...Jūs – nemirtingieji Žmonijos Mokytojai; Jūs – didieji pranašai; Jūs – „Dievo“ įgaliotiniai; Jūs – Babelio bokštų statytojai; Jūs – Didžiojo Sprogimo liudytojai; Jūs – dinozaurų piemenys; Jūs – postmoderniojo Globalopolio žvaigždės; Jūs – amžinybės laivų kapitonai; Jūs – begalybės vėjų tramdytojai; Jūs – šviesmečių matuotojai, galaktikų šeimininkai ir antimaterijų skulptoriai; Jūs – mahatmos, budos, mahometai ir išganytojai; Jūs – Istorijos vairininkai, konclagerių ir holokaustų architektai; Jūs – šamanai, nemirtingumo kalviai ir visažiniai; Jūs – saibabos, angeliškieji daktarai, hegeliai, zaratustros, galilėjai ir marksai; Jūs – aleksandrijų kastratai ir paryžių androginai; Jūs – laboratorijų dievai, genų inžinieriai, nanotechnologai ir kamieninių ląstelių medžiotojai; tai Jums aš noriu papasakoti, ką pamačiau vieną sykį Nataliukės darže, Krosnos bažnytkaimyje, tėvuko kapliu kapstydamas juodą, lašiniais kvepiančią, žemę. Jūs nepatikėsite – aš pamačiau BULVĘ, baltą ovalą su juodais taškeliais, ovalo centre išvydau Viską ir netgi daugiau negu Viską, ir akimirką – tik akimirką – tapau tikrų tikriausio Alefo matytoju – bulviaregiu. Ar gali taip būti, kad paskutiniuoju aiškiaregystės avataru tampa bulviaregystė?

 

 

       Lygumos ir kalvos

 

       Tiesos lyguma – tokia, kaip visada genialiai tiksli, Platono ištarmė. Bet aš nemėgstu lygumų. Man patinka kalvos.

 

       Išganytojai

 

       Įsidėmėtina detalė: visų trijų Rašto religijų pradininkai buvo beraščiai.

 

       Šviesi ateitis

 

       Visa, visiškai visa, „žmonijos ateitis“ jau buvo. Mūsų laukia tik praeities mumijų karnavalas – sich in sich selbst bewegende Leben des Totes.

 

       Nemiga

 

       Liūdniausia Tavo gyvenimo valanda: kai Tavo švelnusis demonas šnabžda tokius žodžius: visa, kas ateina iš žmogiškumo pusės, yra kvaila; protinga tik tai, kas ateina iš visiško nežmogiškumo pusės; protinga tik tylinti Transcendencijos tyla, tik visiškas Senojo Šeimininko bekalbiškumas. Nesama protingų „Dievo“ vardų: viena išmintinga, vienui viena n e n o r i vadintis Dzeuso vardu. Protinga tik bulvė. Kalbėti – kvaila; protinga – tylėti.

 

       Lūžių metu…

 

       …kai atsibundi trečią valandą ryto, prieš patekant Saulei, ir nebegali užmigti, prasideda haliucinacijos apie pasaulio pabaigą, bet Tu nebebijai, nes Pasaulis jau pasibaigė 1968 metais, gegužės mėnesį.

 

       Nugalėtojas

 

       Nugalėtojų nebūna.

       Visada ir visi mes – bankrotai.

       Visi mes – nelaimingi kalės vaikai.

 

       Vis dėlto

 

       Tave pražudo Tavo pergalės, bet išgelbsti Tavo pralaimėjimai. Galų gale laimi tie, kurie pralaimėjo. Vergas galiausiai suvalgo laisvąjį; negras sutrypia baltąjį. Omega taškas.

 

       Dykumon

 

       Per visą savo ilgą gyvenimą sutikau du tris gyvus žmones. Murziname mano gyvenimo nekropolyje pro šalį slinko gyvų lavonų – šešėlių – procesija: džiovintos moterys ir konservuoti vyrai. Mumijų ansamblio cirkas – štai ir visas „gyvenimas“. Padėkok likimui už tai, kad Tau buvo dovanota Saulė, debesys, Grūda ir balandžio miškų nefritas; kad Tau buvo dovanota negyvenimo dykuma – stulbinanti visiško nežmogiškumo iliuzija, pasaulis be „visuomenės“, be „socialumo“, be „artimojo Tavo“, trumpai tariant – pasaulis be žmogaus.

 

       Amžinoji Niekio tęstis

 

       Pradžia visada dabartyje.

       Niekas niekada niekur neprasidėjo,

       Viskas visada visur – prasideda,

       Niekas nesikartoja,

       Niekas negrįžta,

       Niekas neturi pradžios,

       Niekas nesibaigia.

 

       Kūrybos apoteozė

 

       Aš nebūčiau teikęs pirmenybės būti linkusiam parašyti šią knygą, jeigu būčiau neteikęs pirmenybės būti linkusiam parašyti aną knygą.

 

       Linksniuotė

 

       Žmogus

       Žmogaus

       Žmogui

       Žmogumi

       Žmoguje

       Viešpatie, kada baigsis šita litanija?!

       Naiviausias ir iš visų „izmų“ yra žmogizmas.

       Aš

       Mano

       Man

       Manimi

       Manyje

       Viešpatie, kada baigsis ir šita litanija?!

       Nešvankiausias iš visų „izmų“ yra ašizmas.

 

       Parazito pirmumas

 

       „Kultūra“ kaip rūšies išlikimo protezas. Tačiau ir kultūra – tik parazitas ir tuo požiūriu niekuo nesiskiria nuo maisto, kurį dovanoja Saulė, Žemė, Dangus ir Stichijos. Galiausiai viskas, absoliučiai viskas tėra dovana, ir viskas tėra tik maistas; M a i s t a s – ir menas, ir „Dievas“, ir religija, ir mokslas, ir metafizika. Žinoma, „kultūros“ maistas antrarūšis ir apskritai gali būti nebūtinas. Vien Saulė ir Stichijos dovanoja pirmarūšį maistą, o mes galime tik jį sugadinti – suberdami į „kūrybos“ malūną. Net kalba ir ta tėra tik dovana, tos pačios Saulės dovana. Mes negalime „sukurti“ net kalbos. Niekio Sūnus: parazitas par excellence.

