F r i e d r i c h a s N i e t z s c h e – lietuvių skaitytojams gerai pažįstamas vokiečių mąstytojas: jau išversti septyni jo veikalai. „Iš menininkų ir rašytojų sielos“ yra dviejų tomų veikalo „Žmogiška, pernelyg žmogiška“ (parašyto 1878–1886 m.) skyrius. Šiame veikale aforistiškai gvildenami moralės, meno ir religijos klausimai.
Iš vokiečių k. vertė Alfonsas Tekorius
Tobula tarsi savaime. Mes nepratę klausti, iš kur ir kaip atsirado tobulas kūrinys, mes tik džiaugiamės, kad jis yra, lyg burtininko lazdele mostelėjus būtų iš žemės išdygęs. Galimas daiktas, kad mus čia dar tebeveikia iš žilos senovės einanti mitologinė jausena. Mums bemaž atrodo (pavyzdžiui, kaip stovint kokioje nors graikų šventykloje, sakysim, Peste), tarsi koks nors dievas vieną gražų rytą žaisdamas iš tokių milžiniškų luitų pasistatė namus; kitą kartą susidaro įspūdis, lyg staiga į akmenį būtų stebuklingai įkvėpta siela ir dabar nori iš jo kalbėti. Menininkas žino, kad jo kūrinys tik tada bus kaip reikiant paveikus, jei žadins tikėjimą improvizacija, stebuklingu atsiradimo staigumu; todėl tą regimybę pakursto tuo, kad nuo pat kūrimo pradžios į meną įveda aistringo nerimo, aklai veikiančios netvarkos, suklusti verčiančio svajingumo, – kaip miražo priemones žiūrovo ar klausytojo sielai nuteikti taip, kad toji patikėtų, jog tobula atsirado staiga. Meno teorija, aišku, turi tai iliuzijai kategoriškai prieštarauti ir atskleisti intelekto neteisingus sprendimus ir paikystes, dėl kurių šis pakliūna menininkui į tinklą.
Kaip menininkas suvokia tiesą. Menininko tiesos suvokimas nėra toks dorovingas kaip mąstytojo; menininkas nieku būdu nesutinka, kad kas nors iš jo paveržtų akinančius, giliaminčius gyvenimo interpretavimus, ir stoja piestu prieš blaivius, paprastus jo aiškinimo metodus bei rezultatus. Tariamai jis kovoja už žmogaus orumo ir reikšmės didinimą, o iš tikrųjų nenori atsisakyti kuo palankiausių prielaidų savo menui, t. y. atsižadėti to, kas fantastiška, mitiška, netikra, ekstravagantiška, netekti polinkio į simboliškumą, asmeniškumo pervertinimo, tikėjimo kažkokiu genijaus stebuklingumu, vadinasi, jam yra svarbiau išsaugoti savo kūrybos manierą nei pripažinti mokslo tiesą bet kokia, net pačia paprasčiausia, forma.
Menas kaip negyvėlių užkeikėjas. Menas atlieka dar ir konservavimo funkciją, taip pat truputį paspalvina seniai išblėsusius, užgesusius vaizdinius; spręsdamas šį uždavinį, jis tarsi apjuosia įvairias epochas ir atgaivina jų dvasias. Tiesa, tai, kas čia atsiranda, tėra tik gyvenimo regimybė, lyg ėjimas per kapines arba mylimų mirusiųjų grįžimas sapne, tačiau bent kelioms akimirkoms atgyja senoji jausesna, ir širdis ima plakti pamirštu ritmu. Suprasdami šią bendrą meno naudą pačiam menininkui turėtume būti atlaidūs, jeigu jis nestovi pirmose švietimo ir vis didėjančio žmonijos brandinimo gretose: juk liko visam gyvenimui vaikas arba jaunuolis ir nebeapleido tos būsenos, kurioje jį užgriuvo menininko instinktai; o pirmųjų gyvenimo pakopų pojūčiai, kaip žinoma, yra artimesni ankstesniųjų laikų nei mūsų šimtmečio jausenai. Nevalingai jo uždaviniu tampa žmoniją vaikinti; tai – jo šlovė ir ribotumas.
