J. Biliūnas šios sąmonės esmę aiškina pasitelkdamas prometėjiškąją mitopoetiką. Pasaulio pertvarkymo tikslo, savo pačių laimės, suvokimą žmonės įgyja tik dėl intelektualinių sugebėjimų, kultūros augimo. Pirmiausia „Laimės žiburyje“ jie turi įstengti perskaityti aukso raidžių užrašą prie žiburio, o paskui dar pajėgti jį teisingai suprasti, išaiškinti: „Bet niekas negalėjo gerai suprasti ir kitiems išaiškinti, ką tie žodžiai reiškia“. Šiuos kultūros augimo etapus J. Biliūno tekste įvykdo išskirtiniai individai – jaunikaitis, žilas senelis, suteikiantys tai, ką ir Aischilo Prometėjas, išaiškinęs žmonėms dangaus žvaigždžių ir įvairių ženklų prasmę, išmokęs rašto. Minios, pačios nepajėgdamos nieko pakeisti ir atskirtos nuo pernelyg tolimos viršūnės, turi tokių individų sulaukti: „Pagaliau atsirado jaunikaitis, kuris susirinkusiai miniai perskaitė: „Žmonių laimė“. Tolesnė kova už visuotinę laimę vėlgi labiausiai priklauso nuo individualios prigimties stiprumo, nuo gebėjimo atlaikyti vienam skirtus išbandymus. Siekiantys pertvarkyti pasaulį turi stoti į vienišą akistatą su blogio jėgomis, šmėklomis, sergstinčiomis senąją vertikalę – kalno šlaitus, atskiriančius dievišką laimę viršūnėje nuo žmogiškos kančios apačioje. „Ir tie, kurie išsigąs jų, atsigręžę pažiūrės žemyn ar iš neatsargumo paslydės nors kiek, – tuojau pavirs į akmenį.“ Taigi kova su pasaulio blogiu iš esmės suvokiama kaip vidinis kiekvieno asmenybės išbandymas. Dar daugiau – pati svarbiausia kopimo į kalną sąlyga lemia, kad tik idealios asmenybės, dvasiškai subrendusios mirtinam pasiaukojimui, gali stoti į šį kelią: „Net ir tie, kurie užlips ilgainiui ant kalno ir prisilytės stebuklingo žiburio, vienu akies mirksniu pavirs į akmenį ir tik savo mirtimi atneš jie laimę kitiems...“ Minia, kolektyvas ir vėl nieko negali šioje kovoje nulemti, jie dvasiškai per silpni, o pajėgia tik gąsdinimais, atkalbinėjimais, prakeiksmais kliudyti apsispręsti retiems išrinktiesiems. Artimųjų gailestis, emociniai šeimos saitai pagal šią prometėjiškosios aukos logiką taip pat – tik minios silpnumo išraiška: „Niekas nenorėjo savo gyvasties aukoti. Ir ne tik savo gyvasties nenorėjo aukoti: dar ir vieni kitus nuo to atkalbinėjo“. Tačiau tie, kas yra suvokę aukštąjį tikslą, turi ryžtis pakilti virš prigimtinių žmogiškųjų emocijų, atmesti jas kaip neparankų kliuvinį, didingos kosminės kovos „foną“: jie turi eiti prie kalno, „užmiršdami patys save, savo mylimuosius“.
       Trumpa J. Biliūno aliuzija atskleidžia, su kokia religine figūra turėtų būti tapatinamas kiekvienas iš šių išskirtinių individų: kalną supantys akmenys yra mirusių „išganytojų kūnai“. Ir nors dėl mirtinų aukų kalnas pavirsta „baisiausia nelaimių ir prakeikimų vieta“, nors greta jo tolydžio kyla kitas kalnas iš akmenimis virtusių žmonių kūnų, tačiau prometėjiškoji teleologija šioje J. Biliūno vizijoje nubrėžta neabejojant, be tragizmo atšvaito: „Bet nesuturėjo tat naujų drąsuolių minių nuo aukų ir pasišventimo“. Taigi kelias į žmonijos laimę eina per kultūrinį tapsmą ir šventvagišką žmonių sugebėjimą pavirsti savo pačių išganytojais – bet kokių aukų sąskaita. Šis procesas žmogui prigimtinis, nesulaikomas – tai nesibaigiančios antropocentrinės revoliucijos mitas. J. Biliūno „Laimės žiburyje“ nekalbama apie vieną konkrečiai apibrėžtą revoliuciją (nors V. Kapsuko ir tarybinių laikų kritikoje buvo įtvirtinta nuostata suvokti „Laimės žiburį“ kaip tiesioginę 1905 m. įvykių alegoriją): revoliucijų įvyksta daugybė – su kiekvienu atskiru drąsuoliu ar jų grupele, išsiveržiančia iš pasyvios visuomenės ir pajudančia kalno šlaitu. Konkretūs drąsuolių idėjiniai motyvai ar jų skirtumai nesvarbūs (prisiminkime, kad J. Biliūnas pasitraukė iš LSDP, nepakentęs vidinių ideologinių konfliktų ir kovų su kitomis partijomis); svarbu, kad šie žmonės visi lygiai dalyvauja aukštesniame prometėjiškosios metafizinės kovos procese, yra antropocentrinio mito herojai, paeiliui vienas ant kito gulantys akmenys.
