Seriožą Kolmogorovą į paskutinę kelionę palydėjome praėjusią savaitę: jis, kaip ir turėjo įvykti, žuvo lėktuve TU 144, sprogusiame virš centrinio Sibiro (reisas „Maskva–Vladivostokas“) dvidešimt pirmą valandą septyniolika minučių.

       – O aš žūsiu savo dirbtuvės rūsyje, kai sprogs propano balionai, – pasakė Nikodimovas, kai išlenkėme už Seriožos sielą. – Po dvidešimt vienerių metų.

       – Aš nuo vėžio mirsiu, trečioji stadija, Naberežnyje Čelnuose, – pasakė Achmadulina Sveta.

       – O tu? – paklausiau greta sėdėjusios Siominos.

       – Aš mirsiu nuo insulto kairiame smegenų pusrutulyje kitais metais, kai ilsėsiuosi Ispanijoje, – atsakė Siomina.

       – Bet juk tu dar jauna.

       – Ar tai turi reikšmės?

       Pasijutau nepatogiai: kuo čia dėta jauna?

       – Iš manęs liks šlapia vieta, kai įsirėšiu folksvagenu į medį. Kai greitis – šimtas keturiasdešimt, iš žmogaus lieka šlapia vieta, – pasakė Achmadulinas, Svetos Achmadulinos vyras.

       – Man sutriks inkstų veikla, – įsiterpė Čebrikova. – Abiejų. Mirsiu Čeboksaruose.

       – O aš nuskęsiu Viduržemio jūroje. Pirmąkart nuvažiuosiu prie Viduržemio jūros ir pačią pirmą dieną paskęsiu kaip koks kvailys, – tarė Chodorovskis, dar vienas mūsų draugas. – Jau geriau susprogčiau kaip Serioža.

       – Iš aukštai kristi, – pasakė kažkas.

       – O man – ar arti? Iki dugno? Mane du kilometrus į jūrą nuneš.

       Apskritai kiekvienas mūsų nuo ko nors mirs. Vienas nuo vėžio, kitas nuo infarkto – o kažkurį pribaigs šlapimo pūslės nepraeinamumas. Kiti žus per sprogimus lėktuvuose, mašinose, gamyklose. Kažką užmuš, per kvailumą, laiptinėje. Kažką mašina ar tramvajus pervažiuos ir kas čia keisto: žmogus – tai ne gelžgalis; smeik peilį – jis kaip į sviestą sulįs tiesiog į širdį ar kepenis. Žmogų kaip gėlę nulaužti galima – jis visai bejėgis. Bent jau ką nors panašaus į neperšaunamą liemenę ant krūtinės ar pilvo gamta būtų sugalvojus... Atrodytų, smegenys apsaugotos – tačiau kokia ten apsauga? Kulka kiaurai kiaušą perveria. Na ir geru akmeniu perskelti galima – lengvai, kaip riešutą.

       Skirtumas tas, kad seniau žmonės nežinojo, kaip kas mirs. Dėl to nė nesusimąstydavo, kad kiekvienas ne šiaip sau, apskritai, bet nuo ko nors mirs. Juk tai, sutikite, labai svarbu – nuo ko aš asmeniškai mirsiu. Dabar, kai visi tai tiksliai žino, – kiekvieno akyse atsirado ir kažkoks keistas liūdesys, ir kažkokia giluma. Žmonės pasidarė ne tokie smulkmeniški: jau nebebijodami kalba apie mirtį (o ne apie golfą) – ir dėl to jie tapo geresni. Ko čia dar blaškytis, jei tau rytoj į lėktuvą: susprogti ore, dešimties kilometrų aukštyje.