Poetai – gyvenimo lengvintojai. Poetai – jeigu jie linkę lengvinti žmonių gyvenimą – stengiasi arba nukreipti žvilgsnį nuo varganos dabarties, arba padėti dabarčiai įgyti naujų spalvų priversdami spinduliuoti šviesą iš praeities. Kad galėtų taip daryti, patys turi būti tarsi atgal atsigręžusios būtybės, tarsi tiltai, kuriais galima nuklysti į labai tolimus laikus ir vaizdinius, į mirštančias arba mirusias religijas ir kultūras. Išties jie visada ir būtinai yra epigonai. Apie jų priemones lengvinti žmonių gyvenimą vis dėlto reikia pasakyti ir kai ką nemalonaus: jos ramina ir lengvina tik laikinai, tik kelias akimirkas; jos iš tikrųjų net kliudo žmonėms gerinti gyvenimo sąlygas – naikina arba slopina aistrą nepatenkintųjų, kurie veržte veržiasi prie darbų.
Lėta grožio strėlė. Tauriausias grožis yra tas, kuris ne iš karto pagauna, kuris nerengia audringų ir svaiginančių puolimų (toks grožis lengvai sukelia pasibjaurėjimą), o tas, kuris pamažu įsismelkia, kurį vos pastebėdamas nusineši, kuris paskui nejučia tave vėl aplanko sapne ir galiausiai, ilgai bei kukliai tūnojęs širdyje, visai apima esybę, akis pripildo ašarų, o sielą – ilgesio. Ko trokštame žvelgdami į grožį? Būti gražūs: mums atrodo, kad su grožiu susiję daug laimės. Tačiau tai yra netiesa.
Sudvasintas menas. Šis ima kelti galvą, kai pradeda silpti religijos. Jis perima daugybę religijos pagimdytų jausmų ir nuotaikų, glaudžia juos prie širdies ir pats darosi gilesnis, dvasiškesnis, todėl geba suteikti pakilumą ir įkvėpimą – tai, ko anksčiau neįstengė. Religinio jausmo gausa virsta didžiule per kraštus plūstančia upe, kuri taikosi užtvindyti vis naujas sritis; tačiau plintantis švietimas sudrebino dogmų pamatus ir pasėjo esminį nepasitikėjimą religija, tad jausmas, švietimo išstumtas iš religijos sferos, persimetė į meną, o pavieniais atvejais – ir į politinį gyvenimą, net tiesiog į mokslą. Visur, kur žmonių siekiuose pastebimas pakilesnis ir niūresnis atspalvis, galima numanyti čia esant išlikusį dvasių baimės, smilkalų kvapo ir bažnyčios šešėlį.
Kuo ritmas gražina kalbėjimą. Ritmas tikrovę padengia tarsi pūku; kalbėjimui jis suteikia tam tikrą dirbtinumą, o mintį sudrumsčia; ritmo metamas šešėlis mintį protarpiais užgožia, protarpiais paryškina. Panašiai kaip be šešėlių nepagražinsi, taip be „miglos“ neparyškinsi. Menas daro gyvenimo vaizdą pakenčiamą tuo, kad padengia jį drumsto mąstymo pūku.
Šlykščios sielos menas. Kai menui imama teigti, kad jo kalba turinčios teisę kalbėti tik tvarkingos, dorovės pusiausvyros nepažeidžiančios sielos, tai jis tiesiog spraudžiamas į Prokrusto lovą. Kaip vaizduojamuosiuose menuose, taip ir muzikoje bei poezijoje esama ne tik gražios, bet ir šlykščios sielos meno; ir padaryti patį didžiausią poveikį – palaužti sielą, išjudinti akmenis, gyvulį paversti žmogumi – ko gero, dažniausiai yra pavykę tokios rūšies menui.
Menas mąstytoją liūdina. Koks stiprus yra metafizikos poreikis ir kaip galiausiai prigimtis dar kliudo su juo atsisveikinti, matyti iš to, kad mąstytojui tapus laisvamaniu, atsisakius viso, kas metafiziška, tauriausi meno įspūdžiai lengvai suvirpina seniai nutilusią, net nutrūkusią metafizikos stygą, pavyzdžiui, klausydamasis Beethoveno Devintosios simfonijos jis staiga pasijunta tvyrantis viršum žemės žvaigždžių šventovėje – su nemirtingumo svaja širdyje: atrodo, kad visos žvaigždės aplinkui mirga, o žemė vis tolsta. Kai šią būseną suvokia, pajunta skaudų dūrį į širdį ir ilgesį žmogaus, kuris grąžintų prarastąją numylėtinę, nesvarbu, ar ji vadintųsi religija, ar metafizika. Tokiomis akimirkomis tikrinamas, ko vertas jo intelektas.
