cigriejus henrikas       Išpažįstu teisingumą, bet jeigu man reikės

       rinktis ką ginti – jį ar motiną, – pirmiausia

       aš ginsiu motiną.

                                                            Albert Camus


       – O tai du durniai! Tai du durneliai! Du mulkiai! Kur tu kitus tokius matei? Ką, Stasy? Ar tu girdi? Ko mes čia sėdim ir ko mes čia kiurksom?

       – Tu man sakai?

       – Tau tau. Kelkimės tik ir einam.

       – Einam!

       – Bet ar žinai kur?

       – Žinau. Namo, negi į Kauną?

       – O vadinas, ne tokie jau mes ir avinai. Ir ašen, ir tujen. Tik va kol kas vis dar šičia. Matai.

       – Na, tetė taip liepė, mama taip liepė.

       – Liepė liepė, pats supranti.

       – Suprantu, ko čia nesuprasi.

       – Pasiutimas tik vienas, Stasy, ar ne? Imi taip ir susimėtai, o paskui nei bėk, nei rėk. Pasiutimas tik vienas. Ar ne? Saliutė tai tegul bėga – pas krikštamočią vis jau kaip nors. Mergička. Mergičkai kiti dalykai, ar ne? O mes, bra, mes. Mums neišeina, mums niekaip neišeina. Reikėjo mums seklyčioj kiečiau laikytis. Reikėjo.

       – Tai jau taip.

       – Ir susimislyk tu šitaip. Na, iš tikrųjų – pas Petrą! Mat Petras bais mūsų pasiilgęs. Petras Petras, o jau Petrienė! Ta, kai sužinos, ko mes pas juos ir kaip mes pas juos – oi oi... Gali tu įsivaizduot, koks pasikels ten lermas... Dėdė Petras tik stovi, plaukiukai tik pasišiaušę... Mikt mikt... Ką jam daryti ir su mumis, ir su savo Petriene. Eik tu sau.

       – Būtumėm Kauną pamatę.

       – Kauną! Tegul jį biesas tokį pamatymą.

       Du vyriukai, du broliai, atsirėmę nugarom į žaginį, žiūri į gaisą, kuris iš vakarų per žiemių pakraštį lėtai slenka į rytus, ir šitaip savotiškai šnekasi. Šnekasi, patys stebisi, kartkartėm lyg ir nusijuokia.

       – O gal ir neveš, – sako gimnazistukas.

       – Veš, manau, kad veš. Jei jau Vigušinas sakė, kad veš, tai taip ir bus. Žydas. Žydai viską žino. Tai uoslės! Važiuosim, Stasiuk, važiuosim. Kartu.

       – Kartu. Traukiniu pasivažinėsim.

       – Tai jau pasivažinėsim. Pasivažinėsim... Bet aš dabar kažkodėl valgyt įsinorėjau, per vakarienę kąsnelio negalėjau nuryti.

       – Ir aš.

       Jonas spragteli lagaminėlio sagtį. Prie šieno kvapo tuoj prisideda ir gerai išrūkytų lašinių kvapas.

       – Gerai mūsų tetė moka išrūkyt lašinius, gal ir Siberijoj taip rūkys.

       – O ką tu žinai? Gal ir ten ne kokie ubagai ar žmogėdros.

       Va štai šitaip: nieko dora niekada nežinai. Kas buvo – taip, betgi tik tai, kas buvo. Buvo vakar diena, buvo vakaras, buvo seklyčia, tiksėjo nešlubuodamas geras vokiškas sieninis laikrodis, girdėjai įsakmius tėvo žodžius: „Bėkit, vaikai, mes su motina savo jau atgyvenom, mums kaip jau bus, taip bus, o jūs bėkit. Liepiu!“ Žiūrėjo nuo sienų šventi paveikslai, pro atvirą langą buvo girdėti linksmi kaimynystėj šienaujančiųjų balsai, labai labai verkė Saliutė, tiesiog rėkte rėkė, katinas net susigūžė. Šitaip va buvo, o kas ir kaip bus, nieks negali žinoti. Ir niekas dabar nepasakys – ten, Siberijoj, ar irgi esama žmonių kaip žmonių.

       Užu žvyrduobių kilo rausva delčia, nieko jau ji nebeapšvies, jau aušta.

       – Nespėjom gerai ir užkąst, o jau rytas. Mat kiek dabar tos nakties. Oi tu, Stasiuk Stasiuk, va kaip mes bėgom, kaip mes pabėgom. Bet dabar tik greičiau į savo daržinę, dar, žiūrėk, kiek ir nusnausim, – Jonas mikliai užvožė lagaminėlį. – Tik tyliai tyliai – jie ten, galiu tau garantuot, nemiega.

       – Nemiega, kur jie miegos. Mama tikriausiai poterius kalba.

       – Kažin, aš kartą nugirdau, kaip ji Murauskienei sakė: „Kai man sunku, aš negaliu melstis.“ Tai va. O dar aš tau galiu garantuot tokį dalyką...

       – Kokį?

       – Namo lekia ir Salė. Lekia pakniopstom, lekia ir rėkia. Ligi kokių Mėdumiškių nusistūmusi gal ir buvo, o toliau tai jau nelabai.

       – Tu taip manai?

       – Galiu garantuot.

       Priešaušrio delčia dar linki žmonėms kokios valandėlės poilsio – pamiegokit, kol nepabudo tie gerkliūgai gaidžiai. Pamiegokit – nors šienapjūtės darbas ir kvepiantis, bet ne iš lengvųjų. Kaip ir visi rimti darbai.

       O čia dar visokie sunkvežimiai važinėja, pamiegokit, kol dar nesuūžė jūsų kieme.

 

       Užmik, kad gudrus. Seklyčia erdvi, bet joje tvanku, nakties vėsa nesugeba tvankumos atmiešti, mat nėr kaip tos vėsos įsileisti. Atsidarysi langus, priskris uodų, Murauskai tai turi tokį tinklelį. Reikėtų tokio ir šiuose namuose. Ar sunku tokį įsitaisyti? Vienas juokas, bet ar dabar nebus jau po laiko.

       Pilna dabar ir kitokios rūšies uodų.

       Milė norėtų kalbėt poterius, bet vis neišeina: tiek visko kimba prie maldos žodžių, pinas į sunkias rezgines, kurios traukia žemyn. Ne šieno, o akmenų pilna ten. Moteris nusisuka į sieną ir tyliai atsidūsta. Taip tyliai, kad neišgirsta net vyras, kuris visai čia šalia sėdi ant lovos krašto, nuleidęs drobinėm apatinėm kelnėm apmautas kojas. Tos boluoja birželio nakties patamsy, su tokiom gal tik į aną pasaulį šiaušt.

       Štai šitaip, kai viskas eina šuniui ant uodegos. Dirbai dirbai, plūkeis plūkeis, grumstus ne tik plūgu ar akėčiom, bet ir savo koja vis atsigręždamas trupindamas. Ir še tau! Jau tuščia visur – už sienos nebėr Saliutės, klėty nebėr bernų. Ne todėl, kad jie visi būtų persikraustę miegoti į daržinę. Tik jiedu čia dar. Ir šuva dar kieme, savo būdoj. Kol kas.

