Kovo 17-ąją, likus pusvalandžiui iki vidurnakčio, Londone žemiškąją kelionę baigė įžymus prozininkas, Lietuvos rašytojų draugijos ir Lietuvos rašytojų sąjungos narys, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino kavalierius Kazimieras Barėnas. Daug prisidėjęs, ypač kaip ilgametis „Europos lietuvio“ redaktorius, prie Lietuvos nepriklausomybės bylos, bet dėl solidaus amžiaus vėl laisvos tėvynės taip ir nebepamatęs. Pilietis, per šešis dešimtmečius svetur taip ir neiškeitęs Lietuvos Respublikos paso į angliškąjį. Nors dėl šito patyrė daug nepatogumų.
       Kodėl vyriausias amžiumi lietuvių rašytojas iki pat gilios senatvės išliko toks jaunatviškas? Gal todėl, kad nepaprastai daug dirbo?
       Kai susipažinome, jau ne tik alaus bokalo nebekilnojo (nors tuo niekada ir nepiktnaudžiavo), bet ir pypkę buvo padėjęs, be kurios, pasakoja, anksčiau sunkiai buvo įsivaizduojamas. Lėtas, orus, pasveriantis ištariamą žodį, tikras anglų džentelmenas. Tačiau visos patraukliausios savybės – dar iš Lietuvos. Panašiausias buvo į savo tėvą, tokį pat mažakalbį, ir išore, ir vidumi gražų žmogų.
       Iš gimtųjų Stanionių, iš Aukštaitijos apylinkių į noveles, apsakymus, romanus perkelta daug patirto, išgyvento, išgirsto. Rašytojo knygų herojai dažniausiai gyvena Gulbinuose – apskrities mieste, neabejotinai primenančiame Panevėžį.
       Baigęs Panevėžio gimnaziją, K. Barėnas, tuomet dar Barauskas, įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto humanitarinį fakultetą. Tik keliems mėnesiams pakako paramos iš namų. Teko ieškotis darbo. Įsidarbino universiteto raštinėje, VDU liko dirbti ir 1933 m. baigęs studijas. Kruopštumo, pedantiškumo reikalaujantis darbas labai pravertė vėlesnėje veikloje.
       1943 m. pabaigoje vokiečiams uždarius universitetą, pradėjo dirbti „Ateities“ dienraštyje. Redakcijoje K. Barėnas susipažino su daugeliu rašytojų, kitų spaudos leidinių redaktoriais, su kai kuriais jų palaikė ryšius visą gyvenimą.
       Kai artėjant frontui reikėjo apsispręsti, „Ateities“ darbuotojui pasirinkimo nebebuvo. Nors spaustuvininkai ir įtikinėjo pasilikti, sakė, jog užtars, K. Barėnas nerizikavo ir neapsiriko: buvusių kolegų Miko Ilgūno ir Juozo Žlabio-Žengės, apsisprendusių likti Lietuvoje, laukė ilgi katorgos metai Sibire.
       Kol atsidūrė Didžiojoje Britanijoje, padirbėjo Austrijoje, kasė dievaižin kam reikalingą kanalą, dar sykį tapo „Ateities“, persikėlusios į Tilžę, darbuotoju. Bombarduojamame Berlyne redagavo laikraščio „Lietuviai“ kroniką – pranešimus iš įvairių Vokietijos vietovių, kur buvo laikinai apsistoję lietuviai. 1945 m. balandžio 11 d. – spaustuvėje pasiėmęs paskutinio numerio atspaudą, dunksint artilerijai Kazimieras paskutinis išėjo iš redakcijos.
       Kaip jis anais metais atrodė? Yra išlikusi nuotrauka, kurioje K. Barėnas – su prancūziška berete. Ta pačia, su kuria nesiskirdavo ir Kaune. Dėl tos beretės patyrė daug nemalonumų, kartą buvo net suimtas, mat dokumentų tikrintojams pasirodė įtartinas. Tačiau ir į saugumą nuvežtas neišsigando ir savo išvaizdos nekeitė.
       Kurį laiką gyveno Šlezvige, Tolke, kur glaudėsi nemažai tautiečių. Leido „Nemuno aidą“, rašė kitiems laikraščiams. Tie metai geriausiai apibūdinami vienu sakiniu: kur K. Barėnas, ten ir laikraštis.
       Anglija K. Barėną sutiko nesvetingai. Beveik dešimtmetį – nuo 1947 m. rudens iki 1957 m. vasario jis dirbo tekstilės fabrike Eklso mieste. Kai netrūkinėdavo siūlai, ant švariosios etikečių pusės užsirašydavo sakinius, kurie, namie perrašyti, tapdavo novelėmis ir apsakymais. Išleido knygas „Giedra visad grįžta“ (1953), „Karališka diena“ (1957), „Kilogramas cukraus“ (1978).
