caryl_churchill       Caryl Churchill (g. 1938) – šiuolaikinė Didžiosios Britanijos dramaturgė, pelniusi ne vieną tarptautinį apdovanojimą. Savo kūryboje savitai tęsia ir Bertoldo Brechto modernistinės dramos, ir Antonino Artaud eksperimentinio, performatyviojo teatro tradicijas, sykiu sugeba išlikti viena originaliausių pastaraisiais dešimtmečiais rašančių dramaturgių.

 

       Vertėjas

 

 

       Veikėjai

 

       Džoana, mergina

       Ponia Harper, jos teta

       Todas, jaunuolis

 

       Kalinių eisena (II scenos 5 dalyje) – penkių žmonių joje nepakanka, dvidešimt būtų kur kas geriau nei dešimt. O gal šimtas?

 

       I

 

       Harperių namai. Naktis

 

       DŽOANA. Negaliu užmigti.

       PONIA HARPER. Matyt, tau neįprasta ši lova.

       DŽOANA. Ne, man patinka lankytis svečiuose.

       PONIA HARPER. Nešalta?

       DŽOANA. Ne.

       PONIA HARPER. Gal norėtum ko atsigerti?

       DŽOANA. Vis dėlto man šalta.

       PONIA HARPER. Menka bėda, jei nemiegi tik dėl to. Spintoje turime daugiau antklodžių.

       DŽOANA. Jau vėlu?

       PONIA HARPER. Antra valanda.

       DŽOANA. Jau ruošiatės miegoti?

       PONIA HARPER. Gal norėtum atsigerti ko nors karšto?

       DŽOANA. Ne, ačiū.

       PONIA HARPER. Na tada jau einu miegoti.

       DŽOANA. Gerai.

       PONIA HARPER. Naujuose namuose visada būna neįprasta. Pamatysi, naktys atrodys visai kitaip, kai čia jau būsi prabuvusi bent savaitę.

       DŽOANA. Esu lankiusis daugelyje vietų. Buvau apsistojusi ir draugų namuose. Klystat, jei manot, jog ilgiuosi tėvų.

       PONIA HARPER. Gal ilgiesi savo šuns?

       DŽOANA. Manau, ilgiuosi katės.

       PONIA HARPER. Ar ji miega tavo lovoje?

       DŽOANA. Ne, aš ją veju lauk. Tačiau ji vis įslenka atgal, jei durys nebūna iki galo užvertos. Kartais atrodo, duris uždarei gerai, o jos vis dėlto neužsitrenkia. Tad naktį ji, duris pastūmusi, įslenka į vidų.

       PONIA HARPER. Prieik trumpam. Tu drebi. Gal karščiuoji?

       DŽOANA. Ne, man viskas gerai.

       PONIA HARPER. Tu pervargusi. Eik miegoti. Aš irgi eisiu.

       DŽOANA. Aš buvau išėjusi laukan.

       PONIA HARPER. Kada?

       DŽOANA. Ką tik.

       PONIA HARPER. Tada nesistebiu, kodėl tau šalta. Dienomis čia karšta, tačiau naktimis gan smarkiai atvėsta.

       DŽOANA. Čia žvaigždės ryškesnės negu namie.

       PONIA HARPER. Tai dėl to, kad gatvėse čia nėra žibintų.

       DŽOANA. Daug ko negalėjau matyti.

       PONIA HARPER. Suprantama, negalėjai. O kaip išėjai? Aš negirdėjau, kad kas varstytų duris.

       DŽOANA. Išlipau pro langą.

       PONIA HARPER. Skamba nelabai įtikinamai.

       DŽOANA. Bet juk tai visai paprasta – palei langą auga medis.

       PONIA HARPER. Jei jau žmonės gulasi miegoti, tai jie ir turi gulėti. Ar namie tu laipioji pro langus?

       DŽOANA. Namie negaliu, nes… Ne, nelaipioju.

       PONIA HARPER. Juk aš už tave atsakinga.

       DŽOANA. Suprantu. Atsiprašau.

       PONIA HARPER. Na, kaip vienam vakarui, nuotykių pakanka. Dabar jau tikrai miegosi. Eik gulti. Pažvelk į save: tu jau miegi stovėdama.

       DŽOANA. Tačiau tam buvo priežastis.

       PONIA HARPER. Kam? Išeiti į lauką?

       DŽOANA. Užgirdau triukšmą.

       PONIA HARPER. Ūbavo pelėda?

       DŽOANA. Tai buvo klyksmas.

       PONIA HARPER. Na, aišku, klykė pelėda. Čia yra įvairiausių paukščių, gali pamatyti netgi auksinę volungę. Žmonės specialiai į mūsų kraštus vyksta stebėti paukščių. Kartais mes net verdam arbatą ar kavą ir parduodam vandenį buteliuose. Matai, čia nėra kavinės, o ką tik atvykę žmonės nesusipranta, kad greitai ištrokš. Ryte pamatysi, kaip čia gražu.

       DŽOANA. Tai buvo labiau panašu į žmogaus šauksmą.

       PONIA HARPER. Pelėdos ūbavimas ir yra panašus į žmogaus šauksmą.

       DŽOANA. Ten šaukė žmogus.

       PONIA HARPER. Vargšele, kaip turėjai išsigąsti, jei iš tiesų pamanei, kad ten šaukė žmogus. Reikėjo nusileisti tiesiai pas mane.