       Pamenu, kaip lipo į lėktuvą šimtas keturiolika žmonių, kuriems buvo lemta žūti: kokios buvo jų akys!.. Tik kelios moterys tyliai verkė – kiti gi, matyt, buvo seniai susitaikę su mintimi. Apie pabaigą. Ramiai atsisveikino su palydėjusiais giminaičiais. Lengviau ir atsisveikinti, kai žinai, jog tavo sūnus už pusmečio žus po sunkvežimio ratais, o žmona mirs nuo moteriškos ligos po septynerių metų ir trijų mėnesių. Viskas akivaizdu – dėl to ir ramu: ar toks didelis skirtumas, kada mirti, jei visų likimas bendras? Juk po šimto metų nė vieno nebeliks. Tai anuomet, kai niekas iš anksto nežinojo mirties datų ir aplinkybių, žmonės gyveno tarsi beprotnamy: niekas nekalbėjo apie „bendrą likimą“ – sakė, kad „visi mirsim“, bet kiekvienas save nemirtingu laikė! Iš esmės. Dėl to ir tie kvaili jausmai: sudie amžiams, palikai mus ir t. t. O koks ten „amžiams“, jei pačiam meteliai beliko – kaip galima „palikti“ ką nors, kas pats jau turi ruoštis kosminiam skrydžiui. Mirtis iš tiesų kaip kosminis skrydis – išskrendi iš šio pasaulio į nežinomą kosmosą: tarsi kosmonautas sėdi kapsulėje suspaustas, klausaisi „dešimt, devyni, aštuoni, šeši...“ – artėja mirties akimirka. Juk kiekvienas kosmonautas tą pakilimo akimirką išgyvena? Jis palieka Žemę, kurioje gimė ir nugyveno visą gyvenimą. Ir skrieja iš tikrųjų į nežinomybę. Taip ir mirštantis žmogus. Jis išties ne mirštantysis, o tik startuojantysis.

       Tačiau to, kartoju, žmonės anksčiau nesuprasdavo. Kol buvo nežinomos kiekvieno mirties aplinkybės.

       Dabar štai ką dar reiktų paaiškinti (tuo atveju, jei ūmai vėl viskas pasidarytų kaip anksčiau – ir žmonija vėl nugrimztų į saldų užsimiršimą). Taip, mirties datas visi sužinojo (kokiu būdu – nesvarbu: kad ir per užmegztus ryšius su aukščiausiomis jėgomis), bet – svarbiausia – juk nieko pakeisti negali, vien tik plikas žinojimas. Kaip tai geriau paaiškinti, jog pasidarytų suprantama, kodėl anie žmonės lipo į lėktuvą žinodami, kad jis susprogs? Tiesiog negalima buvo nieko pakeisti. Negalima buvo neįlipti, kaip nors mirties išvengti. Juk taip ir buvo sutarta: tikslios kiekvieno mirties datos ir aplinkybės – mainais į visišką jų neišvengiamybę. Nega~li žmogus, žinodamas, kad jį partrenks sunkvežimis, tą dieną namie sėdėti. Ne, jis turi atsisveikinti su artimaisiais ir tiksliai paskirtą valandą ir minutę išeiti „į parduotuvę duonos“, o sunkvežimio savininkas turi irgi tiksliai paskirtu laiku leistis į kelionę (ir važiuoti tam tikru greičiu), kad reikiamu momentu atsidurtų aukos kelyje. O pamatęs žmogų turi taip suktelėti vairą, taip apvažiuoti kliūtį (tarkim, smėlio krūvą), jog užvažiuotų ant žmogaus ir jį užmuštų.

       Galite paklausti: o ar neįmanoma lemčiai nepaklusti? Ar negali vairuotojas ir tas žmogus pakeisti dienos planų? Neįmanoma, negali. Tik anuomet, kai žmonės nieko apie mirties datas ir aplinkybes nežinojo, jie turėjo „laisvą valią“ (kabutėse, nes iš tiesų, jei nežinojo, neturėjo ir jokios laisvos valios; nežinojo, vadinasi, neturėjo ir pasirinkimo). O dabar, kai žino, jiems uždrausta ką nors keisti. Tai yra – kaip uždrausta? Tiesiog žmogus visai paralyžiuotas, įvykio akivaizdoje jis neturi nė krislelio asmeninės valios (ne apskritai valios, o tik tos, kurios prireiktų lemiamą dieną). Taip ir buvo sutarta: štai jums žinojimas, kurio norėjote, tačiau tą dieną savo asmeninės valios, kuri ir leistų išvengti mirties (ne apskritai, žinoma, o tos konkrečios, numatytos), jūs neturėsit.