       J. Biliūno drąsuoliai laimės žiburį pasiekia kopdami į mirusių kūnų kalną. Tada, kai jo viršūnė iškyla taip aukštai, jog priartėja prie senojo axis mundi smaigalio. Du kalnai – kosminė Dievo vertikalė ir akmeninis aukuras, ant kurio maištinga žmonija aukoja save, – turi susilyginti. Kai šiek tiek atitolstame nuo įprastinių „švietėjiškų“ „Laimės žiburio“ interpretacijų, ši J. Biliūno vizija negali nepadvelkti kierkegorišku šiurpuliu. Žmonijos laimė, t. y. galutinė pergalė prieš blogį, įmanoma tik po to, kai žuvusių aukų kalnas išaugs iki kosminio skliauto, taps lygus su senuoju visatos kalnu. Bet argi tai racionali, švietėjiška humanistinė etika? Gal greičiau filosofo S. Kierkegaard'o mąstytas „teleologinis etikos suspendavimas“24, egzistencinis paradoksas, kuris padeda pateisinti tai, kad Dievo suteiktos žmonijai kančios bus atpirktos tik žmonėms savanoriškai didinant savo kentėjimus iki kosminio masto – t. y. etinį absurdą? Žinoma, kad J. Biliūnas Ciūricho universitete yra gilinęsis į etinę problemiką idealizmo filosofijoje; galbūt tada intelektualinėje atmosferoje jis galėjo pajusti ir tam tikras užgimstančias egzistencinės filosofijos tėkmes, kurios rėmėsi S. Kierkegaard'o idėjomis25. Iš tiesų J. Biliūno sukurtas prometėjiškosios pergalės vaizdinys, paprastai kaip liaudies pasakoje nusakytas, rizikingai balansuoja ant etikos ašmenų, pažeidžia moralinės vaizduotės ribas: „Net senojo kalno nebesimatė; visas aplinkui, nuo apačios ligi pačiai viršūnėlei, buvo apsiauptas akmenimis. Visa dabar žmonės suprato ir su pagarba nulenkė savo galvas žemyn: tat buvo jų išganytojų kūnai...“ Visuotinę laimę žmonės pasiekia tada, kai pajėgia užpilti senąjį kosminį kalną savo pačių noru įvykdytomis aukomis ir kančiomis. Ir dar daugiau, tai įvyksta tik tų išskirtinių individų dėka, kurie pajėgia, nė akimirkai nesuabejoję, nesusvyravę, be tragiškų vidinių konfliktų vesti save ir kitus ant aukuro: „Sušuko linksmu galingu pergalėjimo balsu, ir visi kaip vienas nutvėrė savo rankomis žiburį. Visi vienu akies mirksniu pavirto į akmenis...“ J. Biliūnas „Laimės žiburyje“ jau atsiduria arti prie egzistencinės, kierkegoriškos etinių ribų peržengimo problemos, rusų egzistencinės filosofijos kūrėjo Levo Šestovo vadintos „etikos nušalinimu“ (отстранение этического), tačiau matyti, kad suvokia ją su mitologizuojančios romantinės vaizduotės lengvumu, užkerinčiu darnumu. Juk „Laimės žiburio“ vizijoje blogis iš esmės yra įveikiamas blogiu – didinant skausmo, prakeiksmų, kančios, mirčių skaičių iki visatos begalybės, tačiau nuo šio žinojimo herojiško žmogaus prigimties pamatai nesudreba: prieš virsdamas akmeniu, jis tik sušunka linksmu balsu. Po įvykusio prometėjiškojo etikos nušalinimo („lipo ir lipo jie akmenimis aukštyn, visą kelią išklodami naujais savo kritusiųjų draugų kūnais“) yra įmanoma absoliuti, romantizuota herojų šlovė ir angeliškas žmogaus prigimties nekaltumas: „Su žaliais ant galvų vainikais ėjo jaunos merginos, puikiausius žolynus nešėsi rankose gerbiamos moterys, aukštai iškeltos vėliavos plevėsavo tvirtuose jaunikaičių ir vyrų delnuose, o pirma visų puikiausiais vežimais baltai apsitaisę važiavo nekalti vaikai... Visi buvo linksmi ir laimingi...“ Dar netikėčiau, kad po prometėjiškosios pergalės tarytum išnyksta atskiras individas, dingsta individualios laikysenos svarba: prometėjiškieji maištininkai žuvę, tad dabar į avansceną išeina kolektyvas, tiesiog vyrai ir moterys – „visi“, kurie amžiams „linksmi ir laimingi“.
