rudolf_steiner        Rudolfas Steineris – filosofas, literatūros mokslininkas, ugdytojas, architektas, dramaturgas, naujo dvasinio sąjūdžio – antroposofijos, Valdorfo pedagogikos pradininkas, biodinaminio ūkininkavimo, antroposofinės medicinos pagrindėjas – gimė 1861 m. Austrijoje–Vengrijoje (dabartinėje Kroatijoje). Vienoje studijavo gamtos ir humanitarinius mokslus, vėliau redagavo ir pirmą kartą išleido J. W. Goethe’s gamtamokslinius raštus. 1897 m. persikėlė į Berlyną, mokytojavo darbininkų mokyklose ir skaitė paskaitas Teosofų draugijoje. 1913 m. atsiskyrė nuo Teosofų draugijos ir įsteigė savarankišką Antroposofų draugiją (jai vadovavo iki mirties 1925 m.). R. Steineris paskatino atsinaujinimą daugelyje meno, pedagogikos, gamtos mokslų, visuomeninės veiklos, medicinos, teologijos sričių. Nuo 1912 m. plėtojo naują judėjimo meną „euritmija“.

        R. Steinerio raštų, kurie leidžiami jo vardo leidykloje, rinkinys apima maždaug 350 tomų. Paminėtina jo „Laisvės filosofija“ (1894), „Goethe’s pasaulėžiūra“ (1897), „Krikščionybė kaip mistinis faktas ir senovės misterijos“ (1902), „Slaptotyros apybraiža“ (1910), lietuviškai jau leistas „Antroposofinis sielos kalendorius“ (1912), „Mano gyvenimo istorija“ (1924–1925), „Gydymo pagal dvasios mokslo žinias plėtros pagrindai“ (1925). Iš gausių R. Steinerio kūrinių pasaulinio dėmesio susilaukė du Goetheanumo pastatai Dornache (Šveicarija). R. Steinerio samprotavimai apie pedagogiką, žemės ūkį, mediciną, nacionalinę ekonomiką paskatino įkurti įstaigas, kurios tebeturtina viešąjį kultūros ir mokslo gyvenimą. Vien Valdorfo mokyklų pasaulyje yra per aštuoni šimtai.

        Šios pedagogikos rėmėjai Lietuvoje leidžia R. Steinerio knygą „Kaip pažinti aukštesniuosius pasaulius?“. Pateikiame jos ištrauką.

 

        Vertėjas

 


        Sąlygos

 

        Kiekviename žmoguje snaudžiantys gabumai leidžia įgyti žinių apie aukštesniuosius pasaulius. Mistikai, gnostikai, teosofai visada kalbėjo apie sielos ir dvasios pasaulį, kuris jiems toks pat realus, kaip tas, kurį fiziškai regime akimis, galime paliesti rankomis. Skaitytojas turi teisę kiekvieną akimirką pasakyti: tai, apie ką jie kalba, galiu patirti ir aš, jei išugdysiu savyje tam tikras galias, kurios šiandien manyje dar snaudžia. Klausimas gali būti tik toks: ką daryti, jei nori išsiugdyti tokius gebėjimus. Duoti nurodymus čia gali tik jau savyje tokių galių turintieji. Nuo tada, kai egzistuoja žmonių padermė, visuomet buvo ir pratybos, per kurias turintieji aukštesniųjų gebėjimų instruktavo tokių pat gebėjimų ieškančiuosius. Tokios pratybos vadinamos slaptosiomis pratybomis; o ten tas apmokymas vadinamas slaptotyriniu, arba okultiniu. Tokį apibūdinimą nelengva suprasti. Jį girdintis gali klaidingai manyti, jog tie, kurie užsiima tokiomis pratybomis, nori priklausyti ypač privilegijuotų žmonių klasei, sąmoningai slepiančiai savo žinojimą nuo artimųjų. Taigi manoma, kad turbūt už tokio žinojimo nieko nėra svarbaus. Nes jei tai būtų tikrasis žinojimas – taip kartais manoma, – tai nereiktų jo užslaptinti: būtų galima viešai jį skelbti ir visiems leisti naudotis jo pranašumais.

 

        Susipažinę su slaptojo žinojimo prigimtimi (pašvęstieji) nė kiek nesistebi, kad nežinantieji taip galvoja. Pašventinimo paslapties lokalizaciją gali suprasti tik tas, kuris pats iš dalies yra patyręs aukštesniąsias būties paslaptis. Dabar kai kas gali klausti: kaipgi tokiomis aplinkybėmis nesupažindintasis apskritai gali kaip žmogus susidomėti vadinamuoju slaptuoju žinojimu? Kaip ir kodėl jis turi ieškoti ko nors, kurio prigimties jis visai negali suprasti? Bet jau toks klausimas pagrįstas visiškai klaidingu supratimu apie slaptojo (ezoterinio) žinojimo esmę. Iš tikrųjų ezoterinis žinojimas traktuojamas taip pat kaip ir visi kiti žmogaus žinojimai bei mokėjimai. Šis ezoterinis žinojimas eiliniam žmogui ne didesnė paslaptis, kaip kad mokėjimas rašyti tam, kuris to nesimokė. Lygiai taip kaip rašyti gali išmokti kiekvienas, kuris to siekia teisingu būdu, taip ir slaptotyros mokiniu ar net mokytoju gali tapti kiekvienas, ieškantis savo tikslui pasiekti adekvataus būdo. Tik vienu atveju sąlygos čia kitokios, nei siekiant išorinio žinojimo ir mokėjimo. Žmogus, gimęs neturtingoje ar kultūrai abejingoje šeimoje, gali neturėti sąlygų išmokti rašymo meno; bet rimtai siekiąs žinių ir išmanymo apie aukštesniuosius pasaulius įveiks visas kliūtis.