       DŽOANA. Man knietėjo pasižiūrėti, kas vyksta.

       PONIA HARPER. Bet juk buvo tamsu.

       DŽOANA. Taip, bet aš pamačiau.

       PONIA HARPER. Ką pamatei?

       DŽOANA. Pamačiau dėdę.

       PONIA HARPER. Taip, bet čia juk nėra nieko keista. Jis mėgsta išeiti įkvėpt gryno oro. Tikiuos, šaukė ne jis?

       DŽOANA. Ne.

       PONIA HARPER. Na, tada viskas gerai. Kalbėjaisi su juo? Ko gero, pabijojai, jog išbars, kad tokį vėlų metą dar nemiegi.

       DŽOANA. Aš likau tūnoti medyje.

       PONIA HARPER. Jis tavęs nepastebėjo?

       DŽOANA. Ne.

       PONIA HARPER. Tai jis nustebs ir juoksis, kai išgirs, kad slėpeisi medyje, ar ne? Nors, tiesą pasakius, gali ir susierzinti, tačiau ne stipriai. Veikiausiai pamanys, jog iškrėtei vykusį pokštą. Juk ir jis vaikystėje krėtė panašias išdaigas. Na, bet tau laikas eiti miegot. Ir aš jau eisiu.

       DŽOANA. Jis kažką stumdė ir tempė į daržinę.

       PONIA HARPER. Matyt, krovė į daržinę tokius didžiulius maišus. Kartais jis dirba iki vėlumos.

       DŽOANA. Nesu tikra, regis, jis stumdė moterį. Bet tai galėjo būti ir koks vaikinukas.

       PONIA HARPER. Kai būsi ištekėjusi tiek laiko kiek aš, suprasi, kad esama dalykų, kuriais žmonės tiesiog užsiima. Tai natūralu ir nieko bloga čia nėra. Tiesiog vyko pobūvis, kuriame tavo dėdė leido laiką su draugais.

       DŽOANA. Tai buvo pobūvis?

       PONIA HARPER. Tik mažas pasisėdėjimas.

       DŽOANA. Taip... juk mačiau daugiau nei vieną žmogų.

       PONIA HARPER. Žinoma, ten buvo ir daugiau tavo dėdės draugų.

       DŽOANA. Mačiau ir sunkvežimį.

       PONIA HARPER. Nieko nuostabaus. Jis tikrai galėjo ten stovėti.

       DŽOANA. Kai priglaudžiau ausį prie sunkvežimio šono, išgirdau jo viduje kažką raudant.

       PONIA HARPER. Kaip sugebėjai tai padaryti, jei tūnojai medyje?

       DŽOANA. Aš išlipau iš jo. Priėjau prie sunkvežimio, o prieš tai dar žvilgtelėjau pro daržinės langą.

       PONIA HARPER. Juk žinai, kad yra dalykų, prie kurių nedera kišti nosies, kai lankaisi svečiuose.

       DŽOANA. Taip... geriau jau būčiau to nemačius. Atsiprašau.

       PONIA HARPER. Kas nors tave pastebėjo?

       DŽOANA. Ne, jie buvo užsiėmę savo reikalais.

       PONIA HARPER. Labai gerai, kad tavęs nieks nepamatė.

       DŽOANA. Bet jei tai tik pobūvis, kodėl aplink telkšojo tiek daug kraujo?

       PONIA HARPER. Nebuvo jokio kraujo.

       DŽOANA. Buvo.

       PONIA HARPER. Kur?

       DŽOANA. Ant žemės.

       PONIA HARPER. Tamsoje? Kaip tu galėjai matyti kraują tamsoje?

       DŽOANA. Aš paslydau ant jo. (Įsitvėrusi į tetos basą pėdą) Jis beveik visas susigėrė man į drabužius.

       PONIA HARPER. Turbūt paslydai toj vietoj, kur šiandien po pietų suvažinėjo šunį.

       DŽOANA. Bet argi ta vieta nebūtų išdžiūvusi?

       PONIA HARPER. Ne, jei žemė ten nebuvo stipriai sukietėjusi.

       DŽOANA. O kokį šunį suvažinėjo?

       PONIA HARPER. Didelį. Didelį kiemsargį.

       DŽOANA. Baisu, turbūt jums labai liūdna. Ilgai jį laikėte?

       PONIA HARPER. Ne, jis buvo dar jaunas ir nelabai paklusnus. Palindo tiesiai po sunkvežimio ratais.

       DŽOANA. Koks buvo jo vardas?

       PONIA HARPER. Flešas.

       DŽOANA. O kokios spalvos?

       PONIA HARPER. Juodas, keli balti lopai.

       DŽOANA. O ką daržinėje veikė vaikai?

       PONIA HARPER. Kokie vaikai?

       DŽOANA. Ką – jūs nežinot, kokie vaikai?

       PONIA HARPER. Kodėl tu manai, kad ten buvo vaikai?

       DŽOANA. Aš juos mačiau, nes ten buvo įjungta šviesa. Be to, kraujo buvo ir daržinės viduj. Taip pat mačiau ir sukruvintus veidus.

       PONIA HARPER. Tu sužinojai didelę paslaptį. Ar tai supranti?

       DŽOANA. Taip.

       PONIA HARPER. Sužinojai tai, ko tau nederėtų žinoti.