Žaisti gyvenimu. Lengvos ir nerūpestingos fantazijos Homerui reikėjo tam, kad numaldytų, retsykiais net nuslopintų pernelyg aistringų graikų dvasią ir pernelyg įžvalgų protą. Kai imdavo kalbėti jų protas – koks šiurkštus ir žiaurus tada atrodydavo gyvenimas! Graikai neklydo, bet jie sąmoningai gyvenimą gražino melu. Simonidas savo tėvynainiams patarė į gyvenimą žiūrėti kaip į žaismą; rimtybė kaip skausmas jiems buvo kuo puikiausiai žinomas dalykas (juk žmonių vargai yra ta tema, kuria dievai taip mielai klausosi dainų); graikai žinojo, kad tik menas gali net vargus paversti malonumu. Už bausmę tai supratus, malonumas kurti juos taip kankino, kad ir kasdieniame gyvenime pasidarė sunku nesusidėti su melu ir apgaule: juk visa poetų padermė jaučia potraukį meluoti, o už tai – jokios kaltės. Kaimynines tautas tai neretai varė į neviltį.
Tikėjimas įkvėpimu. Menininkai suinteresuoti, kad būtų tikima staigiais nušvitimais, vadinamaisiais įkvėpimais, – tarsi meno, poezijos kūrinio idėja, pagrindinė filosofinės sistemos mintis lyg malonės spindulys švysteli iš dangaus. Tiesa yra ta, kad gero menininko arba poeto fantazija nuolat kuria ir gera, ir vidutiniška, ir bloga, o jo nepaprastai stipri ir išlavinta sprendimo galia viena atmeta, kita išrenka, trečia susieja; iš Beethoveno užrašų dabar žinome, kad puikiausias melodijas jis pamažu sudėliojo, tarsi išrankiojo iš daugybės užuomazgų ir nuotrupų. Tas, kuris ne taip skrupulingai skiria ir linkęs pasiduoti imitaciniams prisiminimams, gali, susidėjus aplinkybėms, tapti puikiu improvizuotoju, tačiau meninė improvizacija anaiptol neprilygsta rimtai ir kruopščiai po kruopelytę sulasiotai meninei minčiai. Visi didieji žmonės buvo dideli darbininkai: jie ne tik be paliovos ką nors sumanydavo, bet atmetinėdavo, tikrindavo, perdirbinėdavo, tvarkydavo.
Dar kartą apie įkvėpimą. Kai kūrimo jėga per tam tikrą laiką susikaupia ir išsilieti trukdo koks nors kliuvinys, tada galiausiai ateina staigaus proveržio akimirka – tarsi apima tiesioginis įkvėpimas, be išankstinio sielos darbo, neva įvyksta stebuklas. Tai sudaro žinomą regimybę, kurios gyvavimu, kaip sakyta, šiaip ar taip, suinteresuoti visi menininkai. Kapitalas tik susikaupė, o ne iškart nukrito iš dangaus. Beje, tokio tariamo įkvėpimo esama ir kitur, pavyzdžiui, gėrio, dorybės, ydos srityse.
Genijaus kančios ir jų vertė. Meno genijus nori teikti džiaugsmą, bet kai jisai būna pasiekęs didelių aukštumų, neretai jam trūksta besidžiaugiančiųjų: jis siūlo maisto, tačiau jo niekas nenori. Todėl kai kada jį apima juokingas ir jaudinantis patosas, nes iš tiesų jis neturi teisės versti žmones patirti malonumą. Jo dūdelė griežia, bet niekas nepuola šokti: ar čia jau tokia tragedija? Ko gero. Galiausiai kaip atlygį už tą stoką jis patiria nepalyginamai didesnį malonumą nei kiti žmonės visose kitose veiklose kurdamas. Jo kančios yra perdėtos, nes jo rauda garsesnė, jo žodžiai – iškalbingesni; vis dėlto kai kada tos kančios iš tikrųjų esti labai didelės, bet tik todėl, kad toks didelis yra garbės troškimas, toks didelis pavydas. Žinojimo genijai, pavyzdžiui, Kepleris ar Spinoza, paprastai nėra tokie godūs ir nekelia triukšmo dėl išties didesnių kančių ir nepriteklių. Jie labiau gali tikėtis būsimų kartų supratimo ir nesisieloti dėl dabarties, o menininkas, kuris taip elgiasi, visada žaidžia nevilties žaidimą, kuris griebia už širdies. Ypač retais atvejais – kai vienoje asmenybėje susilieja kūrybos ir pažinimo genijus su moralės genijumi – prie minėtų išgyvenimų prisideda dar viena kančių rūšis, kurią reikia laikyti viena iš savotiškiausių pasaulyje išimčių: tai neasmeniški, asmenį pranokstantys, į tautą, žmoniją, visą kultūrą, visą kenčiančią būtį nukreipti jausmai, kurie vertę įgyja per ypatingai sunkų ir beveik nepasiekiamą pažinimą (atjauta pati savaime mažai ko verta). Tačiau kur tas kriterijus, kur tos aukso svarstyklės jo tikrumui nustatyti? Ar nederėtų tiesiog beatodairiškai nepasitikėti visais tais, kurie sakosi turį tokių jausmų?