 

        Manoma, jog daug ką gali paaiškinti aukštesniojo žinojimo meistrai. Bet teisingi yra du dalykai. Pirma, tas, kuris rimtai siekia aukštesniojo žinojimo, nevengs jokių pastangų, nebijos jokių kliūčių, kad susirastų supažindintąjį (pašvęstąjį) ir šis atskleistų aukštesniąsias pasaulio paslaptis. Kita vertus, kiekvienas gali neabejoti, kad bus pašventintas bet kokiomis aplinkybėmis, jei rimtai ir oriai siekia pažinimo. Nes visi supažindintieji laikosi nuostatos, kuri įpareigoja juos neslėpti žmogui reikalingų žinių. Bet yra ir nuostata, bylojanti, kad nereikia suteikti slaptojo žinojimo tiems, kurie nėra pašauktieji. Ir pašvęstasis yra tuo tobulesnis, kuo griežčiau laikosi šių dviejų taisyklių. Dvasinis ryšys tarp visų pašvęstųjų nėra formalus, bet abi minėtos taisyklės tvirtai suveržia sudėtines šio ryšio dalis. Tu gali artimai bendrauti su pašvęstuoju, tačiau kol nepajusi jo esmės, tol pats netapsi pašvęstuoju. Gali patirti pašvęstojo palankumą ir meilę, tačiau savo paslaptį jis tau atskleis tik tada, kai būsi tam subrendęs. Gali jam pataikauti, gali jį kankinti, bet niekas jo neprivers atskleisti tau tai, kas, jo nuomone, neturi būti paviešinta, nes tu šioje savo raidos pakopoje dar nemoki tinkamai priimti paslapties į savo sielą.

 

        Keliai, kurie leidžia žmogui pasirengti priimti paslaptį, yra tiksliai nustatyti. Jų kryptis neištrinamomis, amžinomis raidėmis įrašyta į dvasinius pasaulius, kur pašvęstieji saugo aukštesniąsias paslaptis. Priešistoriniais laikais dvasios šventyklos buvo matomos ir išoriškai; šiandien, kai mūsų gyvenimas prarado dvasingumą, jų neišvysime savo rega. Bet dvasiškai jos yra visur; ir kiekvienas ieškantis gali jas rasti.

 

        Tik savo sieloje žmogus gali rasti priemonių, kurios atvertų jam pašvęstojo lūpas. Jis turi iki tam tikro lygio išsiugdyti atitinkamas savybes, kad jam atsiskleistų aukščiausi dvasiniai lobiai.

 

        Pradinis impulsas siejamas su esmine sielos nuostata. Slaptatyrys šią nuostatą vadina gerbimo keliu, verčiančiu aukotis tiesai ir pažinimui. Tik turintysis tokią nuostatą gali tapti slaptotyros mokiniu. Šios srities žinovai pagal polinkius jau vaikystėje nustato tuos, kurie vėliau taps slaptotyros mokiniais. Yra vaikų, kurie su šventa baime žvelgia į jų gerbiamus žmones. Jiems jaučiama didelė pagarba, neleidžianti kilti jokiai kritikai, prieštaraujančiai minčiai. Kai tokie vaikai subręsta, jie džiaugiasi, kai gali į ką nors žvelgti su didele pagarba. Šių žmonių palikuonys dažnai tampa slaptotyros mokiniais. Jei kada nors stovėjai prie gerbiamo žmogaus durų ir per pirmą apsilankymą jautei šventą baimę prieš paspausdamas durų rankeną, prieš įžengdamas į kambarį, kuris tau buvo „šventovė“, vadinasi, patyrei jausmą, kuris gali tapti būsimos dvasinės mokinystės užuomazga. Tokie būsimus polinkius nulemiantys jausmai – laimė kiekvienam bręstančiam žmogui. Tik nereikia manyti, jog tokie polinkiai yra paklusnumo bei vergijos užuomazga. Vaikiška pagarba žmonėms taps pagarba tiesai ir pažinimui. Iš patirties žinome, jog orumo nestokoja tie žmonės, kurie išmoko gerbti tikrus autoritetus. Ir ši pagarba, jei kyla iš širdies gelmių, nemelaginga.

 

        Kai neišsiugdome suvokimo, jog yra didesnių autoritetų, nei mes patys, nerasime savyje ir paskatų tobulėti. Tik pasinerdamas į pagarbos, atsidavimo gelmes, pašvęstasis įgauna jėgų kopti į pažinimo aukštumas. Kelias į dvasios aukštumas veda per nusižeminimo vartus. Tikrą žinojimą gali įgyti tik tuomet, kai išmoksti tą žinojimą gerbti. Žinoma, žmogus turi teisę siekti žinių; bet jis turi tą teisę išsikovoti. Dvasinis gyvenimas, kaip ir materialus, pavaldus dėsniams. Patrink stiklinį pagaliuką atitinkama medžiaga ir jis įsielektrins – trauks mažus daiktus. Tai gamtos dėsnis. Jį sužinome iš fizikos. Taip pat galima teigti, kad slaptotyros pradiniai pagrindai inspiruoja sieloje tikro atsidavimo jausmą, kuris išugdo jėgą, anksčiau ar vėliau skatinančią tolesnį pažinimą.

