Jurga Ivanauskaitė. MIEGANČIŲ DRUGELIŲ TVIRTOVĖ. – Vilnius: Tyto alba, 2006. – 438 p.

       Didis žinojimas veda į didį liūdesį, – kaip neišvengiamą būtinybę tai konstatavo Ekleziastas. Žinojimo pragaištingasis pradas atskleidžiamas Pradžios knygos („Neragauk vaisiaus nuo Pažinimo medžio – tapsi mirtingas“, Pr 2) ir Naujojo Testamento („Šio pasaulio liūdesys veda į mirtį“, 2 Kor 7, 10) eilutėmis. Liūdesio skonis kaip nuodo – ir jis baigiasi žmogaus kaip Dievo kūrinio mirtimi. Liūdesys tampa baisiu žmogaus dvasios cunamiu, kuriam kaip įsisąmonintai (todėl dar baisesnei) jėgai nei intelekto pastangos, nei sukaupta informacija, nei ironiški vertinimai neatrodys rimta kliūtis.

       Jurgos Ivanauskaitės romanas „Miegančių drugelių tvirtovė“ atsiveria visų pirma kaip dvasinės apokalipsės vyksmas – cunamiai, uraganai, potvyniai, taifūnai byloja apie žmogaus dvasios reljefo naikinimą. Mirties baimė ir skepsis yra pagrindiniai šios knygos veikėjai ir pagrindinių siužeto linijų formuotojai. Amžiaus krizė – baisesnė šmėkla nei prostitucija. Prekyba moterimis neretai atrodo besanti kaip šalutinė romano grandis, pasitelkta bene tam, kad romanas nebūtų apkaltintas egocentrizmu (pagrindinės veikėjos Monikos būsenų analize). Romano ironija – žiauroka, bet ne visada tikslinga ir reikalinga, o kai kur prasilenkianti su estetiniu skoniu. Ir su abejone žiūrėčiau į G. Kazlauskaitės teiginį, kad „Miegančių drugelių tvirtovė“ „diktuoja laisvą, evangeliškai humanišką autorės pozicijų skelbimą – atsigręžti į žmogų purve ir nelaimėje, skurde ir gyvenimo beprasmybėje“ („Puslapių drugeliai“, „Šiaurės Atėnai“, 2006 m. sausio 7 d.). „Mažojo žmogaus“ tema niekados nebuvo stiprioji J. Ivanauskaitės romanų savybė: jos proza skelbė maištingo, išskirtinio, modernaus, geismingo individo prerogatyvą. Siužetas ir kai kurie tipažai „sukalti“ profesionaliai, bet savarankiškas tipažų (kad ir prostitučių ar Monikos vyro mikrochirurgo) veikimas jame apribotas, jiems nesuteikiama raiškos laisvė ir kitokio matymo galimybė. Tūrio požiūriu, romanas – vienaplokštis. Vienabriaunis. Ir jeigu kartais tirštas vizualinių „efektų“ (prostitučių vaizdavimas) ir intensyvių pokalbių audinys sukuria laikiną autentiškumo įspūdį, visgi aišku, kad Kito jausenai, Kito požiūriui romane tiesiog nėra vietos. Nėra pasipriešinimo išmoktam ir ištreniruotam rašymui.

       J. Ivanauskaitės moterys – didelės individualistės, išdidžios, išsiskiriančios iš minios, apsėstos amžino geismo ir nerimo, nepakenčiančios konkurencijos (sunku rašytojos prozoje rasti tokią pat stiprią ir individualią, bet Kitokią, alternatyvią moterį). Ir vis dėlto šių maištingų individualisčių žvilgsnis į pasaulį, į visuomeninę aplinką, jos struktūrą, socialinius santykius – nepaprastai maskuliniškas. Pradedant nuo moters kaip nuogo kūno, „mėsos“ įsivaizdavimo („<...> išrengiu Emanuelę. Taip kartais elgiuosi, norėdama nuginkluoti pašnekovą. Juk nuogi žmonės atrodo kur kas labiau apgailėtini ir beginkliai nei apsirengę“, p. 269) iki žmogaus kaip nuogos, taigi pasigailėtinos būtybės įvaizdžio („<...> tučtuojau pagalvoju, kaip kunigas atrodo nuogas“, p. 408). Žmogaus nuogybė herojei – dvasinio pažeminimo galimybė, nors dar Pradžios knygoje Dievas ištarė Adomui: „Kas pasakė tau, kad tu nuogas?..“