       DŽOANA. Taip, atsiprašau.

       PONIA HARPER. Sužinojai tai, apie ką niekam negalima prasitarti. Jei prasitartum, sukeltum pavojų žmonių gyvybėms.

       DŽOANA. Kodėl? Kas į juos kėsinasi? Dėdė?

       PONIA HARPER. Žinoma, kad ne.

       DŽOANA. Tai gal jūs?

       PONIA HARPER. Aišku, kad ne, gal išprotėjai? Gerai jau, papasakosiu, kas čia vyksta. Tavo dėdė padeda šiems žmonėms. Jis juos slepia, suteikia jiems prieglobstį. Kai kurie jų dar buvo likę sunkvežimy, kaip tik todėl jie raudojo. Tavo dėdė ketina visus juos priglausti daržinėje, kur jiems bus saugu.

       DŽOANA. Bet jų veidai buvo kruvini.

       PONIA HARPER. Tas kraujas iš anksčiau. Juos užpuolė žmonės, nuo kurių tavo dėdė nori juos apsaugot.

       DŽOANA. Tačiau kraujas telkšojo ir ant grindų.

       PONIA HARPER. Vienas jų labai smarkiai sužeistas, bet tavo dėdė jį jau sutvarstė.

       DŽOANA. Tai dėdė jiems padeda?

       PONIA HARPER. Taip.

       DŽOANA. Ir nebuvo nei jokio šuns, nei jokio pobūvio?

       PONIA HARPER. Ne, dabar atskleidžiau tau tiesą. Tačiau privalai niekam niekada apie tai neprasitarti, kitaip sukelsi pavojų dėdės, mano ir netgi savo pačios gyvybei. Nesakyk nieko net savo tėvams.

       DŽOANA. O kodėl jūs mane čia pakvietėt, jei mėginat išsaugot šią paslaptį?

       PONIA HARPER. Sunkvežimis turėjo atvykti vakar. Tau čia viešint šitai nebepasikartos.

       DŽOANA. Bet dabar aš tai žinau ir jūs galit ir toliau tuo užsiimti. Neprivalot nutraukti šio kilnaus darbo vien dėl mano viešnagės. Juk galėčiau padėti dėdei daržinėje, galėčiau juos slaugyti.

       PONIA HARPER. Ne, jis privalo tai daryt vienas. Bet ačiū, kad pasisiūlei. Tai labai malonu iš tavo pusės. Kaip manai, ar užmigsi po viso šio patirto jaudulio?

       DŽOANA. O kodėl dėdė juos talžė?

       PONIA HARPER. Talžė – ką?

       DŽOANA. Jis talžė žmogų lazda. Man regis, lazda buvo metalinė. Jis netgi smogė vienam vaikui.

       PONIA HARPER. Vienas žmonių, važiavusių sunkvežimiu, pasirodė esąs išdavikas. Iš tiesų jis nebuvo vienas jų, tik apsimetinėjo ir ketino juos išduoti. Jie tai sužinojo ir papasakojo tavo dėdei. Tada jis užpuolė dėdę, kitus žmones... Tavo dėdė buvo priverstas su juo susigrumti.

       DŽOANA. Štai iš kur atsirado tiek daug kraujo.

       PONIA HARPER. Taip, to reikėjo, kad kiti būtų išgelbėti.

       DŽOANA. Bet jis smogė ir vienam vaikui.

       PONIA HARPER. Gal tai buvo išdaviko vaikas? Kita vertus, kartais juk pasitaiko ir tokių vaikų, kurie pasirengę išduoti netgi savo tėvus.

       DŽOANA. O kas bus dabar?

       PONIA HARPER. Anksti ryte jie išvyks sunkvežimiu.

       DŽOANA. Kur?

       PONIA HARPER. Ten, kur jiems bus saugu. Nenorėk, kad tave slėgtų ir kitos paslaptys.

       DŽOANA. Jis mušė tik išdavikus.

       PONIA HARPER. Žinoma. Nesistebiu, jog, pamačiusi tokį šiurpų vaizdą, negali užmigt. Bet dabar jau žinai, kad viskas ne taip baisu, kaip galėjo pasirodyt. Esi sraigtelis dideliam gerų ketinimų sukamam rate. Gali tuo didžiuotis. Pažvelgusi į žvaigždes suvoksi, jog tarp jų ir mes turime vietos, jog esi tarp žmonių, einančių teisinga kryptimi. Pamatysi, tavo siela pakils iki pat dangaus.

       DŽOANA. Gal vis dėlto galiu kuo nors padėti?

       PONIA HARPER. Ryte galėsi man padėt viską sutvarkyti. Gerai?

       DŽOANA. Gerai.

       PONIA HARPER. Taigi, o dabar geriau jau eik miegoti.

 

       II

 

       Po kelerių metų. Skrybėlių siuvėjai

 

       1

 

       Džoana ir Todas sėdi darbo krėsluose. Kiekvienas ką tik pradėjęs siūti skrybėlę

 

       TODAS. Turime daugybę melsvos medžiagos.

       DŽOANA. O aš vis dėlto pradėsiu nuo juodos.

       TODAS. Tinkamai panaudojus daugiau spalvų, visada galima išlošti.

       DŽOANA. Aš panaudosiu ir kitas spalvas. Tiesiog pradedu nuo juodos, o vėliau ją papuošiu kitomis.

