo reikalą. Padvejojęs atvirai prisipažino:

       – Noriu pasikalbėti apie vieną žmogų.

       – Skundikas, reiškia, – netikėtai įžeidžiai milicininkas tarė ir dūrė pirštu į kažkokį sąrašą, padėtą ant stalelio. – Užkopkit į antrą aukštą ir susiraskit septintą kabinetą.

       Darius nurijo milicininko užgaulę ir nuėjo ieškoti to kabineto. Pravėręs duris, nustėro: už plataus stalo sėdėjo Veiliulis. Tylomis jau traukėsi atgalios, bet saugumietis sustabdė:

       – Ko taip baiminatės? Drąsiau! Užeikit.

       – Laba diena, – pasisveikino Darius.

       – Labas. Prašom arčiau. Prisėsk, – Veiliulis parodė į kėdę prie stalo.

       Kalbėjo tarsi koks direktorius, bet jau lyg ir draugas. Darius atsisėdo, tik vis dar nesumetė, kaip šneką pradėti. Gerai žinojo, ko atėjo, bet nerado tinkamų žodžių. Saugumietis paklausė:

       – Kokie rūpesčiai?

       – Vienas žmogus... knisa tarybų valdžią.

       – Kas toks? – pašoko Veiliulis.

       – Orkestro smuikininkas Linas.

       – Pavardė?

       – Žinau tik vardą.

       – Menka pažintis, – lyg nusiminė. – Kaip sužinojai jo mintį? Gal sapnavai?

       – Lankosi mūsų namuose.

       – Ką atėjęs veikia?

       – Moko mano žmoną skambinti fortepijonu.

       – Ar tik fortepijonu? – nusišaipė saugumietis.

       Darius patylėjo. Jis suprato ir kentė Veiliulio juokelius. Derėjo pakilti ir išeiti, bet jis tebesėdėjo – buvo apsisprendęs sutvarkyti tą murziną reikalą. Jis atnešė prekę ir laukė pirklio įvertinimo.

       Saugumietis aprimo. Pasidėjo ant stalo kelis balto popieriaus lapus, išsitraukė iš užančio parkerį ir paklausė:

       – Tai ko tas smuikininkas nori iš tarybų valdžios?

       – Laisvės.

       – Kokios laisvės? Juk jis nėra kalinys.

       – Jis nori laisvės tautai.

       – Ar jo tauta nėra laisva?

       – Jam atrodo, kad Lietuva pavergta.

       Saugumietis ėmė kažką rašyti į savo lapus. Dabar jis šnekėjosi su Dariumi taip, tartum būtų seni pažįstami ar draugai.

       – Tą pavergėją mes galim atspėti, ar ne?

       – Maskva!

       – Sena daina. O kuo ta Maskva jam neįtinka?

       – Ji smaugia Lietuvos žmones, klastoja Lietuvos istoriją, vadina rusus lietuvių draugais, o juk jie amžini priešai. Maskva dusina lietuvių meną...

       Veiliulis lėtai rašė, paskui vėl paklausė:

       – Tai ką tiems lietuviams veikti?

       – Jie turi siekti laisvės. nepamiršti savo didvyrių, ypač partizanų. Skaityti savo poetus.

       – Kokius?

       – Brazdžionį. Ir mums atnešė jo knygų. Liepė nurašinėti ir platinti.

       – Geras diegas! Ar nekvietė į kokį suėjimą pasišnekėti apie tą Lietuvos laisvę?

       – Kvietė.

       – Kur?

       – Mudu su žmona neketinom eiti, tai praleidom pro ausis.

       Pamelavo, kad atrodytų patikimesnis, bet paskui išsigando. Saugumiečiui jo atsakas nepatiko:

       – Negerai. Reikėjo nueiti. Gal būtum kokią paskaitą išgirdęs. Būtum su smuikininko draugais susipažinęs. Jeigu vėl pakvies, nueik. Paskui mums papasakosi.