Žiauri didybės lemtis. Kiekvienam didžiam reiškiniui iš paskos eina išsigimimas, ypač mene. Didžiojo pavyzdys tuščiagarbius skatina mėgdžioti ar net pranokti; bet dideliems talentams būdinga žiauri lemtis – žlugdyti silpnesnes jėgas ir daigus, tarsi aplink save nusiaubti gamtą. Laimingiausias atvejis meno raidoje pasitaiko tada, kai keletas genijų vienas kitam neleidžia peržengti ribų: toje kovoje paprastai ir silpnesniems bei trapesniems padarams atitenka oro gurkšnis ir šviesos spindulėlis.
Menas pavojingas menininkui. Jei individą stipriai pagauna menas, tada toks žmogus nukelia jį į praeitį, į laikus, kai menas labiausiai klestėjo; tokiu atveju menas veikia retrospektyviai. O menininkas vis labiau ima garbinti staigius jaudulius, tiki dievais ir demonais, įdvasina gamtą, neapkenčia mokslo, nuotaikos kaitaliojasi kaip senovės žmonių, ir nori, kad persimainytų menui nepalankios sąlygos – kuo greičiau ir nepaisant nieko, elgiasi kaip mažas vaikas. Tad savaime menininkas yra atsiliekanti būtybė, nes sustoja ties žaidimu, kuris priklauso jaunystei ir vaikystei; prisideda dar ir tai, kad jis pamažu regresuoja į ankstesnius laikus. Taip galiausiai tarp menininko ir tos pačios epochos kartos atsiranda ryškus antagonizmas, kurio pabaiga liūdna; panašiai kaip, anot senovės pasakojimų, Homeras ir Aischilas gyveno ir baigė dienas melancholijos apimti.
Sukurtì žmonės. Kai sakoma, kad dramaturgas (ir apskritai menininkas) kuria charakterius, tai gražiai dumiamos akys ir perlenkiama lazda, nes pačiu tos nuomonės buvimu ir skleidimu menas švenčia vieną iš savo netyčia atsirandančių, tarsi papildomų didelių laimėjimų. Išties apie tikrą gyvą žmogų mes nutuokiame labai nedaug ir kai priskiriame jam vienokį ar kitokį charakterį, apibendriname gan paviršutiniškai; tad šį mūsų itin netobulą santykį su žmogumi perteikia poetai, kai jie tokius pat paviršutiniškus kaip ir mūsų žmonių pažinimas projektus paverčia žmonėmis (šiuo požiūriu „kuria“). Šituose menininko sukurtuose charakteriuose yra daug apgaulingos regimybės; tai anaiptol ne kūną ir kraują turintys gamtos padarai, o, panašiai kaip tie nupiešti žmonės, yra šiek tiek per ploni – jie nepakenčia, kai į juos žiūrima iš arti. Net jei ir teigiama, kad paprasto gyvo žmogaus charakteris esti dažnai prieštaringas, o dramaturgo sukurtasis – tai provaizdis, kuris kadais gamtai buvo iškilęs, ir tokia nuomonė yra visai klaidinga. Tikras žmogus primena absoliučią būtinybę (net su savo vadinamosiomis prieštaromis), tačiau tą būtinybę mes ne visada įžvelgiame. Sukurtasis žmogus, tas išmonės vaisius, pasišovęs vaizduoti, kad be jo neįmanoma išsiversti, – tačiau tik tokiems, kurie ir tikrą žmogų suvokia vien kaip netašytą, nenatūraliai paprastą būtybę: tad pora stipresnių, dažnai pasitaikančių bruožų, su labai daug juos išryškinančios šviesos ir tiek pat daug šešėlių bei pusšešėlių aplinkui, visiškai patenkina jų poreikius. Kitaip sakant, jie pasirengę išmonės rezultatą nesivargindami laikyti