skablauskaite_jolita        Pabaiga. Skaityti pradžią

 

        Praėjus gal mėnesiui po Moinos žūties, pas mane atėjo kažkokia moteris. Buvau tiesiog paklaikęs nuo vienatvės, tad ją įsileidau. Moteris buvo maždaug mano metų. Ji paklausė, ar aš tikintis. Pasakiau, kad taip, ir pasodinau ją svetainėje į fotelį.

        Nuo jos padvelkė gaiviais kvepalais. Elgėsi ekscentriškai, pamaniau, gal iš kokio nors laikraščio; pasigailėjau, kad atidariau jai duris, tačiau jau buvo per vėlu.

        – Sakykit, kaip tokia vargeta galėjo atsidurti jūsų aplinkoje? Kalbu apie Valentaitę.

        – Jos motinos aplinka – ne mažiau egzotiška, – atrėžiau žiūrėdamas į išdažytas akis.

        – Och, och, koks namas! – šūktelėjo. – Kaip pasisekė Moinai, ar ne?

        – Jūs išprotėjot?!

        – Nė trupučio. Vienas vienintelis vyriškis atstojo visų vyrų idealus, aš nesakau, kad ją pagrobėte ir laikėte uždaręs mažame kambarėlyje. Jūs ją prisiviliojote, nes jums patinka nekalti, dar vaikiški kūneliai...

        – Išeikit! – suriaumojau.

        Ji toliau lyg niekur nieko kalbėjo:

        – Viešpatie, kaip pas jus gražu, – jai besėdint fotelyje, suknelės klostės išsipūtė, it kas būtų į jas pripumpavęs oro. Atrodė, moteris tuoj pakils aukštyn lyg balionas.

        – Aš ją atradau šiukšlyne, – bandžiau aiškinti. – Moina buvo primušta.

        – Ir jums pagailo to vargšo kūdikio? – atsidarydama rankinę ir joje kažko ieškodama ironiškai paklausė.

        – Kodėl turiu jums teisintis? Ko jūs norit iš manęs?

        – Bet... Moinos juk nebėra.

        – Ko čia atsivilkot?! Gal Pulcherija savo firmoje buvo jums paskyrusi sutenerės darbą?

        – Prikąsk liežuvį, nusikaltėli, – grasinamai pasakė. – Ar aš tau panaši į tokias?

        – Į dar blogesnes, – atsakiau.

        – Aš tik Moiną pažinojau. Ir man nuoširdžiai jos gaila.

        – Gailėk toliau. Nešdinkis.

        – Nesiruošiu.

        – Bus blogai. Gal manai, kad aš nusitempiau ją į kapines?! – pradėjau garsiai šaukti. Rankos virpėjo. Nebesivaldžiau.

        – Atsiprašau. Deja, Moina buvo nekalta. Ją negyvą išžaginot! – suriko.

        – Gerai žinau, kad buvo nekalta, o dabar varyk iš čia! Staigiai!

        Ji nekreipė dėmesio į mano nervinimąsi:

        – Tiesiog keista, – toliau tauzijo, – kaip tokių motinų dukrelės iki pat mirties sugeba išlikti nekaltos? Kai matai, kaip gyveni, galima Pulcheriją suprasti.

        – Kur suki?

        – Turi daug babkių.

        Šis tardymas išvedė mane iš pusiausvyros.

        – Ko reikia?! – jau klykte klykiau. – Tu manai, kad aš nužudžiau Moiną?!

        – Ne tik nužudei.

        – Aš – iškrypėlis? Manai? – suvapėjau.

        – Sado sindromas, – ramesniu balsu paaiškino.

        – Kas?! – nustėrau. – Gal tu psichiatrė? Klausyk, palik mane ramybėje. Daugiau niekada nebandyk prie manęs lįsti, aišku? Tik laiką gaišti. Mauk laukan!

        – Ir kas tik dabar neparduodama, – lyg niekur nieko toliau šnekėjo. – Atleisk, kad įsibroviau, tačiau esu ne iš tų žmonių, kurie sėdi rankas sudėję ir stengiasi nieko aplink save nematyti. Jau geriau būtum jai užtaisęs vaiką ir formaliai viską sutvarkęs; arba ji gimdydama būtų mirusi, bet ne šitaip...

        – Deja, niekada nejaučiau jokio potraukio prie vaikų, – šaltai iškošiau pro dantis.

        – Gaila, gaila, – atsiduso persona. – Nebetrukdysiu. Atleisk. Keista, niekas man nepasidarė aiškiau.