       Kaip tik ši citata padeda žengti tolesnį žingsnį analizuojant J. Biliūno prometėjiškosios savivokos raidą. Jo prozoje esama itin įdomių savo paties kūrinių citavimo atvejų. Dažniausiai tokios autocitatos – romantizmo autorių savivokos ir kūrybos ypatybė, turėjusi atskleisti, kad kiekvienas kūrinys yra to paties vidinio autoriaus kelio išraiška, tų pačių esminių klausimų sprendimas, kūrėjo autolegendos sudėtinė dalis (pvz., taip A. Mickevičius cituoja savo balades „Vėlinėse“ ar „Vėlines“ – „Pone Tade“; tą patį principą Maironis naudoja poemoje „Tarp skausmų į garbę“). Tai, kad J. Biliūnui kuriant apskritai buvo svarbi kitų tekstų atmintis, liudija jo apsakymuose įterptos F. Schillerio, A. Baranausko (taigi romantinės poezijos) citatos. Savo paties autocitatomis J. Biliūnas yra susiejęs tris 1905 m. parašytus kūrinius – „Kūdikystės sapnus“, „Keliu“ ir „Nemunu“, o „Kūdikystės sapnai“ cituojami 1907 m. parašytoje „Liūdnoje pasakoje“26. Atidžiau įsiskaičius galima pastebėti, kad panašaus pobūdžio vidinis intertekstas yra sukurtas ir tarp aukščiau analizuotų apsakymų „Ant Uetlibergo giedra!“ bei „Laimės žiburys“ – ir „Liūdnos pasakos“. Visų pirma dėmesį reiktų atkreipti į tai, kad apsakymus „Laimės žiburys“ ir „Liūdna pasaka“ autorius yra priskyręs tam pačiam žanrui. Tai dvi pasakos. Daugiau taip pavadintų J. Biliūno kūrinių nėra. Anksčiau jau minėta, kad „pasaka“ J. Biliūno prozos tekstuose pasirodo kaip stebuklingo išlaisvinimo, išvadavimo nuo blogio jėgų siužetas. „Liūdnoje pasakoje“ lygiai taip pat kalbama apie kovą už išsilaisvinimą – apie 1863 m. sukilimo įvykius. Taigi atrodo, kad ji – tos pačios paradigmos, pirmiausia iškylančios novelėje „Ant Uetlibergo giedra!“, tęsinys. Jeigu „Liūdną pasaką“ regėtume visame J. Biliūno „pasakos“ semantiniame kontekste, tai jos siužetą apie sukilimą galėtume suvokti ne tik kaip istorinį, bet ir kaip simbolinį filosofinį naratyvą27. Tačiau esama ir dar konkrečiau, citatomis pažymėtų paralelių tarp minėtųjų tekstų.