 

       Kalbos žaidimai?

 

       Taip. Tačiau ne mes žaidžiame kalba, o visai priešingai – kalba žaidžia mumis.

 

       Teologija

 

       Didžiulis užrašas ant milžiniško pastato sienos: „Čia gaminama gamta.“

       Šitie kalės vaikai net gamtą įsigudrino paversti teologija.

 

       Mokslo apoteozė

 

       Jis visą gyvenimą tyrinėjo utėlės stuburo septintąjį slankstelį.

       Po keturiasdešimties metų paaiškėjo, kad utėlė stuburo neturi.

       Tai buvo genialus mokslinis atradimas.

       Jis tapo Nobelio premijos laureatu.

 

       Trys gracijos

 

       Demokratija – „postmodernus“ ekonomistinio despotizmo pavadinimas.

       Mokslas – „modernus“ technologinio despotizmo pavadinimas.

       Laisvė – taip Paryžiaus giljotinos meistrai pavadino tironiją.

 

       Mylėk savo artimą

 

       „Meilė“ – siroafrikiečių išradimas. Graikai ir romėnai nežino jokios „meilės“. Užtat jie žino, kas yra aistra. Pašalink „meilę“.

 

       Judo sidabrinių variantas

 

       Žmonių giminės sukekšėjimas: emancipuotas vergas už tris dolerius pasirengęs parduoti netgi tai, ko neturi – svarbiausiąją „žmogaus teisę“, šlovingąją „teisę gyventi“.

 

       Cituoju Nyką, net dabar netikėdamas, kad tai galėjo ištarti lietuvis

 

       Ištaisyti dviejų tūkstantmečių klaidą. Mirti naktį – nesigailint, kad rytoj vėl patekės Saulė. Būti visiškai ir viskam abejingam, dėl nieko nesigraužti. Jokių jausmų; jokių principų; jokios psichologijos.

 

       Tik

 

       Balandžio „tiesa“ – sprogstančius medžius apgaubęs žalsvas ūkas; vienintelis Tavo absoliutas.

 

       Kokia man iš to nauda?

 

       Pragmatikas, naudos marionetė, vadinamasis „praktiškas žmogus“ – labiausiai paplitusi idiotizmo rūšis, tobulas Don Kichotas: tai naiviausias hominido tipas, tiesiog kūdikis, iki grabo lentos išsaugojantis angelo nekaltybę – gelžbetoninį tikėjimą pinigų, brangių žaislelių, „socialinio statuso“, „prestižo“, turto, buko instrumentalizmo išganymo galia. Jei būsiu turtingas, būsiu ir laimingas – ši Jonelio durnelio naivybė paverčia jį triukšmo ir įniršio mašina. Tačiau rūšies savisaugos požiūriu tokie durneliai netgi labai naudingi. Be jų nebūtų jokios „pažangos“ – kapitalizmo visais jo pavidalais, obsesinės gamybos ir „kūrybos“, maniakiškų „mainų“, dantų krapštukų, piramidžių, H–Bombų, „gerovės visuomenės“, newyorkų, dangoraižių, prezervatyvų ir dešrų. Bet svarbiausia, be jų nebūtų nei Sokrato, nei Cezario. Cezaris nebuvo pragmatikas.

       Nelaimingi kalės vaikai...

 

       Gestas tuštumoje

 

       Kiekvienas aukšto rango – drąsus ir laisvas – mirtingasis prieina lemtingą akimirką, kai jam staiga atsiveria vadinamojo gyvenimo kvailumas; jis pamato, kad mirtingasis, lyg toji marionetė, kas akimirką priverstas tik nuobodžiai kartoti tuos pačius absurdiškus judesius, ir kiekvienas toks judesys tėra tik kiekvieną akimirką vykstančio pralaimėjimo – egzistencinio bankroto – ženklas; ir jį apima absoliuti neviltis vien tik pagalvojus apie tai, kad šitokios marionetės konvulsijos truks dar dvidešimt ar trisdešimt metų. Sąmoninga mirtis – kaip išsivadavimas, kaip vienintelis prasmingas gestas, kaip gestas tuštumoje, kaip mirtingojo didybės antspaudas: Sokratas ir Cezaris buvo savižudžiai.

 

       Cecina Severas kalba apie feministę

 

       Šita padermė ne tik skystablauzdė ir nepajėgi iškęsti sunkumų, bet jei tik jai duodi valią, dar ir žiauri, tuščiagarbė ir godi valdžios.

       „Tik pamanykit, – sako Mrs Naujoji Kairė, – koks seksistas! Tokiems ne vieta Europarlamente!“

 

       Apofatinė heliologija

 

       Neturėti jokių tikslų, jokių projektų; paprasčiausiai žiūrėti į tekančią Saulę, debesis, žolynus. Tingėti! Tingėti ne tik gyventi, bet ir mirti. Mirtį pasitikti taip, kaip tinginys pasitinka raginimą ką nors daryti: duok man ramybę (tai vienintelis prašymas, patinkantis mirčiai).

 

       Publijus Elijus Adrianas

 

       Keista žmogysta. Poetas, mąstytojas, graikas ir staiga – nei iš šio, nei iš to – šitas faraoniškas gestas: jis vienintelis Romos imperatorius, pasistatydinęs mauzoliejų. Net tokiems despotams kaip Diokletianas, Konstantinas ar Teodozijus pakako ironijos ir sveiko proto atsilaikyti prieš mumijos pagundą. Egipto narkotikai. Totalinės mirties kultūra – Globalopolis. Užtat gyvenimui lieka triušio gašlumas ir hienos rajumas.

       Panašūs kinai ir japonai: triušis, mutavęs į robotą, gaminantį bonsus ir kurpiantį haiku – „gamtinius“ robotėlius.