        – Man – taip pat, – atsakiau vesdamas ją link durų.

        – Gaila.

        Moteris dingo. Mano nervai buvo pernelyg ištąsyti. Susmukau it maišas. Ir kas dar pas mane įsibraus? Greičiau įsimontuot vaizdo kamerą. Nieko neįleisiu! Pasičiupau degtinės butelį ir, atsukęs kamštelį, maktelėjau tiesiai iš kakliuko. Visi mano darbai įstrigo. Kad ir ką daryčiau, mintys sukasi vis apie tą patį. Mano pasaulėlis galutinai sugriuvo. Juokinga mano meilė gražiems, neįprastiems daiktams, juk ir Moiną aš troškau patobulinti, gal tai ją ir pražudė, geriau vargšė būtų likusi pas motiną.

        Mane ištikdavo nevilties priepuoliai – visada mėgau švelnumą, lėtumą, o dabar blaškydavausi ir kliedėdavau it pamišėlis. Pamažu panašėjau į tikrą maniaką. Mane užgriuvo nesuprantamas kaltės jausmas.

        Bendradarbiai, kai it šešėlis pasirodydavau įmonėje, nutildavo, stengdavosi nė nežiūrėti į mane. Nekaltų mergaičių prievartautojas, baisus ištvirkėlis, girdėjau jų mintis, visos moterys jam nusibodusios, todėl... drąsuolis maniakas, ir kas galėjo pagalvoti...

        Tik Bronius, kai vienąkart beprasmiškai kuičiausi prie savo stalo, išėjo ir netrukus parnešė raudoną rožę. Nekreipdamas į kitus dėmesio, nė žodžio netaręs įteikė man gėlę. Iš pradžių sutrikau, paskui prisiminiau, kad raudona rožė – Dieviškosios Tiesos simbolis. Iš visos širdies padėkojau.

        Moterys manęs bijojo.

        Tik kuoktelėjusi paklydėlė naktį paskambino į duris. Tai buvo viena iš „Moinos periodo“ moterų. Puošniai apsirengusi. Graži. Labai seksuali. Atidaręs duris sutrikau. Užmiršau net jos vardą.

        – Priimsi? – atšiauriu balsu paklausė, begėdiškai į mane įsistebeilijo, ilgais lakuotais nagais pašė palto apykaklę.

        – Atleisk, – memenau pagalvojęs, kad ir ji ims mane kaltinti, – negaliu. Aš – ne vienas.

        – Taip ir maniau, – ji nuleido aptemusias nuo geismo akis. – Labai norėjau, – balsas nemelavo, bet duris užtrenkiau.

        Nuėjo į naktį. Dar jutau kvepalų aromatą. Bakchantė!

        Visiškai užkalkėjau, pamaniau apie save ir nuėjau į lovą. Negalėjau užmigti, tad ilgai klausiausi muzikos.

        Moina buvo panaši į apdulkėjusį žaisliuką, kurį kažkas netyčia rado... savo nelaimei.

        Vėl pasivaideno sapne. Tai buvo ji ir ne ji. Veikiau – abstrakti mergaitė. Sakė, kad labai manęs pasiilgusi, nes aš buvęs vienintelis jos žmogus. Atsibudęs vos neapsiašarojau. O juk kaip tik Moinos paveiktas tiek daug moterų pažinau, turėjau, su jomis smaginausi, nes pasąmonėje tūnojo baimė, kad tik niekas nepagalvotų, jog ją pagrobiau ar nusipirkau todėl... jog esu pedofilas.

        Per savo gimtadienį klaikiai prisigėriau. Visiems pasakiau, kad išvažiuoju pas tėvus. Pirmąkart po Moinos mirties sugebėjau atsipalaiduoti. Gėriau vienas, siautėjau po visą namą. Tokio manęs niekas neprivalėjo matyti. Aš pats savęs bijojau. Tai buvo pirmas gimtadienis, kurį švenčiau vienas. Mane pasveikino tik Nijolis iš svaigių tolybių. Daugiau nieko neprisimenu – visiška tamsa. Atrodo, buvau užlipęs net ant stogo. Gerai, kad neužsimušiau.

        Kada nors visa tai baigsis, pamaniau, bet tada gal jau būsiu senas ir man niekas tikrai neberūpės.

