Jackas Kerouacas (1922–1989), išauklėtas griežtų katalikiškų pažiūrų motinos ir pats laikęs save kataliku, šeštojo XX a. dešimtmečio viduryje susižavėjo budizmu – ši religija turėjo milžiniškos įtakos jo asmeniniam bei kūrybiniam gyvenimui ir įkvėpė jį parašyti tokius kūrinius kaip „Meksiko bliuzas“, „Dharmos valkatos“, „Šiek tiek apie dharmą“ ir „Pabusk. Budos gyvenimas“. Pastarajai knygai įžangą parašęs garsus budologas Robertas Turmanas teigia, kad „Jackas Kerouacas anuomet, šeštajame XX a. dešimtmetyje, iš visų mūsų amerikiečių budistų pirmtakų buvo pagrindinis bodhisatva“.
Knyga „Pabusk“ buvo parašyta per pirmąjį 1955-ųjų pusmetį. Tų metų sausį J. Kerouacas kartu su motina iš Niujorko Ričmond Hilo persikėlė į sesers Ninos namą – ji gyveno Roki Mounte, Šiaurės Karolinoje. Atitolęs nuo pašėlusio gyvenimo Niujorke, rašytojas pradėjo gyventi pagal Budos tradiciją kaip asketas – jis valandų valandas vienas sėdėdavo po ryškiomis nakties žvaigždėmis ir medituodavo. Tituliniame pabaigto rankraščio puslapyje įrašė: „Pabusk. Parengė Jackas Kerouacas.“
J. Kerouacui neabejotinai patiko meilės ir atjautos idėja, tai, ką tibetiečiai vadina „didžių darbų linija“, kuri tęsiasi nuo Maitrėjos ir Asangos. Akivaizdu, kad budistų ir krikščionių tikėjimuose garsusis bitnikas įžvelgė daug ką bendra. Jis vadino Budą „Azijos Jėzumi“, netgi laikė jį „mielesniu nei Jėzus“ ir knygoje „Pabusk“ nedvejodamas remiasi ne tik garsiausiais budizmo tekstais, tokiais kaip „Dhammapada“ ar „Šuranagmos“ sutra, bet ir Dwighto Goddardo antologija „Budistų biblija“ (D. Goddardas, pats būdamas krikščionis, pabrėžė tuos budizmo aspektus, kurie labiausiai panėšėjo į jo paties tikėjimą).
Ši nuostabi J. Kerouaco knyga angliškai pirmą kartą buvo išleista tik 2008-aisiais. Netrukus galėsime ją visą perskaityti ir lietuviškai. „Metai” šiame numeryje spausdina pirmą knygos skyrių.
VERTĖJAS
***
Tegu bus pagarbintas Jėzus Kristus,
Krikščionių pasaulio viešpats.
Tegu bus pagarbintas Gautama Šakajamunis,
Išorinis Budos kūnas.
Budistų malda Santa Barbaros vienuolyne,
užrašyta Dwighto Goddardo.
Autoriaus pastaba
Šioje knygoje sekama sutrų mokymu. Joje cituojami šventieji budistų kanono raštai, kai kurios citatos – tiesioginės, kai kurios – supintos su naujais žodžiais, o kai kurios – net ne citatos, bet mano paties parinkti, išgalvoti nauji žodžiai. Knygos istorija pagal Ašvagošos Budha Charita ir Narasu Istorinio Budos gyvenimą, nevengiant pakeitimų bei vaizduotės žaismo, pasakoja apie Budos gyvenimą. Neįmanoma išskirti ir įvardyti tų nesuskaičiuojamų šaltinių, kurie įsiliejo į šį šviesos ežerą, tarp jų – Lankavatara, Dhammapada, Anguttara Nikaya, Itivuttaka, Digga Nikaya, Majjhima Nikaya, Theragatha, Vinaya Pitaka, Prajna Paramita Hridaya Sutra, Samyutta Nikaya, net Chuangtse, Tao Teh King, Milarepos gyvenimas, Mahayana Samgraha ir tūkstančiai kitų. Šios knygos šerdis – išdailinta Surangama Sutra santrauka. Pastarojo kūrinio autorius, turbūt didžiausias kada nors kūręs rašytojas, yra nežinomas. Jis gyveno I a. po Kr. ir, naudodamasis savo epochos šaltiniais, rašė dėl Šviesiausiojo Dieviškojo Nušvitimo. Aš šią knygą sukūriau kaip vadovą, kuris Vakarams atskleidžia senovės Įstatymą. Mano tikslas – atvertimas. Tegu man bus leista gyventi pagal šiuos žodžius: „Mano tikslas buvo giedoti garbinimo giesmes šventajam vienuoliui, skelbti apie jo darbus nuo pat pirmojo iki pat paskutinio, nesiekiant sau naudos nei garbės, netrokštant asmeninio pripažinimo, bet sekant tuo, kas pasakyta raštuose, kad gautų naudos pasaulis.“ AŠVAGOŠA, I a. po Kr.