       TODAS. Praėjusią savaitę pasiuvau vieną tokią skrybėlę – savitą abstraktų gatvės atvaizdą: melsvą spalvą skyriau autobusams, geltoną – namams, raudoną – lapams, pilką – dangui. Niekas, žiūrėdamas į ją, to nesuprato, bet aš pats tai žinojau. Ir tai man teikė nors ir ne didelį, bet vis dėlto pasitenkinimą.

       DŽOANA. Tau patiko?

       TODAS. Tu čia dirbi visai neseniai, ar ne?

       DŽOANA. Tai pirma mano skrybėlė. Pirma profesionaliai siuvama skrybėlė.

       TODAS. Ar koledže siuvai skrybėles?

       DŽOANA. Mano diplominė skrybėlė buvo šešių pėdų ūgio žirafa.

       TODAS. Šią savaitę neturėsi laiko tokiems užsiėmimams.

       DŽOANA. Žinau.

       TODAS. Mes visada gaudavom dvi savaites, tiek laiko dar likdavo iki eisenos. Vėliau jie sumažino šį terminą iki vienos savaitės, o dabar ir jį nori sumažinti dar viena diena.

       DŽOANA. Tai gausim papildomą laisvadienį?

       TODAS. Ne, neteksim dienos užmokesčio. Ir mūsų pasiūtos skrybėlės nebebus tokios puikios kaip anksčiau.

       DŽOANA. Jie gali taip pasielgti?

       TODAS. O tu tam prieštarautum, ar ne?

       DŽOANA. Ką tik gavau šį darbą...

       TODAS. Čia patirsi dar daugybę skriaudų.

       DŽOANA. O aš maniau, šis darbas yra vienas geriausių.

       TODAS. Taip ir yra. Jau žinai, kur valgysi priešpiečius?

       DŽOANA. Juk čia yra valgykla, ar aš klystu?

       TODAS. Taip, yra, bet mes ten nesilankom. Parodysiu, kur galima nueiti.

 

       2

 

       Kitą dieną. Jie toliau siuva skrybėles, kurios dabar kur kas labiau išpuoštos, t. y. skrybėlės, kurias jie buvo pradėję siūti, yra jau beveik baigtos

 

       DŽOANA. Dabar tavo eilė.

       TODAS. Prieš darbą aš visad einu išsimaudyti upėje.

       DŽOANA. Ar tai nepavojinga?

       TODAS. Tavo eilė.

       DŽOANA. Aš turiu piloto licenciją.

       TODAS. Nemiegu iki keturių ryto, stebiu teismų posėdžius ir geriu perno*.

       * Anyžiais pagardintas prancūziškas alkoholinis gėrimas. (Vert. past.)

 

       DŽOANA. Nuomojuosi kambarį netoli metro.

       TODAS. O aš turiu nuosavą būstą.

       DŽOANA. Nejaugi?

       TODAS. Norėtum jį pamatyti? Galėsiu aprodyti.

       DŽOANA. Nesuprantu tavo skrybėlės, bet man patinka ta plunksna.

       TODAS. O aš ir pats jau nebesistengiu suprast. Tiesiog čia dirbu jau per ilgai.

       DŽOANA. Mesi šį darbą?

       TODAS. Mano eilė. Žinau nešvarių dalykų, kurie padeda mūsų darbdaviams sudaryti sutartis.

       DŽOANA. Bet juk jiems reikia sutarčių.

       TODAS. O kas, jei jie jų nenusipelno? Kas, jei mūsų darbas nėra pats geriausias?

       DŽOANA. Tai kas gi čia vyksta?

       TODAS. Aš tai ketinu papasakot vieno žmogaus svainiui. Kaip manai, kur jis dirba?

       DŽOANA. Na ir kur jis dirba?

       TODAS. Čia aš apie tai nekalbėsiu. Geriau tu dar ką nors papasakok.

       DŽOANA. Man tai nepatiktų leisti vakarus žiūrint teismų transliacijas.

       TODAS. Žiūriu naktimis, kai grįžtu.

       DŽOANA. Grįžti – iš kur?

       TODAS. O kaip tu manai?

 

       3

 

       Kitą dieną. Jie toliau siuva skrybėles, kurios gerokai padidėjusios, gal net kiek

       ekstravagantiškos

 

       TODAS. O man nepatinka gyvūnus imituojančios skrybėlės.

       DŽOANA. Tada aš buvau studentė.

       TODAS. Abstrakčios skrybėlės vėl grįžta į madą.

       DŽOANA. Man visada patikdavo abstrakčios skrybėlės.

       TODAS. Turbūt nepastebėjai, kaip vienu metu visi jų nekentė?

       DŽOANA. Tai veikiausiai buvo dar prieš man susidomint skrybėlėm.

 

       Tyla. Jie ir toliau siuva

 

       DŽOANA. Tu visada užsimeni apie čia vykstančius kažkokius baisius dalykus, tačiau nesuprantu, kodėl nieko nedarai, kad tai liautųsi.

       TODAS. Juk dar tik trys dienos, kai tu čia dirbi.

       DŽOANA. Tu kalbėjai, jog mūsų vadovybė papirkta, o mūsų atlyginimai – pernelyg maži.

 

       Tyla. Jie siuva toliau

 

       TODAS. Naudoji per daug žalios spalvos.

