Vytautas_Kavolis       Šiandien lengva kritikuoti liberalizmą. Pasaulinė ekonominė krizė, bankų griūtis, augantis nedarbas, socialiniai pasaulinės ekonomikos augimo netolygumai byloja apie laisvosios rinkos aižėjimą. Valstybė atvirai perima laisvosios rinkos dėsnių nevaldomą kapitalo apytaką. Lietuvoje liberalizmas susijęs su šviesios atminties Vytauto Kavolio moksline ir publicistine veikla pirmaisiais nepriklausomybės metais. Jo darbai, ypač metodologinės įžvalgos, meistriškai keliamos kultūros istorijos problemos suaktyvino humanitarinius ir socialinius tyrimus, inspiravo kelių humanitarinių srovių atsiradimą. Bet kokia ideologinė srovė savo galią bando pagrįsti istorine tradicija, nes tik tokia argumentacija užtikrina jai autentiškumą ir tikrumą. Jei vienokia ar kitokia tradicija yra sekli, ji gali būti sukurta, atrasta. Tai nėra istorinis šarlatanizmas ar falsifikacija: šiuolaikinės sociologinės teorijos dažnai kalba apie tautos ir jos tradicijos kūrimą „atradimą / išradimą“ (invention), labiausiai išplėtotą Benedicto Andersono, Erico Hobsbawno, Ernesto Gellnerio darbuose.

 

       Liberalizmo ideologija susiformavo trečiąjį XIX a. dešimtmetį, kai pradėjo ryškėti takoskyra tarp individo ir tautos teisių sampratos. „Ji yra individualistinė, nes teigia moralinę asmens pirmenybę prieš bet kokio visuomeninio kolektyvo pretenzijas; ji yra egalitarinė, nes suteikia visiems žmonėms tą patį moralinį statusą ir atmeta žmonių moralinės vertės skirtumus kaip teisinei ar politinei tvarkai bereikšmius; ji yra universali, nes teigia žmonių giminės moralinę vienybę ir teikia tik antrinę reikšmę specifinėms istorinėms asociacijoms ir kultū-rinėms formoms; ji yra melioristinė, akcentuodama visų socialinių institucijų bei politinių santvarkų pertvarkymo ir tobulinimo galimybę“ (1). Anot filosofo Vytauto Radžvilo, tai akivaizdžiai atsispindėjo ir filosofijos raidoje. „Nutraukusi ryšius su platoniškąja–aristoteline politinio mąstymo tradicija, Naujųjų amžių politinė filosofija išsižadėjo ir pamatinių šios tradicijos principų. Galima pažymėti, kad klasikinę žmogaus prigimtinio bendruomeniškumo sampratą pakeitė modernusis individualizmas. Senovės mąstytojų požiūris, kad politinis gyvenimas yra ir būtina žmogiškojo gyvenimo forma, turėjo užleisti vietą visuomenės ir valstybės sutartinės kilmės teorijoms. Atrodo, kaip tik šie modernaus mąstymo bruožai – individualizmas ir kontraktizmas – jungdamiesi sudarė griaunamąjį mišinį, kuriam buvo lemta iš vidaus susprogdinti modernią valstybę ir net pačią politikos idėją. Palyginti su tradicine valstybe, individų sutartimi sukuriama moderni valstybė yra trapi ir pažeidžiama. Akivaizdi jos silpnybė – nuolatos turi pateisinti savo buvimą (2). Mano straipsnio tikslas – pateikti liberalios melioristinės istorijos kūrimosi mechanizmus. Istorijos tematika beveik visada siejasi su politinės konjunktūros kaita. Pavyzdžiui, prancūzų istorikas Georges Duby tyrinėjo 1214 m. tarp Prancūzijos karaliaus Pilypo Augusto ir Šventosios Romos imperatoriaus Otono IV įvykusį mūšį, kuris pasibaigė prancūzų pergale. Šio mūšio reikšmė visuomenės sąmonėje buvo labai populiari 1870–1914 metais – prancūzų pažeminimo laikotarpiu, tačiau tapo nebeįdomi po 1945-ųjų. Napoleono Bonaparto kultas pirmosios XIX a. pusės prancūzų visuomenėje sunyko jau amžiaus pabaigoje, kai susikūrė pagrindinės demokratinės institucijos (3). Domėjimasis viduramžių kultūra, menu, scholastine filosofija paradoksaliai siejamas su visuomenės sekuliarizacija.