 

        Kas turi polinkį atsiduoti ar atitinkamu auklėjimu jį išsiugdę, jau turi pagrindą būsimam aukštesniojo pažinimo siekiui. Neturintiems tokio išankstinio pasirengimo jau pirmojoje pažinimo kelio pakopoje iškyla sunkumų, ypač jei jie saviaukla nepradeda energingai ugdytis atsidavimo nuostatos. Šiandien labai svarbu šį klausimą akcentuoti. Mūsų civilizacija labiau linkusi kritikuoti, teisti, smerkti ir mažai kreipia dėmesio į atsidavimu persmelktą pagarbą. Mūsų vaikai daug daugiau kritikuoja, nei atsiduoda ir gerbia. Tačiau bet kokia kritika, kiekviena smerkianti nuomonė tiek naikina aukštesniojo pažinimo sielos jėgas, kiek atsidavimo persmelkta pagarba jas ugdo. Tai nenuvertina mūsų civilizacijos. Kalbame ne apie mūsų civilizacijos kritiką. Kaip tik kritiškai, sąmoningai žmogaus nuomonei – „visa ištirkite ir, kas gera, palaikykite“ (1 Tes 5, 21) – esame dėkingi už mūsų kultūros didybę. Žmonija nebūtų tiek pažengusi mokslo, pramonės, transporto, teisinių santykių srityse, jei būtų ignoravusi kritiką, vengusi drąsiai spręsti problemas. Mūsų laimėjimai formaliojoje kultūroje apmokėti praradimais aukštesniajame pažinime, dvasiniame gyvenime. Reikia pabrėžti, kad kai kalbame apie aukštesnįjį žinojimą, turime galvoje ne žmonių, bet tiesos ir pažinimo gerbimą (garbinimą).

 

        Žinoma, kiekvienas turi suprasti, jog visiškai pasinėrus į paviršutiniškus mūsų dienų civilizacijos ženklus, labai sunku siekti aukštesniųjų pasaulių patyrimo. Tai įmanoma tik energingai dirbant su savimi. Tada, kai materialaus gyvenimo santykiai buvo paprasti, buvo lengviau tobulėti dvasiškai. Gerbtini ir šventi dalykai vyravo pasaulio reiškinių hierarchijoj. Idealai, įsigalint kritiškumui, nuvertinami, pagarbą, pagarbią baimę, garbinimą ir gėrėjimąsi išstumia kiti jausmai. Šiandien šis procesas dar akivaizdesnis, tad kasdienybėje su minėtais jausmais susiduriame labai retai. Siekiantis aukštesniojo pažinimo juos turi pats išprovokuoti ir „įlieti“ į savo sielą. Tam neužtenka studijų. Pagrindinis variklis yra gyvenimas. Todėl žmogus, norintis tapti slaptotyros mokiniu, turi energingai ugdyti savyje atsidavimo nuostatą. Savo aplinkoje, išgyvenimuose jis turi ieškoti to, kas sukeltų susižavėjimą ir pagarbą. Jei, susitikęs su žmogumi, aš smerkiu jo silpnybes, vadinasi, menkinu savo pažinimo galią; jei meiliai stengiuosi įsigilinti į jo pranašumus, mano galia didėja. Slaptotyros mokinys turi tai nuolat atsiminti ir atitinkamai koreguoti savo elgesį. Patyrę slaptatyriai žino, kaip „apsimoka“ visur ir visada įžvelgti gėrį ir neskubėti kitų smerkti. Ši nuostata neturi būti formali, bet persmelkti sielą. Žmogaus tobulėjimas, kokybinė kaita priklauso tik nuo jo paties valios. Bet ši permaina turi būti vidinė, mąstymo lygmeny. Neužtenka (savo elgesiu) rodyti kam nors pagarbą. Ši pagarba turi organiškai išplaukti iš vidaus. Pirmiausia slaptotyros mokinys turi priimti atsidavimą kaip mąstymo imperatyvą. Savo sąmonėje jis turi kontroliuoti nepagarbos, negatyvios kritikos mintis. Ir puoselėti savyje atsidavimo mintis.

 

        Kiekvienąkart, kai sąmonėje stengiamės išsiaiškinti, kokios mumyse glūdi negatyvios, smerkiančios, kritiškos nuomonės apie pasaulį ir gyvenimą, artėjame prie aukštesniojo pažinimo. Ir tobulėjame tada, kai mus užvaldo susižavėjimo, pagarbos pasauliui ir gyvenimui nuostatos. Patyrusieji šiuos jausmus žino, jog tuo metu žmoguje sužadinamos iki tol snaudusios galios. Ir žmogus dvasiškai praregi. Aplink save pamato dalykus, kurių anksčiau nematė, ir ima suprasti, jog anksčiau matė tik aplinkinio pasaulio dalį. Dabar akistata su juo visiškai pakeičia žmogų. Nors tai kol kas neleis matyti reiškinio, apibūdinamo kaip žmogaus aura. Tam būtina dar labiau save lavinti. Bet prieš tai reikia nenuilstamai savyje lavinti atsidavimo* nuostatą.

 

        Tyliai ir nepastebimai slaptotyros mokinys žengia į „pažinimo kelią“. Galbūt niekas ir nepastebės, kad jis pasikeitė. Jis, kaip ir anksčiau, atlieka savo pareigas, rūpinasi savo reikalais. Keičiasi tik siela – tai, kas paslėpta nuo svetimo žvilgsnio. Pirmiausia visą žmogaus sielos gyvenimą apšviečia esminė atsidavimo viskam, kas verta pagarbos, nuotaika. Šis jausmas apima visą jo sielos gyvenimą. Kaip saulė savo spinduliais atgaivina visa, kas gyva, taip slaptotyros mokinys pagarba atgaivina visus sielos jutimus.

