grigorijus_kanovicius       Rašytojas gimė 1929 m. birželio 18 d. Kaune. Vaikystę praleido Jonavoje, karo metus – Rusijoje. Grįžęs į Lietuvą, 1953 m. baigė Vilniaus universitetą. Dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute, Lietuvos kino studijoje. 1993-iaisiais išvyko gyventi į Izraelį.

       Taip atrodytų keli Grigorijaus Kanovičiaus gyvenimo štrichai. Kur kas ilgesnė būtų jo kūrybinė biografija. Žydų tautybės Lietuvos rašytojas, rašantis rusų kalba. Dešimt romanų. Apysakų ir apsakymų rinkiniai. Eilėraščių knyga. Ne vienas kino scenarijus. Veikalai teatrui. taiklių epigramų ir parodijų pluoštas, beje, rašytas lietuviškai. Daugelio lietuvių autorių kūrinių vertimai į rusų kalbą. Kaip pats sako, tik operetės nesukūrė.

       G. Kanovičius dažnas svečias Lietuvoje. Šįkart jis atvyko neeiline proga – į savo 80-mečio jubiliejų. Kartu su juo buvo žmona Olga, sūnūs Dmitrijus ir Sergejus. Pastarasis irgi literatas – rašo eilėraščius lietuvių kalba.

       Lietuvos rašytojai ir literatūrinė visuomenė garbingą svečio sukaktį rugsėjo 4-osios vakarą paminėjo Vilniaus mažajame teatre. Teatralai dramaturgą pagerbė, parodydami ištrauką iš Rimo Tumino režisuoto spektaklio „Nusišypsok mums, Viešpatie“. Vaidino aktoriai Gediminas Girdvainis ir Sigitas Račkys. Iškilmių dalyviai galėjo įsigyti naują G. Kanovičiaus apsakymų knygą „Debesis, vardu Lietuva“, ką tik išleistą Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos.

       Iškilmės tikrai įspūdingos. Sveikinimą atsiuntė Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius, sveikino Lietuvos rašytojų sąjunga ir Lietuvos autorių teisių gynimo asociacija.

       Apie G. Kanovičiaus gyvenimą ir kūrybą kalbėjo literatūros kritikai Petras Bražėnas ir Valentinas Sventickas, kuris jubiliatą dar pakamantinėjo šmaikščiais klausimais.

       V. Sventickas jubiliatą pavadino vienu didžiausių Lietuvos rašytojų. Vaizduojant Lietuvos žydų likimą, niekas negalėtų su juo varžytis. Romanų ciklas pasižymi katarsiška tiesa. Kalbėtojas akcentavo romano „Šėtono apžavai“ (2008) reikšmę.

       Pripažinimo ir meilės verta G. Kanovičiaus kūrybą laiko Petras Bražėnas. Rašytojo sukurtų personažų galerija gyvuos ilgai. Jo žvilgsnis į gyvenimą labai rimtas. Užfiksuota tragiška lemtis, bet, pasak kritiko, esama ir humoro žaismės.

       Šiltai ir nuoširdžiai nuskambėjo paties sukaktuvininko žodžiai.

       – Atvažiavo ne Pavarottis, o salė – pilna, – pajuokavo jis.

       Rašytojas save palygino su maratonininku, perėjusiu į sprinterius: rašęs ilgus romanus, dabar ėmėsi apsakymų. Iš savo parašytų romanų svarbiausiais laiko „Žvakės vėjyje“ (1977) bei „Kvailių ašaros ir maldos“ (1985). Pastaruoju metu linksta į magiškąjį realizmą. Žinoma, neturi pretenzijų lygintis su Gabrieliu Garcķa Ma´rquezu arba Mario Vargasu Llosa, bet lygiuotis į juos nori. Kūrinyje turi būti ir paslapties.

       Jubiliatas prisiminė ir savo visuomeninę veiklą. Atgimimo metais daug važinėjo po pasaulį, pasakojo, kaip Lietuva siekia nepriklausomybės. Dalyvavo kuriant žydų bendruomenę, bet jos veikla kiek nusivylė. Žmogus turi būti nepriklausomas, laisvas nuo jėgų, kurios nurodinėja. Izraelyje irgi ne viskas patinka. Pavyzdžiui, jidiš kalbą gožia ivritas. O rašytojas jidiš kalboje randąs ir lietuviškų žodžių.

       – Man tikrai nusišypsojo Viešpats, – sakė Grigorijus Kanovičius. – Turiu Lietuvoje daug skaitytojų. Dauguma mano knygų išverstos į lietuvių kalbą. Ir čia, salėje, sėdinčiųjų žmonių akių spindesys – man didelis avansas. Mano kūryba gal suformuos patvaresnį požiūrį į žydų gyvenimą. Remkime, palaikykime visa, kas žmones vienija, o ne atitolina, ne gniuždo. Lengva išauginti neapykantą, sunkiau – meilę. Mano tėvas siuvėjas sakydavo: mumyse nusėda šiukšlės, būtina jas iškuopti. Gydymąsi pradėkime nuo savęs. Literato žodis gydo taip pat.

 

       Vladas Motiejūnas

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 10 (spalis)