       Pirmiausia „Liūdnoje pasakoje“28 pasirodo intertekstinis „Ant Uetlibergo giedra!“ punktyras. Pirmojoje scenoje pasakotojas, sunkiai sergantis džiovininkas, išeina pakvėpuoti grynu pušyno oru ir jaučia palengva pasitraukiant silpnumą, ligotą savijautą. Pati situacija primena „Ant Uetlibergo giedra!“ pradžią, kai nepaisant ligos („dusulys slėgė krūtinę, <...> šiurpuliai kratė kūną“) išeinama į kalnus „pakvėpuoti grynu oru ir pasidžiaugti prigimties gražumu“. Lygiai taip pat – kalno viršūnėje ir pušyne – užplūsta tobula būsena, beribių galimybių, peržengus savo negalią ir ribotumą, pojūtis. Jis aprašytas neabejotinai atsimenant ankstesnį tekstą – pakartota leksika, vaizdynas, artima pati sakinio struktūra:

       Rados taip linksma ir lengva, kad norėjau šūkauti ir dainuoti, lakstyti po kalno viršūnes, arba, nušokęs nuo turėklų, nardyti ir plaukyti po šitą pūkų jūrą, kaip tat daro maži vaikai, lakstydami po kupečius šieno („Ant Uetlibergo giedra!“). 

       Ir taip ramu, taip gera rados. Nors negalėjau savo kojomis naudotis, negalėjau po kalnelius laipioti, po klonius lakstyti, negalėjau šūkauti ir dainuoti, kaip tat tik moka žmogus, miškan įėjęs, tačiau buvau dėkingas sutvertojui ir už tat, kad dar turėjau sveikas akis ir gerą ausį („Liūdna pasaka“). 

       Viktorijos Daujotytės įžvalgą, jog regėjimas ir klausa šiame „Liūdnos pasakos“ epizode tarsi praplečia kūno galimybes, peržengia jo fizinį neįgalumą, kad sąmonė pagilina pasaulio apercepciją ten, kur fiziškai ji neįmanoma29, galima savaip pratęsti. Vidinė poetinė J. Biliūno klausa tekstui išplečia „Liūdnos pasakos“ kalbėtojo, gulinčio ligonio, įspūdžius taip, kad suartina su andainykšte kopimo į Uetlibergo kalną ekstaze. Suartina, kad subtiliai įbrėžtų pirmą prasminės opozicijos ankstesniam tekstui štrichą: nebegalėjimą „laipioti ir lakstyti“, „šūkauti ir dainuoti“. Ta pati ekstazė, bet joje ryškus anksčiau nebūtas aspektas – ne staigus įtikėjimas žmogaus galia, o refleksija apie negalią. Pasaka tęsiasi, bet tampa liūdna.
       Tuoj pat einantys tolesni „Liūdnos pasakos“ sakiniai yra autocitata, įvedanti dar vieną paralelę:

       Iš vasarinių namų susirinko netoli manęs gražiai apsitaisę vyrai ir moterys, jaunimas ir vaikai, – visi linksmi ir laimingi. Vieni ėmė žaisti, kiti apsėdo dailų dirvonėlį, treti išsisklaidė po mišką – juokaudami ir dainuodami. Visi šitie miesto gyventojai, dėl poilsio ir įvairumų tame miške susirinkusieji, buvo kaip iš pasakos išėję: gražios, šviesiais rūbais pasipuošusios moterys mirgėjo tarp medžių kaip sužydę žolynai daržely. Į jas žiūrint, regėjos, kad nėra pasauly vargų ir ašarų, nelaimės ir bado, o jeigu ir yra, tai ne čia, bet ten, toli už miško, kur aidas neateina. 

       Palyginkime „Laimės žiburio“ tekstą:

       Iškilmingai šventė kasmet žmonės išvadavimo dieną kaip didžiausią visos šalies šventę. Tą dieną rinkosi jie prie kalno, apsitaisę gražiausiais rūbais. Su žaliais ant galvų vainikais ėjo jaunos merginos, puikiausius žolynus nešėsi rankose gerbiamos moterys, aukštai iškeltos vėliavos plevėsavo tvirtuose jaunikaičių ir vyrų delnuose, o pirma visų puikiausiais vežimais baltai apsitaisę važiavo nekalti vaikai... Visi buvo linksmi ir laimingi... 