 

       Juokingiausias reginys

 

       Chufu piramidė, kai tik prisimeni, kad šitas monstras tėra tik akmeninis maišas, kurio mikroskopiniame kamputyje idiotiškai „tęsiasi“ kažkokio nupezusio senio dvėseliena. Kaip visada teisūs graikai: lavonai už mėšlą išmestinesni.

 

       Nekūryba

 

       Esminga tik tai, kas nepadaryta, kas nesukurta. Kūryba tėra Esmo – Saulės, debesų, vėjų, kalvų, upokšnių, gėlių, medžių, žolės, akmenų – įniekinimas ir sunaikinimas, o todėl – išesminimas. Net kūrinys esmingas tik tiek, kiek jis atveria tai, kas nesukurta ir nesukuriama; kūrinys esmingas tiek, kiek ir jis n e – s u k u r t a s, kiek jis gali būti netiesioginis – ir labai prastas, trečiarūšis – Saulės, Žemės ir Debesų dovanos perdavėjas. Visos „gelmės“ – paistalai. Tik juslinio paviršiaus reljefai, jų neišsenkantis dosnumas; tik juslumo okeanas; tik regimybės bangos – štai kas svarbu ir esminga. Nedirbtinių daiktų ir net dirbtinių daiktų nedirbtinumo pilnatis – štai vienintelė prasmė. Visi žmogaus kūriniai – kiek jie tik kūriniai – bergždi.

       Bulvė nepalyginamai esmingesnė už Džokondą, jau nekalbant apie tai, kad kur kas gražesnė.

 

       Egyptian vultures

 

       Tu tik pažiūrėk, kaip mėgaudamiesi jie mėsinėja kokio nors faraono maitą, debiliškai skaičiuoja „genetines grandines“, glamonėja kokio nors dinozauro suakmenėjusias išmatas su tokia aistra, tarsi tai būtų Marylin Monroe pasturgalis. Kaipgi po to juos gali prisileisti gyva moteris? Gyva? O tokių dar esama? Tie maitvanagiai jau pavertė „genų“ mumijomis netgi „teisės gyventi“ mašinas.

 

       Religija

 

       Jeigu religiją laikysime pavyzdine Juslinės Transcendencijos mašina, tada visi kiti „kultūros“ būdai tebus tik dalinės religijos. Šitaip atsiranda estetistinė religija, arba meno religija, gnostinė religija (metafizika – bet ne bulvės), politinė (bet ne polio) religija, technologinė ir technognostinė religija, Ekrano religija, kulinarijos, konditerijos ir parfumerijos religija, hašišo, opiumo ir LSD religija, krepšinio religija, degtinės religija ir taip ad infinitum. Bet šią mintį galima ramiausiai apversti ir tarti, kad religija siaurąja šio žodžio prasme yra meno modusas, mokslo nuosėda, kulinarijos avataras, gnostikos apraiška, heroino variantas, krepšinio liekamasis produktas, degtinės garai ir taip ad infinitum. Šiaip ar taip, aišku viena: religija telkia savyje visos d i r b t i n ė s pseudotikrovės skurdą, „kultūros“ anesteziją. Ji reikšminga tik Niekio Sūnaus savisaugai ir išlikimui – rūšies išlikimui. Tačiau dabar jau visiškai nebeaišku, kodėl Niekio Sūnus turėtų išlikti, kodėl jo „teisė gyventi“ labiau gerbtina, na, pavyzdžiui, už lygiai tokią pat žąsino teisę. Ar tik todėl, kad žąsinas neturi religijos ir nestato piramidžių?

 

       Šventoji Trejybė

 

       Mane keri tik trys tautos: graikai, romėnai ir žydai. Graikai – dėl Sokrato ir Epameinondo; romėnai – dėl Marko Antonino ir Flavijaus Klaudijaus Juliano; žydai – dėl Mozės ir Bevardžio. Visi kiti – kažkokie invalidai ar tiesiog nelaikšiai beaistriukai.

 

       Technomito „tiesa“

 

       Štai kokia tos „tiesos“ trajektorija:

       1. Hipotezė: kiaulės tiesa yra kotletas!

       2. Ši hipotezė turi būti patikrinta „eksperimentu“!

       3. Koks tas „eksperimentas“?

       4. Tu privalai papjauti kiaulę ir iš jos sprandinės padaryti kotletą!

       5. Eureka! Kiaulė „iš tikrųjų“ yra kotletas, arba: kiaulė kaip Ding an sich yra kotletas.

 

       Laukinio kuoka ir teleskopas

 

       Teleskopas, arba spektrometras, tėra ikonos variantas: kaip ikona pagamina „Dievą“, taip – lygiai taip pat – teleskopas pagamina „Galaktiką“, o laukinio kuoka iš gyvos kiaulės pagamina kotletą. Laukinio kuokoje jau glūdi visa technomokslo paslaptis, netgi visa religijos paslaptis, netgi visa meno paslaptis. Laukinio kuokos judesys atskleidžia visą „kultūros“ misteriją ir mizeriją. Teleskopas ar kompiuteris tėra tik vienas iš begalės laukinio kuokos variantų – Transcendencijos mašina; „Tiesos“ mašina, „Dievo“ mašina, „Gėrio“ mašina; galiausiai net „Grožio“ mašina. Pirma išimtis kaip antikuoka: graikiško stiliaus filosofija. Antra išimtis: bulviaregystė.

 

       Teutonų aritmetika

 

       Rusiška afiša su užrašu: Ričard Nr. 3. Kaip viskas nušvinta, kai romėniški skaitmenys pakeičiami arabiškais. Graikai ir romėnai turi savo Plutarchą. Teutoniškoji Europa turi tik Freudą. Trumpai tariant – nė vieno didžio žmogaus. Šešiolika Liudvikų, aštuoni Henrikai, septynios Elžbietos ir vienas Hitleris – V i s- k a s! Ir jie dar drįsta save kildinti iš graikų.