 

       Geoistorikas Immanuillis Wallersteinas teigia, kad liberalus mokslinis diskursas įsitvirtina visuomeniniame gyvenime kaip institucinė ideologinė jėga. Liberalizmo ideologijos susikūrimo sąlygiška data – 1848 m. Tautų pavasario sąjūdžiai Europoje, kai išryškėjo tautų ir individų interesų, teisių skirtumai. Individui iškilo pavojus tapti (kaip feodalizmo laikais) nacijos, kuri per institucijas apibrėžia individo teises ir pareigas, įkaitu. Visuotinių rinkimų perspektyva taip pat ribojo individo raiškos galimybes, nes racionalumas ir talentas, kaip dvi pagrindinės Auklėjimo paradigmos, apskritai negali apimti visos visuomenės, todėl racionalūs asmenys, nors ir būdami mažuma, privalo visuomenėje dominuoti. Visuomenė sudaryta iš įvairių socialinių grupių, judėjimų, seksualinių ar profesinių mažumų. Kiekviena jų atskirai yra mažuma, todėl taip svarbu jas ginti, nes dėl ideologinių ar politinių manipuliacijų mažumos yra izoliuotos. Liberali ideologija XIX a. aristokratiją (kaip socialinį sluoksnį) pakeitė meritokratija – išsilavinusių, profesionalių, nepaisant socialinės kilmės ar tautybės, žmonių bendruomene. Tai revoliucinis sprendimas, kuris modernizavo visuomenę. Bet nuolat iškyla pavojus per visuotinius rinkimus prarasti „valdymo kontrolę“. Todėl yra kuriamos įvairios manipuliacinės priemonės, kurios nuolat skaido bendruomenę, marginalizuoja jos narius, t. y., anot Karlo Marxo, didina „susvetimėjimą“ (4).

 

       Lietuviško liberalizmo ištakos siejamos su po Antrojo pasaulinio karo JAV gimusių nužemintųjų generacija, kuri aplink save subūrė asmenis, nuraukusius ryšius su prieškario Lietuvos kultūrine tradicija ir herojiškai ieškojusius naujos intelektualinės motyvacijos ateities Lietuvai. Visiems yra žinoma, kokios aršios diskusijos vyko tarp „Akiračių“ ir „Metmenų“, tautininkų ir krikdemų srovių. Šios polemikos įkarštyje formavosi lietuviška liberalizmo tradicija. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, keitėsi liberalizmo turinys, kuris negražiai buvo lyginamas su laukine privatizacija, laisvąja rinka bei banalia antikine patarle – kiekvienas žmogus yra savo likimo kalvis. Be to, norėta parodyti, kad liberalizmas Lietuvoje turi gilias istorines tradicijas. V. Kavolis savo programiniame straipsnyje „Liberalaus galvojimo erdvė“ taip apibūdino liberalios tradicijos Lietuvoje metmenis: „Tarytum „vakarietiškas liberalizmas“ turi būti į Lietuvą lėktuvais atskraidintas su muilo prievole, tarytum jis neturėtų istorinių šaknų pačioje Lietuvoje. Į jas, tiesa, šiandieniai Lietuvos liberalai (išskyrus istorikus) ir patys nedaug kreipia dėmesio. O juk liberali tradicija Lietuvoje turi savitų žymių – ne taip, kaip kur kitur, lietuviškasis liberalizmas nuo Daukanto, Basanavičiaus ir Kudirkos laikų buvo glaudžiai susijęs su tautiniu atgimimu. Lietuvoje kultūrinis liberalizmas pradeda skirtis nuo politinio XX amžiaus pirmajame dešimtmetyje – su Vydūnu ir Čiurlioniu (bei vėlesniuoju Biliūnu), vėliau su Krėve, Šeinium, Sruoga. Kultūrinio liberalizmo sąvoka maždaug atitinka „nepriklausomą žmogaus lietuvių istorijoje“ laikyseną“ (5). Lietuvos mokslininkai, laisvės pakerėti, praėjusio šimtmečio paskutinį dešimtmetį karštligiškai ieškojo metodologinių inovacijų, nebijojo naujų interpretacijų, diskusijų. Be abejonės, V. Kavolio ir jo pasekėjų darbai modernizavo istorijos discipliną, sukūrė naujas tyrimų perspektyvas ir kvaila būtų tai ignoruoti. Istorikas liberalas Egidijus Aleksandravičius taip įvertino mąstytojo mokslinį paveldą: „Istorikui turėtų būti įdomi pati detalės išlaižymo technika, kurią susikūrė Kavolis. Įdėmus šaltinio teksto skaitymas ir interpretacija nebuvo ir nėra stipriausia lietuvių istoriografijos savybė. Tai kiek geriau išplėtota medievistikoje, kur šaltinių stygius kiekvienam metraščio žodžiui suteikė ypatingą svorį. Naujųjų laikų istorijoje didesne problema neretai tampa ne duomenų stygius, o jų apdorojimo technika, gebėjimas tuos duomenis interpretuoti, sisteminti ir žinoti, „kur ir kaip gelminę įžvalgą atverianti detalė priklauso pasauliui“. Istorijos tyrimo interpretacinis pobūdis, kurį išryškinti padeda Kavolio knygos, tampa itin svarbiu dalyku, istorijai pamažu atsisakant tautinio šventraščio vaidmens“ (6).