       Prozininkui K. Barėnui būtų pakakę siužetų ir iš naujos aplinkos, tačiau daugiausia jis rašė apie nepriklausomos Lietuvos kaimą, kurį gan gerai pažinojo. Vėlyvas debiutantas (pirmąją knygą išleido 45-erių) buvo sutiktas palankiai – kaip kūrėjas, kurio knygoje yra neabejotinai dėmesio vertų dalykų.
       Visais požiūriais laimingi K. Barėnui buvo 1957 metai. Jis 50-mečio išvakarėse pakviečiamas persikelti į Londoną redaguoti „Europos lietuvį“. Tais pat metais pradeda vadovauti „Nidos knygų klubui“, išleidusiam per šimtą išeivijos rašytojų knygų. Išleidžia skaitymų augantiems ir suaugusiems knygą „Sauja derliaus“, kurią pradėjo sudarinėti dar dirbdamas fabrike ir kuri daug metų naudota lietuviškose savaitgalio mokyklose, taip pat ir užatlantėje. Na ir pasirodo antras novelių rinkinys – „Karališka diena“.
       Rašytojas daug laiko ir jėgų skyrė „Europos lietuvio“ leidybai. Būta visko. Įtemptų, net dramatiškų, baltų ir visiškai juodų dienų, intrigų, triukšmo. Tačiau viską atpirkdavo didelis noras leisti laikraštį, dėl kurio nebūtų gėda ne tik tądien, kai jis išleidžiamas, bet ir po daugelio metų. Tam reikėjo barėniškos tolerancijos ir šaltakraujiškumo, gabių talkininkų. Tačiau net ir subūręs nemažą jų ratą, daug rašė pats – bendradarbiams honorarų niekas nemokėjo. Laikrašty spausdino grožinių kūrinių vertimus. Neįtikėtina, tačiau jau septintojo dešimtmečio pradžioje laikraštis pradėjo spausdinti Lietuvoje gyvenančių rašytojų kūrybą. To nesuvokė ne tik Lietuvos TSR dorovės saugotojai, bet ir kai kurie Didžiosios Britanijos lietuvių veikėjai.
       „Europos lietuvyje“ buvo ištisai atspausdintas R. Lankausko romanas „Tiltas į jūrą“ ir J. Avyžiaus „Kaimas kryžkelėje“. J. Avyžius šių eilučių autoriui yra pasakojęs, kad šią naujieną pranešęs saugumietis jam paliepė duoti atkirtį spaudoje. Pamatęs, kad jo kūrinys spausdinamas be jokių pakeitimų, redagavimų, išskyrus tai, kad „Europos lietuvyje“ žodis Dievas visur rašomas iš didžiosios raidės, būsimasis Lenino premijos laureatas atsisakė tai padaryti. O 1966 m. Didžiosios Britanijos lietuvių sąjungos suvažiavime „Kaimo kryžkelėje“ perspausdinimas pripažintas politine redaktoriaus klaida. Tačiau sąjungos Centro valdyba vis dėlto leido romaną spausdinti iki pabaigos.
       Ne vieną Vakaruose gyvenusį literatą „Europos lietuvis“ įtraukė į didžiąją literatūrą. Pavyzdžiui, Eduardą Cinzą, su kuriuo vėliau iki mirties artimai bendravo. Daugeliui rašytojų itin svarbi K. Barėno veikla – vadovavimas „Nidos Knygų Klubui“. K. Barėnui derėtų paminklą pastatyti vien už šią nesavanaudišką veiklą. „Nidos knygų klubas“ pristatė pasauliui naujausius lietuvių rašytojų, gyvenusių JAV, Anglijoje, Australijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Kanadoje, kūrinius. Iki 1973 m. išleista apie 80 paties K. Barėno redaguotų knygų
       Po to, kai „užėjo tuštumos laikotarpis“, kai išeivijoje užgeso literatūrai skirti leidiniai – „Gabija“, „Literatūros lankai“, K. Barėnas 1964 m. pradėjo leisti literatūros metraštį „Pradalgės“. Iki 1980 m. išėjo dešimt „Pradalgių“ tomų. „Pradalgėse“ bendradarbiavo 102 autoriai, 4195 puslapiuose publikuota daugelio žinomų išeivijos rašytojų kūryba.
       Kad ir dirbdamas redaktoriaus darbą septynias dienas per savaitę, laikraščio ar knygos korektūras skaitydamas požeminiame traukinyje pakeliui į darbą ir iš darbo, K. Barėnas vis dėlto surasdavo laiko savo knygoms rašyti. Pasaulį išvydo novelių knyga „Atsitiktiniai susitikimai“ (1968), romanas „Tūboto gaidžio metai“ (1969), novelių romanas „Dvidešimt viena Veronika“ (1971), enciklopedinė knyga „Britanijos lietuviai“ 1947–1973 (1978), novelių rinkinys „Kilogramas cukraus“ (1978), romanai „Beragio ožio metai“ (1982) ir „Meškos maurojimo metai“ (1990), novelių rinkinys „Pati apatinė pakopa“ (1992), enciklopedinė knyga „Britanijos lietuviai 1974–1994“.