       Bet reikia tik džiaugtis, kad pasisekė įkalbėti vaikus nešti kudašių. Nelengvai sekės.

       Nors ir vėl – kudašių dabar išnešė, bet kur jie toliau dėsis? O kur jie dėsis toliau? Oi, giminės giminėlės, kol gerai, visiems viskas gerai. Kaip tas sako: kol geri, visi geri.

       Pašėliškai tylu, net uodas ir tas nutilęs. Ir žmogus nebeiškenčia:

       – Ar tu, Mile, atsimeni ubagą Kaziuką? Kaip jis ateidavo ir prie durų priemenėj papūsdavo savo dūdą?

       Moteriškė kiek nustemba ir atsisuka:

       – Atsimenu, kaip aš neatsiminsiu. Dar juk visai neseniai. Kaziukas gal dar ir gyvas. Bet kam tu čia apie jį dabar?

       – Ai, taip sau.

       Ir vėl jie tyli. Ilgai ilgai, rodos, net pradeda švisti.

       – Ta dūda buvo iš karvės rago. Kaip jau ustovo. Ir tošim dar apvyniota.

       Staiga žmogus sukluso. Tik išsitiesė visas.

       – Pala pala – klausykis... Klausykis!

       – Ką? Ar jau atvažiuoja?

       – Ne, neatvažiuoja, bet kažkas juokiasi. Klausykis!

       Lovoje atsisėda ir Milė. Tikrai – lyg kieme, lyg kur toliau, gal už daržinės ar klėties girdėti kažkieno balsai. Tokie linksmi. Vienas tai moteriškas.

       – Saliutė.

       – Saliutė? Negali būti.

       – Saliutė Saliutė, tikrai. Ir ne viena, viena gal nesijuoks. Pala pala, klausykis tu, nesibrazdink. Su kuo ji tenai?

       – Su kuo, su kuo… Nereikia čia daug ir galvoti. Tai pasiutę vaikai.

       – Mūsų vaikai? Tai niekur jie neišėjo? Pasisukiojo kur apie žvyrduobes, pasisukiojo ir parėjo.

       – Mūsų, Mile, mūsų vaikai.

 

       – Ak, tai ir vėl reikia man kepti daug blynų, – kamaroj iš spintos imdama miltų kubilėlį, visai linksmai kalbasi su savim motina. – Daug blynų aš vėl prikepsiu.

       Kažkoks baisus rūkas giedrą dieną buvo vakar užgulęs. Bet štai slinko ir staiga nuslinko. Kaip jau bus, taip bus, o štai šiandien vaikai vėl čia. Visi čia pat. Vargsim tai vargsim, betgi visi.

       Ji plaka blynų tešlą ir jos širdis šokinėja. Ar ne smagu? Tėvas ir Jonas va sukiojasi apie daržinę, Saliutė ta, kibirą pasičiupusi, lekia pas karves, Stasiukas kol kas dar seklyčioj – gal knygas savo dėlioja, bet ir tas po pusryčių eis prie kokių ūkio darbų. Geras jis vaikas, nors ir bus mokytas, bet gal nebus ponaičiukas. Mėsos varliūzas galėtų kiek daugiau valgyt, paknebena tiktai.

       Taigi vėl prie kasdienių darbų. Veš tai veš, bet negi taip ir sėdėsi, ryšulius susirišęs, rankas susidėjęs, į duris žvilgčiodamas, ausis kaip kiškis pastatęs. Ryšuliai, tiesą sakant, dar net ir nesurišti. Kur tu matei tokį žmogų, kurs nežinotų, kad mirs, tokių, rodos, nėr, bet ir kur tu matei tokį iš anksto atsigulusį, rankas ant krūtinės susikryžiavusį ir laukiantį pabaigos. Taip atsigulusį ir laukiantį. Na kur jau ligonis, tai ligonis, visai kitas dalykas. O šiaip – yra diena ir yra jos darbai. Ir nieko nauja čia nesugalvosi. Nes ir nereikia, nes baisiai nesveika.

       Čia bakšt, ten bakšt; čia kažką, ten kažką – taip ir praeina dienelė. Bet prie didesnių darbų pult nėra didelio noro. Ir vis pasiklausant, ar kokiame krašte tik neūžia – tokie kiškiokai galvose vis dėlto budi. Šieno iš žaginių nutarta kol kas nevežti. Pasižiūrėsim, patiems gali jau ir nebeprireikti, o jei kitiems, tai tie kiti tegu ir rūpinsis. Kas čia tokio?

       Panašiai ir kitą dieną. O gal blogasis gandas ir nepasitvirtins? Gal jis tik gandas? Gal. Bet būk tu dabar kaip ta ožka pusiau lupta, pusiau nelupta. Labai jau nekas. Čia pat Joninės, o alaus nėr. Kas tau dabar apie Jonines ir alų galvos. Tas gandas, atrodo, ne toks jau gandas.

       Vyrai, ne tik jaunieji, bet ir tėvas, miegot persikraustę į daržinę. Šienas dar tik, dar tik pradėtas vežti, bet atsigulti užtenka. Motina su Saliute liko seklyčioje.

       Guli vyrai, ilgai neužmiega, gal dėl to, kad šiene yra vienas kitas linksmas vabalėlis, mokantis pakutent nugarą kaip tik toje vietoje, kur tu to išgamiūkščio jokiu būdu nepasieksi, o gal dar ir dėl kitų dalykų. Vienas kokį žodį pasako, kitas. Kol pradeda ryškiau švytėti lentinių sienų plyšiai ir tarpai, trumpam, sakyk, tik valandėlę prigesę. Birželio naktis slenka, nešina savotišku nerimu, jazmino šluotele puokštele pabraukdama per sodybų kupstus, per kokį rimtą keleivį ar tik šiaip per naktibaldą, dūluojantį vieškely ar dobilienoj. Visose naktyse yra ir bus nemiegančių, bet vasaros naktų tie ypatingi. Ir ne tokie jau nelaimingi. Tiesa, čia dabar taip užsiminta ne apie tuos šioje daržinėje.

       – Vaikai, ar girdit – ūžia! – tėvas pašoka guoly. – Ūžia tikrai.

       Šitas žmogus dabar, rodos, nieko kito nedaro, tik klausosi. Ir vis ką nors išgirsta. Aną vakarą grįžusius iš pasitraukimo vaikus, tą bekikenančią Saliutę.

       Sukyla ir sūnūs. Na, ūžesys, duslus ir labai labai tolimas, iš tiesų lyg ir girdėti.

       – Ar tik ne orlaivis? – sako Jonas.

       – Orlaivis orlaivis, – pritaria ir Stasiukas. Jis, Biržų gimnazistas, mat visokių garsų, ne tik ratų trinksėjimo į grindinio akmenis prisiklausęs... Biržuose tai vis ir kokia mašina praburzgia, ne, čia ne mašina. – Ne, vyrai, čia orlaivis, čia tikrai ne sunkvežimis.

       – Kad taip, tai gerai, – sako Jonas. – Į Siberiją orlaiviais galgi neveža...