 

       Kova dėl humanitarinių ir sociologinių mokslų ideologinių nuostatų ir raidos prasidėjo jau pirmaisiais nepriklausomybės metais. Profesoriaus V. Kavolio kultūros sociologijos modelis susilaukė katalikų kultūrinės krypties atstovų, susibūrusių aplink žurnalą „Naujasis židinys“, kritikos. Ypač juos suerzino veberiškas „protestantizmo etikos“ koncepcijos taikymas ir vertinimas Lietuvos kultūros istorijoje. Katalikiškos krypties kultūros istorikas Paulius Subačius į naujus tyrimus atsakė griežta replika. „Nukatalikėjusiems inteligentams Kavolis, nuolat gretinantis katalikybę su represyvumu, konservatyvumu (bent jau Lietuvos istorijos požiūriu) – tam tikras indiferentizmo argumentas. O protestantizmas, kaip visokeriopas modernizacijos skatintojas, Kavolio supratimu, sukuria sąlygas atsirasti „laisvam“, t. y. sekuliarizuotam žmogui.“ Toliau pateikiamas ir verdiktas: „Galima spėti, kad Kavolio priimtinumas sovietinėje ir postsovietinėje Lietuvoje yra sąlygojamas pagrindinės jo studijų paradigmos, kurią galima apibūdinti, siejant su sociologizacijos, materializmo ir pozityvizmo dimensijomis, nes dvasinių pastangų, „sąmoningumo“ raida, psichologiniai pokyčiai, kultūros epochos profesoriaus sąmonėje privalomai koreliuoja su ekonominiais bei atitinkamais politiniais pokyčiais, o nenutrūkstanti pažanga ir modernizacija regima linearaus laiko perspektyvoje“ (7). Ideologiniai ginčai peraugo į atskirų akademinių grupių susikūrimą, o tai pirmaisiais nepriklausomybės metais skatino  humanitarinių ir socialinių mokslų pliuralizmą.

 

       Globalizacinių procesų persmelktame pasaulyje nyksta ankstesnis, XIX–XX a. suformuotas, tautinis istorinis diskursas, kurį keičia ideologinis (dažniausiai – liberalus), arba regioninis (Rytų – Vidurio Europos, kitų ES šalių), istorinio patyrimo vertinimas ir lyginimas. Šiame kontekste galima pastebėti naujų tyrimo sričių ir būdų atsiradimą. Europietiškas tapatumo formavimasis grindžiamas tokiomis būtinomis sąlygomis kaip demokratija, laisvoji rinka ir europietiška teisė. Tai, mūsų nuomone, susiję su bandymais atskleisti dar mažai žinomus mūsų daugiakultūrės tradicijos klodus, sykiu ją reflektuojant (be kitos etnokultūrinės ir etnosocialinės tradicijos), kaip anksčiau buvusios svetimos tradicijos tapsmą, jei ne sava, tai kita, istoriškai ir geopolitiškai artima. Taip nacionalinės istorinės atminties kontekstas susiaurėja ir formuoja naujas nacionalinio tapatumo formas globalizacijos lauke (8). Melioristinis principas liberalioje istorijoje siejamas su metodologine technika, ankstesnės istorinės tradicijos (dažniausiai nacionalistinės) kritika ir glaudžiu santykiu su visuomene, naujai formuojant jos istorinę atmintį. Dažnai neapsieinama be banalios publicistikos*.

 

       Kaip teigė vokiečių istorijos filosofas Jörnas Rüsenas, „istorinė sąmonė yra žmogaus proto gebėjimas suprasti dabartinį gyvenimą ir numatyti ateities perspektyvas. Istorinė sąmonė susijusi su praeitimi kaip su patirtimi, sakančia mums, kokios yra mūsų gyvenamo kintančio laiko perspektyvos“ (9). Praėjusio amžiaus šeštąjį septintąjį dešimtmetį kai kurie vokiečių istorikai ėmė traktuoti istoriją kaip „Bildung“ (švietimo, edukacijos) funkciją atliekančią discipliną ir kartu sustiprino Šviečiamojo amžiaus filosofijos pozicijas.

 

       J. Rüsenas išskiria keturis istorinės sąmonės tipus: tradicinį, iliustratyvųjį, kritinį ir genetinį. Pirmasis pabrėžia istorinės tradicijos ir moralumo reikšmę, juos tapatindamas. Antrasis į istoriją žiūri kaip į pavyzdžių, kuriais reikia sekti, rinkinį. Historia magistra vitae – toks Vakarų istoriografijos kanonas. Jis veikia žmogaus gyvenimo orientaciją ir moralines vertybes, kurios yra laikomos nekintamomis. Kritinis mąstymas kvestionuoja, arba net neigia, tradiciją ir kuria naujas tapatybes. Jo indėlis į moralines vertybes – logiškai argumentuojant jas kritikuoti. Tai liberalus istoriografinis kanonas. Genetinis istorinės sąmonės tipas į praeitį žiūri „lengvai“; jam svarbi ne praeitis, o dinamiškas tapatybės kūrimas, žvelgiant į ateitį. Moralė praranda statiką, ji tampa utilitari, arba „vartotojiška“ (10). Šiuolaikiniai globalizacijos ir integracijos procesai (kultūrologiškai – suprekinimas) leidžia kalbėti apie pragmatinę istorijos vartotojiškoje visuomenėje funkciją.