1
Buda reiškia pabudusysis.
Neseniai daugelis žmonių Budą tarė esant dideliu tukliu, sėdinčiu ir besijuokiančiu, įmantriai pasipuošusiu didžiapilviu tipu – tokį jį vaizduoja milijonai turistams skirtų niekučių bei statulėlių, kurios čia, Vakaruose, parduodamos menkniekių krautuvėlėse. Jie nežinojo, kad iš tikrųjų Buda buvo dailus jaunas princas, kuris dvidešimt devynerių metų amžiaus tėvo rūmuose, žvelgdamas į tolį pro šokančias merginas, tarsi šių nė nebūtų, staiga paniro į savo mintis, paskui pagaliau ryžtingai pakėlė į viršų rankas, sėdo ant savo karo žirgo ir išjojo į mišką, ten kardu nusipjovė ilgus auksaspalvius plaukus, susibičiuliavo su ano meto Indijos šventuoliais ir mirė sulaukęs aštuoniasdešimties – sulysęs garbus senovės takų ir dramblių giraičių klajoklis. Šis žmogus nepanėšėjo į nevalyvą palaimos tinginį, jis buvo rimtas tragizmo gaubiamas pranašas – Indijos ir beveik visos Azijos Jėzus Kristus.
Šiandien jo įkurtos Didžiojo Pabudimo iš egzistencijos sapno religijos, budizmo, pasekėjų skaičius siekia šimtus milijonų. Nedaugelis žmonių Amerikoje ir Vakaruose suvokė Rytų tikėjimo mastą bei gilumą. Nedaugelis žmonių žinojo, kad Korėja, Birma, Siamas, Tibetas, Japonija ir prieškomunistinė Kinija – pirmiausia budistinės šalys, lygiai kaip Jungtinės Amerikos Valstijos, Anglija, Prancūzija, Italija, Meksika – pirmiausia, kaip manome, krikščioniškos šalys.
Šis jaunuolis – dėl didžio sielvarto išminties jo nepajėgė suvilioti ištisas dailių mergelių haremas – buvo Gautama, Sidharta, 563 metais prieš Kristų gimęs Šakjų genties, kuri gyveno Gorakpuro krašte, Indijoje, princas. Jo motina, – ji, keista, buvo vardu Maja, o tai sanskrito kalba reiškia „magiją“, – pasimirė netrukus po to, kai pagimdė. Sidhartą išaugino jo teta Pradžapatė Gautami. Jaunystėje jis buvo puikus sportininkas ir jojikas – kaip ir dera kšatrijų, karių kastos, palikuoniui. Legenda pasakoja apie stulbinamas varžybas, kuriose Sidharta, siekdamas Jašodharos rankos, nurungė visus kitus princus.