       – Tai jau ne.

       Ir visi trys lengvai atsidūsta. Tik tas vabaliukas ant Jono nugaros, tas tai tiesiog pasiunta.

 

       O rytą akys kaip žvyro pripiltos. Greičiau tik prie šulinio ir ledinio kieto vandens.

       Tik staiga įgriuvo į kiemą dviratininkas. Įgriuvo – kitaip nė nepasakysi: tik įlėkė baisiausiu greičiu, tik nušoko, tik brinkt tą džeržgalą ant žemės, o pats pakniopstom prie vyrų, kurie tuo metu ruošės taisyti išklibusias daržinės duris. Išsišiepęs ligi ausų.

       – Na, vyriukai, na mat, kaip blogai, kad neturit radijos. Tai gal dar ir nežinot?

       Vyrai žiūri į Svalbano Lievaną. Tas vienmarškinis, rankovės atsiraitotos, kelnių kiškos viena į vieną, kita į kitą pusę žiogeliais susegtos, kad į dviratį neįtrauktų. Lievaniukas sušilęs, suplukęs.

       – Ruskis, vyriukai, bėga! Ir mes radijos neturim, bet Mašaliukas atzvimbęs pasakė. Jau vakar šita muzika prasidėjo.

       Kieme iš džiaugsmo pašoko net vištos ir malkos.

       – Ruskis bėga?!

       – Bėga!

       – Ot už tokią naujieną tai dėkui! Tai dėkui, tai dėkui! Dabar jau ir šienelio galėsim taisytis vežti... Oi, žiūrėk tik tu man!.. Na, Lievaniuk!..

       Jie visi dabar tam kieme tik vienas per kitą, tik vienas per kitą.

       – Tai kad kitaip gi ir negalėjo būti.

       – Ne vienas man sakė: susipjaus ruskis su vokiečiu, pamatysit, kad susipjaus.

       – Aišku, kad taip – kur tau toks su tokiu ilgai...

       – Ne, toks su tokiu tikrai neilgai.

       – O mums, matai, taip sakyt – tik per plauką...

       – Et, neturim alaus! Kad jį bala – neturim alaus. Ne tas buvo galvoj. Būtumėm kad žinoję...

       Paskui jie šiek tiek jau ataušta: reikia būt atsargiems, dabar reikia būti labai atsargiems. Besitraukiantys kareiviai visokių štikių gali dar pridaryti. Bjaurūs būna tie, kurie bėga. Jie ir pikti, ir ėsti, žiūrėk, ne visada turi.

       – Kur jie turės.

       – Reikėtų dabar kokios muškietos. Gaila, kad mūsų šautuvas tik medžioklinis, o ir tas pats vienvamzdis, – sako Jonas.

        – Toks tai dar pusė bėdos, – tik nusijuokia Svalboniukas. – Kai šauni, vis tiek trenkia. Vis jau šis tas. Senis Dumbrauckas sakydavo: neturi šunio, pjudyk su katinu.

       – Matyt, taip ir teks.

       – Gal kaimo vyrams reikėtų imti ir susidėti?

       – Su šakėm?

       Koks ten būtų pavojus iš bėgančių pusės, dabar geros nuotaikos šiame kieme jis sugadinti negali. Vis tiek – kad jau bėga, tai bėga, bėgs ir prabėgs.

       Savaime suprantama, vyrai čia gardžiai užsirūkę, pirktinių papirosų „Kir“ dūmelis tik sukiojas po kiemą. Gal Svalboniukas papirosų buvo pasitaupęs šitokiai progai. Beje, jis atkišo pakelį ir Stasiukui. Berniukas žvilgtelėjo į tėvą ir nedrąsiai vieną papirosą išsitraukė. Tėvas nieko nesakė – tokia diena per visą gyvenimą gal tik viena.

       Milė nuo prieklėčio viską girdi, viskas aišku ir jai. Ir Saliutei, kuri sukiojasi čia pat prie vyrų.

       – Saliute, ateik! – pašaukia dukterį moteriškė. Ir jau daug tyliau: – Einam, vaikeli, į gryčią, reikia mums sumest gal kokį poterėlį

 

       Kelios dienos prabėgo kaip ant adatų – puolant šen, puolant ten, panašiai kaip ir tada, laukiant vežimo. Tik šį kartą iš džiaugsmo. Džiaugsmas – tas irgi moka sumaišyt kortas.

       Ne, nepašokti ligi miestelio ir nepasidairyt, kas ten dabar dedas, buvo nebeįmanoma. Reikia sužinoti daug daugiau, negu dabar žinai. Miestely valsčius, paštas. Jonas vieną rytą tik apsivilko švariais marškiniais ir apsiavė gerosiom kelnėm. Tik dar pasvarstė – ar nereikėtų iš Sirbiko pasiskolinti dviračio. Bet galiausiai mostelėjo ranka – kaip ligi šiol į miestelį dumdavo pėsčias, taip dums ir dabar.

       – Žiūrėk tu man, saugokis, – motinai jau ir rūpestis.

       – O ko aš čia labai turėčiau saugotis?

       – Neįkliūk.

       – Ko aš įkliūsiu, kur aš įkliūsiu? Aš gi niekur nieko, aš nei su šautuvu, nei su kuo.

       Rytą išėjęs, grįžo gerokai popiet.

       – Ką jūs, ką jūs! Kas ten dabar daros! Je. Visa pakluonė prigulusi vokiečiukų. Vaikšto keli po miestelį, sau dairinėjas, uniformos gražios, tokios lyg žalsvos, lyg pilkos. Prie pašto vokiečių vėliava – raudona su baltu skrituliu per vidurį. Ir ten juodas hakenkroicas. Prie turgelio, prie paminklo – ir mūsų, tik tame geltoname ruože kertelėj prie koto ir vokiečių vėliavytė prisiūta. Mikalajūnas su baltu raiščiu ant rankovės stovi, sargyba, suprask... Et, būtų mūsų šautuvas ne medžioklinis, būčiau ir aš prie tų baltaraiščių.

       – Ar jau tu, vaikeliuk, pašėlai? – tik sumosuoja rankom motina. – Man baisu. Ar mes jau savo darbų nebeturim?

       – Nebijok, mama, aš čia tik taip pasakiau, tik dėl juoko. Gal ir labai gerai, kad aš ne su jais. Žydus, žinokit, suvarė į tokį gardą prie Mūšos. Visus visus – ir senus, ir jaunus, ir moteris, ir vaikus. Kas žino, kas su jais bus. Žmonėms liepia valgyt jiems neduoti... Ir tavo, tete, Vigušino nebėr.

       – Tai kas dabar vaistinėj?

       – Yra ta mergiotė. Valančiūtė, ar kaip ji ten? Sako, verkia ir verkia.

       – Gal palaikys ir paleis?

       – Kažin.

       Štai visada beveik šitaip: vieniems, matai, džiaugsmas, o kitiems...

       – O miestelio komsomoliukai šluoja gatvę apie raštinę. Nors nėr ko ten šluoti. Zuozos Mykolas stovi su šautuvu: „Dirbkit, gyvačionai, dirbkit. O gal jums kokį Stalino portretą dar atnešt dėl pastiprinimo?..“ Keli raudonieji, Mykolas man taip sakė, suvaryti į kooperatyvo sandėlio sklepą. Ten vandens ligi kelių, sako.