        Visame name baldus, daiktus padengė palšos, graudžios dulkės. Niekur neradau sau vietos. Bijojau likti vienas su vaiduokliu, tad stengiausi įsimaišyti į minią, tapti neatpažįstamu beveidžiu, deja, Vilnius buvo tikras kaimas, atrodė, kad visi iš manęs vagia orą, man palieka tik nuodingas, troškias nuoliekas, kurios spaudžia plaučius, dusina, bet labiausiai mane žeidė praeinančiųjų žvilgsniai. Pagalvojau, kad miestas mane visai susargdins, kad tuoj būsiu prikimštas antidepresantų, nuo kurių po kelerių metų tapsiu idiotu, vien erdviškumas mane išgydys; galvojau: Baltlaukio laukai, jūra, dykuma, gimtoji paežerė, gal net ir daiktais dar neužpildytos mano interjerų erdvės – iliuzinės bekraštybės, į jas aš ir išplauksiu. Mano smegenyse gūži visokiausi daikteliai.

        Iš pradžių nuo visų gelbėjausi ironišku juoku, kuris dažnai virsdavo isterišku kikenimu, tačiau jis man nepadėjo – atrodžiau šaltakraujis, užkietėjęs nusikaltėlis.

        Pagaliau žmonių baimė mane įspeitė į tamsų kampą. Užsidariau savo miegamajame, kur anksčiau daug naktų praleisdavau su man atsiduodančiomis moterimis; uodžiau dar neišsidūksėjusius erotiškus kvapus, uždegdavau smilkalus, šlaksčiausi brangiausiais aliejais, klausiausi mėgstamos muzikos, net bandžiau šokti. Kartais nusileisdavau į virtuvę išsivirti kavos ir ko nors užvalgyti. Mėgau ir didžiąją svetainę, po ilgos pertraukos vėl pradėjau užsiiminėti joga, bet dažnai tik tuščiomis akimis spoksodavau į Baltlaukio tolius. Paskui įšliurindavau į darbo kambarį ir puldavau kurti keisčiausius, beprotiškiausius interjerus, tik nebuvo jokio užsakovo, vien siaubo pagimdytos vizijos.

        Civilizacijos nepaliestose erdvėse atsirasdavo nenusakomos formos daiktų. Violetiniai aukso kruopelių atšvaitai, tarsi kosminių kūnų siunčiami silpni signalai, pasiekdavo mano akis.

        Vieną dieną užtikau savo antrininką ir pasiutau. Tikras šiknius! Jis, apdriskęs, panašus į giltinę, pusiau sėdėjo, pusiau gulėjo mano soste. Nekaip jautėsi aplinkoje. Savo liesą užpakalį laikė prispaudęs prie spindulingojo sosto, kad nenukristų; ilgos, išdžiūvusios jo kojos stirksojo ore, o veidas... baltas, sukritęs, kaip narkomano ar visiško nusigyvenėlio.

        Įdėmiai įsižiūrėjau. Ak, nuo tikrovės niekur nepabėgsi! Šie stimpantys gaivalai braunasi į mano šventas erdves, kad nors mirksnį pasijustų laimingesni... Velniop! Po Moinos žūties nebejaučiau jokio gailesčio. Pūvančio lavono smarsas kartais galėjo mane net įkvėpti tikrai kūrybai. Aš nekaltas, kad tie stipenos lipa ant meno altoriaus.

        Man vėl dvejinosi akyse.

        Paskui galvą veržiantis lankas šiek tiek atsileido.

        O jei ji būtų buvusi tavo duktė?! Gal tavo atrastos mergaitės likimas toks ir buvo? – savęs paklausiau. Bet kas turi teisę likimą nulemti?! Kas jis – demonas?

        Ant darbastalio užsliuogė sunki rudens šviesa, pamaniau: jei dabar kas nors man pasiūlytų psichodelinės medžiagos, neatsisakyčiau. Pakilau nuo kėdės ir šiltai apsirengiau.

        Buvau toks vienišas, vos vos įžiūrimas plonytis brūkšnelis rudens nudrengtuose laukuose, kad galėjau netikėtai prasmegti staiga atsivėrusiose, pamiglavusiose ertmėse. Man atrodė, kad kiekvieną kupstą, akmenį siautė dusinantis, bet šaltas puvėsių tvaikas. Tuštuma, kuria judėjau, keistai zvimbė. Balkšvose bluzganose buvo pristatyta rudens ešafotų, po kojomis salvėjo plėkais atsiduodantis, rusvėjantis aukų kraujas.

