Švedijoje neseniai pasirodė dar viena lietuvių lyrikos knyga.
       Praėjusį rudenį po Geteborgo knygų mugės, kur mūsų literatūrai iš tiesų buvo skirtas didelis dėmesys, švedų spaudoje dar ilgokai mirgėjo atsiliepimai, recenzijos, interviu. Pokalbiai su J. Ivanauskaite, H. Kunčium pateko į didžiųjų švedų laikraščių „Svenska Dagbladet“ ir „Dagens Nyheter“ kultūros priedus, prisiminta G. Grajausko, S. Parulskio, S. Gedos poezija. Net keliuose laikraščiuose buvo recenzuojama J. Lukšos (Daumanto) knyga „Partizanai“, sulaukusi ir mugėje didelio dėmesio. Ji bent šiek tiek užpildė informacinę spragą, padėjo švedams susigaudyti, kas gi iš tiesų buvo tie „miško broliai“, iš kur jie atsirado ir kodėl sovietai beveik visą dešimtmetį po karo taip žiauriai juos naikino.
       Naujausias lietuvių poezijos rinkinys pavadintas „Eiliuojanti Lietuva: susitikimai prieš aušrą“. Dvidešimt šešių šiuolaikinių poetų eilėraščius į švedų kalbą išvertė uoli mūsų kultūros skleidėja Švedijoje L. Ruokytė ir ten gyvenantis poetas ir vertėjas J. Kronbergs, išleido nedidelė leidykla „Tranan“.
       Švedai pripažįsta, jog tai svarus, dėmesio vertas kultūrinis indėlis. Antologija iš tiesų solidi – 575 puslapiai, poetai įvairaus amžiaus, kūrybinės patirties, savito braižo. Su daugeliu jų (M. Martinaičiu, S. Geda, T. Venclova, Just. Marcinkevičium. J. Vaičiūnaite, V. P. Blože, N. Miliauskaite, E. Ališanka, G. Grajausku, S. Parulskiu ir kt.) švedų skaitytojai jau galėjo susipažinti ankstesnėse publikacijose, antologijose arba atskirai išleistose knygelėse.
       Šioje knygoje sudėti eilėraščiai, parašyti jau atkūrus nepriklausomybę, taigi per penkiolika pastarųjų metų.
       Anot švedų kritikų, tai labai marga poezija. „Tikriausiai išsilaisvinimas iš dešimtmečius trukusios cenzūros, izoliacijos, rusinimo ir kitokių kultūrinių suvaržymų sukėlė tokį ryškų lietuvių poezijos žydėjimą, tačiau tai laukinių gėlių žydėjimas, kur sunku surasti vadinamąsias kryptis ar poetines mokyklas. Susidaro įspūdis, kad visas poetinis modernizmas ir postmodernizmas čia supresuotas į trumpą penkiolikos metų versiją.“ Recenzentai pažymi didelį mūsų poezijos gyvybiškumą, norą išbandyti naujus raiškos būdus, atrasti nepatirtus jausmus ir pojūčius.
       Vienas kitas poetas linkęs atsigręžti atgal ir įvertinti sovietmetį. T. Olofssonas recenzijoje „Laukinis lietuvių lyrikos žydėjimas“ stebisi, kad tai daro tik nedaugelis minėtos antologijos poetų. „Matyt, tai priklauso nuo atrankos, arba senoji priespauda tiesiog nėra svarbiausia šiuolaikinės lietuvių lyrikos tema“, – teigia jis.
       Praeities tematika dažnai pasireiškia kaimo, gimtųjų šaknų, turėtos žemės lopinio, paprasto gyvenimo ilgesiu ar bent jau senosios, ūkinės kaimo bendruomenės vaizdiniais. Patys antologijos sudarytojai ir vertėjai savo įžangoje pabrėžia į mūsų poeziją giliai įsirėžusį agrarinės kultūros paveldą. Mūsų poetinės tradicijos šaknimis jie nurodo K. Donelaitį. Beje, K. Donelaičio „Metai“, išversti L. Kjellbergo, Švedijoje pasirodė tuoj po mūsų nepriklausomybės atkūrimo, 1991-aisiais.
       „Tiesiog fantastiška, kad mes švediškai turim K. Donelaičio „Metus“, bet lygiai taip pat neįtikėtina, kad sulaukėme tokios plačios šiandieninės lietuvių poezijos rinktinės“, – rašo T. Olofssonas. Savo recenziją „Svenska Dagbladet“ jis užbaigia V. P. Bložės eilėraščio apie Cz. Miłoszą ištrauka. Šis eilėraštis, kuriame Cz. Miłoszas vaizduojamas kaip koks kurmis su žibintu, anot recenzento, geriausiai parodo, ką lietuvių poezijai reiškia tradicija, restauruojant lietuvių savigarbą ir kultūrą.