       – Eik tu sau...

       – Bet jūs tik klausykitės – man kas svarbiausia. Baisiai gi norėjau važiuoti dviračiu, pasiskolint iš Sirbiko ir dumt. Bet gerai man išėjo, kad nepasiskolinau. Va stovim keli mes prie tilto – Svalboniukas, Marcinkos Petras, ašen. Belinsko Ladzė su dviračiu. Stovim. Priėjo, žinokit, vokiečiukas, taip niekur nieko, maloniai šypsos, pasižiūrėjo į Ladzės dviratį, kažką pasakė, Ladzei pasirodė, kad pagyrė, paėmė už rankenų. Ladzė nieko nesako, o tas prisitraukė, sėdo ir nuvažiavo... Stovi Ladziukas nei šioks, nei toks.

       – Še tau.

       – Ir suprask dabar. Tie kareiviai, rodos, tokie drausmingi. Kur šitas Ladzės dviračiu nuvažiuos? Į savo dalinį gal jau ne – ką viršininkams pasakysi? Pavažiavo gal kiek ir kokiam patvory paliko. Bet va užėjo vyreliui noras pasirodyt, kad yra didelis.

       – Na mat, – sako tėvas, – atsimenat, buvau atsinešęs iš Murausko knygą apie didžiąjį karą. Tai ten vienoj vietoj ir panašiai. Joja vokietis, žiūri – stovi žmogus, laikrodžio lenciūgėlis jam nuo kišenės atsikabinęs. Sustabdė arklį, paprašė, kad duotų laikrodį pasižiūrėti, na, sužinoti, kiek dabar laiko. Žmogus padavė, o vokietis jojo ir nujojo. Ir piš! Ir ką tu jam padarysi? Jie mat nori parodyt, kad viską čia gali. O žmogelis pagalvojo: kaip čia neduosi, vokiečiai, girdėjo, labai kultūringi...

       – Taip taip. Buvau aš užėjęs pas Pranckevičiūtę, pas ją vienas vokietis apsistojęs. Šlubas, sako. Kai aš užėjau, jo nebuvo. Šlubas toks, prie kariško ūkio jis ten kažkoks vyresnis. Tai jis Stefanijai, Stefanija mat graibosi vokiškai, ir pasakė: „Tik jūs labai, – sako, – nenorėkit, kad mes laimėtumėm...“

       Paklausk tu jauną, paklausk tu seną, paklausk mokytą, paklausk nemokytą, kiekvienas tau pasakys: vokietis didelis draugas mums niekad nebuvo. Ak, nebent nuo dabar, va nuo šiandien būtų ėmęs ir toks pasidaręs.

       Kad nori, gali nusijuokti.

       O gal šitaip – mano priešo priešas man didelis draugas nėr, bet jis priešas kitam, labai dideliam ir baisiam mano priešui. O tai jau šis tas.

       Taigi šitaip visur. Ir nuo senų senovės.

       Įsiterpia ir Milė:

       – Dar kai gyvenau Pasvaliečiuos, kai dar buvau mažutė, pas Krištapavičių buvo vestuvės. Tekėjo jų vyresnioji – Kastusė. Mergička tada dar buvau, bet į vestuves jau nulėkdavau. Na, su kitais vaikais. Krištapavičiaus Paliutė, visai mano metų, buvo didelė mano draugė. Taip jau į vakarą mes su Paliute sulipom ant pečiaus, sugulėm, bet girdim, kaip vyrai su keliom moteriškom dar šneka, juokiasi jie tenai. Mums taip gera, bet tik staiga: kar kar... Pakeliam galvas pro pečiaus viršų – ogi vokiečiai. Vienas toks ilgas, išdžiūvęs kaip grėblys, nosis knerbta. O rėkia. Bet paskiau nieko, Makrickienė, smarki moteriška, prie tų kareivių, sodint prie stalo. Tie ir susėdo. Bet rytą tie vokiečiai mūsų vyrus jau statė prie sienos. Vakare gėrė gėrė, o rytą – prie sienos. Mat kažkas pranešė, kad čia netoliese slapstosi pabėgę belaisviai. Ar belaisviai, ar dezantyrai. Nenušovė tų mūsų vyrų, bet bailės tai buvo, oi, buvo.

       O ir tarp tų pačių vokiečių buvo žmonių. Kartą vėl irgi pas Krištapavičių užėjo vokietis ir paprašė arbatos. Ir aš ten buvau. Įpylė jam arbatos, bet nėr kuo užsaldint. Vokietis ir sako: „Ak, niema saldo cukro, niema saldo cukro...“ Atsikėlė ir išėjo. Bet greit sugrįžo. Žiūrim – atneša didžiausią kaip arklio galva gabalą geltono cukraus. „Še jums, – sako, – ilgam užteks.“ Čiaukšt, paėmęs kirvelį, parodė, kaip reikia smulkint. Va. Krištapavičius iš to gabalo ir mūsų namams atkirto.

       Va – kaip jau koks žmogus.

       Jie taip kalbasi, o popiečio saulė blizgina tamsiai žalius obelų lapus. Vėjūkštis tuos kiek pajudina. Ramybių ramybė. Kažkas baisingas praėjo, bet kas ateina, tai dar labai, dar labai nežinia.

       – Gal ir vėl gyvensim kaip gyvenę.

 

       Praėjo treji savotiški metai. Tokie, gali sakyt, beveik ramūs, bent jau šiame Žiemių Lietuvos užkampy. Visas pasaulis siuto ir dūko, virė baisinga košė, o čia ėjo gyvenimas maždaug panašus į gyvenimą. Na tik maždaug.

       Tai jau tikrai – ne šitie žmonės buvo sugalvoję visokius grobstymus, vadavimus, žudymus, todėl ir manė, kad sėti ir pjauti, arti ir akėti gali sau ramia širdžia. Ne balažin kokia ta ramybė, kai pagalvoji, bet kada tu čia daug galvosi, reikia štai arklį kinkyt ir važiuot į malūną.

        Šienapjūtės ir rugiapjūtės, balti debesynų kalnai ir kaitros, įkyrūs akuotai ant prakaituotų sprandų. Vainikai prie durų vardinių išvakarėse, linksmi juos prikalantys plaktukai. Antaninės su pinavijom, Joninės su laužais, ypač jei dar užmeti akį į Latvijos pusę. Dulkių stulpai vieškeliuose po atlaidų. Baltos staltiesės seklyčiose, balta puta ąsočiuose. Dainos apie jaunystę – „Sugrįžki, jaunyste, alyvom sužydė...“ Arkliai už daržinių, vyrai, vis einantys tų arklių pasižiūrėti. Svečiai iš toliau, sakykim, iš kokio Kauno. Švogeriukai su kaklaraiščiais. Karvių, pasiilgusių užsisėdėjusių šeimininkių, trimitai.

