jose_saramago        Jose Saramago (Jose de Sousa Saramago, g. 1922) – portugalų rašytojas, poetas, eseistas ir dramaturgas. 1998 m. apdovanotas Nobelio premija. Savo kūryboje dažniausiai kalba apie atskiro žmogaus santykį su priešiška jam aplinka ar visuomene. Poeto tekstuose dažnai prasiveržia pesimizmas, tačiau visuomet lieka vietos vilčiai. Skaitytojams pateikiame keletą J. Saramago eilėraščių iš jo poezijos rinkinių „Os Poemas Possiveis“ (1982), „Provavelmente Alegria“ (1985) ir „O Ano de 1993“ (1987).

 

 

Science fiction I

 

Galbūt pasaulis tampa jau kitos –

labiau ištobulintos – matricos sfera.

 

Galbūt naujoje, dar tik ryškėjančioje

terpėje, jau vyksta slaptoji migracija.

 

Galbūt dangaus aukštybėse pakibęs vyturys jau

dairosi ne vien tik naujo lizdo, bet ir kitos saulės.

 

Galbūt mano sapnų baltoji elnė šiandieną

pasiklydo savo gentainių kaimenės tuštumoje.

 

Galbūt iš tų per tolumas ataidinčių dainų daugiau

nebeužgims poezija, kurios mes visuomet taip troškome.

 

Tačiau galbūt ir šįkart kaip kadais išgelbės meilė, –

vienintelė tikroji mūsų karūna ir gaubiantis visus apsiaustas.

 

 

 

Šioje gyvenamoje saloje

 

Šioje gyvenamoje saloje yra dienų, naktų, saulėtekių,

kuriais dar galim džiaugtis, nes kol kas, likimo malone,

dar neatėjo laikas mirti.

Todėl atrodo, kad žinome jau viską. Ir tai, kas buvo,

ir kas bus, ir kad pasaulis – užbaigtas ir aiškus – kaip visada,

palaimins mus ramybe, ir bus taip lengva

apie tai kalbėti.

Rieškučiomis pasėmę žemės suspaudžiame ją

delnuose.

Švelniai švelniai.

Nes tik tuomet ji mums atskleidžia visą tiesą taip, kad patys

ją įstengtume pakelti: tiesą apie mus supantį pasaulį,

mūsų ribas ir norus,

kad, ją žinodami, manytume, jog esame laisvi, gyvenam

taikiai ir šypsomės kaip žmonės, be vargo sukantys ratus

aplink pasaulį, pakelėse barstydami paskutinius

sąžinės likučių kaulelius. Tačiau galbūt

labai lėtai mes iš tiesų išlaisvinsime žemę, kur

dar aptinkami tokie stebuklai kaip vanduo, uola, šaknis,

kur kiekvienas vis dar esame

gyvybė ir gyvenimas.

 

Ir to mums turėtų pakakti.

 

 

 

Eilėraštis užčiaupta burna

 

Ne, aš nesakysiu,

kad tyla mane smaugia ar užkemša burną.

Aš tyliu ir tylėsiu,

nes kalba, kuria kalbu, priklauso visai kitai rasei.

 

Pavartoti žodžiai kaupiasi, grūdasi, lipa vienas ant kito

ir vėl veržias atgal, negyvojo vandens kubilan, ir virsta

ėdžia rūgštimi, skausmu, uoliai minamu į purvą, –

į tą pražūtingąją žemę, kur šaknys auga į viršų, –

kad niekas jo nepažintų.

 

Ne, aš nesakysiu,

kad neverta kalbėti tų žodžių, – jie niekam vis tiek neatskleis,

kas esu šioje dykynėje, kurioje niekas manęs nepažįsta.

 

Čia ir molis nelimpa, ir ugnis nenudegina, nei žvėris koks

užpuola. Tik negyvi, baimės supūdyti vaisiai paprasčiausiai

prasmenga juodojoj versmėj, iš kurios kartais

išnyra kažko lyg ir siekus ranka.

 

Tik štai ką jums pasakysiu, –

atsitiktinai nutvertas, gerokai supurtytas, bet tylintis, –

tas, kuris tylės, kuomet tylėsiu aš, tikrai neiškeliaus

anapus, nespėjęs pasakyti visko.

Jauno poeto portretas

 

Atmintyje iškyla upė ir mano

vaikystės laivai, – nuo medžių

ant vandens nutūpusios

mažytės lapų valtelės.

 

Ritmingi irklų mostai, vasaros

ryto tyla. Bangelės, padalytos

pusiau, sprunka šalin ir čeža

lyg gniaužomas šilkas.

 

Saulėtekis, – kaip tik tada ir ten, –

ir ta akimirka, atrodžiusi svarbesnė

už gyvenimą, kai, susitikus žvilgsniams,

pildėsi nenugalimo troškulio aistra.

 

Tačiau portretas šis – tiktai vanduo,

tik atspindys prisiminimų gelmėje, –

vos pastebimas upės vingis, –

tik sena vieno portreto istorija.