 

        Iš pradžių žmogui nelengva patikėti, kad tokie jausmai kaip gerbimas, pagarba gali sietis su pažinimu. Nes pažinimas paprastai įsivaizduojamas kaip gebėjimas, niekaip nesusijęs su sielos gyvenimu. Bet būtent siela yra pažinimo subjektas. O sielai jausmai yra tas pat, kaip kūnui – maistas. Kūnas, jei vietoj duonos maitinamas akmenim, apmiršta. O gerbimas, pagarba, atsidavimas daro sielą sveikesnę, stiprina ją ir suaktyvina pažinimą. Nepagarba, antipatija, akivaizdžių nuopelnų nuvertinimas – pažintinės veiklos paralyžiaus ir apmirimo priežastis. Dvasios tyrėjas tai pastebi žmogaus auroje. Pagarbaus atsidavimo persmelkta siela keičia ir savo aurą.                                     

 

        Išnyksta dvasiniai spalviniai tonai, apibūdinami kaip gelsvai raudoni, rudai raudoni, juos pakeičia mėlynai raudoni. Bet tuo pačiu metu atsiveria gebėjimas pažinti; siela priima žinią apie supančius faktus, apie kuriuos anksčiau net nenutuokė. Pagarba pabudina sieloje simpatinę galią, leidžia pritraukti mus supančių – paslėptų – būtybių savybes.

 

        Atsidavimas tampa dar veiksmingesnis, kai išsiugdome naują būdą jausti – išmoksti vis mažiau pasiduoti išorinio pasaulio įspūdžiams, išvystyti vidaus gyvenimo dinamizmą. Žmogus, besivaikantis paviršutiniškų pasaulio įspūdžių, nuolat ieškantis „prasiblaškymo“, neranda kelio į slaptotyrą (slaptąjį mokslą). Slaptotyros mokinys neturi ignoruoti išorinio pasaulio; bet turtingas vidaus gyvenimas formuoja atitinkamą išorinių įspūdžių atranką. Eidamas gražia kalnų vietove, jautrios ir gilios sielos žmogus patiria kitus įspūdžius nei skurdžių jausmų žmogus. Mūsų vidiniai išgyvenimai yra išorinio pasaulio grožybių raktai. Vieno žmogaus sielą kelionė jūra menkai tepaliečia, o kitas jaučia amžiną pasaulio dvasios kalbą; jam atsiskleidžia slaptos kūrinijos mįslės. Jei nori išsiugdyti turiningą santykį su išoriniu pasauliu, reikia išmokti kontroliuoti savo jausmus, vaizdinius. Visas išorinio pasaulio apraiškas yra persmelkusi Dievo didybė; bet pirmiausia, jei nori rasti dieviškumą aplinkoje, turi būti jį patyręs savo sieloje. Slaptotyros mokiniui siūloma savo gyvenime kurti akimirkas, kai jis tyliai ir vienas pasineria į save, nesiblaškydamas už savo Aš ribų. Jei taip atsitiktų, poveikis būtų priešingas, nei laukiama. Mokinys turi leisti tyloje skambėti tam, ką yra patyręs, ką jam byloja išorinis pasaulis. Kiekviena gėlė, kiekvienas žvėris, kiekvienas veiksmas tokiomis akimirkomis atskleis jam dar nepajaustas paslaptis. Jis pasirengs visai kitomis akimis nei anksčiau patirti naujus išorinio pasaulio įspūdžius. Kas geidžia vien mėgautis įspūdžių seka, atbukina savo gebėjimą pažinti. Kas malonumui leidžia atsiskleisti, tas savo gebėjimą pažinti puoselėja ir ugdo. Jis turi surasti malonumo atgarsį (aidą) ir, atsisakydamas tolesnio malonumo, vidine veikla apdoroti tai, kuo mėgautasi. Čia slypi labai didelis pavojus. Nedera, ignoruojant vidinės veiklos, mėginti vėl pasinerti į malonumą, siekiant jį visiškai išsemti. Kaip tik tada slaptotyros mokiniui atsiveria neaprėpiamos klaidos versmės. Juk jis privalo „prasibrauti“ per būrį savo sielos suvedžiotojų. Visi jie kėsinasi jo „Aš“, provokuoja užsisklęsti savyje. O mokinys turi būti atviras pasauliui. Žinoma, jis turi ieškoti malonumo; nes tik jis priartina išorinį pasaulį. Nebejausdamas malonumo, mokinys tampa lyg augalas, nebegalintis iš aplinkos į save įtraukti jokios maistingos medžiagos. Bet, užtęsdamas malonumą, jis užsisklendžia savyje. Tampa reikšmingas tik sau, bet ne pasauliui. Nepriklausomai nuo mokinio vidinės veiklos intensyvumo, visąlaik puoselėjamo savojo „Aš“ – pasaulis jį atmeta. Pasauliui jis yra miręs. Slaptotyros mokiniui malonumas yra tik priemonė, siekiant sutaurinti save pasauliui. Malonumas mokiniui – žvalgas, suteikiantis informaciją apie pasaulį; bet, gavęs šią informaciją (pamoką), jis žengia toliau – prie darbo. Jis mokosi ne tam, kad kauptų savo žinojimo lobius, bet kad panaudotų juos pasaulio labui.          