       Vidurnakčių perkūnijos, kad nebežinai, kokiame palovy gali pasislėpti. Nors jos gal ir geriau negu patrankos. Gegutės, kukuojančios ligi pat rudenio.

       Varnėnų gastrolės. Rūgštelėjęs, bet labai malonus kvapas nuo linmarkų.

       Kuliamųjų, retkarčiais net užspringstančių, vaitojimai. Talkos. Bernai ir mergos. Mergų ant prėslų kirkinimas. Patalkiai. Vėl prie stalų, ant kurių ąsočiai ir netikras zuikis. Talkininkai, kaimynai, svečiai parlaukiečiai ar iš kokio ten Kauno...

       Vėl dainos: „Aš nuskinsiu žiedą, puikų astro žiedą, paskutinį žiedą drumzlino rudens...“ Siaučiantys vaikai su bandelėmis rankose (alaus putos gauna ir jie).

       Lajinės lempos – „burokai“, – prie kurių blausokos šviesos, dūzgiant rateliams ir kunkuliuojant bulvienėms, įmanoma ir paskaityti. Iš „Ūkininko patarėjo“, „Ateities“, „Naujosios sodybos“, „Savaitės“. Apie vokiečių pergales ir suplanuotus atsitraukimus šyptelint ir palinguojant galvas. Naktys, kuriose velniai linkę ne kokias velniavas išdarinėti, o kaip paprasti nusidirbę žmonės paprasčiausiai nusidrėbt ir miegoti. Ir naktys, kurių žvaigždės moka imti ir staiga sugraudinti.

       Mokyklos pilnos vaikų. Tie mokosi iš „Aušrelių“ ar „Sakalėlių“, nors klasėse, be „Vyčio“, ant vienos sienos kabo ir „Hitleris išvaduotojas“; išvaduotojo ranka šauniai įremta į šoną, ant rankovės raištis – Reicho vėliava. Per pertraukas tie vaikai rėkia taip, kad visos apylinkės žmonės, ar kasdami bulves, ar valydami runkelius, žino, koks dabar laikas, kada TIE eis namo – po kelinto iš eilės parėkavimo. O tie namo labai nesiskubina – yra dar visokių pagriovių ir visokių pakrūmių. Ko čia skubėti – namų užduotys ne iš saldžiųjų, ypač iš aritmetikos. Tai tau ne cukrinės morkos. Mediniuose krepšeliuose – karmonuose – rašalinės, įsigudrinančios vis apsiversti ir gražiai mėlynai vadovėlius ar sąsiuvinius pagražinti. Prano Mašioto raštai.

       Vyrai, laikydamiesi eilės, po kelis eina į naktines sargybas – sugriuvę į kieno nors gryčią, pila kortom iš degtukų ligi paryčių. Na, retkarčiais gal ir išeidami į kiemą pasižvalgyti – ar kokiame krašte koks raudonas niekadėjas ant kieno daržinės nepaleidęs raudono gaidžio. Šiaip ar taip – karas.

       Prievolės, kad ir nemažos, bet žmonės čia sotūs. Daržai ir sodai pilni gėrybių. Turinčios galvas šeimininkės iš cukrinių runkelių prisiverda gardžiausio sirupo. Labai balto pikliuotų miltų pyrago kiekvieną dieną gal ir nereikia norėti, kiekvienai dienai – juoda kasdienė duona ir ragaišėlis. Pyragas Kalėdoms, Velykoms, Sekminėms, Antaninėms, Joninėms, pakermošiams, patalkiams, vestuvėms, krikštynoms. O už juodą kasdienę duoną rask tu kur nors ką skanesnio.

       Visokie vėjai suka malūnų sparnus Gribkeliuose, Saločiuose, Puškonyse.

       Ak, šešėlis praslenka per skalsių pusryčių, pietų ar vakarienių stalus bei valgančiųjų veidus, kai besišnekant prisimenami ir žydai, ir mūsų vyrai, kurių yra ir fronte, ir reicho darbo tarnyboje. Gal jiems įsireikė gražiųjų vokiškų uniformų – latviukai su tokiom pasirodo, o kuo mes prastesni?

       Nemaža mūsiškių ir kitoje pusėje, kur jau kas išsivers be mūsų.

 

       Ir štai gražią ir kaitrią liepą ėmė dundėti į griaustinius panašūs, bet ne griaustiniai. Rytų šone vis garsesni ir garsesni. Svarbiausia, kad ilgai trunkantys – duoda ir duoda, duoda ir duoda be paliovos.

       – Tik pagalvok, koks tenai trenksmas, nagi dar toli, o kaip girdis. Kas bus, kai prie mūsų prieis?

       Dirba žmonės kasdienius darbus, bet vis labiau norisi jiems nueiti ir pas kokį kaimyną, išsišnekėti, pasidrąsinti, bent jau rūpesčiu pasidalyti.

       – Tai matai – vėl grįžta ruskis.

       – Grįžta, kad jį kur perkūnai! Nors kitaip tai gal ir negalėjo būti, tik reikia nors kiek pagalvoti – šitokia tų daugybė. Kaip amaro. Grįžta brudas.

       – Gal kas jo ir laukė?

       – Gal ir laukė, bet tik ne tokie kaip mes, mums vėl Siberija.

       – O gal dabar ir ruskis bus kitoks? Su amerikonais draugauja, amerikonai neduos.

       – Kur jie tau neduos, kas tiems amerikonams? O ruskiui dabar tik dar didesni ragai. Mums, Rapolai, tai labai neramu, – sako Balanda.

       – Tu dar palauk, palauk, ar tik ruskis su amerikonu nesusipjaus. Susipjaus, Juozapai, susipjaus, pamatysi. Su vokiečiu, ar atsimeni, kokie buvo draugai.

       Pasišnekėjęs su Rapolu, Juozapas Balanda eina pas kitą kaimyną. Kaimynas Antanas dėlioja į krūveles surūdijusias vinis, lyg kokio svarbesnio darbo nebūtų. O ir šitų kaimynų kalba ta pati:

       – Tai matai – vėl grįžta ruskis...

       – Grįžta, gyvatė.

       Kaip visada ir visur, kai artinas kokios didelės bėdos – niekas nepasikeičia, bet pasišneka toks su tokiu ir vis jau šis tas.

       Ir vieną dieną sutrenkė pernelyg įspūdingai. Pasvaliečių keliuku jau prarėpliojo keli tankai. Bet vokiečiai traukėsi lėtai, neskubėdami. Nors pėdsaką tai palikdami: nuo kaimo pakilo dūmų debesys, ėmė skraidyti plėnys – degė šiaudiniai stogai. Netrukus pasirodė ir pabėgėlių vežimai – uorės su maišais, patalais, moterim ir vaikais. Kaip čigonai.

       Balandų kiemas pilnas pilnas. Visi susikrimtę, bet ir truputį laimingi: šiaip ar taip – dar gyvi.

       Pilna ir pas kaimynus. Sklando vakarienių malonūs kvapai. Tokie jau tie puodai virš traškančių ugnelių, juk jiems vis tiek – ar kas ką veja, ar kas nuo ko bėga.

       Rytojaus dieną, taip apie priešpiečius, vėl nauji dūmai. Didžiulis stulpas vakarų pusėje.