       Išties gražūs vyrai ir moterys „Liūdnos pasakos“ pradžioje yra „kaip iš pasakos išėję“ – iš ankstesnės pasakos apie „Laimės žiburį“. Lygiai taip pat jie „visi linksmi ir laimingi“ gyvena pasaulyje „be vargų ir ašarų, nelaimės ir bado“. Tačiau kodėl ši aliuzija į tobulą žmonijos būklę, stebuklingai išvaduotą iš blogio galių, pasitelkiama pradedant „Liūdnos pasakos“ istoriją? Kas norima pasakyti, pradedant vieną pasaką kitos pasakos baigiamuoju vaizdu? „Liūdnoje pasakoje“ atrandame prometėjiškosios „Laimės žiburio“ vizijos, žmogaus galios įveikti savo ribas ir naratyvo apie išlaisvinimą iš blogio, intertekstą. Tad galime pastebėti, kad Juozapotos figūra kuriama kaip simbolinė antitezė šiai vizijai, šiam ankstesniajam pasakotojo tikėjimui paties žmogaus metafizine pergale prieš blogį, apie kurį „Liūdnos pasakos“ pradžioje užsiminta labai subtiliai: „Norėjau tikėti, kad čia niekur mažiausio nelaimės šešėlio neišvysiu...“ Juozapotos balsas pasigirsta kaip tik tą mirksnį, kai pasakotojas viliasi savo vaizduotėje vėl prisišaukęs tobulos žmonijos laimės viltį, savęs išganymo simbolį, persikėlęs į pasaulio, kuriame „visi linksmi ir laimingi“, regėjimą.

       Tik staiga kažin koks ypatingas, niekados dar negirdėtas balsas man ausyse sudejavo. Sudejavo kaip senatvės skundas, nelaimių atbalsis. Taip dejuoti galėjo tik žmogus senas, labai senas ir labai nelaimingas.

       Visuotinės darnos vaizdas – ir iš jo iškrintanti vieno labai seno ir nelaimingo žmogaus egzistencija. Pirmasis Juozapotos balso epitetas „ypatingas“ kartojamas apsakyme net keletą kartų: jos baisiai dejonei ir jos vyro Petro, išgirdusio apie sukilimą, žvilgsniui apibūdinti („išgirsdavau jau žinomą ypatingą ir skaudų dejavimą“, „jo akyse degė nesuprantama, ypatinga ugnis“). Epitetas semantiškai labai pabrėžtas. Gali būti, kad jautrios poetinės klausos autorius „ypatingą“ suprato ne tik kaip „išskirtinį“. J. Biliūno tekstuose asmenybei pavadinti vartojamas senas žodis „ypata“, būdvardžiui „asmeninis“ – „ypatiškas“. Taigi ypatingas dejavimas, ypatinga žvilgsnio ugnis – tai, kas atskleidžia žmogaus atskirą vidinį individualumą, jo „ypatą“. Greta šventiškos nuotaikos apimtų žmonių, idilišką laimę įkūnijančio kolektyvo Juozapota pasirodo kaip visiškai atskiras, nepritampąs, „ypatingas“ asmuo. Jos balsas „niekados dar negirdėtas“ – taigi įprastinės, bendrosios patirties pasauliui nepriklausantis. „Liūdnoje pasakoje“, kaip ir „Laimės žiburyje“, kolektyvas, šįkart jau laisvas nuo kančios ir nelaimių, susitinka su nežinia iš kur ateinančiu, nepažįstamos patirties turinčiu individu. „Laimės žiburio“ pabaigoje atrodo, kad individualumo problema, įsigalėjus visuotinei žmonių laimei, ištirpsta. Tačiau „Liūdna pasaka“ tarsi neigia šią pabaigą: tobulos bendruomenės vizijon pasinėrus, vis tiek pasigirsta „ypatingas, niekados dar negirdėtas balsas“ – niekaip nesubendrinamos, nemedijuojamos, kolektyvui nepriklausančios individualios patirties liudytojas.