       Ypatingo dėmesio nusipelnė romanų trilogija. Didelės apimties kūriniai, kuriuose įprasminta Aukštaitija, Nepriklausomybės priešaušris – didžiulis lietuvių prozos turtas. Neeilinė knyga – „Dvidešimt viena Veronika“. Ji dar įdomi ir tuo, kad Veronika – vienas ryškiausių ir gyvenimiškiausių moters paveikslų lietuvių literatūroje – turi savo prototipą Mariją Barėnienę, nepaprastą moterį ir ištikimą rašytojo gyvenimo palydovę. Jai, beje, toji knyga ir paskirta.
       Didelės vertės yra K. Barėno enciklopedinės knygos apie Didžiosios Britanijos lietuvius. Jose išryškėja K. Barėnas – metraštininkas, kronikininkas, atlikęs beveik neįtikėtiną darbą, pareikalavusį ypatingo kruopštumo, pedantiškumo, atsidavimo. Visa laimė, kad sunkiausiomis valandomis vyrui padėjo žmona Marija.
       Į pensiją K. Barėnas išėjo 1973 m. sausio 4 d. Praėjus penkeriems metams buvo paprašytas vėl redaguoti „Europos lietuvį“. Iš redaktoriaus pareigų galutinai pasitraukė 1981 m. Tik darbas, tik kūryba jam buvo tikroji atgaiva. „Nepasikeitė net 95-erių sulaukęs, – čia jau iš M. Barėnienės pasakojimo. – Vis toks pat. Na gal kiek laisvesnis, bet darbo vis atranda. Rašo ir skaito. Skaito ir rašo. O svarbiausia – darbas nepakenkė Kazimierui“.
       K. Barėno kūrybą kolegos ir išeivių bendruomenė įvertino aukštais apdovanojimais: Vinco Krėvės literatūros premija („Tūboto gaidžio metai“, 1970), dviem Lietuvių rašytojų draugijos premijom („Dvidešimt viena Veronika“, 1971 ir „Pati apatinė pakopa“, 1992), JAV lietuvių bendruomenės Kultūros tarybos premija („Beragio ožio metai“, 1983).
       Kodėl K. Barėnas liko ištikimas Lietuvos Respublikai ir nepriėmė kitos valstybės pilietybės, geriausiai paaiškina jo paties žodžiai: „Dviejų tėvynių nebūna“. Šiuo subtiliu klausimu K. Barėnas „Europos lietuvyje“ atspausdino ir šį tekstą, kuriam, regis, komentarų nereikia.
       „Mano geras draugas priėmė pilietybę. Ta proga išgėrėm po stiklą alaus. Pilietybė, žinoma, didelis dalykas, nepalyginamas su tuo stiklu, ir aš nežinau, kas mus taip žiauriai sujaudino: ar tas stiklas, ar ta pilietybė. Bet dar pro alų dugno nebuvo matyti, o mano Stasiukas ir paleido apyvarus.
       – Durnas, – sako, – esu, Jonai, – ir nuleido nosį.
       – Žinoma, kad durnas, – aš sakau jam. – Durnas per visą pilvą.
       – O kodėl aš durnas, Jonai? – sako Stasiukas. – Kodėl tu sakai, kad aš durnas?
       – Tu pats sakai, kad durnas, Stasiuk. Aš tik patvirtinu, kad tu toks esi.
       – Ar aš duonos neturėjau?
       – Ar aš sakiau, kad tu duonos neturėjai, Stasiuk? Ne. Tu pats klausi. O duonos tu, žinoma, turėjai. Ne tik duonos, bet ir pyrago. Taip, Stasiuk, turėjai daugiau negu gali suvalgyti. Aš pritariu, kad tu durnas.
       – Taip, aš durnas.
       – Žinoma, aišku ir suprantama, Stasiuk.
       – Durnas, durnas, durnas!
       Stasiukui iš vienos akies išriedėjo ašara. Nebesusilaikiau ir aš: man taip pat išriedėjo ašara.
       – Kam man reikėjo šitaip padaryti, Jonai?
       – Aš nežinau, Stasiuk. Kaip mane gyvą matai, nežinau! Aš kartu su tavim verkiu, pats matai. Verkiu iš širdies. Man gaila tavęs, tokio šaunaus vyro.“
       Originalaus talento rašytojas, dažnai iškiliausiu Anglijos lietuviu tituluotas, K. Barėnas kovo 24-ąją amžino poilsio atgulė Londone. Toli nuo Lietuvos ir gimtųjų Stanionių, kurių pievos taip įspūdingai pavaizduotos viename pirmųjų jo apsakymų. Norisi pasvajoti, kad naujieji Anglijos lietuviai atsimins šio gražaus žmogaus kapą ir nors kartkartėm jį aplankys. O mūsų mokykliniuose vadovėliuose atsiras ir K. Barėno pavardė. Iki rašytojo šimtųjų gimimo metinių reikėtų ir solidžią trilogiją išleisti.