       DŽOANA. O aš tyčia jos naudoju per daug.

 

       Tyla. Jie siuva toliau

 

       TODAS. Pastebėjau, kaip žvelgei į to šviesiaplaukio berniuko skrybėlę. Tikiuos, pasakei jam, kad tokios kaip jo skrybėlės siuvamos masiškai.

       Tyla. Jie siuva toliau

 

       TODAS. Aš vienintelis šioje vietoje žmogus, turintis principus. Neaiškink man, kad aš turėčiau ką nors daryti, ir taip ištisomis dienomis tik ir tegalvoju, ką daryti.

       DŽOANA. Tai, ko gero, jau esi kažką sugalvojęs.

 

       Tyla. Jie siuva toliau

       4

 

       Kitą dieną. Jie siuva skrybėles, kurios

       pasidaro didelės ir atrodo netgi kvailai

 

       TODAS. Ji graži.

       DŽOANA. Tau patinka?

       TODAS. Taip.

       DŽOANA. Tavo man irgi patinka.

       TODAS. Tau visai nereikia to sakyti. Pats žinau, kad ji ne pati geriausia iš tų, kurias esu siuvęs.

       DŽOANA. Ne, ji yra... net nežinau, kaip pasakyti... ji yra patikima skrybėlė.

       TODAS. Jau šešeri metai, kai aš siuvu skrybėles eisenoms. Taigi, turiu patirties. Tad kai nueisiu pas tą žmogų ir jam papasakosiu, kas čia vyksta, jis negalės numoti ranka į mano pasakojimus.

       DŽOANA. Rengies su juo susitikti?

       TODAS. Susitariau su juo susitikti po darbo.

       DŽOANA. Kurio gali greit netekti.

       TODAS. Galiu.

       DŽOANA. Nustebinai.

       TODAS. Tą ir norėjau padaryti.

       DŽOANA. Paminėsi jam svainį?

       TODAS. Pirmiausia pakalbėsiu apie pinigus. Tada užsiminsiu apie svainį. Be to, turiu draugą žurnalistą.

       DŽOANA. Tu įtrauksi į šį reikalą ir žurnalistą?

       TODAS. Na, jam apie tai veikiausiai nesakysiu. Būtų negerai, jei jis atsektų mano ir žurnalisto ryšį.

       DŽOANA. Bet jis įtars, kad tai tavo darbas.

       TODAS. Jis gali daug ką įtarti. Jei prarasčiau darbą, nerimaučiau tik dėl vieno dalyko...

       DŽOANA. Kokio?

       TODAS. Ilgėčiausi tavęs.

       DŽOANA. Tikrai?

 

       5

 

       Kitą dieną. Apdriskusių, sumuštų,

       grandinėmis sukaustytų kalinių, kurių kiekvienas užsimaukšlinęs skrybėlę, eisena egzekucijos vietos link. Jų skrybėlės yra dar didesnės ir atrodo kvailiau nei ankstesnėje scenoje

       6

 

       Po savaitės. Džoana ir Todas pradeda siūti naujas skrybėles

 

       DŽOANA. Aš vis dar negaliu tuo patikėti.

       TODAS. Juk dar niekas niekada nėra nieko laimėjęs pirmą darbo savaitę.

       DŽOANA. Nuo šiol viskas tik garmės žemyn.

       TODAS. Juk negali būti laimėtoja kiekvieną savaitę.

       DŽOANA. Aš tai ir turiu galvoje.

       TODAS. Bet čia dirbdama pasiuvai iš tiesų nuostabiausių skrybėlių.

       DŽOANA. Kartais man gaila, kad neužsakė jų daugiau pasiūti.

       TODAS. Tada jų būtų buvę per daug. Ką su jomis reiktų veikti?

       DŽOANA. Būtų galima jas kur pritaikyti vėliau.

       TODAS. Būtent. Ir mes liktume be darbo.

       DŽOANA. Labai liūdna, kad jos deginamos kartu su kūnais.

       TODAS. O aš manau, kad tai ir yra visas linksmumas. Skrybėlės – trumpalaikis daiktas. Jos lyg metafora, kuri reiškia vieną ar kitą dalyką.

       DŽOANA. Na, toks jau gyvenimas.

       TODAS. Taigi, toks gyvenimas. Iš beveik trijų šimtų mano čia pasiūtų skrybėlių laimėjo ir į muziejų pateko tik trys. Bet tai manęs niekada neslėgė. Sukuri grožį ir jis pranyksta. Man tai žavu.

       DŽOANA. Tu esi toks...

       TODAS. Koks?

       DŽOANA. Na, tu suteiki progą į dalykus pažvelgti kitaip. Aš niekada nebūčiau supratusi, koks nepastovus šis darbas, bet dabar matau, kad jis dar ir be galo svarbus.

       TODAS. Aš manau, tai padarė įspūdį ir tam žmogui. Juk kalbėjau remdamasis aukštais moraliniais principais.

       DŽOANA. Pakartok dar kartą, ką jis pasakė pokalbio pabaigoje.

       TODAS. „Reikės šiuos dalykus būtinai apmąstyti.“

       DŽOANA. Manau, šie žodžiai padrąsina.

       TODAS. Bet gal, tai sakydamas, jis tik leido suprasti, kad pamąstys, kaip manęs atsikratyti.