       Dėl to, pakartosim, tokie ramūs yra visi, „einantys ant ešafoto“ (taip juos vadina laikraščiai). Tarkim, žmogus tiksliai žino, kad mirs širdies operacijos metu. Ir visi žino: artimieji, giminaičiai, chirurgai. Tačiau nieko pakeisti negali! Visi „paklusnūs lemčiai“, kaip ją seniau vadino. Toks susitarimas. Ir čia kalbama ne apie tai, kad žmogus norėtų nepaklusti, bet negalėtų. Jis to nė nenori – ir nėra jokios galimybės. Žmogui net mintis į galvą neateis pasakyti vyriausiajam gydytojui: „Dovanokit, aš verčiau eisiu namo.“ Šitaip, sutikite, visi išsisuktų: ir tie, kurie į susprogsiantį lėktuvą įlipo, namie būtų pasilikę; ir tas, kuris skubėjo duonos, mieliau alkanas tą dieną būtų savo miegamajame į televizorių paspoksojęs, kad tik sunkvežimis nepartrenktų. Bet tuomet, sutikite, visa sutarties logika sugriūtų: kam tuomet būtų reikėję žmogui pranešti tikslią jo mirties datą ir aplinkybes, jei jis, apie jas sužinojęs, galėtų tos mirties išvengti? Išeitų, jog mirties, apie kurią buvo pranešta, nebus: apskritai jokios mirties nebus!

       Tai, sutikite, kažkoks beprotnamis: pranešti žmogui tikslią jo mirties datą ir neatimti iš jo valios tos mirties išvengti. Tokiu atveju jau geriau nepranešti, jei paliekama pasirinkimo galimybė: juk, jei tas pasirinkimas bus, koks kvailys ropšis į sprogsiantį lėktuvą? Taigi, neišvengiamas likimas ir nulemta pabaiga – visa tai šuniui ant uodegos, tušti, nieko bendra su realybe neturintys, žodžiai. Jei jūs būtumėt aukščiausioji jėga – ar leistumėt tokią nesąmonę?

       Suprantama, žinoti, kad kitą vasarą tau reikia važiuoti prie jūros, kur nuskęsi (reikia dar ir pinigų susitaupyti kelionei!), – nelabai malonus dalykas. Bet šiuolaikinis žmogus, patikėkite, žiūri į tai ramiai. Kaip į neišvengiamybę. „Juk vienaip ar kitaip man teks mirti, – samprotauja jis. – Ar geriau man būtų, jei mirčiau netikėtai, tam nepasirengęs, tuo metu išgyvendamas dėl kokių nors niekų? Ar geriau būtų, jei, džiūgaudamas kaip kvailys, išvažiuočiau į Turkiją, nežinodamas, kas manęs ten laukia? Ar geriau būtų, jei nerčiau į gilumą nė neįtardamas, kad tai paskutinės mano gyvenimo akimirkos, o paskui, tai supratęs, paklaikčiau iš siaubo? Ne, jau geriau iš anksto viską žinosiu – ramiai, iki kelionės į Turkiją, pabaigsiu visus svarbius savo gyvenimo darbus, ramiai atsisveikinsiu su artimaisiais, nuvažiuosiu prie jūros žinodamas visą tiesą, o ne save kvailindamas – ir ramiai, visiškai sąmoningai nuplauksiu reikiamą atstumą nuo kranto ir ten, paklusdamas likimui, nugrimsiu į dugną.“

       Taip samprotauja šiuolaikinis žmogus.

       Ir jis, man regis, neklysta.