       „Tam garsui nėra raidžių: jo negalima žodžiu išreikšti, – galima tik jausti...“ Kolektyvo akiratyje pasirodo tai, kas dar labiau nesuvokiama ir nepaaiškinama nei stebuklingas laimės žiburys. Nors ir kosminėse aukštumose, bet vis dėlto „žibėjo jis kaip žvaigždė, apsiaustas šviesiu ratu iš aukso raidžių“. Juozapotos dejavimo garsui „nėra raidžių“. Dar daugiau, pažvelgus į jos akis pamatoma ne tolyje spindinti žvaigždė, o „du taškai, klaikūs, be gyvybės. Tokį įspūdį, kaip tos jos akys, gali žmogui padaryti tik užgesusios žvaigždės, iš arti matomos“. Dar kiek tolėliau tampa visiškai aišku, kad J. Biliūnas Juozapotos žvilgsnio prasmę kuria per „Laimės žiburio“ intertekstą: jaunystėje šios moters „mirgėjo akys kaip dvi gražios žvaigždės – laimės žvaigždės“. „Liūdnos pasakos“ pradžioje tartum ištisai slenka „Laimės žiburio“ semantinių apvertimų juosta: minią sujudina ne ypatingos galios jaunuolis ar žilas išminčius, o ypatingos negalios sena moteris; ji apreiškia ne aukso raidėmis žibančią tiesą, o tai, kam nėra raidžių, nėra racionalaus išaiškinimo; žmonės staiga pamato ne žiburį, o užgesusią žvaigždę, juodą tašką; ir – tai ypač baisu – ne idealioje tolybėje ta nepažįstama egzistencijos properša pasirodo, ji – visai arti. Vėlei, tartum cituodamas „Laimės žiburį“, J. Biliūnas kalba apie panašias pastangas iš pradžių įskaityti, o paskui suprasti Juozapotos akis ir veidą kaip neregėtą ženklą: „Taip, tat buvo gyvenimo knyga – atidengta, nors ir sunkiai suprantama... Per dienų dienas ton knygon žiūrėdamas, skaičiau jos įstabius žodžius ir... šį tą supratau...“ Tačiau net ir įskaitęs tai, kam nėra raidžių, patvirtinęs prometėjiškąją savo sąmonės gebą pažinti ir suprasti ženklus, pasakotojas nebesidžiaugia savo galia, nebetiki, kad atrado galutinę tiesą (tik „šį tą supratau“). Šįkart žmogui būtina suprasti egzistencinė atvertis – ne laimės žiburys, o užgesusios žvaigždės, baisūs juodi taškai, proto riboms grasinanti tamsa. Neaišku, ar tas supratimas ką nors gali duoti kolektyvui – „Liūdnos pasakos“ tiesa apie kančią atsiskleidžia tik tarp dviejų subjektų, jautrios sąmonės pasakotojo ir nebylios Juozapotos.
       Utopinė pasaka apie kolektyvo laimę kaip netvarus šešėlis išsisklaido prieš liūdną pasaką apie neišsakomą atskiro individo kančią. Prometėjiškoji sakmė apie įmanomą pasiekti idealią žmonijos darną perrašoma visiškai nauju kodu. Sukilėlis Petras Banys sakmėje apie laimės žiburį būtų vienas tų prometėjiškųjų drąsuolių, kurie, nežiūrėdami skausmui į akis, eina aukotis už žmonių ateitį palikę namus ir artimuosius. Pirmiausia įvyksta jo individualios esybės, „ypatos“ permaina – vieną šventadienį jis grįžta namo „ne toks, kaip visados“, kalba „atsimainiusiu balsu“, o jo akyse dega „nesuprantama, ypatinga ugnis“. Jo supratimu, sukilimo esmė yra žmonių išlaisvinimas nuo vergijos, „vergo širdies“ maištas, kuris priimamas „liepsnojančia širdžia ir degančiom akim“. Pagrindiniai kovos tikslai: „nebevergausma ponams“, „niekam nebevergausma“, „būsma laimingi“. Tai, kad J. Biliūnas kalba apie 1863 m. sukilimą kaip apie „žmonių vergų“ kovą už laimę ir laisvę aplenkdamas konkretesnes istorines sukilimo idėjas, yra ženkliška: rašytojui svarbus universalusis, prometėjiškasis sukilimo lygmuo. Tačiau šįsyk pasaką apie išvadavimą nuo blogio lydi tamsus šešėlis – tragiškas likimas ir balsas tokio žmogaus, kuris ankstesnėje pasakos versijoje būtų patekęs į drąsuolių žygio šalikelę, nebylų silpnųjų chorą (juk Juozapota klausia vyro apie jo sumanymus bailiu balsu).