       DŽOANA. Tai gali būti nuostabi pradžia.

       TODAS. Man tai nauja. Tavo žodžiai mane ima įkvėpti.

       DŽOANA. Bet juk į šį reikalą dar galime įtraukti žurnalistą. Nuodugniau pasigilinęs, jis gali atskleisti, jog visas skrybėlių siuvimo verslas – ir ne vien tik čia – plauna nešvarius pinigus. Galiu lažintis, kad nešvari visa ši pramonė.

       TODAS. Iš tiesų taip manai?

       DŽOANA. Manau, jog mes turim tai išaiškinti.

       TODAS. Tu pakeitei mano gyvenimą, ar tai žinai?

       DŽOANA. Jei tave išmes iš darbo, aš irgi iš čia išeisiu.

       TODAS. Tačiau gali būti, kad mes nebegausim darbo skrybėlių versle.

       DŽOANA. Pasaulyje yra ir kitų užsiėmimų.

       TODAS. Bet juk tu – skrybėlių siuvimo genijus.

       DŽOANA. Nebent visi darbai būtų nešvarūs...

       TODAS. Man patinka šie rutuliukai. Pritaikyk juos skrybėlei.

       DŽOANA. Ne, pasilik juos sau.

       TODAS. Ne, tu juos turėk.

 

       III

 

       Po kelerių metų. Harperių namai. Diena

 

       PONIA HARPER. Gerai, kad išnuodijote vapsvas.

       TODAS. Taip, regis, vapsvos gavo, ko nusipelnė.

       PONIA HARPER. Vakar vaikštinėjau miško pakraščiu, kai staiga atslinko šešėlis. Jį metė ištisas drugelių, kurie ėmė leistis tiesiai virš manęs, debesis, medžiai ir krūmai nuo jų net paraudonavo. Du jų nutūpė man ant rankos, aš persigandau. O vienas jų netgi įsipainiojo man į plaukus. Aš juos sutraiškiau.

       TODAS. Na, anokios čia ir bėdos dėl drugelių.

       PONIA HARPER. Jie gali aptūpti visą veidą. Senovės romėnai kartais žudydavosi pasipjaudami auksiniais lapais. Tokiu lapu jie tiesiog perrėždavo sau gerklę, susižalodavo gerklas... kai matau drugelius, į galvą man kažkodėl ateina kaip tik tai.

       TODAS. Aš vaikštinėjau sode, kuriame po medžiais ganėsi arkliai. Staiga iš slyvmedžių išnirusios vapsvos puolė juos gelti. Kai kurie vapsvų sugelti arkliai žvengdami leidosi šuoliais... Norėčiau, kad ji pabustų.

       PONIA HARPER. Juk mes nežinome, kiek laiko ji klaidžiojo.

       TODAS. Ji teisingai pasielgė, kad atvyko čia.

       PONIA HARPER. Paprastai žmonės stengiasi niekur nevykti, kai aplink siaučia karas.

       TODAS. Vyksta, jei jiems pavojus gresia.

       PONIA HARPER. Mes nežinome, ko ji norėjo išvengti.

       TODAS. Tiesiog ji norėjo patekti į saugią vietą.

       PONIA HARPER. Manai, čia saugu?

       TODAS. Daugiau ar mažiau. Visi galvoja, kad čia – tik paprasti namai.

       PONIA HARPER. Netgi katės išdūmė į prancūzų pusę.

       TODAS. Aš niekad nemėgau kačių – jos dvokia, draskosi, tu joms reikalingas tik dėl to, kad jas maitini. Jos netgi kandžiojasi. Kadaise turėjau katę, kuri kartais nei iš šio, nei iš to griebdavo mane dantimis.

       PONIA HARPER. Žinai, kartais jos netgi sudrasko kūdikius.

       TODAS. Nejaugi dedas ir tokie dalykai?

       PONIA HARPER. Taip, Kinijoje. Kai niekas nemato, jos įsliuogia į lopšį ir...

       TODAS. Bet kai kurios katės – gal visai nieko.

       PONIA HARPER. Aš taip nemanau.

       TODAS. Žinau vieną tokią katę anapus kelio.

       PONIA HARPER. Pro šalį eidamas turėtum būti atsargus.

       TODAS. Bet juk mes nesam tokie jau dideli prancūzų priešai. Apskritai nesvarbu, dėl manęs jie gali būt nors ir marokiečiai, arba skruzdėlės.

       PONIA HARPER. Tikrai, tegu sau jie būna nors kanadiečiai, venesueliečiai ar net uodai.

       TODAS. Gali būti inžinieriai, virėjai, penkiamečiai pypliai, muzikantai.

       PONIA HARPER. Automobilių pardavėjai.

       TODAS. Portugalų automobilių pardavėjai.

       PONIA HARPER. Rusų plaukikai.

       TODAS. Tailandiečių mėsininkai.

       PONIA HARPER. Latvių dantistai.

       TODAS. Ne, latvių dantistai Kuboje daro gerą darbą. Jų namai netoli Havanos.

       PONIA HARPER. Bet latviai eksportuodavo kiaules į Švediją. Be to, visi dantistai, – net ir Tanzanijoj, – yra pasaulinio dantistų sąmokslo, kuris jiems labiausiai ir rūpi, nariai.

       TODAS. Na dėl Tanzanijos nesiginčysiu.