 

       Šiandien lietuvių istoriografijoje sąlygiškai galima išskirti tris pagrindines kryptis: liberalią, nacionalistinę ir paremtą šaltiniais, arba ad fontes (11). Žinoma, jos neegzistuoja grynu pavidalu ir dažnai viena iš kitos perima kai kuriuos tyrimų elementus ir temas. Pavyzdžiui, dabar aktualizuojamas Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės paveldas kaip atsvara etninei XIX–XX a. lietuviškai tradicijai, bajorų demokratijos valdymui ar atskirų to meto politikos ir kultūros veikėjų kūryboje įžvelgiamai pilietiškumo užuomazgai**. Vienoje Lietuvos istorikų konferencijoje buvo teigiama, jog alternatyva nacionaliniam naratyvui gali būti liberalus naratyvas, papildytas daugiaperspektyviu žvilgsniu, kuris, trumpai tariant, išreiškia praktinį požiūrį į praeitį iš dabarties pozicijų. „Bene svarbiausias kriterijus, pagal kurį minėtos konferencijos dalyviai vienaip ar kitaip vertino konkrečią istoriografiją, buvo toks: kiek praeities tyrinėtojų darbai padeda spręsti postkomunistinėse visuomenėse susikaupusias problemas. Antrasis „parametras“ – kiek šios istoriografijos yra „monolitinės“, koncentruotos į vieno arba dominuojančio etnoso istoriją ir kiek jos bando atspindėti visos visuomenės vaizdą“ (12). Svarbus LDK paveldo aspektas yra politinių strategų ir socialinių kritikų bandymai šį paveldą paversti pilietiškumo ugdymo ištakomis, savotiškai sektina tradicija. Tiesa, tokie pavyzdžiai imami iš bajorų politinio etoso, akcentuojant respublikonišką tradiciją ir pusiausvyros principu – tarp centrinės valdžios, tautos ir piliečio – besiremiančią politinę kultūrą (13).

 