        Atsitrenkiau į medžių guotus. Juos gožė aukšta, parūdijusi žolė. Medžiai girgždėjo ir skleidė dar kažkokius nesuprantamus garsus. Gal čia kur nors buvo užkastas kerėtojos kūnas, o jos pikta, paklaikusi dvasia tebesibastė po šį kraštovaizdį. Pradėjo krėsti drebulys.

        Rūkai, – jie tirštėjo, darėsi nepermatomi, – gildydavo kūną, persmelkdavo net kaulus, ir smegenys it kempinė prisigerdavo nuodingųjų, darkių vizijų, apringuodavo mane iki sąmonės netekimo.

        Tekšt tekšt tekšt krito lašai nuo apsinuoginusių šakų. Ir vienintelis mano noras buvo – kuo greičiau pasikurti židinį, kad, jau išsipleikęs nuo šilumos, galėčiau suptis kėdėje uosdamas jaukų dūmų kvapą, stebėdamas raudoniu pasišiaušusias, šokinėjančias salamandras, cypuojančias, spragsinčias... o staiga sutemus, iki pat vidurnakčio klausytis Baltlaukio vėjo, tūžmingai vis tvoskiančio ir tvoskiančio į langus lietų, pasiutusiai stūgaujančio dūmtraukyje ir priverčiančio mane užsiplikyti nervus raminamosios žolelių arbatos, paskui nuslinkčiau į miegamąjį, vaizduodamasis švelniausias moterų glamones, bučinius, užgesinčiau virš lovos žibelę ir migdyčiausi...

        Rudens sugniužuluotame kraštovaizdyje manęs nelikdavo: kapstydavausi savo sapnuose.

        Labiausiai bijojau mobiliojo telefono skambučių ir telefonspynės džeržgimo. Niekas nepraėjo, košmarai tau tik prasideda, suokė vidinis balsas kas valandą, kas minutę, bandžiau jį nutildyti, deja...

        Apdusęs ir labai įsitempęs tomis tamsiomis valandomis stypsodavau namuose, nedrįsdavau niekur nosies iškišti, tačiau atėjo laikas, kai turėjau nuvažiuoti į įmonę tvarkyti darbo reikalų.

        Kai vidun įsiveržė policija, murksojau prie savo stalo. Visų tarnautojų akivaizdoje policininkai partrenkė mane ant grindų. Kilo triukšmas. Aš nerėkiau. Spiegė Greta. Man uždėjo antrankius ir išsivedė.

        Medžiai stirksojo belapiai, kregždės jau seniai buvo išskridusios. Mane įgrūdo į grotuotą kabiną, skirtą nusikaltėliams vežti, to niekad nebūčiau nė susapnavęs. Niekas neištarė nė vieno žodžio.

        – Vaginų rėžytojai! Kruvinbybiai smogikai! Skaisčiausiųjų panelių artojai! – visa gerkle staugiau. – Pislūs seniai! Stabmeldžių giesmės. Pederastų subinės, dvokiantys mėsgaliai tarpukojuose!

        Policininkai tylėjo. Berėkdamas užkimau. Šiek tiek palengvėjo. Šiandien pat mane paleis, pagalvojau, tuoj išsiaiškinsime. Ponia liko viena namuose, vargšė, dabar laukia manęs.

        Atvežė į Lukiškių kalėjimą. Įgrūdo į ankštą kamerą.

        Vakare prižiūrėtojas atnešė košės ir pieno. Daugiau niekas neatėjo. Supratau, kad būsiu apkaltintas. Kad ir kas ką sakytų, kad ir kas nutiktų, to, kas įvyko, niekas niekada nebeatitaisys. Apkaltintas. Mane tai susprogdino, nebesuklijuosi. Sudūžtama vieną kartą.

        Ar begalėsiu gyventi kaip visi normalūs žmonės? Nebesurinksi smulkiausių dalelyčių, nebesulipinsi ankstesniojo Albano. Kvit.

        Moralinė kančia virto nepakeliamu fiziniu skausmu. Man net neberūpėjo, kas toliau bus.

        Esu nepataisomas nusikaltėlis. Ir nesvarbu... Apkaltintas. Paženklintas nenutrinama žyme. Sunaikintas. Liko vien mano pavidalas.

        Niekas šioje įstaigoje nepasiūlė man vaistų, neatvedė kunigo. Tyla. Ir abejingumas.

        Mano namuose iš bado ir troškulio dvesia kalė, aš taip pat nudvėsiu, galvojau.

        Ir nieko aš nebelaukiau.

        Tas nepakeliamas, neištveriamas reginys, matytas kapinėse, – tas pats ir tas pats, – be paliovos sukosi ir sukosi galvoje.