 

        Bet kokioje slaptotyroje, jei norim pasiekti kokį nors tikslą, egzistuoja pagrindinė taisyklė, kurios nevalia sulaužyti. Ją mokiniui turi įdiegti kiekvienas slaptasis mokymas. Ši taisyklė skamba taip: „Kiekvienas pažinimas, kurio tu sieki tik tam, kad praturtintum savo žinias, kad sukauptum savyje dvasinius lobius, nuveda tave klystkeliais; bet kiekvienas pažinimas, kurio tu sieki tam, kad subręstum žmogaus sutaurinimo ir pasaulio tobulinimo kelyje, nurodo tau kelią į priekį.“ Ši taisyklė yra privaloma. Slaptotyros mokiniu netapsi anksčiau, kol ši taisyklė netaps tavo gyvenimo taisykle. Šią dvasinio mokymo tiesą galima suformuluoti trumpa teze: „Kiekviena idėja, kuri netampa tau idealu, užgniaužia tavyje tam tikrą jėgą; o kiekviena idėja, kuri tampa idealu, atskleidžia tavyje gyvybines jėgas.“  

 

        Vidinė ramybė

 

        Iš pradžių slaptotyros mokiniui parodomas pagarbos ir vidinio gyvenimo ugdymo kelias. Slaptotyra jam pateikia praktiškas taisykles, kurių laikantis galima įžengti į stebėjimo kelią, ugdyti vidinį gyvenimą. Tos praktiškos taisyklės kilo ne savaime. Jos remiasi sena patirtimi ir žiniomis. Jos praktikuojamos visur, kur nurodomi keliai į aukštesnįjį pažinimą. Visi tikri dvasiniai mokytojai pritaria šioms taisyklėms, nors ne visada jas „apvelka“ tais pačiais žodžiais. Antraeilį tariamą jų skirtumą nulemia faktai, kurių čia neaptarsime.

 

        Nė vienas dvasinio gyvenimo mokytojas nesinaudos šiomis taisyklėmis tam, kad valdytų kitus žmones. Jis nenori riboti niekieno savarankiškumo. Nes nėra geresnio žmogaus savarankiškumo vertintojo ir sergėtojo kaip slaptatyrys. Jau minėjome, kad visus pašvęstuosius siejantis ryšys – dvasinis, o du natūralūs dėsniai sudaro jungtis, kurios sudėtines šio ryšio dalis laiko kartu. Bet kai pašvęstasis išeina iš savo uždaros dvasinės srities į viešumą, jam iškart ima galioti trečias įstatymas. Jis skamba taip: koreguok savo poelgius ir žodžius taip, kad nedarytum įtakos jokiam žmogaus laisvos valios sprendimui.

 

        Suvokusieji šią dvasinio gyvenimo mokytojo nuostatą supras, jog jie (jei laikysis šios praktiškos taisyklės) nepraras savo nepriklausomybės.

 

        Vieną svarbiausių taisyklių galima suformuluoti maždaug taip: „Susikurk vidinės ramybės akimirkų, kurios leistų skirti esminius dalykus nuo neesminių.“ Taip ši praktiška taisyklė skamba „perteikta kalbos žodžiais“. Mat visos slaptotyros taisyklės ir mokymai pirmiausia pateikiami simboline ženklų kalba. Tas, kas nori suvokti juos „į plotį ir gylį“, pirma turi suprasti šią simbolinę kalbą. Šis supratimas priklauso nuo to, ar minėtasis asmuo jau žengė slaptotyroje pirmuosius žingsnius. Bet tuos žingsnius jis gali žengti tik tiksliai laikydamasis čia pateiktų taisyklių. Kelias atviras kiekvienam, kas yra pasiryžęs.

 

        Anksčiau pateikta taisyklė dėl vidinės ramybės akimirkų labai paprasta. Ir lengva jos laikytis. Bet į tikslą ji veda tik tada, kai jos paprastumas traktuojamas rimtai ir griežtai. Todėl atvirai (be užuolankų) pasakysime, kaip laikytis šios taisyklės.           

 

        Slaptotyros mokinys privalo kasdieniame gyvenime surasti bent kiek laiko, kad galėtų užsiimti kitais dalykais, nei jo kasdieniai veiklos objektai. Turi skirtis ir trumpalaikio užsiėmimo būdas. Bet nereikia manyti, kad tai, ką mokinys veikia tada, neturi nieko bendra su jo kasdienio darbo turiniu. Priešingai: žmogus, teisingai ieškantis tokių išskirtinių akimirkų, greitai pastebės, kad jos leidžia sutelkti visas jėgas savo dienos užduotims. Taip pat nereikia manyti, kad šių taisyklių laikymasis trukdys atlikti savo pareigą. Jei trūksta laiko, užtenka tam skirti penkias minutes kasdien. Svarbiausia, kaip tos penkios minutės panaudojamos.