Sulaukęs šešiolikos metų, jis vedė princesę Jašodharą ir ši jam pagimdė sūnų Rahulą. Sidhartos tėvas Maharadža Šudhodana beprotiškai jį mylėjo ir slapčiomis tarėsi su savo ministrais, kaip sūnų nudžiuginti ir priversti pamiršti tą didį sielvartą, kuris vis augo artėjant jo trisdešimtmečiui. Vieną dieną princas, važiuodamas karieta per karališkuosius sodus, išvydo keliu krypuojantį senį. „Kas gi tasai žmogus? Jo plaukai balti, o pečiai sulinkę, akys apsiblaususios, kūnas nuvytęs, jis eina pasiramsčiuodamas lazda. Ar jo kūną ūmai išdžiovino kaitra, ar jis toks gimė?.. Tuoj pat apsuk karietą ir grįžk. Kokius dar malonumus šiuose soduose galiu patirti galvodamas apie artėjančią senatvę? Mano gyvenimo metai – it vėjo šuoras. Apsuk karietą ir greitais ratais pargabenk mane į rūmus.“ Paskui pamatė mirusį žmogų, nešamą prie netoliese sukrauto laužo. „Jo palyda apimta sielvarto, jie raunasi plaukus ir gailiai aimanuoja... Ar tai vienintelis miręs žmogus, ar pasaulyje tai dažnas reiškinys? O žemės žmonės! – liūdnai suriko jaunasis princas. – Visur, žiūrėk, kūnas virsta dulke, bet juo nerūpestingesnis visur verda gyvenimas, širdis – ne iš bejausmio medžio, ne iš akmens – juo geriau jaučia: NE VISKAS PRANYKSTA...“
Tą vakarą, palieptas karaliaus, jis išgirdo apie šį įvykį – ministras Udajus prisakė mergelėms savo kerais suvilioti princą Sidhartą. Jos žavingai judėjo, nusimetė nuo pečių kasdieninius šilkus, rankomis mėgdžiojo vingiuojančias gyvates, svaidė vylingus žvilgsnius, šoko dviprasmiškai, glostė jo riešus, kai kurios netgi apsimetė, kad nuraudusios sutriko, ir nuo krūtų nusiėmė rožes šaukdamos: „Ak, ar tai tavo ar mano, jaunasis prince?“ Tačiau princas, atmindamas sielvartą, liko abejingas. Vidurnaktį merginos nuvargo ir sugulusios ant suolų bei pagalvių užmigo. Vien princas nemiegojo. „Ne, aš nesakau, kad man nerūpi grožis, – tarė jis tamsos gaubiamam, klausinėjančiam jį ministrui. – Nesakau, kad nepažįstu žmogaus džiaugsmų, tačiau visur regiu mainymosi ženklą. Todėl širdy man liūdna ir sunku. Jei šie dalykai iš tikrųjų tvertų be amžiaus keliamų kliaudų, be ligų ir mirties, tada prisisotinčiau meile ir niekada nepajusčiau nei pasibjaurėjimo, nei liūdesio. Net jeigu pasiektum, kad šių moterų grožis nesikeistų ir nenuvystų ateityje, ir tada, nors meilės džiaugsmas – taip pat ne be ydų, jis tebelaikytų tavo protą vergovėje. Pakanka žinoti, kad kiti žmonės sensta, serga, miršta, ir tokie džiaugsmai tampa nemieli, – ir, turint juos omeny ir tai žinant, protą juo smarkiau apima nepasitenkinimas. Pakanka žinoti, kad šie malonumai netruks sunykti, lygiai kaip ir mergaičių kūnai. Jeigu žmonės, nepaisydami nieko, neatsispiria meilės galiai, jie iš tikrųjų mažai kuo tesiskiria nuo gyvulių. Tai tas pats, kaip leistis sugundomam tuščio melo. Deja, deja, Udajau! Štai kas pagaliau kelia didį rūpestį – gimimo skausmas, senatvė, liga ir mirtis. Ir šios širdgėlos mums turi būti baugu – mūsų akys regi, kaip visi daiktai aplinkui nyksta, bet širdis, jų įsitvėrusi, vis viena džiūgauja. Deja! Graudu dėl viso pasaulio! Koks jis tamsus, neišmanėliškas, be krislo supratimo!“
Ir Sidharta prisiekė: „Aš ieškosiu tauraus įstatymo, nepanašaus nė į vieną žmogui žinomą pasaulio dėsnį. Aš pasipriešinsiu ligai, senatvei bei mirčiai ir kausiuosi su piktybe, kurią jos atneša žmogui.“ Kad įvykdytų savo pažadą, jis nusprendė visam laikui palikti rūmus, keliauti į girią ir medituoti vienatvėje – kaip darydavo ano meto tikėjimo pasekėjai.