       Teiraudamiesi, kokios pilietinės vertybės ir principai telkė Didžiosios Kunigaikštystės visuomenę – communitas Magni Ducatus, užmegztume tvirtesnį atkurtos valstybės ir bajoriškosios respublikos ryšį, kuris mūsų visuomenės savarankiškumui būtų neabejotinai svarbus. „Pilietinio dialogo su visuomene neužmegs sterili, vertybėms abejinga, gamtos mokslų neutralumą imituojanti istorija. Beje, patį istorijos ir pilietinės visuomenės santykį rimtai aiškintis įmanoma tik susigrąžinus į viešąjį diskursą vertybes, nes pilietinė visuomenė – tai visų pirma normatyvinę galią turinčių vertybių ir idealų rinkinys, kuriame svarbiausi dalykai – asmens laisvė, socialinis solidarumas, teisingumas ir viešoji gerovė“ (14), – teigia vienas pilietinės ideologijos kūrėjų Darius Kuolys. Savaime suprantama, istorikui kaip pasakotojui šioje programoje skiriamas svarbus vaidmuo, istoriškai pagrindžiant šios liberalios ideologijos postulatus. Istorikas profesionalas yra tiesiogiai siejamas su dabarties aktualijomis, t. y. verčiamas daryti tai, ką istorikas netiesiogiai sovietiniais laikais vengė daryti – ideologizuoti savo darbą. Istoriko Alvydo Nikžentaičio teigimu, didžiausia problema yra ta, kad pilietinė visuomenė Lietuvoje tik pradeda kurtis. Neatsiejama šio proceso dalis yra bandymas išplauti etninio nacionalizmo, lig šiol dominuojančio Lietuvoje, pamatus. Kaip tik taip reikėtų vertinti Lietuvoje vykstančias diskusijas dėl Lietuvos istorijos sampratos. Siekimas išplėsti Lietuvos istorijos sampratą, papildant ją ligi šiol nelietuviška laikyta Abiejų Tautų Respublikos istorija, polemika dėl vieno iš etninio nacionalizmo kūrėjų Jono Basanavičiaus įtakos šių dienų Lietuvos piliečių pasaulėžiūrai. LDK raidoje galima išskirti kelis politinės, etninės ir regioninės savimonės lygmenis. Pagal 1791 m. Gegužės 3 d. Konstituciją visi piliečiai įvardyti kaip lenkų tauta, tačiau egzistavo ir istoriška skirtybė „karūnininkas – lietuvis“ kaip Lenkijos karalystės ir LDK pilietis, o XIX a. šalia šių savimonės dėmenų formavosi etniniai lietuviai, baltarusiai, ukrainiečiai. Lietuvoje nacionalinės istorinės paradigmos raida siejama su Simono Daukanto ir Adolfo Šapokos, „Lietuvos istorijos“ redaktoriaus, vardais. Minėtos tradicijos kritikai priešpriešina jai LDK ir siekia ją paversti pilietiškumo ugdymo ištakomis, sektinais lietuviškumo pavyzdžiais. Tiesa, jie imami iš bajorų tautos politinio etoso. „pilietinės visuomenės“ kūrimo principai palaipsniui įsigali pokomunistinėse Rytų ir Vidurio Europos valstybėse. Tai savotiška istorinio liberalizmo atmaina, deklaruojanti atskirų socialinių grupių, mažinant valstybės vaidmenį visuomeninėje erdvėje, interesus. Iš tiesų ši tradicija nėra istoriškai pilietinė. Ir tai aiškiai parodė iškilūs lenkų istorikai Henrikas Samsonowiczius ir Antonis Mączakas savo tyrinėjimuose apie klientelos (vasalinės priklausomybės) sistemą. Pilietiškumo proveržį galima pamatyti tik Ketverių metų seime Lenkijos–Lietuvos valstybės žlugimo išvakarėse. A. Mączakas, rašydamas apie XVII a. Lenkijos–Lietuvos valstybės valdymo sistemą, atkreipė dėmesį į klientelą – hierarchizuotą šlėktiškos demokratijos modelį, kuris, tyrinėtojo nuomone, „užprogramavo“ valstybės žlugimą. Šlėktai reikėjo didikų paramos, nes jų protekcija galėjo užtikrinti kilimą karjeros laiptais, prekybos lengvatas, valstiečių išnaudojimą. Toks politikos sandėris įvykdavo seimeliuose, o surašyti reikalavimai buvo keliami vals-tybės Seime. Nors jie tarsi reprezentavo smulkiosios bajorijos interesus, tačiau už tų reikalavimų slypėjo didikų įtaka ir poreikiai. Absoliutizmo ir jo institucijų raidos stabdymas – pagrindinė šlėktiškos „demokratijos“ nuostata. Valdovo bandymai sustiprinti savo valdžią sukeldavo rokoszą – demonstratyvų maištą. Lenkijos–Lietuvos valstybę valdė „Magnatų oligarchija“, kuri išsaugojo savo galią iki pat šalies žlugimo XVIII a. pabaigoje. Minėtas istorikas aprašo Jokūbo VI karūnavimą 1603 m., kuris vainikavo laipsnišką absoliutizmo stiprėjimą. Škotų didikų atsiradimas Anglijos dvare leido susiformuoti valdininkų sluoksniui, siekusiam stiprios centralizuotos valdžios. „Škotija, kaip ir Lietuva, silpnai išsivystę pakraščiai dar galėjo stipriai paveikti visos sistemos likimus“ (15). Škotų diduomenė įsiliejo į anglų aristokratiją, tapo noblesse de robe, dariusią įtaką absoliutizmo sistemos plėtrai. Reikia prisiminti, kad visa Škotija tilpo vienoje Vilniaus vaivadijoje. Mūsų krašte situacija buvo kita. Magnatų galią lėmė jų įtaka karaliaus dvarui ir šlėktų palaikymas. Dvare jų valdžią užtikrino savi žmonės, o neturtingas šlėkta seimeliuose bet kada galėjo pareikšti savo nepasitenkinimą reformomis ar savivaldos suvaržymu. Todėl pagal istorinį kontekstą pažangūs yra tie publicistai ir visuomenės veikėjai, kurie rėmė stiprią karaliaus valdžią, absoliutizmo visuomenėje įsigalėjimą. šlėktiškų laisvių ir moralinių vertybių išaukštinimas istoriškai yra ideologinis kūrinys, neturintis nieko bendra su asmenybės laisvėmis, pilietiškumu. Tėvynė XVII a. retorikoje – tai mažųjų tėvynių konglomeratas (pavietas, vaivadija, valstybė), jo stipriausias sandas – pavieto seimelis. Absoliutizmo, biurokratijos, trečiojo luomo susiformavimas buvo vienintelė alternatyva Lenkijos–Lietuvos valstybei, kuriai trukdė bajoriškojo pilietiškumo samprata.

 

       Kodėl susiformavo ši tradicija? Mano nuomone, į tai geriausiai atsako amerikiečių filosofas Adamas Seligmanas, teigdamas, kad Vakarų parlamentinės, liberalios demokratijos tradicija visada pripažino pilietinės visuomenės pirmumą ir autonomiją valstybės atžvilgiu, o Rytų (ir Vidurio) Europos šalys pajungdavo pilietinės visuomenės interesus valstybės interesams. Šiuo metu ši tradicija transformuojama iš pagrindų. Naujų konstitucijų kūrimas, laisvų politinių partijų augimas ir rinkos ekonomikos plėtra verčia Rytų Europos politikus, intelektualus ir netgi piliečius permąstyti pačias struktūrines socialines ir politines prielaidas. Kai kurių stebėtojų nuomone, tai, kas formuojama šiuolaikinėje Europoje, – ne kas kita, o eksperimentas, mėginant sukurti pilietinę visuomenę kaip kolektyvinį darinį, nepriklausomą nuo valstybės reguliavimo. Filosofas, kritikuodamas šią normatyvinę teoriją, mano, kad socialinė dislokacija, decentralizacijos baimė, pragyvenimo lygio smukimas, netikėjimas jokiomis teorijomis, kurios išreikštų bendrą visuomenės interesą, „pilietinės visuomenės“ sampratą paverčia tik viena iš daugelio šiuolaikinių socialinių teorijų.