 

        Tomis akimirkomis žmogui būtina visiškai ištrūkti iš kasdienio gyvenimo. Jo mintys ir jausmai privalo įgyti kitą atspalvį. Jis turi „perleisti“ per sielą savo džiaugsmus, kančias, rūpesčius, patyrimą, poelgius. Mokinys privalo taip nusiteikti, kad visus kasdienius išgyvenimus matytų tarsi iš aukštesnio taško. Juk įprastame gyvenime kitų patirtys ir veiksmai atrodo kitaip nei tavo. Kitaip ir negali būti. Nes su tuo, ką patiri ar padarai pats, esi glaudžiai susijęs; kito žmogaus išgyvenimą ar poelgį mes tik stebime. Išskirtinėmis akimirkomis reikia stengtis taip žiūrėti į savo išgyvenimus ir poelgius, tarsi jie būtų ne mūsų, bet kitų. Įsivaizduokite: kas nors patyrė sunkų likimo smūgį. Emocinis poveikis bus kitoks, nei sužinojus, kad tokia pati bėda ištiko artimą žmogų. Nereikia manyti, kad ši reakcija neteisinga. Ji glūdi žmogaus prigimtyje. Panašius procesus stebime ir kasdieniame gyvenime. Slaptotyros mokinys turi surasti jėgų kartais pažvelgti į save kaip į svetimą. Ir neprarasti šioj akistatoj vidinės svarstytojo (kritiko) ramybės. Jei tai pasiekiama, savi išgyvenimai pasirodo naujoje šviesoje. Kol žmogus yra jų supančiotas, jis su neesminiais dalykais yra susijęs tiek pat, kiek ir su esminiais. Bet kai pasiekia vidinę apžvalgos ramybę, esminiai nuo neesminių atsiskiria. Akistata su pačiu savimi kitaip nuspalvina širdgėlą ir džiaugsmą, kiekvieną mintį, kiekvieną sprendimą. Tarsi visą dieną būtume iš arti stebėję ir didelius, ir mažus dalykus, o vakarop užkopėme į kaimyninę kalvą ir visą vietovę apžvelgėme iš karto. Tada jos dalys iškyla kitomis proporcijomis, nei vietovės viduje. Jei apžvalgos taškas pasikeitė neseniai, įžvalgos gali nesusiformuoti, jei anksčiau – dvasinio gyvenimo mokinys turi jų siekti. Tokios vidinės, ramios savistabos vertę labiau nulemia savyje randama jėga (ją vysto vidinė ramybė), nei tai, kas tuo metu matoma.

 

        Kiekvienas žmogus savo viduje greta kasdieniško žmogaus turi ir aukštesnįjį. Pastarasis slepiasi tol, kol yra pažadinamas. Kiekvienas šį aukštesnįjį žmogų gali pažadinti savyje tik pats. Kol aukštesnysis žmogus nepažadintas, slepiasi ir kiekviename žmoguje snaudžiantys aukštesnieji gebėjimai, vedantys į viršjutiminį pažinimą.

 

        Kol nejaučiate vidinės ramybės vaisių, privalote rimtai ir griežtai laikytis anksčiau pateiktos taisyklės. Kiekvienam, taip besielgiančiam, ateina diena, kai aplink atsiranda dvasinė šviesa ir iki tol neįsivaizduotam vidiniam regėjimui atsiveria visiškai naujas pasaulis.

 

        Slaptotyros mokinys, besilaikantis šios taisyklės, išoriniame gyvenime gali nieko nekeisti. Jis atlieka savo pareigas kaip ir anksčiau; patiria tokias pat širdgėlas ir džiaugsmus, kaip ir prieš tai. Todėl jis neatitrūksta nuo „gyvenimo“. Netgi labiau įsitraukia į tą „gyvenimą“, nes išskirtinėmis akimirkomis yra „aukštesnio gyvenimo“ lygmeny. Išskirtinių akimirkų ramybė paveiks ir kasdienybę. Žmogus taps ramesnis, veiksmai – labiau užtikrinti, atsitiktinumai nebeišves jo iš kantrybės. Pamažu toks pradedantis slaptotyros mokinys vis labiau pasikliaus savimi ir vis mažiau paklus aplinkybėms bei išorinėms įtakoms. Netrukus jis pastebės, kokia jėgos versmė jam yra tos išskirtinės akimirkos. Jo nebetrikdys anksčiau erzinę dalykai; nebebijos to, kas anksčiau jį gąsdino. Mokinys visai kitaip suvoks gyvenimą. Tarkim, anksčiau jis neryžtingai imdavosi vieno ar kito reikalo. Sakydavo sau: „O, man neužtenka jėgų padaryti taip, kaip norėčiau.“ Dabar vietoj šios minties ateina visiškai kitokia. Jis sau teigia: aš sutelksiu visas savo jėgas, kad atlikčiau užduotį taip gerai, kaip tik sugebu. Ir nuslopina abejones keliančią mintį. Nes jis žino, kad jos pablogina užduoties įvykdymą, stabdo ryžtą ją įvykdyti. Taigi slaptotyros mokinio savivoką praturtina mintys, kurios vaisingai ir teigiamai veikia jo gyvenimą. Jos pakeičia tas, kurios kliudė ir jį silpnino. Mokinys pradeda patikimai ir tvirtai vairuoti savo likimo laivą per gyvenimo bangas, išvengdamas ankstesnio blaškymosi stichijos glėbyje. 

 

        Ta ramybė bei užtikrintumas veikia visą žmogaus esybę. Jie skatina vidinę žmogaus raidą. Kartu tobulėja aukštesnįjį pažinimą nulemiantys gebėjimai. Dėl šios pažangos slaptotyros mokinys sugeba valdyti išorinio pasaulio įspūdžių poveikį. Pavyzdžiui, jis girdi įžeidžiamą žodį. Anksčiau jis būtų įsižeidęs ar supykęs. Dabar, įžengęs į mokinio kelią, jis įstengia išrauti iš to žodžio įžeidžiantį ar supykinantį geluonį pirmiau, nei jis prasiskverbia į jo vidų. Kitas pavyzdys. Laukdamas žmogus pradeda nekantrauti. Tapęs slaptotyros mokiniu, savo ramybės akimirkomis jis suvokia bet kokio nekantrumo beprasmybę. Ateity šis suvokimas blokuoja nekantrumą. Nekantrumas išnyksta užuomazgoj, o jo vaizdiniams eikvojamas laikas gali būti skirtas naudingam stebėjimui.