       Veiliulis dar kažką užrašė ir padėjo parkerį ant lapo. Darius suprato, kad saugumui jo žodžių jau gana. Linas kalės kelerius metus. Norėjo tai išgirsti iš paties saugumiečio. Tas atsilošė į aukštą kėdės atkaltę lyg užbaigęs didelį darbą. Bet prašneko ne apie tai, kas Dariui rūpėjo. Ėmė tartum guostis:

       – Atrodo, kad dabar visiems per mažai tos laisvės. Pagyvenę žmonės vis atsimena Smetonos laikus, lyg tada būtų buvę laisvesni. Jau užmiršo, kad prezidentas ir žmones šaudė, ir koncentracijos stovyklas laikė, ir be seimo Lietuvą valdė, ir karinę cenzūrą įvedė. Dabar juk nieko panašaus nebėr. Iš Rusijos visko glėbiais gaunam, tik darbuokis sveikas Lietuvai ir tarybų sąjungai. Ir jauskis laisvas. Ar tu nesi laisvas? – staiga paklausė Dariaus.

       – Manau, kad esu, – sutrikęs atsakė.

       – Štai! – apsidžiaugė saugumietis. – Visi turi taip galvoti. Ir dirbti savo darbą. Nes dirbdamas geriausiai supranti, kas yra laisvė, kiek tu esi laisvas. pasirodo, tos laisvės nedaug. Visi ateinam į darbą ir dirbam tai, kas mums liepta... Juk ir tas tavo Linas scenoje čirpina tik tai, kas natose parašyta. Čia jis neieško laisvės, džiaugiasi, kad darbą turi. Žmonėms reikia prievartos. Tik prievarta suteikia laisvės. Kuo daugiau prievartos, tuo daugiau laisvės. Laisvė be prievartos – iškrikimas, prapultis. Prisimink keturiasdešimt pirmuosius – lietuviai, tik valandą pasijutę laisvais, iššaudė žydus.

       – Bet juk vokiečiai... – bandė prieštarauti Darius, tačiau saugumietis neleido.

       – Vokiečiai jų nekvietė. Jie patys atėjo. Duok tam tavo Linui laisvę ir jis ims šaudyti – na į mus, paskui į rusus, lenkus.

       Darius tuo netikėjo, bet neprieštaravo. Iš Veiliulio žodžių suprato, kad dabar Linas jau neišsisuks. Paragaus kalėjimo košės.

       Veiliulis ūmai atitoko, ėmė atsiprašinėti, kad užsiplepėjo. Paklausė Dariaus pavardės, kur dirba.

       – Norėčiau likti anonimas, – paprašė Darius.

       – Reikėjo atsiųsti anoniminį laišką. Bet mes ir rašytojus surandam. Dabar teisme būsi liudytojas.

       – Teisme aš neliudysiu, – išsigando Darius.

       – Matai, tiesai reikia šalininkų. Juk tiesą liudyti yra garbinga.

       – Ne visiems tai atrodys tiesa, – bandė išsisukti Darius.

       – Taip, tiesa ne visi tiki. Visada atsiranda netikėlių. juk mes jų nebijom?

       Veiliulis šypsojosi ir laukė jo žodžio. Darius nesumetė, ką atsakyti. Saugumiečio šypsena jį glumino. Jautėsi sugautas ir pažemintas. Bandė priešintis:

       – O jeigu aš neateičiau į teismą?

       – Teismas palauktų, jis niekur neskuba. Į mūsų teismą ateina visi. Nuo jo niekur nepasislėpsi. Ir pats suprasi, kad su mumis geriau nesipykti. O gal tu esi Lino draugas? Gal jūs abu knisot tarybų valdžią, tik dabar ėmėt ir susiniovėt?

       Saugumietis liovėsi šypsotis. Kietu balsu paklausė:

       – Pavardė? Tarnyba?

       Darius pasakė ir ant saugumiečio lapų pasirašė.

       Iš Joselinės išėjo prislėgtas. Tikėjosi lengviau tą mazgą atmegzti, bet pats liko dar didesniu mazgu pririštas. Turės tai iškęsti. Užtat Liną įsūdė. Saugumas tam smuikininkui įkrės. Jis daugiau nelandžios po dorus namus, nevilios svetimų žmonų.

 

       (Bus daugiau)

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 11 (lapkritis)