        Po pusryčių mane išvedė pas tardytoją.

        Apyjaunis tuščio veido vyras žvelgė į mane piktai, smerkiamai. Supratau, kad esu tardymo izoliatoriuje ir dabar jis mane tardys, tiksliau – kaltins.

        – Kur buvai rugsėjo dvidešimt trečiąją tarp pirmos ir antros valandos? Atsakyk.

        – Sėdėjau namuose prie kompiuterio. Dirbau.

        – Nemeluok! Antrą valandą jau buvai namuose ir sėdėjai prie kompiuterio. Na! – grasinamai pasakė. – Kalbėk.

        – Visąlaik buvau namuose, paskui atvažiavo policija.

        Jis turbūt supyko:

        – Išburbinsiu tau makaulę! Nieko joje nebeliks, tapsi objektu žmonių pajuokai. Supūsi kalėjime. Mums tai – spektaklis, tau – šakės!

        Jis rėkė. Tardytojas neturėtų taip elgtis, pagalvojau.

        – Se~niai, – tariau.

        – Kokie seniai?

        – Juodais drabužiais apsivilkę seniai, – ėmiau pasakoti. – Jie atliko ritualinius aukojimus. Seniai visąlaik mus persekiojo. Moiną persekiojo.

        – Ir ką jie jai darė, tie seniai?

        – Šokinėjo aplinkui. Garsiai giedojo.

        – Nemuilink man akių! Tavo kliedesiai jau įkyrėjo. Mes žinome, kad savo namuose naktimis keldavai baisias orgijas. Parsivesdavai visas apylinkės padugnes...

        – Tai buvo pačios gražiausios ir garsiausios mūsų šalies moterys, – pertraukiau tardytoją.

        – Adelė Lepkauskaitė, Pulcherija Varkala? – tyčiodamasis paklausė. – kalbėk.

        – Moinos motina... – sutrikęs sumurmėjau.

        – Na, na. Ir kiek jai sumokėjai už nepilnametę? Nusipirkai.

        – Nenorėjau, kad ji taptų tokia, kaip jos motina, – prostitute.

        – Geras. Sakyk, kur paslėpei jų kūnus – Vitos Bielskytės, Aušros Markauskaitės, Eglės Girdniūtės?

        – Nesuprantu, apie ką jūs kalbate?

        – Kaip Valentaitę išžaginai mirusią? Spermos nerasta.

        – Nesuprantu. Kam man ją žudyti?

        – Esi iškrypėlis. Kodėl išpjovei gimdą?

        – Nesuprantu.

        – Tuoj suprasi.

        Atsidarė durys. Įėjo keli vyrai akmeniniais veidais...

        Paskui jie nutįsė mane į kamerą.

        Atsipeikėjęs ėmiau rėkti. Kumščiais daužiau sieną. Jau nebenorėjau prisiminti jokios mergaitės. Mane visąlaik krėtė šaltis. Norėjau tik mirti. Kodėl jie neduoda jokių raminamųjų vaistų? Aš neištversiu. Jie neturi teisės taip mane kankinti! Nežmogiška.

        Nuo maisto mane pykino. Jei negalėsiu valgyti, tai gal pavyks numirti, galvojau; rengdavau saturnalijas: naktimis į mano namą atslinkdavo pačios baisiausios padugnių padugnės... Buvau neregėtas ištvirkėlis, dabar paaiškino, kad esu nekrofilas ir maniakas; bandžiau suvirškint trumpą, kapotą tardytojo kalbą.

        Prisiverčiau pakilti nuo gulto ir pereiti kamerą – pirmyn atgal keletą metrų. Skausmas degino visą kūną. Nesupratau, kas man darėsi. Trūko oro.

        – Gelbėkit. Gelbėkit. Gelbėkit, – kartojau vieną ir tą patį žodį.

        Dažnai meldžiausi. Jau niekad iš čia nebeištrūksiu, maniau, galėtų nors kunigą pakviesti. Pasiguosčiau. Noriu mirti...

        Žudiko nesurado, todėl suėmė mane, fantomas dabar vėl tyko naujos aukos, o jie, idiotai, mane čia kankina, mąsčiau drebėdamas! Kaži ar Ponia dar gyva?

        Žiūrėjau pro grotuotą langą į neaiškius juodos spalvos nakties atspalvius; pakilo raudona pritvinkusi pilnatis. Jei jie man atneštų dažų, teptukų ir drobės, aišku, nutapyčiau šį Demono mėnulį, bet būčiau tik kopijuotojas, tik – kaip beviltiška...