 

       Meno bergždybė

 

       Iš visų menų kažkiek pateisinama tik poezija, plačiau – kalbos menas, kadangi kalbos nesama nežmogiškumo masyvuose, vietovėje–šiapus, kosmopolyje, Platono oloje, tiesioginės j u s l i n ė s patirties lauke. Visi kiti menai – tik kasdienybės skurdo kompensacija, tačiau beviltiška, kadangi visi jie tik susilpnina nežmogiškųjų daiktų dovanojamą juslinį intensyvumą, kadangi tik parazituoja nežmogiškojo pasaulio dosnume. Tačiau net poezija nebūtina; pakanka pačių daiktų patyrimo, Esmo fenomenų intensyvumo. Kas turi puikias jusles, tam menas nereikalingas. Valstiečiui menas nereikalingas. Beviltiškas meno kūrinio skurdas, leukemija, anestezija. Vienintelis tikras „menininkas“ – pasaulis be žmogaus.

 

       Įsidėmėk ir neužmiršk:

 

       Savo šlovingąjį metodą Descartes’as, Galilei ir Newtonas perėmė ne iš graikų, o iš Šventosios Inkvizicijos. Jie paprasčiausiai praplėtė Torkvemados imperijos perimetrą: eretikais tapo gyvulėliai, medžiai, paukščiai, žvaigždės, žemė, vandenynai ir debesys. Visa tai buvo pripliusuota prie inkubų, raganų ir klaidatikių. Technomokslo orgija – žavingas autodafė, kuriame spirginamas visas Žemės rutulys.

 

       Dėl regėjimo

 

       Minimaliai naikinanti juslė. Visos kitos juslės naikina materialiai, regėjimas – virtualiai. Arba kita perskyra: visos kitos juslės naikina ir tik regėjimas įniekina. Savo ruožtu minimaliai įniekina teorinė žiūra, o maksimaliai – kasdienis–instrumentinis–kuriantis–vartojantis žvilgsnis. Štai kodėl regėjimas yra tauriausia juslė, vienintelė nenihilistinė juslė, nors ir ja galima piktnaudžiauti ir paversti maksimaliai nihilistine – tai vojerizmas, pornografija, close–up ir Ekranas.

 

       Nomadas–turistas

 

       Nomado provaizdis – sraigė. Savo namus nomadas nešiojasi ant kupros arba piniginėje; namai visada su juo, todėl jis ir negali turėti namų, arba priešingai – jis visada ir visur namie. Bet kaip tik todėl nomadas n e – j u d a, panašiai kaip faraono mumija, nuolat smirstanti sarkofage. Esmingai juda tik sėslusis, turintis namus vienintelėje Žemės vietoje, savo kosmopolyje. Tik sėslusis gali prarasti namus ir tapti benamiu. Tai ir būtų išvarymas iš Rojaus. Bet, kita vertus, tik sėslusis gali esmingai keliauti: kai mano babytė eina nuo priemenės iki vištinyko, ji keliauja šimtąsyk intensyviau, nei dabartinis turistas, įkalintas boingo sarkofage. Turizmas tėra tik faraonizmo variantas. Globalizacija sutampa su faraonizacija. Globalopolis – Egipto triumfas.

 

       Klaida, virtusi pasąmone

 

       Teotechnomitas – du tūkstančius metų trunkanti beprotybė. Bet jeigu beprotybė truktų net šimtą tūkstančių metų, ji vis tiek nevirstų protingumu. Jei tiek pat metų truktų klaida, ji vis tiek nevirstų tiesa. Jei tiek pat, ar daugiau, metų truktų nesąmonė, ji irgi nevirstų sąmone. Blogiausia – o taip jau atsitiko, – kad šita nesąmonė persikelia į pasąmonę. Taip amžinoji Azija įveikia graikus.

 

       Gyvybės paslaptis

 

       Niekio Sūnus niekada nepažins gyvybės branduolio dėl tos paprastos priežasties, kad gyvybę jis tikisi pažinti, tik ją naikindamas – kalba, vadinasi, negyvybės terminais. Juk pats menkiausias, protozoidinis, vadinamojo pažinimo judesys tėra tik nihilistinio naikinimo mostas, prilygstantis durklo smūgiui. Kadangi pažinimas gali skleistis tik kaip naikinimas, pažinti įmanoma tik negyvą gyvybę, vadinasi, negyvybę, vadinasi, – Mirtį. Bet mirtis irgi nepažini, o tai reiškia, kad Niekio Sūnui nelemta pažinti nei gyvybės, nei mirties. O visa kita – tik dūmai, migla ir vėjas.

 

       Dar kartą apie kotletą

 

       Akmuo „sudarytas iš atomų“ lygiai tiek pat, kiek kiaulė sudaryta iš kotletų. Žmogus, arba ta pati kiaulė, „sudarytas iš ląstelių“ ne labiau, negu kiaulė sudaryta iš kotletų. Kad žmogus būtų „sudarytas iš ląstelių“, iš pradžių jis turi būti papjautas ir supjaustytas ir tik tada atsiras „ląstelė“. DNR gyvo žmogaus atžvilgiu yra tas pat, kaip kotletas gyvos kiaulės atžvilgiu. Technomito naivybė: pažinsime, nesunaikinę! Tiesą! Tikrąją Esmę! Gelmę! Ding an sich! O galiausiai lieka tik kotletai ir ekskrementai.

 

       Platono ola

 

       Dabartinis Platono olos variantas – laboratorija, arba fabrikas. Laboratorijos kaliniams atrodo, kad tikra yra tai, ką jie mato prietaiso skydelyje; arba pažvelgę pro dūdą, vadinamą, pavyzdžiui, teleskopu; arba spoksodami į Ekraną. Jei tu vaikštinėji gatvėje, renki grybus ar paprasčiausiai kramtai duoną kasdienę – tai netiesa, tai netikra, tai iliuzija, tai regimybė ir šešėlis. Taip mutuoja krikščioniškoji idiosinkrazija: kad susitiktum su „Dievu“, privalai tūnoti bažnyčioje – „Dievo“ gamybos laboratorijoje. Visiškas sveiko proto praradimas; visiškas išsigimimas; visiška paranoja.