tikru žmogumi, nes regėdami realų žmogų yra pratę į fantazijos vaisių, šešėlinį siluetą, savavališką imitaciją žvelgti kaip į visumą. O tai, kad tapytojas ar skulptorius išreiškiąs „idėją“, yra grynas pramanas ir juslių apgaulė: kai sakomas toks dalykas, pasiduodama akies prievartavimui, nes ji mato tik žmogaus kūno paviršių, tik odą, o vidus lygiai tokiu pat mastu priklauso idėjai. Vaizduojamasis menas nori padaryti iš išorės matomus charakterius; kalbos menas tam pačiam tikslui pasitelkia žodį, jis charakterį vaizduoja garsais. Menas remiasi natūraliu žmogaus nežinojimu apie jo vidų (kas yra kūne ir charakteryje); menas – ne fizikams ir ne filosofams.
Perdėtas mūsų tikėjimas menininkais ir filosofais. Mes visi manome, kad meno kūrinys, menininkas yra geras, kai kūrinys mus veikia, mus sukrečia. Tačiau pirma turėtų būti įrodyta, kad geras yra mūsų pačių sprendimas ir suvokimas, o iš tikrųjų taip nėra. Kas vaizduojamajame mene labiau jaudino ir žavėjo už Berninį, kas darė didesnį poveikį už po Demosteno gyvenusį retorių, įvedusį azijinį stilių, kuris paskui viešpatavo du šimtmečius?1 Šitas viešpatavimas per ištisus amžius nieko nesako apie stiliaus gerumą ir ilgaamžiškumą, todėl nedera būti pernelyg geros nuomonės ir apie kokį nors menininką: juk tai reiškia, kad tikime ne tik savo nuomonės teisingumu, bet ir savo sprendimo neklystamumu, o sprendimas arba suvokimas – arba ir viena, ir kita – patys gali būti pernelyg šiurkštūs arba pernelyg subtilūs, pernelyg pretenzingi arba nebrandūs. Taip pat ir kokios nors filosofijos ar religijos teikiama paguoda ir palaima iš tikrųjų neįrodo, kad jos teisingos – kaip ir toji laimė, kurią patiria pakvaišėlis iš savo idée fixe, neįrodo ją esant protingą.
Genijaus kultas iš paikumo. Būdami geros nuomonės apie save, bet visai nesitikėdami, kad galėtume nutapyti Raffaelio paveikslą arba sukurti scenos veikalą kaip Shakespeare'o tragedija, įsikalame į galvą, jog gebėjimas tai daryti yra kažkas nepaprasta ir stebuklinga, itin retas atvejis, arba, jei dar jaučiamės religingi, – malonė iš aukštybių. Taip mūsų paikumas, mūsų savimeilė skatina genijaus kultą: tik jei genijus įsivaizduojamas kaip kažkas labai tolima, kaip miraculum2, mūsų nežeidžia (net Goethe, kuriam svetimas pavydo jausmas, Shakespeare'ą vadino savo tolimiausia žvaigžde; čia dera prisiminti jo žodžius „die Sterne, die begehrt man nicht“3). Tačiau jei nekreipsime dėmesio į tai, ką kužda mums paikumas, tai genijaus darbai visai neatrodys kuo nors iš esmės skirtingi nuo mechaniko, astronomo, istoriko ar karvedžio veiklos. Tie jų darbai pasidaro suprantami, kai imame įsivaizduoti žmones, kurių mąstymas darbuojasi viena kryptimi, kuriems viskas yra medžiaga, kurie be perstojo atidžiai stebi savo pačių ir kitų dvasinį gyvenimą, visur įžvelgia pavyzdžius, paskatas ir nepavargsta sudarinėdami savo priemonių kombinacijas. Genijus tą ir tedaro, kad iš pradžių mokosi akmenis krauti, o paskui – statyti; jis visą laiką ieško