       Visiškai „vyriškas“ yra ir toks, sakytum, „humoristinis“ (man – veikiau perversiškas) „vyrų prekybos“ įsivaizdavimas: jų kaip prostitučių rūšiavimas, pardavinėjimas turkėms ir albanėms, muštras ir žiaurus elgesys. Nelabai įtikina ir tokios „prekybos“ pateisinimas: „Nesitikėk, kad švelni, globėjiška, motiniška prigimtis neleis moterims smurtaut prieš vyrus ir juos žemint“ (p. 234). Jeigu jau moterys taip elgtųsi (ačiū Dievui, tai irgi tik teorija), tai, sakykite, kuo jos būtų pranašesnės už vyrus?.. Ar galima blogį (šiuo atveju – prekybą žmonėmis) skirstyti pagal lytį ir ieškoti tokio primityvaus problemos sprendimo?.. Šita bravūriška Monikos kalba, išrėžta entuziastingai spiegiančioms prostitutėms, sukelia rimtų abejonių pagrindinės herojės, kaip „motinos globėjos“, kompetencija ir nuoširdumu. Jeigu jau būtinai reikia „susigalvoti kentėjimo priežastį“, tai reikia padaryti taip, kad nuo to nekentėtų kiti. Tai būtų kur kas altruistiškiau, nei kekšėms pardavinėti vargšus vyrus.

       Romanas „Miegančių drugelių tvirtovė“ sukelia ir daug vidinių prieštaravimų. Jo „tezės“ šaukte šaukiasi „antitezių“. Su fatališka aistra pabrėžiamas destruktyvus savinaikos mechanizmas („Pernelyg daug metų mes mėgavomės savinaika, paskui jau nebeišmokome egzistuoti sveikai, taupiai, saugiai“, p. 203) anaiptol neliudija, kad savinaika yra neišvengiama žmogaus egzistencijos būtinybė. Veikiau – savaimingas pasirinkimas, valios laisvės apraiška. Žmogaus nuogybė taip pat gali būti tyra, „pirmapradė“ – toks žinojimas suponuoja įsitikinimą, kad ji yra „pasigailėtina“, „nelaiminga“, žinojimas sukuria pažeminimo galimybę.

       Savinaika J. Ivanauskaitės romanuose beveik neturi alternatyvos – meilė juose taip pat yra savinaikos dalis. Niekio dalis. Ir vargu ar Niekis yra tik abstrakčios filosofijos sąvoka, turinti daugybę hidros galvų. Jis turi ir kuo realiausią gyvenimišką išraišką. „Jeigu pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą <...>, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas“ (1 Kor).

       Negaliu sutikti su J. Baranova, kuri suteikė „Miegančių drugelių tvirtovei“ filosofinio romano statusą („Meilės ir mirties sąsaja Jurgos Ivanauskaitės kūryboje“, „Literatūra ir menas“, 2006 m. sausio 27 d.). Literatūra pirmiausia yra estetinė vertybė (prof. E. Bukelienės ištarmė, kuriai visiškai pritariu). Literatūros galią ir paveikumą suformuoja ne vienokių ar kitokių filosofinių idėjų atspindėjimas, o meninė raiška, forma, stiliaus unikalumas.

       „Miegančių drugelių tvirtovė“ – tai tiesiog puikiai suregztas (kaip amerikietiškas trileris), skaitytoją už „trumpo pavadžio“ savo intriga laikantis periodinis romanas, kurį perskaičius vargu ar norėsis kada prie jo grįžti.

       Pabaigai – dar šiek tiek periodikos. Bene prieš penkerius metus vienos leidyklos vadovė pareiškė, kad laukia nesulaukia prostitučių memuarų. Kolegos rašytojai liko be amo – kaip čia dabar, negi teks eit į gatvę ir šitaip pateisinti leidėjos viltis?.. Juk prostitutės, sutikime, įspūdingų memuarų nesukurps – jos, šiaip ar taip, raštingumu pasigirti negali!.. (Jeigu yra išimčių, tai jos tik patvirtina taisyklę.) Taigi nenuostabu, kad šito juodo darbo (ne gatvėje, o prie rašomojo stalo!) teko imtis rašytojai profesionalei. Ir ką?.. Romanas pateisino leidėjos ir skaitytojų lūkesčius. Buvo pavadintas ne tik skandalingai aktualiu (sutapo su žiniasklaidos išviešintu sekso skandalu), bet ir egzistencialistiniu. Ir tik nedaugelis kritikų (kaip šios recenzijos autorė) knaisiosis po tekstą ir bambėdami ieškos ko nepametę. Autentikos, sakinio grožio, poetinės ekspresijos... Juk informacinei visuomenei aktualiausia nebe meninė raiška ir stiliaus unikalumas, o pačios aktualijos. Taigi tegu kritikai sau bamba po nosimi – kas juos girdės, kai karavanas, triukšmingai dzinguliuodamas, eina per dykumas globalizuotos literatūrinės oazės link.