mikuta algimantas

 


       Iš seno dėklo

 

       Mane atpažįsta

       iš seno nušiurusio dėklo,

       vargu ar kas nors beprisimena

       mano amatą, vardą.

 

       Niekas seniai nebežino,

       kas glūdi dėklo viduj.

 

       Kažkoks instrumentas.

       Bet koks?

       Jautrus ir trapus,

       matyt, šimtametis.

       Gal fleita?

       Ar mikroskopas?

       O gal ten keli obuoliai,

       suguldyti aksome,

       suvytę?

       Negaliu pasakyti ir aš,

       seniai nebepraveriu dėklo,

       nešioju gatvėmis, parkais,

       sūpuoju ant kelių, vis saugau,

       be jo aš turbūt pasimesčiau,

       nerasčiau kelio namo.

 

       Gana man ir to,

       kad iš dėklo

       dabar atpažįsta mane.

 

       Kadaise turėjau kažką,

       ko neštis maiše nederėjo.

       Ar beturiu tai, ką turėjau,

       deja, nežinau.

 

 

 

       Lovelė

 

       Lovelėj šioj per klaikmečius derėjo

       skalsa ir šiluma, tamsa it avily,

       po plunksnom duona slėpėsi, višta perėjo,

       nė vienas nemirė, o gimė net keli.

 

       Maži užaugo, seniai atsikėlė,

       išėjo moteriškės su rogėm į miškus,

       iš miesto atsikraustė kuprota pasakėlė

       ir ėmė šnekinti bailius gyvuliukus.

 

       Dabar jinai viena lovelėj guli

       ir tikisi, kad gal kas nors pareis,

       nuo krosnies šlubas kipšas spjaudo į mėnulį,

       lovelė vis tebekvepia koriais.

 

 

 

       Atklydėlis

 

       Visą gyvenimą pramiegojo

       susirietęs kaip šuo.

       Kas galėjo žinot,

       kad ne elgeta,

       ne kalinys.

       Sekiojo dailią storulę,

       įprato medžiot,

       tempė grobį į priebutį,

       vaikė šunis.

 

       Dailioji storulė

       kratėsi jo,

       bet leido šalia

       gyventi kaip tarnui,

       vadino gauruotu žvairiu,

       dergė ir žemino jį,

       paspirdavo kojele

       susirangiusį rytą

       tarp sumedžiotų žvėrių.

 

       Dvariškiai jo vengė,

       bijojo,

       kad įsiaudrinęs šoks

       su peiliu ant žmogaus,

       kad griebs bet kurį už gerklės.

       Tik tada, kai pasimirė,

       rado, kad buvo kažkoks

       didikas, gal net karalius

       iš makedonų šalies.

 

 

 

       Piramidė

 

       Šilkinėm kelnėm cirko generolas

       pakibęs šaukia, kad kitaip nebus –

       ko neištiesina lygybės volas,

       tą kumpą, riestą neša į kapus.

 

       Jei tik sukrypę, tai silpni, išskydę.

       Kokia rikiuotė iš kreivų, šleivų?

       O štai išlyginti pastatė piramidę,

       vieni kitiems sulipę ant galvų.

 

       Kitaip nebus, – nei pašaipa, nei siutas

       nėra pajėgūs grumtis su galia.

       Pačioj viršūnėj stovi liliputas

       ir moja mums visiems vėliavėle.

 

 

 

       Dievų išvarymas

 

       Žvangindami visokias skardines ir puodus,

       blerbindami birbynes, visokius barškalus

       senuosius dievulius išvarė kaip šeškus –

       škac iš namų, iš klėčių, jukš iš kiemo.

       Išlakstė šie, nėmaž neprasikaltę,

       baisiausiai apšmeižti, kad pridergė visur,

       kad elgėsi tarsi pribuišiai,

       nevalyvi prasmirdę seniai, –

       tokie jie ir dievai,

       jei miega su visais ant pečiaus

       ir valgo su visais tą pačią žirnių košę.

       Kur dėtis išvarytiems vakare kaip stovi?

       Beliko susikraustyti į jaujas ir pirtis,

       sulįst į avilius, palįst po vilnomis pastogėj,

       arba keliaut į girią, kur palikti lizdai,

       kur migiai, irštvos, drevės.

       Sodiečiai šneka, kad anie lig šiolei ten gyvena,

       nors niekas jų nematė, neieškojo, –

       išvarė kažkada ir tebebijo

       pažvelgt į urvus, uoksų gilumas, o jei...

 

       Tada atėjo tie, naujieji, orūs, šaltakraujai

       ir liepė jiems paklot seklyčiose,

       o valgymą paduot tiktai priklaupus –

       šitiems nebereikėjo šilumos,

       todėl, palikę savo atvaizdus ant sienų,

       gan greitai patys išsikėlė iš trobų

       į miestų mūrus po aidžiais skliautais...

       Juose senieji niekada neapsilanko,

       apeina dideliu lanku naujų dievų buveinę –

       tenai be galo šalta ir bedieviškai švaru.

 

 

 

       ***

       Kas gležnas, ašaringas,

       tam iš pražioto snapo

       dainelės graudžios drimba

       ir liejasi ant lapo.

 

       Didgalvis apuokėlis

       pavakary iš uokso

       į liūdną dainynėlį

       be jokio garso spokso.

 

       Dainelė – ne pelytė,

       nuo jos stiprus netapsi.

       Lyg ir nustojo lyti,

       bet nuo blakstienų kapsi.

 

 

 

       Ne paukštis

 

       Gyrėsi, kad susikalba su viso pasaulio varnom,

       ropštėsi nuo karklo ant jazmino,

       lizdų nesuko, nieko neperėjo,

       šiek tiek muzikalus, vaikystėj muštas

       už pramanus, kurių neišsižadėjo.

       Lyg ir žmogus, bet neišmanė jokio darbo

       ir mito ne iš savo prakaito,

       tikrai ne paukštis, – pernelyg stambus.

 

 

 

       Apie ligas

 

       Senatvėj žmogų apipuola ligos,

       bet nederėtų gintis nuo anų

       kaip nuo kokių pasiutusių šunų,

       iš karto griebtis pagalio ar plytos.

 

       Verčiau su ligomis gyvent geruoju

       kaip su kaimynėmis, nuleist rankas,

       negąsdint jų, tada ir jos nekąs,

       apsiramins, gal net suguls prie kojų.

 

 

 

       Dvelktelėjo vėjas

 

       Iš sapnų pasaulio dvelktelėjo vėjas,

       suvilnijo viltys, suošė jausmai.

       Lūkesčius ir pievą pasakom apsėjęs,

       nesulaukė vėjas, kol nušvis namai.

 

       Blykstelėjo bėgis, parištas pastogėj,

       nudūzgė raudonas traktorius keliu.

       Vėl aptemo viskas, vėl nutilo žiogas,

       o ir aš aptemęs pievoje guliu.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 5-6 (gegužė-birželis)