Palaimintasis atsiskyrėlis nukeliavo į Bodhgają. Vos tik jis pažvelgė į taurias palmių, mangamedžių ir ficus religiosa pipalų giraites, jį išsyk užvaldė sena Praeities Budų svajonė. Raibuliuojant popietės spalvoms, Sidharta, vienišas ir suglumęs, nužingsniavo po medžių šakomis, tačiau jo širdyje kirbėjo nuojauta, kad čia netrukus nutiks kažkoks didingas dalykas. Gautama, budizmo „įkūrėjas“, tik iš naujo atrado pamestą seną Tathagatos (Atėjusiojo į Tokybę) taką ir iš naujo atskleidė pirmapradį pasaulio rasos lašą. It užuojautos gulbę, besileidžiančią į lotosų tvenkinį, kad jame įsikurtų, Sidhartą apėmė didis džiaugsmas – jis išvydo medį, po kuriuo, paklusdamas valiai visų Budų kraštų bei visų susirinkusių Budų esybių, – tai yra žėrinčios intuicijos tuštumos Neesybių, tirštai susispietusių aplinkui lyg pulkai angelų, – ir valiai bodhisatvų, kurie per amžius spinduliuoja PAGARBOS šviesą į tuštumos vidurį, ketino atsisėsti. „Visur yra čia“, – šventajam pakuždėjo nuojauta. Iš netoliese dirbančio žmogaus, žolės pjovėjo, jis gavo švarios, lanksčios žolės, paskleidė ją po medžiu ir tiesus atsisėdo. Pasikišo kojas po savimi, tačiau ne bet kaip jas sudėjo, o įsitaisė tvirtai ir taupiai lyg dievas Naga. „NEPAKILSIU IŠ ŠIOS VIETOS, – pasiryžo Sidharta, – KOL MANO PROTAS, NUSIKRATĘS PRIERAIŠUMO, IKI GALO NEIŠSIVADUOS IŠ SIELVARTO.“
Jo kaulai galėjo supūti, o raumenys sudžiūti, varnos galėjo išlesti netausojamas smegenis, bet šis dieviškas vyras nepakilo iš savo vietos ant žolės po pipalo medžiu, kol neperprato pasaulio mįslės. Jis sukando dantis ir įrėmė į juos liežuvį. Jis nukreipė savo spindulingą protą žemyn ir leido sąmonei plūsti į vidinį nuojautos bei įžvalgos pasaulį. Švelniai sunėręs rankas, alsuodamas lyg kūdikis, užmerkęs akis, nepajudinamas ir nesutrikdomas, sutemoms leidžiantis ant žemės, jis mąstė: „Lai sujuda ir sudreba visa žemė, tačiau ši vieta liks tvirta kaip uola.“
Indijoje buvo gegužė, metas, vadinamas Dulkėtuoju, kai oras stoja geltonas kaip grūdas, šiltas, svajingas, ir visi daiktai bei gyviai per prigimtinėj minties tyloj skendinčius saulėlydžius alsavimu skleidžia tikėjimą.
Daugel žodžių buvo parašyta apie šią šventą akimirką dabar išgarsėjusioje vietoje po Bodhi medžiu – Nušvitimo medžiu. Tai buvo ne agonija sode, bet palaima po medžiu. Tai buvo ne kieno nors prisikėlimas, bet visa ko sunaikinimas. Tomis valandomis Buda suvokė, kad visi dalykai randasi iš priežasties ir pamažu išnyksta, todėl visi jie laikini, stokoja laimės ir – mįslingiausia – yra netikri.
Kai Sidharta perprato, kad viskas aplinkui iškerojo iš proto, išdygo iš apgaulingo mąstymo sėklų Dieviškoje Tikrovės Žemėje, kai prasidėjo sielvartingas, niūrus sapnas, papūtė švelnus, gaivus vėjelis. „Su nuostaba pažvelgė nurimę ir nuščiuvę gyvūnai.“ Budos protą užplūdo abejonės, jis pasijuto gundomas pakilti ir eiti kur nors kitur, mesti šią bergždžią meditaciją po medžiu. Sidharta pažino, kad jį gundo patsai Gundytojas Mara, Indijos velnias, ir atsisakė pajudėti iš vietos. Net baimė nusmelkė jo protą, jį nukrėtė šiurpulys, įsivaizdavus, kad kažkas vyksta jam už nugaros ar priešais užmerktas akis, tačiau ramus tartum žmogus, stebintis vaikų žaidimą, jis leido šioms abejonėms bei nerimui susprogti kaip burbului ir išsisklaidyti jas pagimdžiusioje proto jūros tuštumoje.
Tirštėjant sutemoms, Sidharta taikingas ir ramus sulaukė atilsio. Jis pasinėrė į gilią ir subtilią meditaciją. Visos šventos ekstazės rūšys paeiliui ištiko jam prieš akis. Per pirmąjį nakties budėjimą Sidharta įžengė į „teisingo suvokimo“ kelią ir atsiminė visus savo ankstesnius gimimus.