       PONIA HARPER. Mėgini pateisinti skerdynes Tanzanijoj?

 

       Tyla

       PONIA HARPER. Ji atvyko, kadangi tu čia atostogauji, ir jei kas nors apie jus sužinos, mane dėl to apkaltins.

       TODAS. Rytoj išvyksime. Aš ją pažadinsiu. Duokim jai dar kelias minutes...

       PONIA HARPER. Ar matei laidą apie krokodilus?

       TODAS. Taip, tačiau krokodilai... Kaip jie rūpinasi savo krokodiliukais, kaip savo nasruose juos neša į vandenį...

       PONIA HARPER. Bet juk visi padeda savo vaikams?

       TODAS. Tenoriu pasakyt, kad visai neliūdėčiau, jeigu krokodilai taip pat įsitrauktų į šį karą. Po galais, juk jie nesulaikomi!

       PONIA HARPER. Krokodilai – tai blogis. Manau, visai pagrįsta jų nemėgti. Nemėgti jų odos, nasrų, iš jų žabtų sklindančio dvėselienos dvoko. Krokodilai tyko, kol zebrai kelsis per upę, o sulaukę silpniausiuosius griebia nasrais ir nusitempia gilyn. Naktimis krokodilai puldinėja kaimus ir grobia vaikus tiesiai iš lovų. Savo priešus krokodilai ryja lėtai, pradeda nuo pėdų, vėliau griebiasi kelių, dar vėliau – genitalijų. O jei jie priversti skubėti, tada slenka per miestelius nukandžiodami žmonėms galvas. Atgal į upę krokodilas pajėgia neštis tuzinus galvų. O atropojęs į vietą, jis leis jas į vandenį taip pat rūpestingai, kaip ir savo jauniklius. Ten jos plūduriuos tarsi trofėjai. Kol supus.

       TODAS. Aš tik sakau, kad juos galima būtų pasitelkti į pagalbą.

       PONIA HARPER. Taip, ir dar mažus pūkuotus vandens paukštukus. Mažiausieji jų atsilikę visada cypsi „palaukit manęs“, „palaukit manęs“, jiems visada gresia šiurpus pavojus būti suėstiems. Jų motinos atiduotų gyvybę, kad tik juos išgelbėtų.

       TODAS. O kaip dėl laukinių ančių?

       PONIA HARPER. Laukinės antys nėra toks jau teigiamas vandens paukštis. Jos prievartauja viena kitą, be to, jos – dramblių ir korėjiečių pusėje. O krokodilai sugeba tiktai kenkti.

       TODAS. Kaip manot, – žadinti ją ar dar leisti pamiegoti? Mudu neturėsim daug laiko.

       PONIA HARPER. Ar sutinki su manimi dėl krokodilų?

       TODAS. Koks skirtumas? Nejau nežinot, kieno pusėj aš esu?

       PONIA HARPER. Nesuprantu, apie ką tu čia mąstai.

       TODAS. Mąstau apie tai, apie ką mes visi mąstom.

       PONIA HARPER. O štai, pavyzdžiui, stirnos.

       TODAS. Turit galvoje mažąjį Bembį?

       PONIA HARPER. Tai ironija?

       TODAS. Ne, tai – sarkazmas.

       PONIA HARPER. Juk jos atrūksta iš laukymių, užgriūva nuo kalnų ir ima terorizuoti prekybininkų gatveles. Kai jos dumia, tereikia nukreipti kuria nors kryptimi, ir tomis savo bjauriomis švytinčiomis kanopiūkštėmis jos viską sutryps. Stirnos mindžiotų pirkėjus ir, laužydamos eskalatorius, mėtytų juos žemyn, jauni patinai daužytų vitrinas...

       TODAS. Nekenčiu stirnų.

       PONIA HARPER. O ką jau ir kalbėt apie subrendusius patinus, nė neįsivaizduoji, kokie sunkūs jų ragai ir kokie aštrūs žabtai, kai metasi ant gatvėj besiblaškančių paauglių.

       TODAS. Kuo puikiausiai įsivaizduoju.

 

       Jis prasisega marškinius ir parodo randą

 

       PONIA HARPER. Šį randą paliko stirna?

       TODAS. Ne, lokys. Nemėgstu, kai manimi nepasitikima.

       PONIA HARPER. Taip, tai atsitiko dar tada, kai drambliai perėjo į olandų pusę. O drambliais aš visada pasitikėdavau.

       TODAS. O aš Etiopijoje šaudžiau raguočius ir vaikus. Dujomis nuodijau bendras ispanų, programišių ir šunų pajėgas. Varnėnus dorodavau plikomis rankomis. Tai daryti mėgau kaip tik plikomis rankomis. Kai mano rankos išmirkdavo kraujyje, sumišusiame su plunksnomis, pajusdavau tikrą jėgų antplūdį. Galėdavau šitaip leisti ištisas dienas, tai man teikė daugiau pasitenkinimo nei seksas. Nemanykit, kad esu koks ištižėlis.

       PONIA HARPER. O aš ir nesakau, kad nepajėgtum žudyti.

       TODAS. Žinau, bet vien pasiryžimo tam nepakanka. Dirbau ir nykius darbus. Pavyzdžiui, skerdykloje pridauždavau kiaules ir muzikantus. Baigiantis darbui geldavo nugarą, o iš akių taip ir nepasitraukdavo kybančių žemyn galva žmonių vaizdas.