        – Saločiai dega.

        – Ko nori, miestelis beveik visas medinis.

        – Per Joną atėję, per Oną išeina... Šiandien liepos dvidešimt trečioji.

        Buvo girdėti ne tik trenksmai, bet ir automatinių ginklų prapliūpos, ir šautuvų poškėjimai. Į dūmus besižvalgant, praslinko ilga diena.

        Jau visiškai pavakary atšlubavo Marcinkų Petriukas. Ne taip buvo, kai su naujiena apie ruskio bėgimą įgriuvo Svalbono Lievanas. Petriukas sušilęs, suplukęs, paišinas, per griovį šokdamas, dar ir koją išsinarinęs.

       – Nušlavė Saločius!

       Ir Balandos, ir pabėgėliai klausos, kas kramto smilgą, kas galvą linksi.

       – Ir juokas, ir ašaros, – sako Marcinkų Petriukas, – keli mūsų policnikėliai, keli vokiečiukai dar bandė laikytis. Kulkosvaidį į bažnyčios bokštą buvo dar įsikėlę. Sako, ir klebonas dar raginęs: „Turėkitės, turėkitės!..“ Ką tu ten išsiturėsi? Kaip užplūdo nuo Pasvalio pusės…

       O mes, bra, toj košėj. Čia šauna, čia dega. Miestelį, atrodo, uždegė nuo Latvijos pusės atlėkęs vokiečių sviedinys. Diena pasiutusiai karšta, o vėjas nuo vakarų. Pirma užsidegė Pranckūno namas, paskui nuo jo mūsų Roberto. Mes iš šulinio vandenį tik pilam, garas tik virsta. Ožkytė laksto darže, išmečiau ją per tvorą. Paskui užsidegė ir mūsų namelis. Su tėvu griebėm ką tik galėjom išnešti. Turėjom miežių. Mama pyko, kad neišnešėm abrozų ir fotografijų.

 

       Kur ėjo fronto linija, žinojo tiktai kariškiai, bet ir tie ne visi. O žmoneliams dar visko teko – braškančiais vežimais skubėti į vieną mišką, į kitą. Žodžiu, patirti ir čigono gyvenimo. Vaikams tai pats gerumas – lėktuvai ūžia, visokiausių gali dabar prisižiūrėti, krūmynai pilni aviečių...

       – Na va, – sako Milė, – visai kaip ir per Pirmąjį. Ir tada gal dvi savaites gyvenom miške. Visai nieko. O karvės kiek duodavo pieno! Matai – miško žolės per akis.

       Stūmėsi pilkos, dulkėtos, prakaitu, rūgščiu sanitariniu muilu ir batų tepalais tvoskiančios kareivių voros. Eina kareiviai, sunkiai keldami kojas, batai jų „tankais“ vadinami, blauzdos apvyniotos nepasakysi kokios spalvos vyturais. Pats kareivėlis į susuktą ir lanku suriestą milinę kaip į kokius pavalkus įsibrukęs. Šautuvai ilgi kaip pagaikščiai. Nė iš tolo nepanašu į prašmatnius vokiečius. Bet va – šitų galybių galybės. Žiūrėk – vienas voros galas, pradžia, jau, sakykim, Gudiškiuose, o kito galo, pabaigos, dar nematyt išlendant iš Vidugirių. Už kelių kilometrų! Galybių galybės. Kas tokius sulaikys? Kas tokius nugalės?

       – Ir niekas jų negaili, – sako Balanda.

       – Kaip niekas? – atsako Milė. – tu tik nors kiek, Juziuk, pagalvok.

       O gruoblėtais šio krašto molžemio keliais pirmyn ir atgal tik zuja „viliukai“, prariaumoja sunkiai prikrauti ir „studabekeriai“. Keliai tie dabar pasidaro lygūs lygūs, kaip stalas.

 

       Spėjo tik frontas truputį atsitolint, tuoj pareikalauta ir paprastų mūsų žmonių patarnavimų. Ir ne tokių jau menkų – šaukė į gurguoles. Ir išvažiavo stipresni vyriokai savo arkliais, savo ratais. Jonas pasikinkė bėrąją, tėvui važiuoti būtų buvę jau per sunku. Išvažiavo ir Mašaliukas, ir Kazėniukas, ir Šeško Bronislovas. Ne į pirmąsias linijas, ne su šautuvais, bet vis tiek.

       Grįžo Jonas beveik po pusės mėnesio. Kai įvažiavo į kiemą, sunku bepažinti. Pats apšepęs apšepęs. O kur greitoji bėroji? Ienose tūpčiojo toks nedidelis plaukuotas arklelis.

       – Nusibeldę buvom toli, į Žemaitijos pusę. Viename miškely, bra, vos galo negavom. Kaip ėmė pilti iš artilerijos. Oi oi, ne taip jau neatsigręždamas vokietis traukės. Eik tu sau. Vežiojom mes amuniciją, šaudmenis. Būtų tiktai pataikę į ratus... Eik tu sau! O mūsų bėrąją greit permainė į šitą cipką. Bet gera kumelytė ir šita. Stipri.

       Jono ratai pilni „lauktuvių“ – gal kokios keturios ar penkios dujokaukės, maišelis gelsvų, tarsi pripjaustytų pieštukų galiukų, medinė artilerijos šaudmenų dėžė, sagtimis lyg koks lagaminas užsagstoma, su perspėjimo užrašu „Achtung!“.

       – O kas čia šitie pagaliukai?

       – Čia ne pagaliukai, čia patrankų parakas.

       – Ir kokiam biesui tau šito prisireikė?

       – A, šiaip sau, – Jonas juokiasi, – uždėk ant akmenio, trenk didesniu plaktuku, pamatysi, kaip duos... Buvau radęs ir vokišką „pistolmašiną“, bet apkaba tuščia. Buvau ir į ratus įsimetęs, bet paskui pagalvojau – gal jau geriau nereikia. Išmečiau.

       – Oi, kaip gerai padarei, vaikeliuk, kaip gerai! – motina nebežino, kaip džiaugtis.

       – O šičia, Stasiuk, tau knyga.

       Ir Jonas iškratė iš abrako terbos ploną rausvais viršeliais eilėraščių knygelę.

       – Radau griovy ir paėmiau. Va – kažkokio Zajančkausko, kaip matai, irgi Stasio. Sakau...

       Kambary šviečia didžiojo numerio lempa. Karas tai karas, bet kai kokią savaitę buvo čia įsitaisęs generolo štabas, smagūs kareiviukai ukrainiečiai, generolo sargybiniai, parūpino Balandoms žibalo bidonėlį – kaip ačiū už lašiniukus. Reikia gerai dabar įsižiūrėt į tą savo Joną.

       Galėtų Jonas dabar daug pasakoti apie nesaugius pafrontės kelius, kai ką ir pagražindamas, bet jo burna labai užimta. Badauti jie ten važinėdami, žinoma, nebadavo, bet tokių gardžių kąsnelių, kaip iš savo kamaros spintos – ne ne!

       – Labai jau tu išbadėjęs, kad ryji beveik nekramtydamas.