        Raudona pilnatis sprogo apliedama mano veidą nenuplaunamu krauju.

        Atsiguliau ir sapnavau, kad po dangaus skliautus imituojančiu baldakimu krušu kažkokią giltinę, vis bandančią veidą prisidengti gedulingu vualiu, ir, pajutęs veriantį skausmą, atsibudau.

        Ko norėt, net miegoti nevalia. Ėmiau rėkti. Daužytis po kamerą. Tačiau niekas neatėjo. Skurenos! Pavogė mano gyvenimą, mano moteris... Visos dienos dabar – už užrakintų durų. Ar atmintis kada nors priblės? Tirštoje prietemoje vos įžiūrėjau savo rankas. Raminkis, raminkis, sau kalbėjau, išsitiesęs ant gulto, sunėręs ant krūtinės rankas, bandžiau prisiminti ką nors poetiško, kartu neįprasto, švelnaus... Užmigau.

        Sapnavau didelius, prirūkytus ir tvankius kambarius, kuriuose man nebuvo vietos. Fredžio šeimynėlė juose buvo įsikūrusi; jo žmona virtuvėje pjaustė daržoves, aš nenorėjau jos matyti, tad išėjau pasivaikščioti. Lėtai, labai lėtai šlepsėjau Vilnelės pakrante, nuklota medžių šešėliais. Mirusi vaikystės draugė Metelelė pasivijo mane ir nuoširdžiai nusistebėjo: ir kaip tu gali TAI ištverti?! Gūžtelėjau pečiais.

        Ar pavojinga sapnuoti mirusiuosius?

        Atsibudau ir nebegalėjau užmigti.

        Mąsčiau apie Nijolį. Ar būtų geriau, jei jis žinotų, kad aš – kalėjime? O kuo jis man galėtų padėti? Prisiminiau vieną jo pasaką. Karalienė rašė viso pasaulio vyrams prasmingus, gilius kaip bedugnė laiškus, tvoskiančius pražūtinga aistra. Tie laiškai išliks tūkstantmečius, juos skaitys ir tada, kai niekas nebežinos, kaip iš tiesų atrodė karalienė. Visi pasaulio dailininkai, kiekvienas savaip, bandys atkurti jos atvaizdą. Valdovės rūmų vietoje stovės genialaus skulptoriaus sukurta statula: karalienė, laikanti rankoje laiškus. Šalis pasaulyje bus žinoma todėl, kad ją kadaise valdė neužmirštamus laiškus sukūrusi karalienė. Žmonės ja nuoširdžiai didžiuosis, bet nė vieno vyro moteris niekada negalės jai prilygti ir taip bus per amžius.

        Kai Nijolis šią pasaką man pasekė, nusprendžiau jį supažindinti su Zina, storašlaune, krūtinga, seksualiausia pasaulyje kaimiete. Ji ir buvo pirmoji mūsų mokytoja, jokia karalienė.

        O Varkala? Kažkodėl apie ją pagalvojau.

        Ir tuoj į mano kaliūzę įėjo uniformą vilkintis vyriškis labai mėlynomis gražiomis akimis ir pasakė:

        – Akistata.

        Mane išsivedė.

        Atsidūriau toje pačioje tardymo patalpoje. Tardytojas pakilo nuo kėdės ir ištarė tą patį žodį:

        – Akistata.

        Paliko mane vieną.

        Prasivėrė durys.

        Išvydau Pulcheriją, apsirengusią juodomis drapanomis. Dabar jai nieko nejaučiau, o jai manęs buvo truputį gaila, iš akių mačiau.

        Atsisėdusi priešais padavė man molio sunkumo ranką, apmaustytą žiedais. Atsirado gi karalienė, nuopisa, bet, pagarbiai pasilenkęs, pabučiavau tą ranką, labai šiltą ir kvepiančią.

        – Žinai, aš netikiu, kad tu tai padarei.

        – Dėkoju, – abejingai sumurmėjau.

        – Mano kailis ištvėrė ne vieną iškrypėlį; gerai pažįstu vyrus. Tą niekšą savo rankomis sukapočiau į gabalus. Tu labai geras žmogus. Atleisk man. Reikia tikėt Dievą.

        – Tikiu.

        – Gerai, kad tiki, o aš ne visada juo pasikliaudavau. Gyvenimas mane taip lamdė, jog velnias kartais tapdavo draugu.