       PONIA HARPER. Tai, tavo manymu, stirnos – bjaurūs padarai?

       TODAS. Kaip tik tai ir mėginu pasakyti.

       PONIA HARPER. Ir jei išalkusi stirna užklystų į tavo kiemą, tu jos nešertum?

       TODAS. Žinoma, ne.

       PONIA HARPER. Aš to nesuprantu. Juk jau trys savaitės, kai stirnos mūsų pusėj.

       TODAS. Aš to nežinojau. Jūs tik dabar tai pasakėt.

       PONIA HARPER. Juk jų įgimtas gerumas išliko. Jis atsispindi jų švelniose rudose akyse.

       TODAS. Ką gi, tai geros naujienos.

       PONIA HARPER. Tu nekenti stirnų. Žaviesi tik krokodilais.

       TODAS. Aš pavargęs, dėl to sunkiai seku, ką čia kalbat.

       PONIA HARPER. Privalai išvykti.

       TODAS. Bet juk mes giminės...

       PONIA HARPER. Manai, man lengva tai sakyti?

 

       Įeina Džoana ir įsitaiso Todui ant kelių

 

       PONIA HARPER. Gali likti čia, bet jie tave suras. Ką jiems tada pasakysi? Kad pabėgai, nes norėjai praleisti dienelę kitą kartu su vyru? Kiekvienas turi žmonių, kuriuos norėtų pamatyti. Apskritai mieliau matyti žmones, nei kandžiojamam skruzdžių tūnoti drevėje. O gal tu išvis nesiruoši grįžti? Jei taip, gali mane nušauti vietoj. Beje, sprunkant tavęs niekas nematė? Kada atvykai? Gal tave sekė? Ereliai tikrai turėjo matyti, jog čia atvykai. Pati nesupranti, kad dėl jo rizikuoji gyvybe. O juk jis, tiesą sakant, tauškia tik niekus. Tau nusispjauti į visa tai? Ko gero, tu pasikeitei. Nežinau, juk matau tave po dvejų metų pertraukos. Nejau pati to nesupranti? Norėčiau džiaugtis tave matydama, bet argi galiu?

       DŽOANA. Žinoma, paukščiai mane matė. Apskritai čionai einančią mane matė visi, kas tik netingėjo. Bet kodėl jie turėtų mane įtarti? Juk galėjau vykti čia kokiu nors pavedimu. Aplink dabar šmėžuoja galybė įvairiausių žmonių, ir jau tikrai niekas negali žinoti, kodėl kiekvienas jų vienaip ar kitaip elgiasi. Kita vertus, jau esu užmušusi dvi kates ir penkiametį pyplį, tad nuo aplinkinių per daug nesiskiriu. Be to, kodėl negalėčiau čia praleisti vienos dienos? Juk po to ten būsiu iki pat pabaigos. O paukščiai manęs visai negąsdina, baugus čia, japonų pusėje, tik tvyrantis oras. Perkūnijos aidėjo per visus kalnus, aš keliavau pro man visiškai nepažįstamus miestus. Pastebėjau žiurkių, kurioms iš burnos ir ausų tryško kraujas, o tai, be abejo, yra gerai. Merginos, kurias mačiau šalikelėje, irgi kraujavo. Ten buvo niūru, viskas nusiaubta, ėjau pro lavonų krūvas ir jei tik kur stabteldavau išsiaiškinti, kurį šių vargšelių pražudė kava, o kuris mirė užspringęs ašaka, paaiškėdavo, kad visi jie žuvo nuo heroino, benzino, grandininių pjūklų, plaukų lako, tirpiklių ar musmirių. Visur tvyrojo dūmų kvapas, degė niekam jau nebetinkama žolė: boliviečiai tiria gravitaciją, bet tai griežtai slepia, ugnimi naikina įkalčius. Mūsiškiai triukšmingai stūmėsi pirmyn, tačiau Madagaskare tūkstančiai jų žuvo nuo apšvitinimo. Įdomu, kuri pusė ketina mobilizuoti tamsą ir tylą? Galvodavau apie tai naktimis. Trečią dieną jau vos begalėjau paeiti, bet vis tiek nusileidau prie upės. Aukštupyje buvo įrengta Čilės kareivių stovykla, tačiau manęs ir keturiolikos juodmargių karvių, gėrusių vandenį žemupyje, jie nepastebėjo. Supratau, kad reikia keltis per upę, ir kas bus, tas. Tik nežinojau, kieno pusėj ši upė. Viena vertus, žinojimas man būtų padėjęs irtis, kita vertus, galėjo ir paskandinti. Upės vidury tėkmė buvo kur kas smarkesnė, o vanduo – rusvas. Aš net nesusimąsčiau kodėl... Ilgai delsiau ant kranto. Vis dėlto supratau – tai vienintelis būdas atkakti čionai, tad iš pradžių kyštelėjau į upę vieną pėdą. Vanduo buvo labai šaltas. Tik tiek, man niekas lyg ir negrėsė. Tačiau juk negalėjau žinoti, kas nutiks, kai į upę visa pasinersiu. O tuo metu vanduo tyvuliavo apie kulkšnis, ir tiek.

 

       Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas

       Versta iš: Caryl Churchill. Far Away. New York: Theatre Communications Group, 2001

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 7 (liepa)