       – Ne taip ašai išbadėjęs, kiek skubinuos.

       – Ir kur jau taip skubinies? Kur įsireikė? Tik parvažiavai, naktis. Kas pasidarė?

       – Naktis ne naktis, man reikia. Aš tuoj.

       – Vaikeli vaikeli.

       – Aš tuoj, mama.

       – O kur?

       – Kur kur? Man reikia. Na, pas Klemutę, kad jau taip baisiai nori žinoti.

       Taigi pas Klemensą. Ir aišku, ko ten. Nauja baisi bėda griūva ant šitų žmonių galvų. Nė kiek ne menkesnė už Sibirus – jauno amžiaus vyrai imami į kariuomenę. Va į tą pačią, kurią visi matė, į tą sunkiai velkančią kojas. Kur tos kojos nueis ir kur sustos? Už ką, dėl ko? Ir kuo mes čia dėti? Mus veža gyvuliniuos vagonuos pas baltas meškas, o mes... Nebetelpa galvoje. Bet, pasirodo, turi sutilpti. Lyg koks kliedas. Deja, čia ne kliedas, į kurį nubudęs gali nusispjauti ir eiti kraut vasarojaus.

       Jonas pasilenkia prie veidrodėlio, pakabinto netoli krosnies, kiek apmusijusio ir įskilusio, pabraukia delnu per smakrą. Reikėtų gal apsiskusti, bet bus gerai ir taip – ne pas mergas juk. Be to, ir laiko nėra.

       Kieme jau rudeniška mėnesiena. Drėbtinio tvarto siena geltona, lyg būtų ne iš molio, o iš gražiausio vaško. Toks keistas sapnų vidudienis ją apšvietęs. Šešėliai nuo daržinės ir klėties ryškūs ir gilūs. Po tokiais vis kas nors gali lindėti. Mėnesiena kaip per Kalėdas, kaip užsakyta. O medžiai – tos liepos ir obelys – lyg būtų ką sugalvoję. Šuo irgi ne be apmąstymų, bet jis tik tupi prie būdos, žiūri į Joną ir tyli. Nieko čia dabar nepatars nei tie medžiai, nei tas šuva. Eik, Jonai, per savo dar kiemą.

       Stasiukas stovi ant slenksčio, o išeinančiam broliui irgi nieko nesako. Jis laiko rankoj tą prastame popieriuje išspausdintą kažkokio ten Stasio Zajančkausko eilėraščių knygelę. Nei Jonas ją skaitęs, nei Stasiukas labai ją skaitys.

 

       Seniausiai jau po vidurnakčio. Stasiukas guli seklyčioje, jau ir pirmąjį miegą numigęs. Staiga ant peties jam – brolio ranka.

       – Stasiuk, ė, čia aš, tu jau miegi?

       – Buvau užmigęs. Kas atsitiko?

       – Nieko, bet man labai reikia su tavim pasišnekėti. Ar gali dabar atsikelti? Bet tik jau tyliai, kad nieks negirdėtų. Einam į kiemą. Ir apsivilk, jau apyvėsiai. Man labai reikia su tavim pasišnekėti. Aš palauksiu už daržinės ant sienojų.

       Ir štai sėdi jie už daržinės ant tų rąstų, suvežtų tvarto priestatui, Jonas rūko, smarkiai užsitraukdamas, jis visas toks kaip nusidilginęs.

       – Va, Stasiuk, va, broliuk dobiliuk, ką man daryti, gimnaziste tu mano? Mano tu mokytasai?

       Brolis čia nė kiek nesityčioja.

       – Va, Stasiuk, broliuk dobiliuk, tu kad ir jauniklis, bet vis tiek jau ir pamokytas, ir... Žodžiu, tu gi nedurnas, ką man, pasakyk, daryti dabar? Dabar! Ilgai svarstyti ir šiaip, ir kitaip, ir šiaip, ir kitaip nebėr laiko. Viskas.

       – Na?

       – Petras eina į mišką, Štuopinis eina į mišką, Klemutė eina į mišką... O Vytautas ne. Ir Mykolas ne. Ir labai jie nesutaria. Pas Klemutę dabar aš buvau, viską jis man susakė. Atėjo paskiau ir Petras. Petras tas tai kietai: „Viskas tuoj apsivers, tuoj ruskis vėl bėgs, amerikonai taip jam užšutys, kad velniai juoksis. Jūs pamatysit.“

       Kokia graži naktis ant viso šio krašto, laukuos ramiai sau kvepia pelynai, jų arbata labai gera, kai pilvą susopa.

       – Bet ką man daryti? Na pasakyk.

       – Aš nežinau, Jonai, – Stasiukas, protingu pavadintas, norėtų dabar toks ir būti. Tik nelabai jam išeina, ką nors patart nesiverčia liežuvis. – Aš nežinau, Jonai.

       – Taip ir žinojau, kad nežinosi. Iš kur jau tu? Bet reikėjo man pasišnekėt, pasitart su kuo nors iš savųjų. Tetei ir mamai aš nenorėjau iškart galvų kvaršint. Jie dabar taip džiaugias, kad gyvas grįžau iš abozo. Nors apie mobilizaciją tai irgi žino, kas kur apsisprendęs, kas kur eis, kas kur neis. Oi, rytoj bus mums kalbelės, niekur nuo tokios neišsisuksi, bet aš norėjau pirma su tavim.

       Mėnesiena ir tyla, patrankos jau nebedunda – tos jau toli toli žiemvakariuose. Tik prie savo būdos garsiai nusižiovavo šuo.

       Tada Jonas vėl:

       – Matai, kaip išeina – Petras sako: „Tuoj tuoj ruskis vėl bėgs, taip bėgs, kad net velniai juoksis!“ Klemutė ir Petras tai kietai – bėgs ruskis, ir baigta. Ir ką tu jiems – pasisukiosim, sako, mėnesį kitą po mišką, na, pusę metų, na, jei reikės, gal ir metus, baisus čia daiktas, o paskui kad duosim tiems ubagams panašiai kaip kešim pirmaisiais. Gražu bus pasižiūrėti. O jei išeisi į ruskių kariuomenę, ką gausi? Tik kojas už ruskį patiesi. Va! Ir dar sako, ypač tai Petras. „Aš, – sako, – negaliu niekaip priprast, kad atėjo šitie. Ši-tie!“ Va kaip sako. „Lupatnikai, – sako, – tik tokie kaip senis Lineika kad džiaugias, kad džiaugias... Būtų gerai tokiam subinę gerai ištarkuoti ir druskos pritrinti!“ Girdi, kokios kalbos?

       Stasiukas tik klausos ir kol kas tyli.

       – Taip, broliuk dobiliuk, bet man tai atrodo – ir Petrui sakiau aš, ir Klementui: amerikonas su ruskiu nekariaus. Ne. Neis čia amerikonas, ko tiems kepeliušnikams kariauti, ko jiems čia lįsti? Ko? Ko jie čia nematę? Ko reikia? Mūsų su latviais vaduoti? Eik tu sau. Proto reikia turėti. Ką pasakys amerikoniukas? Gal: „Atia, mama, einu vaduot Lietuvos! Labai man tos Lietuvos gaila, plauksiu dabar aš per jūrą...“

       – Ne tik dėl Lietuvos, Jonai, karas tas prasidėtų, ne tik dėl Lietuvos. Jie tarpusavy. O kareivėlio, ar būtų jis amerikoniukas, ar rusiukas, gi niekas neklausia. Liepia – ir pirmyn!