        – Nu... Taigi, – suniurnėjau, – šiuo metu, ko gero, labiausiai tikiu velniu.

        – Tik nesišauk jo, pats ateis.

        – Jau atėjo, – atsakiau.

        – Nemanau, – ji plačiai man nusišypsojo ryškiai raudonai nudažytomis lūpomis. – Būk tvirtas, Albanai.

        – Nuhai, – patikslinau vardą, nes dabar save taip vadinau, gal nuo rusiško keiksmažodžio...

        – Tikiu tavimi. Kantrybės, vyruti.

        – Pasistengsiu.

        Matyt, ji mane laikė visišku meime. Užmiršau Pulcherijos paprašyti, kad pasirūpintų Ponia, gal ji dar gyva. Per vėlu.

        Parvedė atgal į kamerą ir nuėmė antrankius. Atsiguliau. Pagalvojau, jog man tas pat – gyventi ar mirti. Ėmė krėsti vidinis šaltis, net dantys subarškėjo.

        Turbūt į pavakarę prižiūrėtojas atnešė didelį dubenį, pridrėbtą murzinos košės. Pasijutau išalkęs. Pati karalienė mane aplankė, nusišaipiau. Svajojau apie stiprios kavos puodelį, arba stiklinaitę degtinės. Košė man niekuo negalėjo padėti. Smirdėjau kaip paršas.

        Po mano ir Varkalos akistatos tuoj sulaukiau permainų. Mane nuvežė į beprotnamį Naujojoje Vilnioje.

        – Psichiatrų konsiliumas. Jie dabar spręs tavo likimą, – lyg kokią paslaptį man į ausį šnipštelėjo mentas. – Teisminė ekspertizė.

        Durnynas, neblogai, pagalvojau, vis šioks toks prasiblaškymas; nė nenutuokiau, kokia neįprasta ir skaudi procedūra manęs laukė.

        psichiatrai profesionaliai ir tobulai ištąsė nervus. Tikri specialistai! Nėr ką sakyt. Buvau praradęs sąmonę…

        Savo kaliūzėj nusižudyt negalėjau. Nebuvo kuo... Neatnešė jokių vaistų. Kankintojai! Vis galvojau: kai nusiskandini, iškart patenki pas mirusiuosius. Regėjau, kaip nušoku nuo tilto... Nesąmonė. Esu geras plaukikas, gimiau, galima sakyt, ežere, tad reikėtų pirma persipjauti venas, tik paskui pulti žemyn.

        Juodai nusimūčinęs, pagaliau prisnūdau, kūnas, negalėdamas apsiraminti nuo patirto pažeminimo, dar vis trūkčiojo, maudė smilkinius...

        Kai atsimerkiau, mažulytės pabaisos buvo tirštai aplipusios grotuotą langą, atvertą į mano nelaimę.

        Aušra švito akyse melsvai rausva. Pamažu į visas puses pažiro dangaus ugnys. Atsisėdau ir it pamišęs ėmiau linguoti į kairę, į dešinę. Prižiūrėtojas atnešė pusryčius.

        – Pone, – pirmąkart pagarbiai pasakė, – šiandien tamstą paleis į laisvę.

        – Jūs tik pamanykit, – suburbėjau. – Nieko sau. O kodėl paleis?

        – Nežinau.

        – Gal atrado žudiką? – džiugiai paklausiau.

        – Kad nežinau. Neatrado, bet paleis.

        – Kodėl?

        – Nežinau, – atsakė prižiūrėtojas ir išėjo.

        Nepasijutau laimingas. Tuoj pagalvojau apie vargšę Ponią: rasiu nebegyvą. Ir vėl aš kaltas!

 

        Kalėjimo durys užsidarė. Iš dangaus lėtai krito sniegulės. Virš galvos karksėjo varna; pro šalį skubėjo susirūpinę praeiviai, manęs jie nedomino.

        Savo namo duris radau atrakintas. Kai tik jas pravėriau, mane pasitiko Ponia – linksmai viauksėjo, šokinėjo, vos manęs nepargriovė. Pro praviras valgomojo duris plūstelėjo šiluma. Išsigandau.

        – Kas ten? Pasirodykit! – sušukau.

        Tyla. Įsiklausiau. Girkšt girkšt girkšt: lingavo mano supamoji kėdė.

        – Pasirodyk! – suklykiau.

        Girkšt girkšt girkšt.

        Prie degančio židinio mano kėdėje sėdėjo Ada ir suposi.