„Gimė tokioje vietoje ir tokiu vardu ir taip toliau iki pat savo dabartinio gimimo per šimtus, tūkstančius, milijonus gimimų, jis pažino visus savo gimimus ir mirtis.“
Ir kokio gi gimimo galėjo neatminti jo Šviesus, Paslaptingas Intuityvios Esmės Protas, puikiai žinodamas, kad egzistencijos pamatas yra tokybė? Jis buvo visomis būtybėmis, tačiau niekada nebuvo tikras „jis“, tik visomis būtybėmis, taigi visos būtybės buvo viena ir tas pat, ir viskas vyko Visuotinio Proto sferoje, ir tat buvo Vienintelis Protas, praeitis, dabartis bei ateitis.
„It smėlio smilčių Gange nesuskaitysi gimimų ir mirčių, jų yra pačių visokiausių, pačių įvairiausių. Paskui, pažinus ir savo šeimos ryšius, sunkus liūdesys užgulė jo širdį.“
Praėjo daug laiko, tęsėsi senas gyvenimo sapnas, nuriedėjo daugel motinų turinčio sielvarto ašaros, dulkėmis virto gausybė tėvų, pasibaigė pradingusių vakarų su broliais ir seserimis amžinybės, užsimiegojusio gaidžio giedojimas, vabzdžio urvelis, apgailėtinas instinktas – viskas ištirpo tuštumoje, Budos prote įsižiebė didis mieguistas Aukso amžiaus supratimas, kad ši išmintis – senesnė už pasaulį.
„Gilios atjautos jausmas praėjo, jis dar sykį susimąstė apie visa, kas gyva, apie tai, kaip būtybės sukasi šešiose gyvenimo sferose – ir nėra pabaigos nei gimimams, nei mirtims. Ir viskas tuščia, netikra, laikina kaip plantanų palmė, kaip sapnas, kaip fantazija.
Budos ausis, jam praktikuojant nuostabios žėrinčios intuityvios meditacijos meną, – net šviesa lyg Transcendentinis Pienas akinamai suspindo neregimoje jo užmerktų akių prieblandoje, – pasiekė nekintanti tyra ošiančios girdėjimo jūros tyluma, ji niršo ir rimo, kai Buda aiškiau ar blankiau atsiminė garso sąmonę, nors kaip tokia ji visada buvo tas pats nekintantis garsas, tik Budos paties garso suvokimas kito ir slūgo lyg atoslūgis, vandeniui šnypščiant ir susigeriant žemėn, o garsas skambėjo ne ausies išorėje ir ne jos viduje, bet visur, – tyra girdėjimo jūra, Transcendentinis Nirvanos Skambesys, kurį girdi vaikai savo lovelėse, kuris girdimas mėnulyje ir staugiančių vėtrų židinyje, kuriame jaunasis Buda dabar išgirdo didįjį mokymą, nenutylančius, išmintingus ir aiškius visų senovės, kaip ir visų būsimų, Budų – jie visi susirinko priešais Sidhartą – pamokymus. Šio Girdėjimo ramybę sudrumsdavo tolimas svirplio svirpimas, atsitiktinis nevalingas miegančių paukščių cyptelėjimas, sprunkančios mažos lauko pelės šiurenimas ar medžius siūbuojantis vėjas, tačiau šie garsai buvo tik atsitiktiniai. Girdėjimo jūra sugerdavo visus garsus ir nutikimų aidą, bet Girdėjimas liko kaip visada nesutrikdomas, iš pagrindų nepersmelktas, nei papildytas, nei nuskurdintas, tyras savyje kaip tuščia erdvė. Įstatymo Karalius, po liepsnojančiomis žvaigždėmis įsisiautęs į dievišką Deimantinės Ekstazės Transcendentinio Garso ramybę, sėdėjo nejudėdamas.
Paskui, per vidurinį nakties budėjimą, jis pasiekė tyrųjų Angelų pažinimą ir išvydo priešais save kiekvieną būtybę, kaip žmogus regi atvaizdus veidrodyje, visas būtybes, vis gimstančias, kad numirtų, kilnias ir nedoras, vargšes ir turtingas, raškančias gerų ir piktų darbų vaisius ir atitinkamai patiriančias laimę arba kančią.
Jis regėjo, kaip iš piktų darbų kyla priežastis apgailestauti ir bevardis noras pataisyti, pašalinti blogį, kuris skleidžia skatinančią grįžti į pasaulį energiją, o geri darbai nesukelia apgailestavimo ir, nepalikdami nė kruopelės abejonės, ištirpsta Nušvitime.