 

 

 

Nesu šviesa

 

Nesu šviesa. Ir manyje nė kiek nėra šviesiau,

nei pačiame tamsiausiame šulinyje, kur blaškosi

akli pavidalai, atklydę iš savų istorijų, pasakų ar tik

šešėlių. Žinau, to šulinio gilumoje tėra nepažinus

ir slaptas požemių vandens pasaulis, –

banguoja ratilais dangus, ir jį vadinam jūra,

netikėtai išgirsta daina, paprasčiausiu aidu,

beore kvapą gniaužiančia erdve ar nematomų

sparnų mostais. Žemėje tik samanos yra tyla. Ir

kai liūtys užglaisto kiekvieną dangaus nelygumą,

vėl – labai lėtai – sugrįžta paukščiai.

 

 

 

***

žmogaus išėjusio iš namų po komendanto

valandos tardymas tęsiasi jau dvi savaites

ir vis nesibaigia

 

dvidešimt keturis kartus per parą kas šešiasdešimt

 minučių tardytojai užduoda jam klausimą po klausimo

 ir sulaukia iš jo penkiasdešimt devynių

 atsakymų

 

 tai naujasis metodas

 

 tikėtina kad nė vienas iš tų penkiasdešimt

 devynių atsakymų nėra

 teisingas

 

tačiau vis tiek yra nepaliaujamai viliamasi kad sukto tardytojo

 įžvalgumas pagaliau atskleis tikrąją atsakymų prasmę

 ir teisingą atsakymą pagrindžiančias sąsajas tarp jų

 

 jau dvi savaites tas žmogus nei miega nei miegos

 nes tardytojas taip ir nesugeba ką nors aiškaus pasakyti

 ar paklausti o gydytojas čia išvis nereikalingas

 

tad belieka tik laukti kada jų tardomasis užmigs vieninteliu

 jam likusiu miegu

 

 žinoma žmogus išėjęs iš namų po komendanto valandos

 nepasakys kodėl išėjo

 

 ir tardytojai nė nenutuokia kad tiesa slypi kažkur

 šešiasdešimtame atsakyme

 

 o tuo metu kankinimai tęsis kol gydytojas

 pagaliau ištars

 

 neverta

 

 

 

Iškreipta erdvė

 

Įslaptintas tas mano nebuvimo pažinimas,

o galbūt – tai tiesiog paprasčiausias žinojimas,

kad manęs iš viso nėra, jokiame buvime,

kaip ir ten, kur būti išties neturėčiau, –

būties ir nebūties tinkle, paskutiniame

taške prieš pat išnykstant:

artume, kuris yra tik tolis,

tolyje, kuris yra visai čia pat.

Ta mano baimė būti yra tokia pati

kaip ir želmens,

paženklinto augimo lemtimi,

ar baimė uolos, kurią jūra vis verčia

sutikti bangas – visados

vienodas ir nuolatos naujas, –

kaip tos, kurias regiu

šioje iškreiptoje baigtinėje erdvėje,

kai žvelgiu į tave.

 

 

 

Eilėraštis Luisui de Camoes*

 

Širdingasis mano bičiuli, begalini sielos artume, –

kas dar galėtų į tave taip pagarbiai ir iškilmingai kreiptis, –

juk taip kalbu ne jūrai ir ne dangaus žydrynės pakerėtas! –

Ten, kur baigiasi žemė, kur sustoja kelias

ir kūno kontūruose glaudžiasi pasaulis.

Tikiu, kad kartą nuvargęs pažvelgsiu į savo sudiržusius delnus,

į nudirbtus darbus, galbūt žinodamas, kiek žinoti skirta žmogui,

įveikusiam keisčiausias žodžių vingrybes, plačiausias erdves,

už kurių, kaip manoma, slypi tikrieji sielos plotai.

Galbūt tuomet šį tą jau išmanysiu apie šviesą, atmintį,

apie kraują kaitinusį ryžtą, ribų ir skirtumų nepaisymą.

O kur dar akmenų kaitra, tas kūnų karštis, raižantis

negailestingu žvirgždo pjūklų aštrumu?! –

Povandeninių siaubo grotų labirintuose vaiduokliškų žuvų

šešėliai laužias į paskutines nuovokos duris, už kurių ši dar

mėgina slėptis, apsigobus nerišlaus veblenimo skraiste.

Paskui tyla. Apsunkusios statulos, rodos, ilsisi, – nors jos

nėra negyvos ar sušalusios, – jos tiktai kenčia

nuogą savo gyvastį. Tos vertikalios

liepsnos, pasvirusios į priekį lyg kardai.

Neramūs, veržlūs kūnai surištomis rankomis ir ta akimirka,

kuria dar patikėčiau, nes ji, kaip ir pasaulis, glūdi vienoje

visiems suprantamoje ašaroje. Taip labai iš lėto

chaosas įsirangė ir puikiai tarpsta tarp žvaigždžių.

 

Štai šitaip galėčiau, ar būčiau galėjęs,

pagerbti tave, širdingasis mano bičiuli.

Tačiau, jei ką nors panašaus esi jau girdėjęs,

žinok – šią giesmę tau sugiedojau ne aš.

 

* Luisas Vaz de Camoes (apie 1524–1580) – didis portugalų poetas, nacionalinio epo „Os Lusiadas“ kūrėjas, vienas reikšmingiausių visų laikų Portugalijos lyrikų. (Vert. past.)

 

Iš portugalų k. vertė Arvydas Makštutis

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 5-6 (gegužė-birželis)