medžiagos ir nuolat ją vienaip ar kitaip formuoja. Kiekviena žmogaus veikla yra be galo sudėtinga, ne tik genijaus, bet nė viena nėra stebuklas. Tad iš kur įsitikinimas, kad vien menininkai, oratoriai ir filosofai genialūs, kad tik jie turi „intuiciją“? (Dėl to jiems priskiriami savotiški stebuklingi akiniai, kuriais žvelgia tiesiai į „esmę“.) Žmonės mielai kalba apie genialumą tik tada, kai didelio intelekto poveikis jiems yra itin malonus ir kai jie nelinkę pavydėti. O pavadinti ką nors esant „dieviška“ reiškia: „Čia mums nėra ko lenktyniauti“. Rezultatas toks: viskuo, kas gatava, kas tobula, stebimasi, o tai, kas tampa – nepakankamai vertinama. Mat žiūrėdamas į meno kūrinį niekas nemato, kaip jis pasidarė; tai yra pranašumas, nes tapsmo matymas visada šiek tiek atvėsina. Užbaigtas vaizduojamasis kūrinys atmeta bet kokią mintį apie tapimą; kūrinys tironizuoja esamu tobulumu. Todėl vaizduojamojo meno meistrai laikomi genialiais, o mokslo žmonės – ne. Iš tikrųjų ir anas pervertinimas, ir nepakankamas vertinimas yra ne kas kita kaip proto vėjavaikiškumas.
Amato rimtumas. Tik nekalbėkite apie gabumus, įgimtus talentus! Galima išvardyti nemaža didelių žmonių, kurie nebuvo labai gabūs, bet pasidarė dideli, tapo „genijai“ (kaip mėgstama sakyti) dėl savybių, apie kurių neturėjimą nelinkę kalbėti tie, kurie jas suvokia: jiems visiems buvo būdingas darbštumas ir rimta pažiūra į amatą, kai pirma mokomasi tobulai gaminti dalis, kol pasiryžtama kurti stambią visumą; jie neskubėjo, nes jautė didesnį malonumą daryti gerai mažus, šalutinius dalykus nei siekti stulbinančios visumos efekto. Nesunku patarti, kaip tapti, pavyzdžiui, geru novelistu, tačiau patarimo vykdymas reikalauja savybių, kurios paprastai išleidžiamos iš akių, kai sakoma: „Man trūksta talento“. Padaryk šimtą ar daugiau novelių apmatų, neilgesnių kaip du puslapiai, bet tokių aiškių, kad nebūtų nė vieno nereikalingo žodžio; kasdien užrašinėk anekdotus, kol išmoksi surasti įspūdingiausią, paveikiausią formą; nuolat rink ir plėtok žmonių tipus ir charakterius; kiek įmanoma dažniau pasakok kitiems ir pats klausykis akylai stebėdamas, kokį poveikį tai daro klausytojams; keliauk kaip peizažistas ir drabužių piešėjas; iš atskirų mokslų išsirašinėk visa, kas gali gerai pateikus daryti meninį poveikį; galiausiai gilinkis į žmonių veiksmų motyvus neatmesdamas ničnieko, kas pamokoma, ir tokius dalykus lasiok dieną ir naktį. Šitaip pratinkis maždaug dešimt metų, ir kas tada dirbtuvėje bus sukurta, galėsi kelti į dienos šviesą, nešti į gatvę. O kaip daro daugelis? Jie pradeda ne nuo dalies, o nuo visumos. Kartais galbūt pasiseka neblogai užkabinti, patraukia į save dėmesį, ir nuo tada mostai vis prastėja – iš gerų, natūralių paskatų. Pasitaiko, kad stinga išminties ir charakterio savo, kaip menininko, gyvenimą tvarkyti pagal panašų planą, tada išminties ir būdo vietą užima likimas ir vargai ir būsimąjį meistrą ima žingsnis po žingsnio supažindinti su visomis amato sąlygomis.