 

        Apmąstykime svarbą to, kas pasakyta. Prisiminkime, jog asmenybės „aukštesnysis žmogus“ nuolat vystosi. Bet tik jau minėta ramybė ir tvirtumas užtikrina dėsningą raidą. Išorinio gyvenimo bangos iš visų pusių spaudžia vidinį žmogų, – jei žmogus nevaldo šio gyvenimo, jis valdo žmogų. Jis yra tarsi augalas, augantis uolos plyšyje. Nyksta, kol jam trūksta erdvės. Vidiniam žmogui jokios išorinės jėgos negali užtikrinti erdvės. Tai įstengia padaryti tik sieloje išugdyta vidinė ramybė. Išorinės aplinkybės daro įtaką tik išoriniam gyvenimui; jos negali pažadinti „dvasinio žmogaus“. Naują, aukštesnį, žmogų slaptotyros mokinys turi pagimdyti savyje.

 

        Tada šis „aukštesnysis žmogus“ tampa „vidiniu valdovu“, kuris tvirta ranka valdo išorinį žmogų. Kol viską tvarko ir vadovauja išorinis žmogus, „vidinis“ yra jo vergas ir todėl negali atskleisti savo jėgų. Jei mano irzlumą veikia išoriniai veiksniai, aš nesu ponas pats sau, arba, kitaip sakant, aš dar neradau „valdovo savyje“. Turiu vystyti savyje gebėjimą tik mano paties nustatytu būdu „priimti“ išorinio pasaulio įspūdžius; tik tada galiu tapti slaptotyros mokiniu. Tik pasiaukojamai ieškodamas šios galios, slaptotyros mokinys gali pasiekti tikslą. Nėra taip svarbu, kiek jis pasistūmėja per tam tikrą laiką; svarbu, kad jis rimtai ieško. Kai kas per daugelį metų nepasiekia pastebimos pažangos; tačiau tie, kurie nenusimena, išlieka tvirti, vėliau apdovanojami „vidine pergale“.

 

        Žinoma, kartais, kad susikurtum vidinės ramybės akimirkų, būtinos pastangos. Kuo šios didesnės, tuo reikšmingesni yra pasiekimai. Dvasinio mokymosi sėkmė priklauso nuo to, ar žmogus sugeba, pasitelkęs vidinę tiesą, pasiaukojamai ir nuoširdžiai inventorizuoti savo veiksmus ir poelgius. Ir išlikti nešališkas.

 

        Šio aukštesniojo žmogaus gimimas apibūdina tik vieną slaptotyros mokinio vidinės veiklos pusę. Būtina kai ką pridurti. Nešališkoje akistatoje su savimi žmogus vis dėlto stebi tik pats save; jis mato tuos išgyvenimus ir veiksmus, kurie neatsiejami nuo jo gyvenimo. Bet turi eiti toliau. Turi pakylėti save iki gryno žmogiškumo, kuris nebeturi nieko bendra su išskirtine mokinio padėtimi. Tenka nagrinėti dalykus, būdingus jam kaip žmogui, nors žmogaus gyvenimo sąlygos ir situacija yra ypatingos. Žadinti jo pradą, iškeliantį virš asmeniškumo. Tai skatina mokinį nukreipti žvilgsnį į aukštesniuosius pasaulius, esančius už kasdienybės ribų. Žmogus ima jausti, patirti, jog priklauso šiems aukštesniesiems pasauliams. Jo juslės ir kasdieniai užsiėmimai apie tuos pasaulius nieko negali pasakyti. Taip pirmąkart savo esybės centrą žmogus perkelia į savo vidų. Jis įsiklauso į vidinius balsus, prabylančius ramybės akimirkomis; puoselėja vidinį dvasinį pasaulį. Jis atsiriboja (atitrūksta) nuo kasdienybės. Žmogus nebegirdi kasdienybės triukšmo. Įsivyrauja tyla. Jis atmeta aplinkos apraiškas; viską, kas asocijuojasi su išoriniais įspūdžiais. Ramus vidinis stebėjimas, dvasinės pratybos apima visą žmogaus sielą. Tylus stebėjimas turi tapti slaptotyros mokiniui natūraliu gyvybišku poreikiu. Iš pradžių jis pasineria į minčių pasaulį. Šiam mintijimui reikia išsiugdyti atliepiantį jausmą. Privalo išmokti pamilti dvasingumą. Netrukus žmogus šį minčių pasaulį priima kaip ne mažiau tikrą nei kasdieniai daiktai. Jis elgiasi su savo mintimis kaip su daiktais erdvėje. Tuomet priartėja ir akimirka, kai vidinėj savistaboj atsiskleidęs pasaulis tampa aukštesnis, tikresnis nei daiktai erdvėje. Žmogus patiria, jog šiame minčių pasaulyje save išsako gyvenimas. Ir supranta, kad mintyse visiškai pasireiškia ne tik gryni šešėlių vaizdai, bet ir už jų slypinčios esybės (būtybės). Jos byloja iš tylos. Anksčiau laidininkas buvo klausa, dabar – siela. Jam atsivėrė vidinė kalba – vidinis žodis. Kai slaptotyros mokinys tai patiria pirmąkart, jis jaučia didelę palaimą. Visą jo išorinį pasaulį užlieja vidinė šviesa. Mokinys pasineria į antrą gyvenimą. Pajunta palaimą, kai per jį teka dieviško pasaulio srovė.