 

       Įdomi Vinco Kudirkos asmenybės transformacija liberalioje istoriografijoje. Laisvo, nepriklausomo žmogaus laikysena, moralinių vertybių ontologizavimas – šios savybės skatino lietuviškuosius liberalus įtraukti poetą į kuriamą tradiciją, tačiau vėliau atbaidė jo antisemitizmas. V. Kudirka – XIX a. Lietuvos renesansiška asmenybė: poetas, vertėjas, spaudos leidėjas, publicistas, kompozitorius ir politikas, dar neturėjęs savo elektorato. V. Kavolis jį pavadino „tautinio atgimimo epochos sąžine“. V. Kudirka formavo savo asmenybę remdamasis pozityvistinio „organinio darbo“ principais – tai darbas, drąsa, laisvė. Reguliari kasdieninė veikla, pobaudžiavinės Rusijos imperijos pilietiškumo ugdymas, kurio pasekmė – visavertės teisės lietuviams ir verslumas, nepažeidžiantis kitų žmonių teisių bei interesų – taip trumpai galima apibūdinti Didžiojo varpininko programą. klaidinga teigti, kad jo visuomeninis idealas – „atomizuotų“ individų bendruomenė. sau ir kitiems dirbantis lietuvis amatininkas, valstietis, žemės ūkio darbininkas, prekybininkas, gydytojas yra Lietuvos kultūrinio ir socialinio gyvenimo varomoji jėga. Šiuos žmones vienija ideologija „Lietuva lietuviams“. Jei šlėktos ateityje degraduos kaip luomas, įsigalės stipriausia miestelių socialinė grupė – žydų prekeiviai ir amatininkai, kurių materialinė įtaka yra stabdys lietuvių gerovei. Tai suprantama ir istoriškai paaiškinama. Liberalizmas iškelia laisvą asmenybę sociokultūrinėje erdvėje, o konservatizmas, nacionalizmas ir socializmas skleidžia bendruomenės, tautos ar kolektyvo viršenybę prieš individą***.

 

       Istoriografinė ir, manau, normatyvinė menotyrininko Mindaugo Paknio ir istoriko Alfredo Bumblausko polemika, vertinant LDK paveldą, įtaigiai rodo, kad aktualizuojasi ne tik minėtas tyrinėjimų objektas, bet keičiasi, kvestionuojami ir įprasti istoriniai tyrimų metodai. Mokslinė polemika aštrina istoriografines problemas, bet sykiu rodo skirtingas mokslininkų pasaulėžiūros vertybes, kurios suponuoja istorinio fakto interpretaciją. Religinė indiferencija ir katalikybė, naratyvo kūrimas bei pozityvistinė įvykių interpretacija – visa tai sukelia skaitytojui dvilypį įspūdį, nes istorijos disciplinos uždavinys yra paaiškinti tai, kas įvyko. Polemizuodamas dėl Lietuvos vardo paminėjimo 1009 metais, nesigilindamas į faktografines klaidas ir koncepcijų skirtumus, norėčiau pažymėti istorinės Lietuvos, arba LDK, dabartinį ideologinį naratyvą. Tegul apie tai kalba A. Bumblausko veikalo („Senovės Lietuvos istorija“) recenzentas: „Tačiau ši pradžia, dedant Lietuvos istorijos pradžią ant „adatos smaigalio“, tampa tarsi viso tolimesnio dėstymo credo – juo daugiau probleminių teiginių bus priimta kaip neginčijami, juo geriau. Rašančiajam, ko gero, tikrai lengviau įdėti kokią sensacingą ir mažai argumentuotą hipotezę – tuo bent jau pakeliamas susidomėjimas leidiniu“ (16). Toliau recenzentas prikiša religijos paveldo sekuliarizacijos neišmanymą: „Ko gero, sunkiausiai knygoje sekėsi spręsti religijos klausimus. Kažkur sušmėžuoja parapinio tinklo skaičiai XVI a. viduryje, bet po to – tyla. Neaišku, kokie buvo vienuolynai, kiek jų, kaip jie įtakojo kultūrinį gyvenimą? O juk būtent vienuolynai sudarė gausiausią kultūrinių centrų tinklą, prižiūrėjo mokyklas, kaupė bibliotekas“ (17). Istorikas, atsakydamas recenzentui, teigė, „jog man svarbu ne tiek faktų grandinės, kiek faktų kaip fenomenalių įvykių išeksponavimas, kad siekiu suderinti įvykinės ir procesualios istorijos periodizacijos principus (užuot į tai reagavus, siūloma perstumdyti atvertimus), kad periodizacijos paieškų metodiką demonstruoju istorinio proceso „dekonstravimo“ ir sukonstravimo schemomis“ (18) (išryškinta – V. B.). „Dekonstravimas“ ir konstravimas (pastarasis žodis be kabučių) – liberalios istoriografijos credo, kuri palaipsniui randa vis platesnę dirvą.