„Be to, visus gimimo vaisius jis regėjo kaip žvėris – kai kurie jų buvo pasmerkti mirti dėl kailio ar mėsos, kai kurie – dėl ragų, šerių, kaulų ar sparnų, kai kurie, ankstesni draugai ir giminaičiai, būdavo suplėšomi ir nužudomi per tarpusavio nesutarimus, kiti turėdavo vilkti sunkią naštą, dar kiti buvo persmeigiami ar badomi aštriais akstinais. jų iškankintais, perdžiūvusiais ir alkanais kūnais tekėjo kraujas, ir nebuvo jokios atgaivos, jie kovėsi vienas su kitu, nė vienas neturėdamas jokios nepriklausomos galios. Skraidydami ore ar panirę į gilius vandenis, jie niekur nerado prieglobsčio, apsaugančio nuo mirties.“
„Ir jis išvydo juos, atgimusius žmonėmis su dvokiančiais lyg nuotekų vamzdis kūnais, iš visų pusių apgultais baisiausių kančių, užgimusiais iš įsčių baimei ir drebuliui, švelniaodžiais, prisilietimo skaudžiai lyg peiliu badomais.“
Šis iečių slėnis, kurį mes vadiname gyvenimu, – tai baisus sapnas.
„Užgimęs tokios būklės nė akimirką negali išsilaisvinti nuo tykančios mirties, darbo ir sielvarto, bet vis viena ieškai atgimimo, o atgimęs toliau kenti.“
Sunkios apgailėtinų neišmanymo būtybių girnos vis sukasi, vis mala.
„Ir tada jis išvydo tuos, kurie, įgiję didesnių nuopelnų, mėgavosi gyvenimu danguje. Juos nuolatos kankino meilės troškulys, jų nuopelnų nelikdavo sulig gyvenimo pabaiga, prieš mirtį jiems pasirodydavo penki ženklai. Šitaip žiedas, vysdamas ir pūdamas, netenka savo švytinčių spalvų. Jų pasaulio būtybės, tos, kurios liko gyventi, sielvartu neįstengė išgelbėti savo likimo draugų. Rūmai ir juos supantys džiugesio sodai dabar tušti, Angelai liko vieniši ir nelaimingi, jie sėdi arba miega ant dulkinos žemės ir prisimindami savo mylimuosius graudžiai rauda. Deja, jie apgauti! Visur be išimties kiekvienas gimimas – tai nepaliaujamas skausmas!”
„Danguje, pragare ir žemėje sūkuriuoja gimimų bei mirčių jūra, – tai amžinai besisukantis ratas, – ir visų į ją panirusių būtybių kūnus bangos kaip papuola blaško šen ir ten. Šitaip, atvėręs Proto akis, Sidharta apmąstė šešias gyvenimo sferas ir visų gimusių būtybių nuosmukį. Jis suprato, kad viskas tuščia ir bergždžia! Ir nekelia pasitikėjimo! Kaip toji plantanų palmė ar oro burbulas.
Trečią valandą ryto kartu su visomis pasaulio kančiomis pakilo rūkas. „Per trečią kupiną įvykių budėjimą jį ištiko gilus, nesumeluotas supratimas. Jis mąstė apie visą gyvenimo raizginyje besisukančios, sielvartui gimusios kūrinijos pasaulį – apie neišmatuojamas gausybes tų, kurie gyvena, sensta ir miršta. Apie godžias, geidulingas, stokojančias išmanymo, sukaustytas tamsos pančiais, nežinančias jokio galutinio išsigelbėjimo kelio, būtybes.“
Ak, kokia gi šių kūnų mirties priežastis? „Teisingai samprotaudamas, žvelgdamas į savo vidų, jis susimąstė, iš kokio šaltinio randasi gimimas ir mirtis.“
Kūnų gimimas – tiesioginė kūnų mirties priežastis. Visai kaip rožės sėklos pasodinimas – jos nuvytimo priežastis.
„Tada, žvelgiant giliau, kyla klausimas: iš kur randasi gimimas?“ Jis suprato, kad gimimas randasi iš visur vykdomos gyvenimo veiklos. Paskui, pamąsčius apie šią veiklą, jam išaiškėjo, kad ji įsukama ne ją kuriančiojo, taip pat neatsiranda savaime, neturi nepriklausomos egzistencijos, bet neįsisuka ir be priežasties, ne, ji įgaunama per tolesnę priežasčių grandinę, per priežastį po priežasties, ir jungiamieji saitai pančiais sukausto viską, kas yra forma, – apgailėtina forma, vien dulkės ir skausmas.