 

       Parmenido idiosinkrazija

 

       Esu tikras, kad Parmenidas – negraikas, kaip ir Pitagoras. Veikiausiai siras arba Kartaginos emisaras Italijoje. Tikra – Superbūtis ir Supertikrovė – tik tai, ką pagamina Kalbos mašina. Parmenidui ir jo įpėdiniams teutonams – iki pat Heideggerio imtinai – aukščiausioji Tikrovė yra tik tai, kas sulaužyta, perdirbta, sukurta, susintetinta „aprioriškai“, dekonstruota, trumpai tariant – tai, kas sunaikinta. Ta pati idiosinkrazija yra ir technomito fundamentum absolutum inconcussum veritatis. „Aukščiausioji Būtis“ pagaminama laboratorijoje: Kirkės dvare, Lotofagų žemėje, bažnyčioje, opijaus rūkykloje, fabrike, muziejuje, sarkofage, bibliotekoje, restorane, Siemenso arenoje, Ekrane, supermarkete ar kekšyne. Plenero ekskomunikavimas. Pleneras – tai erezija: ją reikia išrauti su šaknimis. Narcizo naivybė.

 

       Arba – arba

 

       Kūryba irgi naikinimas ir netgi pats nihilistiškiausias. Jeigu man tektų rinktis bulvę arba Veneciją, nedvejodamas pasirinkčiau bulvę.

 

       Zaratustra...

 

       ...giriasi, kad nieko neišmoko iš graikų. Akivaizdu: kad tai pamatytum, pakanka perskaityti bent vieną – bet kurį – jo raštų sakinį. Užtat jis daug, beveik viską, išmoko iš krikščionių ir kitų kliedėtojų. Tai irgi akivaizdu. Kvailys nieko ir negali išmokti iš protingo, užtat protingas labai daug gali išmokti iš kvailio, ir tai, galimas daiktas, vienintelis protingojo pranašumas prieš kvailį. Moralas: jei kliedi, tai ir žinok, kad kliedi, ir pabandyk nekliedėti ar, kaip Timonas sako apie Ksenofaną, – beveik nekliedėti. Tas nuostabus „beveik“ gali būti pačiu taikliausiu filosofo ar net pačios filosofijos apibūdinimu. Beveik!

 

       Totalitarizmas

 

       Tiesa jus pavergs, ypač jeigu tai monoteomito, pažinimo arba technomito tiesa, jeigu tiesa yra tai, kas daro pasaulį primityvesnį, ar – tai jau visai blogai – kas daro pasaulį skaidrų, perregimą, kas iš daiktų atima jų tamsos branduolį, jų šešėlį. Netiesa geriau, negu tiesa; nežinojimas geriau, negu žinojimas; nesuprasti geriau, negu suprasti. Nepažink savęs ir artimojo savo – nei daikto, nei brolio, nei mylimosios. Žinojimas – jėga: tai pati taupiausia totalitarizmo formulė. Toji jėga minko totalitarizmo „medžiagą“: tai hoministinė masė – amorfiška, gliti, drebutinė, neidentifikuojama, anonimiška, nesipriešinanti jokiam „projektui“. Mass Media – tai dar viena totalitarizmo formulė. Ir dar viena: demokratija.

 

       Babilono atstatymas

 

       Aušvicas, Karagandos ir Vorkutos konclageriai – pavyzdinės laboratorijos, kuriose buvo galutinai sunaikintas graikų paveldas; antisokratizmo, antigraikybės fabrikai, baisingos Esmo ironijos inkubatoriai, antidaiktiškojo teroro auto– mobiliai. Totalitarizmas – savaime suprantama, „mokslinis“ totalitarizmas: toks paskutinis antigraikybės ir antisokratizmo avataras. Prislėgti šių teroro laboratorijų, – tik naivuolis arba demokratas gali manyti, kad jų nebėra, – mes bijomės, mes nebedrįstame net prisiminti graikų, mums kelia siaubą net susapnuotas Sokratas. Chufu piramidės, Kartaginos, Ktezifono, Tenočtitlano, Antiochijos, Gondišapūro, Aleksandrijos atstatymas; Ninevijos renesansas; Babilono triumfas.

 

       Mano Platonas

 

       Aš susigrąžinu Platoną. Krikščionybė ir technomitas yra plotinizmas, arba neoplatonizmas (t. y. antiplatonizmas), liaudžiai. Zaratustra ir Heideggeris lemtingai klysta. Platono eidas (Naglio Kardelio komentaras: eidas = veidas) yra visų begalinių daikto juslinių virpesių bendras vardiklis, herakleitiškojo kismo rymantis branduolys, š t a i š i t a s daiktas šiapus Alksnupių horizonto, š t a i – š i t a s – č i a – d a b a r – e s t i n t i s – j u s l i n i s – s i n g u l i a r a s, visiškai akivaizdus i d e a l a s, kaip beribės juslinės štai šito daikto įvairovės koncentratas, kaip intensyviausio, b e k a l b i o nežmogiškumo telkinys – žydinčio bijūno pumpuras, babytės sodas: o juk tai ir yra Platono ola, kurioje aš susitinku tik su juslinėmis idėjomis. Nežmogiškojo juslumo telkiniai – belaikiai; jie rymo kisdami; jie nekinta. Bulvė belaikė.