 

       „Senovės Lietuvos istorijos“ autorius kvestionuoja seniai istorijos disciplinos modifikuojamą faktų kaupimo, apibendrinimo ir jų sintezės procedūrą. Gyvename postmodernizmo amžiuje, fiziškai suvokdami savo laikiškumą, tačiau istoriografinė tradicija turi savus, „mados“ konjunktūrai nepavaldžius, kriterijus. Atsakydamas recenzentui A. Bumblauskas rašo: „faktokrapštinė laikysena yra dominuojantis „istoriko – darbininko“ idealas. Ar tai nebus faktografinės istoriografijos nuosekli degradacija? Liūdniausia būtų, kad šios laikysenos linkme nujudėtų modernieji katalikai, prie kurių šliejasi recenzentas“ (19). Neminėdamas šioje mokslinėje polemikoje netinkamų ir neleistinų išsireiškimų, norėčiau pažymėti liberalių istorikų siekį konstruoti istoriją bei desakralizacijos aspektą kultūroje – „baroką „antraisiais“ viduramžiais“ laikė V. Kavolis. Jo manymu, „represyvioji sistema“ (1610–1750) – svarbiausias to meto kultūros bruožas. Remdamasis iškiliu išeivijos liberalizmo ideologijos autoritetu, istorikas nepritaria barokinės Lietuvos koncepcijai, laikydamas tą laikotarpį istorinio modernėjimo tarpsniu. Tai suteikia vilties, kad liberali vaizduotė nėra griežtos ideologinės schemos sinonimas.

 

       Viena svarbiausių šios vaizduotės metodologinių nuostatų yra nykstančio individo šiuolaikiniame pasaulyje išsaugojimas: „Pastovios asmenybės ištirpimas būtų smūgis visam liberalinės kultūros statiniui. Bet asmeninį ir kolektyvinį identitetą šiandieniniai liberalai greičiau yra linkę suvokti ne kaip riešuto branduolį, apsuptą kietu apsauginiu kiautu, bet kaip tam tikrą daugelio kultūrų srovių susitikimo tašką, kuriame kondensuojasi išliekanti to individo ar kolektyvo egzistencijos reikšmė. Prie kondensacijos taško kruopštesnis analistas dar pridurtų specifinį, tam individui ar kolektyvui būdingą visų jį veikiančių kultūros srovių transformacijos mechanizmą, jo interpretatio graeca. Šiandieninis identitetas: kondensacijos taškas su savitu transformacijos mechanizmu“ (20).

 

       Galima daryti išvadą, kad liberaliems istorikams yra sunku „atrasti“ istorijoje savąją nišą. Remtis Vincu Kudirka, Jonu Vileišiu, Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu, kaip Naujųjų amžių lietuviškos tradicijos kūrėjais, nepavyko, nes jų biografijos netilpo į nuolat kintančius liberalizmo ideologijos kanonus. Todėl ir buvo „atrasta“ vertybiniu ir faktografiniu požiūriais turtinga LDK tradicija, kurią galima pritaikyti nūdienos reikalavimams. Jau ne istorikas, o pati istorija tampa politikos tarnaite. Istorijos ir kultūros individualizavimas, atsisakant kolektyvinių vaizdinių, ekonominių tyrimų perspektyvos, leidžia traktuoti liberalios istorijos dabartiškumą, – ji pati kuria ir atsako tik į esamybės liepinius. Tai pripažįsta liberali filosofija, teigianti, jog kultūros istorijos rašymas yra praeities sudabartinimo (suaktualinimo) būdas (21). Žymus prancūzų istorikas J. Le Goffas atvirai kalba apie dabarties istoriją, kurios tikslas – sumažinti atskirtį tarp praeities ir dabarties (22). Vis dėlto įvairialypiai kultūros istorijos problematikos tyrimai, metodologinių problemų kėlimas liudija, kad liberali ideologija – tai laisvų žmonių pastangos įprasminti praeitį.

 

       1 Gray J. Liberalizmas. – Vilnius: Pradai, 1992. – P. 8.

       2 Radžvilas V. Lietuvos demokratija: žvilgsnis per globalizacijos prizmę, Lietuva globalėjančiame pasaulyje / Sudarė D. M. Stančienė. – Vilnius: Logos, 2006. – P. 29.