       – Na gerai – nei dėl Lietuvos, nei dėl Latvijos, tai gal Rusijos gėrybių jiems įsireikė? Gėrybių turi jie per akis. Rusijos žmonelių iš kolkozų vaduoti? Eik tu sau... Ką tie amerikonai žino apie kolkozus? Kaip ir mes. Laikraščiai rašo, kad ten rojus, tokie laikraščiai į Ameriką centnerių centneriai siunčiami. Galiu aš tau garantuoti. O jei ir žino visą teisybę, tai koks jų reikalas – pasiuskit jūs ten toj savo makalynėj... Ruskis neplauks per jūrą ten ko nors vaduoti – kokių negrų ar dar ko, – amerikonas neplauks čia. Štai ir visa pasaka. Ir visa politika. Šitas karas su vokiečiu tuoj pasibaigs. Na, tuoj ne tuoj, bet vis tiek pasibaigs. Ir kvit. Vokietis, kaip žinai, irgi geras.

       – Nėr ko ir kalbėt.

       – Tai mat. O Lietuvėlės su šautuvėliais mes neapginsim. Mislyk, kaip nori, bet neapginsim. Aš mačiau, nors buvau tik aboznykas. Mačiau – pasiutusi ruskių daugybė. O ir technikos turi. Ėst gauna iš tų pačių amerikonų. Kokia buvo vokiečių technika, kokia drausmė! O kas išėjo? Neišlaikė. Ką tu prieš tokį amarą?

       – Vokiečiai, sako, turės greit tokį baisingą ginklą, – Stasiukas pasako labai nedrąsiai ir tyliai.

       – Ginklą ginklą, tai ko asilai laukia? Ko kiša žmones? Ko laukia? Neturi, broliuk, jie tokio ginklo ir niekada neturės. Nebėr laiko. Kvit. Žydai gal ir galėjo tokį padirbti, bet kur dabar žydai? Nereikėjo žydų iškasavoti. Asilų asilai.

       Stasiukas irgi pritaria, kad čia labai negudriai padaryta.

       Jonas tęsė:

       – Važiavo su mumis aboze toks vienas. Jo brolis buvęs Lietuvos karininkas, bet dar prieš karą susižeidė, reikėjo jam vieną koją nupjauti, tai nei vieniems, nei kitiems tokio nebereikėjo. Bet žmogus su kareiviška galva. Tai jis ir sakęs: nieko nebus; apie ruskio pjautynes su amerikonais kalbėjo visur, ir tame pačiame aboze, nieko nebus. Striukai drūtai: apie naują karą nėr ko sapnuoti, o šitas atgal nebeatsisuks, ruskio nesuturės niekas, frontas atgal nebeis – ruskis kiša žmones kaip gyvulius. Jis girdėjęs, gal ir teisybė, kad ten išleistas toks įsakymas: kas pasiduos į nelaisvę, tas bus tėvynės išdavikas, tam, kai iš nelaisvės sugrįš, jeigu grįš, – kulipka kakton. Ir kur žmogui dėtis – iš priekio vokietis, už nugaros enkavėdistas. Sako, kad už pirmųjų linijų eina enkavėdistų ešelonai, tie neleidžia pirmosioms linijoms trauktis, pila tiesiai į saviškius, jei tik žingsnį atgal.

       – Na tai kaip, Jonai, išvien su tokiais eiti? Kad tave nukeptų ar iš tos, ar iš kitos pusės, ar iš priekio, ar iš nugaros?

       – Kaip eiti? Va taip ir eiti. Nusiaut šituos batus, mamutės numegztas kojines, apsiaut branavikais, apsivyniot blauzdas lupatom ir eiti... – Jonas kažkaip labai keistai nusijuokė. – Tu manai, kad man lengva nutarti? Tu manai? Vieną minutę taip, kitą minutę kitaip, vieną taip, kitą kitaip... Tikras pasiutimas, galva gali plyšti pusiau. Bet kai prisimenu tą vakarą, kai tėvas mums seklyčioje sakė: „Jūs, vaikai, gelbėkitės, o man ir močiai kas jau bus, tas...“ Tai kai prisimenu, kaip tada kalbėjo mums tėvas, ir pagalvoju – o gal dabar mano eilė panašiai pasakyt: jūs žiūrėkit, išeisiu aš ton kariuomenėn, jūsų gal tada į tą prakeiktą Siberiją nebeveš, o man kas jau bus, tas. Ir tu galėsi mokytis.

       – Aha. O jei tau reikės stovėti su šautuvu prie gyvulinių vagonų ir tokius kaip mes saugoti? Kas tada?

       – Taip stovėt nereikės, mus dabar ne į tos rūšies kariuomenę ima. Mus kiš ten, kur iš kareivėlių kotletus mala.

 

       Į senojo Juozo Balandos metines susirinko beveik visa giminė. Pastatė jam juodo akmenio paminklą, užrašas labai gražus, bet ir labai paprastas – Amžiną atilsį, čia ilsisi toks ir toks, gimęs tada ir tada, miręs tada ir tada. Paminkle iškaldintas ir Milės vardas, tik jos data dar tik viena – gimimo.

       Metinių vaišės nėra labai linksmos, vis dėlto ne vestuvių, bet ir nelabai liūdnos – metai moka maldyti. Dažnai po giedojimų ir uždainuojama – prie valgymų juk ne tik vaisvandenėliai. O gyviesiems, kaip sakoma, reikia gyventi. Kai susirenka giminės, gi taip nudelbtom akim nesėdėsi.

       Saliutės vyras, šiek tiek jau įšilęs, jis čia buvo svarbiausias darbų organizatorius ir vykdytojas, garsiai prie stalo kreipėsi į Stasiuką:

       – Na, Stasy, tu gi čia mūsų mokytasai, drožk dabar kokią prakalbėlę ar ką.

       – Ką aš, Karoli, labai pasakysiu, ne prakalbų aš sakytojas, gal, kad nori, tegul mama ką pasako.

       Milė sėdi garbingiausioje užstalės vietoje, prie jos anūkėlė, valgo abi iš vienos lėkštės, šaukšteliais pasikabindamos nuo kažkokio milžiniško minkšto gardėsio.

       – Ai, vaikai, ar aš kada sakiau kur kokias prakalbas. Visi mes tokie. Guli mūsų tetė savo kapeliuose, tegul žmogus guli. Linut, vaikeliuk, ne taip ūmiai, pamažiau, neapsidrabstyk suknytės, matai, kokia graži.

       Ir ji nusuka akis į šalį. Pro langą matyti, kaip aukštai aukštai kaupiasi kamuoliniai karštos dienos debesys. Ir ji pagalvoja: „Tai jau tikriausiai ir tam mano Joniukui kažkur ten svetima žemelė nėra sunki.“

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 10 (spalis)