 

       Masė

 

       Keista, kad net Baudrillard’as, įkandin visų tų žanžakų–marksistėlių, kalba apie „tylinčias daugumas“. Niekada ir niekur tos daugumos nekalbėjo tiek daug, taip garsiai, taip įžūliai, taip diktatoriškai; niekada ir niekur tamsuomenė taip agresyviai nereikalavo sau privilegijų vien todėl, kad ji – tamsuomenė; niekada ir niekur padugnė nedrįsdavo įsisupti į Cezario togą, įsiropšti į tribūną ir, griausmingai riaugėdama, mokyti mus, kaip turime gyventi. Juk tai, kas eufemistiškai vadinama „masine kultūra“, galiausiai tėra tik nešvankus pralobusios prastuomenės lėbavimas; tai, kas vadinama mass media, tėra globalinis, o be to, teroristiškai primetamas, nešvankybės cirkas – kaip totalinė ir totalitarinė prievarta, prievartaujanti ne tik hominidų rūšį, bet ir nežmogiškųjų daiktų pasaulį. Niekada ir niekur Saulė, Žemė, Ugnis ir Debesys nebuvo šitaip begėdiškai verčiami dalyvauti pornografinėse orgijose – Ekranas paverčia pornožvaigždėmis netgi tyriausius šaltinius. Niekada ir niekur žvaigždė nebuvo inkarnuota kekšės pasturgalyje; niekada ir niekur pasturgalis nebuvo tapęs svarbiausiu, jei ne vieninteliu, k a l b o s padargu.

 

       Apie gamtą

 

       „Gamtos“, „natūralumo“ ideologija. Pati gamta – bet kas yra ir kur yra toji technomito „gamta“? – tampa mitu, ištirpdoma kalboje ir sunaikinama. „Gamta“ dabar tėra vienas iš milijardų Niekio vardų, viena iš milijardų panhominizmo kaukių. Po to, kai nežmogiškumas sunaikinamas, jį galima reabilituoti nepavojingu „gamtos“ falsimuliakro vardu. Apie ką iš tikrųjų kalbama? Apie nežmogiškojo daiktiškumo kastratą. Plebėjiška technomito „gamta“ tik vienas iš gausybės dirbtinių dirgiklių – šalia smurto, mobiliųjų telefonų, pornografijos, „trečiojo pasaulio“, reklamos ir narkotikų, – kurį pasigamina anestezuotas barbaras, svajojantis bent akimirką pabūti berserkro, „vikingo“, karšto barbaro kailyje. Visiška naivybė: demokratas nesupranta, kad, iškastruodamas nežmogiškumą, tuo pačiu mostu jis iškastruoja ir žmogiškumą. Kas praranda gamtą, sykiu praranda ir kultūrą.

 

       Apie istoriją

 

       Jokios „Istorijos“ paprasčiausiai nėra, todėl nelabai protinga dejuoti dėl tariamos „istorijos pabaigos“, apverkti istorijos sutemas ar „poistorinės žmonijos“ bestiarijų. Istorija duota tik dabar ir čia, vadinasi, tik žodžio „istorija“ duoties pavidalu. Man neįmanoma kažkokiu stebuklu ar „metodu“ persikelti į tai, kas „buvo“, ar tai, kas „bus“. Aš negaliu patirti nei „buvo“, nei „bus“. Nėra nei praeities, nei ateities. „Istorija“ yra krikščionybės šamanų išradimas, tapęs technomito fantomu, beje, labai pavojingu. Periklis ar Vespasianas nėra jokia istorija; ne, jie yra pati dabartiškiausia dabartis, dabartiškesnė už kokį nors poną Bushą ar Islamo teroristą.

 

       Apie „Dievą“

 

       „Dievo“ problema gali būti iškelta paprasčiau negu paprastai: ar „Dievas“ nori valgyti? Ar įmanoma būtybė, nenorinti valgyti, negeidžianti, nestokojanti, nesituštinanti, nesiporuojanti, neavinti batų, nedėvinti kailinių ar bent jau pampersų? Laukinio ar net graiko dievai nori valgyti – tai jų g a l i m y b ė s garantas. Siroafrikiečių „Dievas“ valgyti nenori; ergo, tokia duotis negalima.

 

       Tekanti Saulė

 

       Jeigu tie du filologijos ir fanatizmo tūkstantmečiai būtų kažkas rimta ar bent kiek realu, ar aš galėčiau juos taip lengvai nubraukti? O aš tai galiu: paprasčiausiai žiūrėdamas į tekančią Saulę, kurioje nėra nė molekulės kvailumo, „Tiesos“, krikščionybės, mokslo, filologijos ar Big Bang; joje nėra nė molekulės „molekulės“ ir kitokių „diskursų“. Tai, kas „buvo“ absoliučiai nesvarbu. Atmintis yra tai, kam aš turiu pasakyti „Ne“. Savaime suprantama, kad tai „Ne“ kalbai.

 

       Kaip įveikti nihilizmą?

 

       Įveikti Niekį ir iš jo kylantį nihilizmą įmanoma tik vienu būdu: išnykstant pačiam. Tu turi ne mokytis išnykti, o nykti čia ir dabar, ir visas Tavo gyvenimo likutis turi būti tik nyksmo akimirkų serija. Jeigu pajėgsi – net mikroskopiniu judesiu, net nesąmoningai – nesipriešink savo išnykimui, nyksmui, šuoliui į Tylą – žolynus, akmenis, debesis, žvaigždes ir ūkanas. Būk, tik nykdamas – tačiau be jokių budizmų, narkotikų, mistikų ir kitokių kvailumo kuriamų technologijų. Nyk, net kalbėdamas; taigi net kalbėdamas naikink kalbą – tiesą sakant, vienintelį nihilizmo ginklą. Nebegeisk! – nors tai ir neįmanoma.

 

       Zarathustra noch einmal

 

       Zaratustra ir Co mums iškrėtė šlykščią kiaulystę: krikščionybę jie perkėlė į mūsų pasąmonę, o tai kur kas pavojingesnė liga už sąmoningą (bet ar tokia kada nors buvo?) siroafrikiečių idiosinkraziją. Filologizuota pasąmonė – tai išties pavojinga! Taip atsiranda visa „postmodernistų“ veislė – „diskurso“ mašinos, feministės, iškrypėliai, dzinbudistai, pažangiečiai, demokratai, asmenybės, libertarai, realybės šou, kultūristai ir „teisė gyventi“.