 

        Sielos apraiškas mintyse, užpildančias visą būtybės dvasią, gnozė, dvasios mokslas, vadina meditacija (stebėtojišku susimąstymu). Meditacija – viršjutiminio pažinimo priemonė. Šio pažinimo metu slaptotyros mokinys neturi atsiduoti jausmams. Jis privalo vengti neapibrėžtų pojūčių. Tai tik komplikuos tikrą dvasinį pažinimą. Mintis būtina formuluoti aiškiai, aštriai, apibrėžtai. Tai padaryti lengviau, aklai nepaklūstant kylančioms mintims. Geriau perimti aukštesnes mintis iš dvasingų žmonių. Išeities taškas – raštai, bylojantys apie apreiškimą per meditaciją. Tokius raštus slaptotyros mokinys ras mistinėje, gnostinėje ir šiuolaikinėje slaptotyros literatūroje. Čia jis pasisems medžiagos savo meditacijai. Dvasios ieškotojai tokiuose raštuose perteikė dieviškąjį mokslą; dvasia paskelbė jį pasauliui per savo pasiuntinius.

 

        Tokia meditacija slaptotyros mokinį visiškai pakeičia. Jis susikuria visiškai naujus vaizdinius apie tikrovę. Visi daiktai mokiniui įgauna kitą vertę. Reikia pridurti: dėl tokios permainos slaptotyros mokinys nepasidaro svetimas pasauliui. Jis nevengia savo kasdienių pareigų. Nes pradeda suprasti, jog menkiausias atliekamas veiksmas, mažiausias išgyvenimas susijęs su didžiosiomis pasaulio būtybėmis (esybėmis) ir pasaulio įvykiais. Kai savistaba išryškina šią sąsają, jis vis drąsiau pasineria į savo kasdienius veiksmus. Nes dabar žino: jis kenčia, dirba dėl didžios, dvasinio pasaulio sąsajos. Iš meditacijos trykšta ne atsainumas, o jėga gyventi.

 

        Slaptotyros mokinys tvirtai žengia per gyvenimą. Bet kurios jo apraiškos neišstums mokinio iš tiesaus kelio. Anksčiau jis nežinojo savo darbo, kančios tikslo. Dabar – žino. Reikia pripažinti, kad meditacinė veikla yra rezultatyvesnė, kai jai vadovauja patyrę žmonės, iš patirties žinantys, kaip viską geriausiai atlikti. Todėl verta ieškoti tokių žmonių patarimo ir nuorodų. Dėl to žmogus tikrai nepraras savo laisvės. Toks kryptingas vadovavimas leis išvengti ėjimo apgraibomis. Besikreipiantieji į žinančius ir patyrusius niekad nesibels veltui. Tačiau privalo suvokti, jog ieško ne siekiančio viešpatauti, bet draugo patarimo. Paaiškės, kad tikrai žinantys žmonės yra ir patys kukliausi, o valdžios troškimas jiems yra svetimas.

 

        Per meditaciją pajutę žmogaus ir dvasios sąsają, savyje puoselėja amžinus, neapribotus gimimo ir mirties pradus. Jais gali abejoti tik nepatyręs meditacijos. Taigi meditacija – kelias link amžino, nesunaikinamo žmogaus esybės branduolio pažinimo, stebėjimo. Tik medituodamas gali pasiekti šį tikslą. Gnozė, dvasios mokslas kalba apie esybės branduolio amžinumą, apie jo pakartotinį įsikūnijimą. Dažnai klausiama, kodėl žmogus nieko nežino apie savo išgyvenimus anapus gimimo ir mirties? Bet reikėtų klausti kitaip: kaip pasiekiamas toks žinojimas? Kelią į jį atveria teisinga meditacija. Per ją atgyja atsiminimai apie išgyvenimus anapus gimimo ir mirties. Kiekvienas gali įgyti šį žinojimą; kiekviename glūdi gebėjimai pažinti, įžvelgti tai, ko moko tikra mistika, dvasios mokslas, antroposofija ir gnozė. Bet tam būtina pasirinkti tinkamas priemones. Tik ausis ir akis turinti būtybė gali suvokti garsus ir spalvas. O ir akis nieko nesuvoks, jei nėra šviesos, kuri padaro daiktus matomus. Slaptotyra teikia priemones, ugdančias dvasines ausis bei akis ir uždegančias dvasinę šviesą. Dvasinio apmokymo priemones galima suskirstyti į tris pakopas: 1) pasiruošimas – ugdo dvasines jusles; 2) nušvitimas – uždega dvasinę šviesą; 3) pašventinimas – leidžia bendrauti su aukštesniosiomis dvasios būtybėmis.

 

        * „Pažinimo kelias“ išsamiai apžvelgtas mano devyniolikto leidimo knygos „Teosofija. Viršjutiminės pasaulėžiūros ir žmogaus apibūdinimo įvadas“ paskutiniame skyriuje. Čia pateikiami kai kurie atskiri praktiniai požiūriai.

 

        Versta iš: Rudolf Steiner. Wie erlangt man Erkenntnisse der höheren Welten? Dornach: Rudolf Steiner Verlag, 2005

 

        Iš vokiečių k. vertė Zigmantas Ardickas

 

        Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 5-6 (gegužė-birželis)