       3 Le Goff J. Historia i pamięc´. – Warszawa: Wydownictwo universytetu Warszawskiego, 2007. – P. 164–169.

       4 Wallerstein I. Liberalizm i demokracja: freres ennemis / Koniec s´wiata jaki znamy. – Warszawa: Scholar, 2004. – P. 122–124.

       5 Kavolis V. Liberalaus galvojimo erdvėje // Kultūros barai. – 1993. – Nr. 4. – P. 6–7.

       6 Aleksandravičius E. Kavolis istorikams / Vytautas Kavolis: asmuo ir idėjos. – Vilnius: Baltos lankos, 2000. – P. 188.

       7 Subačius P. Įžvalgos ir konstrukcijos // Naujasis židinys. – 1994. – Nr. 5. – P. 64–66.

       8 Berenis V. Istorinė tradicija ir moderniosios istorijos iššūkiai // Kultūrologija. – 2006. – P. 17–18.

       * J. Narkevičiūtės straipsnyje „Patriotiškas liberalas ar konservatyvus patriotas?“ atvirai deklaruojama: „Fundamentali konstitucinio patriotizmo prielaida teigia, jog žmogus yra autonomiškas individas, laisva valia priklausantis bendruomenei. Tokios bendruomenės pagrindas – formalūs ryšiai, pirmiausia liberali demokratinė konstitucija. Individai taip tampa laisvi nuo bet kokių ikipolitinių ryšių su bendruomene, o tai iš esmės reiškia, kad tiek valstybė, tiek tauta yra dirbtinis darinys, o bendruomenė – paprasčiausias vaizdinys. Tokiu atveju akivaizdu, kad patriotizmas tampa ne prigimtinė žmogaus savybė, o ideologinis konstruktas, kurį galima modeliuoti, pasitelkus simbolines ir vertybines schemas.“ Žr.: Post Scriptum. – 2005. – Nr. 8. – P. 9.

       9 Rüsen J. Istorinė sąmonė ir istorinė didaktika. – Vilnius: Margi raštai, 1997. – P. 29.

       10 Ten pat. – P. 32.

       11 Berenis V. Istorinė tradicija ir moderniosios istorijos iššūkiai. – P. 19–20.

       ** Pilietinę tradiciją galima kurti ar apeliuoti į ją, remiantis ir kūryba. Baroko epochos poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus eilėraštyje „Lenkijos ir Lietuvos bajorams (Amfionas, arba gerai tvarkoma valstybė)“ išdėstė feodalinės valstybės piliečio etinį praxis:

       Venkit svetimų papročių, tėbiečiai:

       Jūs įstatymų savo gimto krašto,

       Papročių dorų ir tikybos bočių

       Mokykit sūnus.

       Te lankys Dora šventyklą, o teismą –

       Teisingumas, te vaikštinės po kaimus

       Meilė ir Taika, ir Tiesa, o Kaltę

       Vykit iš miesto.

       Prastas kareivis

       (Šiaurės Atėnai. – 1995. – Nr. 1. – P. 2. Iš lotynų k. vertė R. Katinaitė.) Tokių dorybių išaukštinimo ir gyvenimo jų tiesomis galima atrasti vėlesnių amžių lietuvių poezijoje, tiesa, skiriasi eilėdara ir socialinis fonas.

       12 „Istorikas – dabarties istorinės sąmonės ekspertas“ // Kultūros barai. – 2005. – Nr. 10. – P. 8–9.

       13 Beresnevičiūtė-Nosalova H. Lojalumų krizė: Lietuvos bajorų politinės sąmonės transformacija 1795–1831 metais. – Vilnius: Vaga, 2001. – P. 209.

       14 Kuolys D. Istorija ir pilietinė visuomenė // Kultūros barai. – 2005. – Nr. 10. – P. 6.

       15 Mączak A. Przestrzen´ władzy / Cywilizacja europejska. – Warszawa: Scholar, 2004. – P. 197.

       *** Tas faktas, kad V. Kudirkos poezija neįtraukta į mokyklų programas, byloja apie tariamą jo „neaktualumą“ liberaliajam švietimo diskursui. Net sovietinėse mokyklose jo eilėraščiai „Labora“ ir „Ne tas yra didis“ pateikiami kaip socialinio aktyvumo kūriniai ir nebuvo ignoruojami.

       16 Paknys M. Ko galima pasimokyti iš istorijos ir jos rašymo // Knygų aidai. – 2005. – Nr. 2–3. – P. 13.

       17 Ten pat. – P. 14.

       18 Bumblauskas A. Ar yra ko pasimokyti iš fiksacinės kritikos // Knygų aidai. – 2005. – Nr. 4. – P. 25–26.

       19 Ten pat. – P. 30.

       20 Kavolis V. Liberalaus galvojimo erdvėje // Kultūros barai. – 1993. – Nr. 4. – P. 10.

       21 Sverdiolas A. Figūros balsas / Kavolis V. Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje. – Vilnius: Lietuvos kultūros institutas, 1992. – P. 11.

       22 Le Goff J. Historia i pamięc´. – P. 163–164.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 11 (lapkritis)