 

       Totalitarizmas 2

 

       Žinoma, totalitarizmas – tai tironija ir despotizmas, tačiau be klasikinio tirono ir despoto, be identifikuojamo asmens, individo, ar netgi identifikuojamos grupės. Tai Rentgeno aparato, lazerio, kompiuterio, nanoimplantų, visuotinio sekimo (kuris štai jau įtvirtintas įstatymu net Marijos žemėje), skaidrumo, perregimos hoministinių drebučių masės, Ekrano, Didžiojo Anonimo despotizmas. Fiureris tik simbolis – Vyriausias Vergas, Pavyzdinis Vergas. Hierarchija apsiverčia: laisviausiu hominidu tampa padugnė, bomžas, priemiesčių banditas. Orwellas tai nuspėjo. Kuo aukštesnis socialinis statusas, tuo radikalesnė vergija. Marginalo paradigma – kol kas vienintelė alternatyva totalitarizmui. Nei Arendt, nei kiti totalitarizmo analitikai nemato totalitarizmo branduolio – bebranduoliškumo, ne sociologinio, o metafizinio. Totalitarizmas – tai vienintelė galima (be alternatyvų) organizacijos forma tokios visuomenės, kuri savo egzistenciją grindžia (net su patosu) digitaline technologija, arba dar paprasčiau – M a š i n a. Bolševikų žargonas absoliučiai tikslus: mokslinis socializmas, mokslinis komunizmas, mokslinis kapitalizmas, Kapitalas, mokslinė ideologija – penkios tautologijos. Arba: Mass Media = Mokslinė Masė, arba mokslinė Skaidriosios Masės paradigma. Totalitarizmo eros pradžią ženklina Kryžius, pavyzdinė nihilistinė mašina, jos triumfo akimirką skelbia Descartes’as, Galilei ir Hegelis: būti = pažinti; pažinimas = jėga. Perregimo hominido, o plačiau – perregimo nežmogiškojo daikto, panhominizmo eonas. Klasikinis tironas ar despotas neturi totalitarinio daiktų „skaidrinimo“ priemonių ir net negali jų turėti vien todėl, kad jis pats yra  i n d i v i d u a l u s, „branduolinis“, vadinasi, neperregimas, todėl vien savo šešėliu sugriauna totalitarinius Krištolo Rūmus (Dostojevskio intuicija irgi puiki). Totalitarinio Kapitalo masėje valdo ne identifikuojamas „subjektas“; ne, valdo Niekis tiesiogine ir terminologiškai tikslia šio žodžio – kaip jį suprantu aš – reikšme. Šiuo požiūriu totalitarizmas nėra joks atsitiktinumas ar kieno nors piktų kėslų padarinys: jis paprasčiausiai realizuoja Niekio Sūnaus esmių esmę, žmogaus metafizinį centrą – bebranduoliškumą: patį Niekį. Totalitarizmas – dabar jau visiškai akivaizdu – tikrasis ir vienintelis vadinamosios istorijos Tikslas, kuriam bandė pasipriešinti tik graikai ir romėnai, bet, žinoma, bergždžiai. Totalitarizmas – totaliai anoniminis, be Vado, be Fiurerio, be „asmenybės kulto“, net be Didžiojo Brolio: bekraujė, šalta (cool), gliti, abstrakti, androgininė, nematoma, sterili, transvestitinė, homoseksuali, neoninė, abejinga, stiklinė Didžiojo Anonimo tironija. Jokių audrų, jokio kraujo, jokio tragizmo, jokių aukų, jokio dramatizmo, jokio nusikaltimo ir bausmės, jokios g y v y b ė s. Svarbiausi ir net vieninteliai totalitarizmo personažai – nanokompiuteris, rašalas, endoskopas, Ekranas ir popierius. Ano meto tironijos – karštos, totalitarizmas – drungnas; nulinė temperatūra, bespalviškumas: tiesiog sterilus aparatas, net be mikrobų; operacinės paradigma. Šalta visuotinė vergija – n ė  v i e n o  l a i s v o. Bent jau man kol kas baisiausias totalitarizmo  b e l y t i š k u m a s. Baimę atsveria ramus žinojimas: totalitarizmas neįmanomas; jo įgyvendinimas sutaptų su totaliniu hominido susinaikinimu.

 

       Mikrotęsinys

 

       Tik b e l y t i s padaras gali šlovinti „seksą“, tuo amerikonišku žodžiu šlovindamas amžinojo vergo, geidžiančio virsti absoliučiu vergu, chronotopiją. Cituoju save: dulkių siurblys, užlipęs ant televizoriaus. Aleksandras Makedonas sako: kai geidžiu, jaučiuosi labiausiai mirtingas. Vergas visai priešingai: jei man pavyksta geisti (vieną kartą per septyniasdešimt metų), aš jaučiuosi esąs Dievas!

 

       Ars poetica

 

       Poezija yra menas kalba pasakyti tai, kas pačioje kalboje esti anapus kalbos.

 

       Deixis

 

       Nėra nedeiktinių žodžių; kiekvienas žodis, kad ženklintų kažką kitą, nei jis pats, pirmiausia turi parodyti savo paties j u s l i n ę duotį. Visa kalba yra deiktika, netgi žodis „kalba“. Jei kalba pirmiausia neparodytų savęs pačios, jos išvis nebūtų. Rašte kalba tampa vien tik deiktine – ji parodo tik savo pačios duotį. Ir tada – o nelaimė! – žodis priverčiamas tapti „Dievu“. Tai ir būtų siroafrikietiškoji idiosinkrazija.

 

       Deixis 2

 

       Kalba deiktiška dvigubai arba dviem savo sluoksniais. Kaip juslinė duotis ji tiesiogiai liudija Esmą; kaip kvazijuslinė duotis ji parodo Niekį. Pavienių kalbos dalių (pavyzdžiui, įvardžio) deiktiškumas išvestinis, „akcidentinis“. Substancinį daiktiškumą turi „kalbos įvykis“ – jos paprasčiausia duotis, visų pirma, prosakmė.

 

       Apie kalbos klastą

 

       Suprasti kalbą neturint atramos taško anapus kalbos – beviltiška. Todėl: vadinamosios lingvistikos, arba filologijos, bejėgiškumas – tai tik mistifikacijų virtinė. Toks taškas – bekalbis daiktas, grynojo nežmogiškumo telkinys.