Genijaus kulto pavojus ir nauda. Tikėjimas dideliais, išskirtiniais, kūrybingais protais nebūtinai, bet vis dar dažnai siejamas su religiniu ar pusiau religiniu prietaru, kad tie protai esą neva antžmogiškos kilmės ir turį tam tikrų stebuklingų gebėjimų įgyti žinojimą visai skirtingai nei kiti žmonės. Manoma juos galint tiesiogiai žvelgti į pasaulio esmę tarsi pro skylę reiškinių apvalkale ir tikima, kad jie be vargo ir mokslo, žvelgdami šiomis savo stebuklingomis regėtojo akimis, įstengia pranešti ką nors galutinio ir lemiamo apie žmogų ir pasaulį. Kol tikėjimas stebuklu pažinimo dalykuose dar neišblėsęs, ko gero, galima sutikti, kad patiems tikintiesiems iš to esama tam tikros naudos, nes besąlygiškai atsiduodami dideliems protams jie geriausiai disciplinuoja savąjį ir sukuria jam puikiausią mokyklą brendimo tarpsniu. Tačiau bent jau abejotina, ar prietaras apie genijus, jų privilegijas ir ypatingus gebėjimus naudingas patiems genijams, jeigu jis įleis šaknis į jų mąstyseną. Šiaip ar taip, yra pavojingas požymis, kai žmogų nukrečia šiurpas prieš save patį, nesvarbu, ar tai būtų garsusis cezarių virpulys, ar čia aptariamasis genijaus tirtėjimas; kai aukojimo kvapai – o juk aukojama paprastai tik dievams – įsismelkia į genijaus smegenis, tada jis ima svirduliuoti ir save laikyti kažkuo panašiu į antžmogį. Pamažu pradeda rodytis padariniai: atsiranda neatsakingumo jausmas, pretendavimas į išimtines teises, įsitikinimas, kad jau pačiu bendravimu teikiama malonė, beprotiško pykčio protrūkiai, kai kas nors mėgina jį lyginti su kitais ar net vertinti menkiau už kitus ir jo kūrinių trūkumus kelti į dienos šviesą. Dėl to, kad liaunasi kritiškai žiūrėti į save, galiausiai pradeda iš sparnų pametinėti vieną po kitos gyvybiškai svarbias plunksnas; anas prietaras pakerta jėgas ir paverčia jį, kai šios išsenka, galbūt net veidmainiu. Tad didiesiems protams, matyt, būtų naudingiau, jeigu suvoktų savo galias ir jų kilmę, kitaip sakant, suprastų, kokios grynai žmogiškos savybės juose susitelkė, kokios susidėjo laimingos aplinkybės: neišsemiama energija, ryžtas siekti tam tikrų tikslų, didelė asmeniška drąsa, be to, sėkmė įgyjant išsimokslinimą, kai laiku pasitaikė geriausi mokytojai, patraukliausi pavyzdžiai, buvo panaudoti efektyviausi metodai. Tačiau jeigu genijaus tikslas yra daryti kuo didžiausią poveikį, tai neaiškumas dėl paties savęs ir anas pusiau beprotybės elementas čia bus tikrai gerokai prikišę nagus, nes visais laikais buvo stebimasi ir pavydima kaip tik tų juose slypinčių galių, kuriomis jie daro žmones bevaliais ir šiems įteigia beprotišką mintį, neva jų priekyje žingsniavę antgamtiški vadai. Taip, žmonėms suteikia pakilumą ir juos žavi tikėjimas, kad kas nors turi antgamtiškų galių; šia prasme beprotybė, kaip sako Platonas, atnešė žmonėms didžiausias gėrybes. Atskirais retais atvejais ta beprotybės dalis galėjo būti ir priemonė, kuri tokiai į visokius ekscesus linkusiai prigimčiai neleido išskysti: juk ir pavienių žmonių gyvenime beprotiškos idėjos dažnai būna vaistai, nors šiaip jie yra nuodai; tačiau kiekvieno „genijaus“, kuris įsitikinęs savo dieviškumu, to įsitikinimo nuodingumas pamažu išplaukia į paviršių tada, kai „genijus“ ima senti; tik prisiminkime, pavyzdžiui, Napoleoną, kurio esybė, ko gero, kaip tik dėl tikėjimo savimi ir savo žvaigžde ir dėl liete besiliejančios neapykantos žmonėms virto tokiu stipriu monolitu, kuris jį išskiria iš visų šiuolaikinių žmonių, kol galiausiai peraugo į kone beprotišką fatalizmą – atėmė iš jo greitą ir skvarbų žvilgsnį ir tapo žlugimo priežastimi.
