„Liūdesys, nusiminimas, melancholija paplitusi mūsų visuomenėje tarsi kokia mada. Žmonės dabar yra perėmę tuos simptomus, kuriais kadaise koketuodavo aukštuomenė“, – rašo Karin Johannisson šiemet pasirodžiusioje savo knygoje „Melancholinė erdvė. Apie baimę, įgrisusią nuobodybę, perdėtą jautrumą seniau ir dabar“.

       Anot autorės, jau nuo XVII a. mes saugiai gyvename melancholijos epochoje. Melancholija, praradimo pojūtis, turi daug vardų: depresija, baimė, nostalgija, slegianti nuobodybė, persisotinimas gyvenimu, niūri nuotaika (spleen), nervai, visiškas fizinis ir psichinis susidėvėjimas.

       Kas nėra pajutęs bent vieno iš tų simptomų? Tačiau dabar melancholija jau yra virtusi klinikine depresija ir įvardyta kaip liga. „Šiandien depresija kėsinasi pasiglemžti bet kokį sielos patamsį... Medicininiais terminais apibrėždami įvairias būsenas, mes siauriname tai, kas yra normalu“, – rašo K. Johannisson. Nerimas, baimė, liūdesys, nusiminimas, ilgesys – dėl šių būsenų nereiktų jaudintis.

       Įvairūs melancholiški jausmai mūsų kultūroje yra geriausiai išreikšti – kaip ir meilė, aistra ar susižavėjimas. Neurotikai – patys įdomiausi literatūros, kino, apskritai meno veikėjai.

       Nuo XVII a. literatūros sceną tiesiog užplūdo melancholijos apnikti herojai: mizantropai, įvairiausi neurotikai, nelaimingai įsimylėję savižudžiai, „vadovaujami neryžtingojo Hamleto, nedrįstančio net nusižudyti, o vien svarstančio – būti ar nebūti“.

       Antikos laikais buvo manoma, kad melancholiją sukelia juodosios tulžies perteklius, tai buvo laikoma skrandžio negalavimu, kuriam būdingas sutrikęs apetitas: ligonis arba linkęs į anoreksiją, arba – į bulimiją. „Melancholikai rajūs kaip šunys“, – teigė K. Linnaeus.

       Alkis ir askezė – maniški melancholijos dvyniai. XVII a. melancholikams buvo siūloma laikytis griežtos dietos: valgyti tik paukštienos, omarų, medaus, baltos duonos, retkarčiais išgerti lašelį reinvynio.

       Lordas Byronas, atrodo, rimtai laikėsi tokios dietos. Jį kamavo ir anoreksija, ir bulimija, jis nepakentė valgančių moterų, taip pat nenorėjo, kad ir jį kas nors matytų valgantį.

       Ypatingai jautrus Marcelis Proustas gulėdamas lovoje negalėjo pakęsti maisto kvapo, todėl liepdavo savo mielai šeimininkei maistą ruošti kuo toliau nuo jo kambario; jis net stengėsi išsiversti be maisto. Apkūnumas buvo laikomas melancholijos požymiu, o lieknumas – inteligencijos. „Būk liesas, perkaręs kaip žiurkė, išbadėjusio veido, tačiau tavo dvasia tegul būna skvarbi ir aštri kaip skustuvas“, – XVIII a. vienas gydytojas rašė savo mokiniui.

       Mokslininkus, tyrinėtojus ypač dažnai užpuldavo acedija – visiškas abejingumas, tingulys, sielos mirtis. Nejaugi akademinė aplinka tokia neurotinė? Praėjusio amžiaus viduryje buvo manoma, kad šį negalavimą dažniausiai sukelia seksualinė frustracija, ekonominis nesaugumas, perdėtos ambicijos, noras žūtbūtinai ko nors pasiekti.

       Garsų sociologą Maxą Weberį, sulaukusį 34 metų amžiaus, 1898 m. ištiko psichinis kolapsas. Jį kamavo demonai, erotiniai vaizdiniai, begalinis sūrio potraukis. Tik po dvidešimties metų jis galėjo grįžti prie savo darbo. Paradoksalu, bet kartais nemiga, „nervai“ padėdavo sutuoktiniams palaikyti dinamišką santarvę. Dažniausiai tokie žmonės gydytojais nepasitikėdavo. M. Weberis ir jo žmona visaip stengėsi apginti savo melancholinę beprotybę nuo bet kokio medicininio apibūdinimo.

       Melancholija, K. Johannisson nuomone, dažnai laikoma įprasta, pažįstama, žmogiška būsena, bet depresija – trikdo, sukelia baimę. Melancholija sugeba pasirodyti, atsiskleisti, o depresija tūno, slepiasi. Melancholija, virtusi depresija, tampa gniuždančiu pralaimėjimu.

       Šiais laikais melancholija, apkartęs gyvenimas, nuobodulys – dažnas moterų negalavimas. Depresija patogiai – kaip ranka į pirštinę – įlindo į moterų sąmonę: pasyvumas, tylus balsas, savigrauža. Garsioji britų gailestingoji sesuo Florence Nightingale rašė: „Grąžinkite mums mūsų skausmą, verčiau skausmas, nei nematoma veikla. Juk niekas iš nieko neatsiranda. Verčiau jau skausmas, negu sustingimas!“

       Kadaise anoreksija lordui Byronui ar Francui Kafkai reiškė ypatingą sielos subtilumą, šiandien ja serga daugelis merginų. Depresija ir nemiga anksčiau buvo vien aukštuomenės žmonių privilegija, dabar ją patiria vos ne kiekvienas.

       O aukštuomenė, priešingai, šiandien atrodo daug harmoningesnė, sveikesnė ir gal net ilgaamžiškesnė.