Tada kaip tasai, kuris, perlaužęs pirmąjį bambuko narį, likusią jo dalį lengvai padalija, jis, mirties priežastimi laikydamas gimimą, o gimimo priežastimi – darbus, pamažu įžvelgė tiesą. Mirtis kyla iš gimimo, gimimas kyla iš veiklos, veikla kyla iš prisirišimo, prisirišimas kyla iš troškimo, troškimas kyla iš suvokimo, suvokimas kyla iš jutimo, jutimas kyla iš šešių juslių, šešios juslės kyla iš individualybės, individualybė kyla iš sąmonės. Veikla randasi iš prisirišimo, veiklos priežastis – tariamas poreikis, prie kurio yra prisirišusi būtybė ir dėl kurio ji pajudėjo iš vietos. Prisirišimą sukelia troškimas, troškimas atsiranda anksčiau už įprotį, troškimas kyla iš suvokimo, mes niekada netrokštame to, apie ką nieko nežinome, o kai sužinome, suvokiame arba geidžiamą malonumą, arba skausmą, kurio bjaurėdamiesi vengiame, – tai dvi monetos, vadinamos troškimu, pusės. Suvokimas randasi iš jutimo, pirštą svylant pajuntame ne iš karto. Jutimas atsiranda dėl šešių juslių (akys – rega, ausys – klausa, nosis – uoslė, liežuvis – skonis, kūnas – lytėjimas, smegenys – mąstymas) sąlyčio su atitinkamais pojūčių objektais – joks pirštas nenusvils be sąlyčio su ugnimi. Šešios juslės randasi iš individualybės, lygiai kaip iš ūglio išauga kamienas bei lapija, taip ir individualybė iškeroja šešiomis atšakomis – iš to, kas iš pradžių nebuvo nei Vienas, nei Šeši, bet vien Tyras Protas, skaidrus it veidrodis. Individualybė kyla iš sąmonės – ši panėši į sėklą, kuri sudygsta ir išleidžia savo nepakartojamą lapiją; jei nėra sąmonės, nebus ir lapijos. O sąmonė randasi iš individualybės, juodvi iki pat galo įsipynusios viena į kitą. Dėl vienos veikiančios tuo metu priežasties sąmonė pagimdo individualybę, tačiau dėl kitos veikiančios tuo pat metu priežasties individualybė pagimdo sąmonę. Kaip žmogus ir laivas kartu juda į priekį, žemei ir vandeniui sudarant tam sąlygas, taip iš sąmonės kyla individualybė, o ši išleidžia šaknis. Iš šaknų atsiranda šešios juslės, jos sudaro jutimą, iš jutimo randasi troškimas (arba pasibjaurėjimas), iš troškimo bei pasibjaurėjimo kyla prisirišimas arba prie troškimo, arba prie pasibjaurėjimo, šis prisirišimas – veiklos priežastis, o iš veiklos vėlgi randasi gimimas, gimimas vėlgi veda į mirtį, šitaip nepaliaujamai sukasi visų gyvų būtybių egzistencijos ratas.
Taip pat, staiga išvydęs ir perėjęs dvylika Egzistencijos grandinės (nidanų grandinės) grandžių, jis suvokė, kad sąmonė, kuri pagimdo individualybę podraug su visomis bėdomis, pati kyla iš karmos (likusios nebaigtos sapno veiklos), karma randasi iš neišmanymo, o neišmanymą pagimdo protas. Karma įkūnija nepalenkiamą, griežtą įstatymą, kuris susieja poelgį ir padarinį, šį ir būsimąjį gyvenimą. Karma paaiškina visas gyvojo pasaulio – žmonių, žvėrių, karalių galios, išorinio moterų grožio, povų uodegos dailumo, kiekvieno mūsų moralinių nuostatų – paslaptis. Karma – tai gyvos būtybės paveldas, tai įsčios, kurios ją pagimdo, įsčios, į kurias ji turi vis grįžti. Karma – tai moralės pamatas: iš to, kuo buvome, randasi tai, kuo esame. Kai žmogus nušvinta, liaujasi veikęs, suvokia aukščiausiąją tobulą išmintį ir įžengia į Nirvaną, tai reiškia, kad išsisėmė jo karma, – ir kaip tik karma leido jam žengti šį žingsnį. Jei žmogus tebėra neišmanėlis, piktas, kvailas ir godus, tai reiškia, kad jo karma dar neišsisėmė, – ir kaip tik karma jam neleidžia žengti toliau.