        Tylėdama atsistojo, pažvelgė į mane; matydama mano veide išgąstį paaiškino:

        – Atleisk, kad įsibrovėm. Žinojom, kad patekai į bėdą. Juzis atkrapštė duris. Sandėliuke radom malkų, kasdien truputį pakūrendavom, juk šuva būtų galą gavęs.

        Po negražia žieve slėpėsi atjauta, dėmesys ir švelnumas.

        – Sutrešusios mano mergaitės, – vaiduokliškai pajuokavau, – būčiau prapuolęs.

        Ji užsimetė avikailių skrandą ir tyliai išėjo. Pagalvojau, kad nuo šūdvalkų man dar niekada nepavyko pasislėpti. Aš vis užmiršdavau rakinti duris.

        Paskambinau į savo įmonę. Greta, Bronius patarė man bent trumpam išvažiuoti iš Lietuvos, pakeliauti po pasaulį, užmiršti tragediją. Apie tai net nesvajojau, bijojau pražiopsoti žudiką, juk jis tūnojo kažkur Vilniuje, aš privalėjau jį surasti.

        Aplankiau tėvus.

        Paežerė vėl nustebino mane baltų žiemos spalvų atspalviais.

        Troboje atsidavė šlapimu: lauko tualetas buvo uždarytas iki pavasario.

        Tėvas sėmė iš krosnies pelenus, mane pamatęs net krūptelėjo. Supratau, kad Fredis jau spėjo jam ir motinai pripliurpti visokių baisybių.

        Tėvai atsistojo priešais ir palenkę galvas žiūrėjo į mane tarsi iš kažkokių tolybių lyg į kūdikį. Jų veidai atrodė susirūpinę, apie lūpas buvo įsibrėžusios gilios raukšlės – kaip staiga jie paseno! Gailiai žvelgė į mane, juk buvo pripratę, kad gyvenime visada man gerai sekėsi, o šit – kažkas kraupaus atsitiko. Jie negalėjo suprasti.

        – Ta mergaitė, dar vaikas, gyveno su tavimi, ją nužudė kapinėse vidurdienį, mirusią išprievartavo ant kažkieno kapo... – tėvas, žiūrėdamas į mane, sausomis lūpomis šnabždeno.

        Motina nuleido galvą. Ji buvo nesusišukavusi. Susivėlę žili plaukai sruogomis krito ant skruostų, niekad nemačiau jos tokios apsileidusios kaip dabar.

        – Kodėl anksčiau mums nieko nepasakojai?

        O ką aš galėjau jiems paaiškinti?

        – Ji buvo dar vaikas, – tariau.

        – Bet kam reikėjo ją apgyvendinti savo name? – baisėjosi mama.

        – Ji pabėgo nuo motinos, kuri ją mušė ir norėjo, kad prasidėtų su vyrais, – kalbėjau tą patį ir tą patį.

        – Bet kodėl tu, kodėl tu? Kodėl tu ją priėmei?

        – Ją radau šiukšlyne ir man jos labai pagailo.

        – Tai neteisinga! Ir kam tau – šitokios kančios? Kartais gerumas gi pražudo.

        – Nebenoriu klausytis pamokslų, – atrėžiau.

        – Ir tave buvo pasodinę į kalėjimą?! – šiurpo mama.

        – Taip, sėdėjau kalėjime, – išdidžiai atsakiau.

        – Kvaila šitaip elgtis, – pasakė tėvas. – Argi priglausi visas elgetas?!

        – Ji nebuvo elgeta! Liaukitės. Aš nebenoriu nieko girdėti.

        Grįžau iš paežerės skaudama galva, persmelktas dar didesnio keršto troškimo, bet paklausiau mamos ir nuėjau į bažnyčią. Atlikau išpažintį. Kunigui pasakiau, kad trokštu žudiko mirties. Jis atsakė, jog viskas yra Dievo rankose ir liepė man sukalbėti daug poterių.

        Niekuo netikėjau: nei Dievu, nei policija.

        Gal man visai galvoje pasimaišė? Pradėjau gerti. Tegul pats Dievas suranda maniaką, įtūžęs galvojau, nereikėjo man važiuoti pas tėvus.

        Jie atgūrino pas mane iš nenusakomai nuspalvintos žiemos prieblandos keistais, neįprastais pavidalais. Netikėtai įžengė ir pasiliko. Sunaikino mano vienatvę, net nepaklausę, ar aš to noriu. Devyni – belyčiai padarai.

 

        Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 8-9 (rugpjūtis-rugsėjis)