 

       Kalba ir patyrimas

 

       Individą žudantis kalbos diskursyvumas kyla iš ikikalbinio instrumentinio patyrimo diskursyvumo. Kasdienybėje mano žvilgsnis neišvengiamai diskursyvus, skaidantis, pjaustantis, daužantis vientisą daiktą į gabalus – pagal vadinamojo „laiko“ matricą. Aš negaliu matyti „viso“ Jono iškart: „dabar“ matau jo „nosį“, kitą akimirką „akį“, dar kitą – „kaktą“, dar ir dar kitą „ausį“ ir taip ad infinitum. O juk Jonas kaip bekalbė duotis neturi nei nosies, nei akies, nei kaktos, nei galvos, nei kojų, nei rankų, nei genų. Ir nepaisant to, aš fatališkai pasmerktas į nežmogiškąjį daiktą žvelgti tik kaip į mašiną, sudarytą iš detalių, taigi kaip į Žodyno inkarnaciją. Tačiau mašininis žvilgsnis naikina vientisą, dalių neturintį individą, o Žodynas tampa kosmine giljotina.

 

       Tiesos pabaiga

 

       Neieškok tiesos. Tiesa Tave pavergs. Tiesa visada buvo ir toliau lieka pavergimo instrumentu. Kuo daugiau tiesos, tuo daugiau ir vergijos. Tik nežinojimas Tave išlaisvins. Tik likimas – nežinojimo tęstis – Tau leis akimirkai nusimesti vergo grandines. Tiesa! – tai tik kitas vergijos pavadinimas. Pažinti – pavojinga; žinoti – dar pavojingiau. Pažinti tiesą – pavojingiausia. Juk žinojimas tėra jėga, todėl laisvė gali atsirasti tik kaip nežinojimo akimirka ir kartu kaip antijėga. Pažinimas – vergo dalia; vergija – pažįstančiojo dalia. Fatumas kaip likimo priešybė. Kismet = aš žinau tiesą; aš t u r i u tiesą.

 

       Kam rašomos knygos

 

       Dabar knygas reikia rašyti ne tam, kad jas kas nors skaitytų, o – visai priešingai – tam, kad atbaidytum nuo skaitymo. Priežastis paprasta; knygų aiškiai per daug, o be to, – ir tai svarbiausia – Ekrano eroje rašančiųjų tikslas – sunaikinti kalbą ir tik taip būti „šiuolaikiškiems“. Vadinasi, reikia rašyti kuo storesnes knygas – tai garantija, kad jų niekas neskaitys.

 

       Kalba ir pasaulis

 

       Kalba nuostabi, jei ji nepretenduoja „teisingai“ pagauti daiktus.

       Pasaulis nuostabus, jei tai pasaulis be kalbos.

       Kalba keri, jeigu tai kalba be pasaulio.

       Jokio „atitikimo“ – tai haliucinacijos.

       Jokios „objektyvios“ reikšmės – tai pavojinga.

       Jokios „tiesos“ – tai melas.

       Tikrovė bekalbė; netgi kalba kaip Tikrovė atsimerkia tik tą akimirką, kai ji nustoja „reikšti“ ir nebenurodo į tai, kas būtų ne ji pati.

       Kalba turi susinaikinti kaip „diskursas“ ir tik tada ji atsiveria kaip kalba.

       Transcendencija bekalbė; bekalbė netgi kalbos duoties Transcendencija.

 

       Saikas

 

       Kai žmogus (ar daiktas) per arti, nebegali matyti jo didybės; kai žmogus per toli, nebegali matyti jo menkumo. Kaip visada geriausia – aukso vidurys, tolstanti artuma ir artėjanti toluma.

 

       Pačiam sau

 

       Likimo nulemtas maištas prieš likimą. T a r s i modusas. Pralaimėjimas.

 

       Imperatyvas

 

       Reikėtų rašyti taip, kaip tapo van Gogh’as – snaiperiškai. Pirmasis sakinys turėtų būti ir paskutinis. Visi „variantai“ ir taisymai – bejėgiškumo indeksas. Reikia iškart pataikyti į dešimtuką.

 

       Redukcionizmo esmė...

 

       ...bekalbius daiktus pakeisti kalbos daiktais ir šitaip prarasti pačių daiktų įvairovę, neišsenkantį nežmogiškojo pasaulio dosnumą, juslumo lobį, neįkainojamą Saulės, Žemės ir Ugnies dovaną. Religijų, mokslų, metafizikų skurdas. Meno skurdas. Visų Transcendencijos Mašinų skurdas. Žodinis paties Daikto pakaitalas: elgetos puota.

 

       Išgyvenimas

 

       Kalbos užtvenktas pseudopatyrimas vadinamas „išgyvenimu“. Koks bylojantis žodis: iš–gyventi reiškia tik išlikti, prarasti gyvenimą ir gyvybę, iš–gyvendinti nežmogiškojo daikto gyvastį. Patiriama – bekalbė duotis; išgyvenama – kalba, tariant tiksliau, reikšmė, kaip iškastruota, bekalbį intensyvumą praradusi, duotis. Lieka mįslė; kodėl kalba sunaikina patyrimą? Galimas atsakymas: todėl, kad kalba apskritai naikina juslinę, bekalbę duotį – tokia jos pirmapradė, ikikalbinė paskirtis. Kalba naikina patyrimą paprasčiausiai todėl, kad ji naikina patyrimo „objektą“ – tai antitranscendentinės agresijos pliūpsnis.

 

       Progreso regresas

 

       Jeigu už viską reikia mokėti, paklauskime: o kuo mes mokame už progresą? Akivaizdu: mokame regresu, tačiau akiniuotu, šaltu, klastingu, požeminiu, virusiniu, holivudišku. Taigi mokame dešimteriopai: už vieną popierinį progreso banknotą paklojame dešimt auksinių monetų – tvirtą gyvybės valiutą.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 11 (lapkritis)