Teisingomis žiniomis vadovaudamasis, iki galo viską suvokdamas, tvirtai apsispręsdamas – štai šitaip Buda pasiekė nušvitimą.
Sunaikink gimimą ir paliaus egzistavusi mirtis, sunaikink veiklą ir paliaus egzistavęs gimimas, sunaikink prisirišimą ir paliaus egzistavusi veikla, sunaikink troškimą ir neliks prisirišimo, sunaikink suvokimą ir neliks troškimo, sunaikink jutimą ir neliks suvokimo, sunaikink šešias jusles ir neliks jutimo. O sunaikinus šešių juslių vartus, liausis egzistavusi individualybė ir skirtingos ją apibūdinančios sąvokos. Sunaikinus sąmonę, neliks individualybės. Sunaikinus individualybę, pražus sąmonė. Pranykus sąmonei, karmos sapno energija neturės ką pačiupti ir valdyti. Išsisėmus karmai, pasibaigs sapno neišmanymas. Sunaikinus neišmanymą, pražus individualų gyvenimą sudarantys elementai – šitaip Didysis Rišis pasiekė išminties viršūnę.
Štai nidanų grandinės grandžių sąrašas:
1. Neišmanymas
2. Karma
3. Sąmonė
4. Individualybė
5. Šešios juslės
6. Jutimas
7. Suvokimas
8. Troškimas
9. Prisirišimas
10. Veikla
11. Gimimas
12. Mirtis
Užgimė nuovoka, išsisklaidė neišmanymas. Tamsa pasitraukė ir nušvito šviesa. Mūsų dabartinio pasaulio Buda sėdėjo kupinas jėgų, švytėdamas, užvaldęs save, širdyje giedodamas tokią giesmę:
Daugelis gyvenimo namų kalino mane.
Ilgai stengiausi surasti tą,
Kuris pastatė šiuos graudžius jausmų kalėjimus!
Bet dabar aišku – tu pats pastatei šias buveines. Tu!
Pažįstu tave! Daugiau neberęsi
Šių skausmo sienų, nebekelsi apgaulės gegnių,
Nebekrėsi molio ant šviežių grebėstų;
Tavo namas sugriuvo! Gegnėšis suskilo!
Iliuzija namą pastatė! Neišmanymas – tavo vardas!
Dabar aš saugiai išeinu išsivadavimo keliu!
Šitaip išsilaisvinęs, jis rado žinias ir laisvę, suprato, kad atgimimams atėjo galas ir tarė sau, jog galutinis tikslas pasiektas.
Ir tada viso pasaulio labui Buda nusakė keturiomis tauriosiomis tiesomis grindžiamą kelią.
Keturios tauriosios tiesos:
1. Gyvenimas yra kančia (visa egzistencija – tai kančia, laikinumas ir netikrumas).
2. Kančia kyla iš neišmanėliškų troškimų.
3. Kančią galima nutraukti.
4. Iš jos veda taurusis aštuonialypis kelias.
O štai koks yra taurusis aštuonialypis kelias:
1. Teisingas požiūris – jis grindžiamas keturiomis tauriosiomis tiesomis.
2. Teisingas ketinimas – jis šiuo keliu išveda iš kančios.
3. Teisingas kalbėjimas – švelnus sielvartingas kalbėjimas su šio pasaulio broliais ir seserimis.
4. Teisingas elgesys – švelnus, paslaugus, tyras elgesys visur.
5. Teisingas gyvenimo šaltinis – kad išgyventum, dera susirasti maisto niekam nedarant žalos.
6. Teisingos pastangos – tai ėjimas šiuo šventu keliu su įkarščiu bei energija.
7. Teisingas budrumas – nedera pamiršti kito (šio pasaulio) kelio pavojų.
8. Teisingas susikaupimas – meditavimas atsiskyrus ir malda, kad dėl visų gyvų būtybių nušvitimo patirtum šventąją ekstazę bei dvasinę malonę (kad pasiektum Samadhi ir Samapatti, dera praktikuoti Dhyaną).
„Kai man atsiskleidė šios žinios, mano protas bei širdis išsivadavo iš geismo nuodo, iš atgimimo nuodo ir iš neišmanymo nuodo.“
Versta iš: Jack Kerouac. Wake Up. A Life of the Buddha. Penguin Group, Viking, 2008.
Iš anglų k. vertė Saulius Repečka
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 11 (lapkritis)