Genijus ir menkumas. Kaip tik originalūs, iš savęs semiantys menininkų protai gali tam tikromis aplinkybėmis sukurti visai tuščių, lėkštų kūrinių, o priklausantys tipai, vadinamieji talentai, kupini prisiminimų apie visokį įmanomą gėrį net silpnumo būsenoje pagamina šį tą pakenčiama. Tačiau jei originaliuosius protus apleidžia prigimtis, tada nepadės jokie prisiminimai: jie pasidarys tušti.
Publika. Liaudis iš tragedijos reikalauja, aišku, tik tiek, kad šioji atsakančiai jaudintų ir būtų gera proga išsižliumbti, o aktorius, žiūrintis naujos tragedijos pastatymą, gėrisi išmoningais techniniais sprendimais ir raiškos būdais, medžiagos panaudojimu ir paskirstymu, naujomis senų motyvų, girdėtų minčių variacijomis. Jo požiūris – tai estetinis santykis su meno kūriniu, kūrėjo pozicija; anksčiau minėtasis santykis, kai atsižvelgiama vien į medžiagą, yra liaudies požiūris. Apie žmogų čia išvis neverta kalbėti: jis nėra nei liaudis, nei aktorius ir nežino, ko nori, tad ir jo malonumas neaiškus ir menkas.
Aktorinis publikos auklėjimas. Jei to paties motyvo įvairūs meistrai nevaizduotų šimtus kartų, publika neišmoktų domėtis kuo nors kitu, išskyrus pačia tema; o kai ji žinos motyvą iš jo daugybės vaizdavimų ir nebejaus naujumo bei įtampos žavesio, tada galiausiai suvoks jo atspalvius, pateikimo subtilybes, naujumą ir tuo gėrėsis.
Menininkas ir jo palyda turi žengti koja į koją. Pereiti iš vienos stiliaus pakopos į kitą reikia taip pamažu, kad ne tik menininkai, bet ir klausytojai bei žiūrovai neatsiliktų ir tiksliai žinotų, kas dedasi. Priešingu atveju tarp menininko, kuriančio savo darbus toli aukštybėse, ir publikos, nebeįstengiančios į tas aukštybes pakilti, staiga atsiveria didžiulė praraja, ir publika galiausiai, apimta apmaudo, pradeda kristi. Nes jei menininkas savo publikos nebekelia, ji sparčiai puola žemyn, ir krenta juo giliau ir pavojingiau, juo aukščiau genijus ją buvo iškėlęs, tarsi erelis, iš kurio nagų į debesis nuneštas vėžlys paleistas švilpia žemėn ir žūva.
Komiškumo kilmė. Kai pagalvoji, kad žmogus ne vieną šimtą tūkstančių metų buvo nepaprastai baimingas gyvūnas ir kad visokios staigmenos, netikėtumai jį versdavo iškart pasirengti kovai, gal net mirčiai, ir dargi vėliau, socialinio gyvenimo sąlygomis, kai saugumas rėmėsi patirtimi, įprastiniu žinojimu ir veikla, netenka stebėtis, kad staigus, netikėtas žodis ar veiksmas, kurie niekam niekuo negrasina, žmogų pralinksmina, nuteikia priešingai negu baimė: iš nuogąsčio tirtanti, susigūžusi būtybė atsitiesia, plačiai atsilapoja – žmogus juokiasi. Šis perėjimas iš momentinės baimės į neilgai trunkantį linksmumą vadinamas komizmu. Ir priešingai: tragizmo atveju žmogus iš didelės, ilgai trunkančios linksmybės staiga pereina į baimės būseną; o kadangi tarp mirtingųjų didelė, ilgai trunkanti linksmybė pasitaiko kur kas rečiau nei pretekstas bijoti, tai pasaulyje esama nepalyginamai daugiau komizmo nei tragizmo; juokiamasi daug dažniau negu patiriami sukrėtimai.
(Bus daugiau)
_______________
1 Turimas galvoje Hegesijas Magnezijietis (III a. pr. Kr.). Azijinis stilius antikinėje retorikoje ir prozoje atsirado Mažosios Azijos graikų miestuose kaip priešprieša kitam stiliui. Azijiniam stiliui būdinga manieringa kalba, daug garso ir ritmo efektų.
2 Stebuklas (lot.).
3 Eilutė iš J. W. Goethe's eilėraščio „Paguoda ašarose“ („Trost in Tränen“): „Žvaigždžių – juk jų netrokštame“.