       Juozapotos akimis, iš laimės žvaigždžių virtusiomis juodais taškais, pamatytas prometėjiškasis maištas už laisvę įgyja kitą reikšmės dimensiją. Neabejotinai galima teigti, jog tai – egzistencinio tragizmo kodas, artimesnis jau ne romantinei, o modernistinei prometėjizmo versijai. Blogio ir kančios šleifas lydi net ir kovą už žmogaus laimės vizijas, tobulo gėrio intenciją. Jis kelia tragišką drebulį, išjudina susistemintą pasaulėvaizdį, verčia patirti baugią egzistencinę atvertį: „Neišturėjau: sudrebėjau ir atsigręžiau“. J. Biliūno subjekto žvilgsnis į užgesusias Juozapotos akis, „du taškus, klaikius, be gyvybės“, keičia aliuzijomis nurodomą ankstesnę, dar romantišką antropocentrinę pasaulėžvalgą. Paradigmiškai šis žvilgsnis atitinka tai, ką L. Šestovas vadina ribos tarp abstrakčiosios ir egzistencinės filosofijos peržengimu: tai pasiryžimas nukreipti žvilgsnį į akis beprotybei ir mirčiai30. Literatūros pasaulėvaizdžio centre jau iškilusi autonomiška, laisva individo būtis, tačiau kartu ji pažymėta neužgydomos žaizdos ženklu. Tad „Laimės žiburyje“ atsiskleidžia jau modernistinei sąmonei būdingas paradoksas: išlaisvinto individo kančios autonomija. Romantinio, revoliucinio prometėjizmo pasaulėvoka 1907 m. Vilniuje pasirodžiusioje J. Biliūno „Liūdnoje pasakoje“ interteksto kūrimo priemonėmis transformuojama į modernistinei sąmonei būdingą egzistencinio tragizmo paradigmą.

       23 K o t t   J .  Min veik. – S. 26.
       24 K i e r k e g a a r d  S .  Baimė ir drebėjimas. – Vilnius: Aidai, 1995. – P. 110–126.
       25 M. Lukšienė mini sąrašą 15 vokiškų filosofijos veikalų, kuriuos J. Biliūnas Ciūriche susižymėjo kaip studijuotinus. Iš jų matyti „neabejotinas šios literatūros idealistinis pobūdis“ ir tai, kad „J. Biliūną traukia daugiausia etiniai filosofiniai klausimai“. Deja, greičiausiai dėl cenzūrinių suvaržymų tyrinėtoja neįvardijo nei veikalų autorių ir pavadinimų, nei nurodė šio J. Biliūno rankraščio saugyklinių duomenų. Žr.: L u k š i e n ė  M .  Jono Biliūno kūryba. – P. 297.
       26 „Keliu“ pradžioje gamta („prigimtis“) apibūdinta kaip „kūdikio sapnas“. „Nemunu“ iš esmės pasikartojantis, tais pačiais palyginimais apibūdintas gamtos vaizdas („graži kaip pasaka“) susiejamas su vaikystės prisiminimais, cituojant „Kūdikystės sapnų“ stilistiką. Toliau novelėje „Nemunu“ kartojasi – kaip semantinė opozicija – „Kūdikystės sapnų“ obuolių davimo scena. „Keliu“ sakinys apie slepiančias nežinomas grožybes sodžiaus trobeles su jų „vargais, rūpesniais ir papročiais“ pakartojamas „Nemunu“ tekste. Aprašant psichologinę reakciją į „susitepusią“ merginą novelėje „Nemunu“ cituojamas „Keliu“ epizodas – staigus subjekto noras save apginti; lygiai taip pat apibūdintas po jo staiga sekąs palengvėjimas („kaip koks akmuo nuo krūtinės nuslenka“), nors situacija iš išorės nėra panaši. „Kūdikystės sapnų“ palyginimas („kaip išdraskyto gražaus žolyno atskiri lapeliai“) pacituojamas „Liūdnoje pasakoje“ Juozapotos pamišimui apibūdinti („praeities apsireiškimai rodės jai išbarstyti, kaip gražus žolyno žiedas“). Juozapota yra Petrienė – kaip ir laimingoji „Kūdikystės sapnų“ gimdyvė. Tai įrodo, kad J. Biliūnas suvokė savo prozos tekstus poetiškai, sąmoningai ar pasąmoningai tarp jų kūrė paradigmines, daugiaprasmes jungtis.
       27 Taigi laikyčiausi kitokios nuomonės dėl J. Biliūno kūrybinės prigimties nei R. Tamošaitis, teigiantis, jog šio autoriaus proza priklauso istorinio kodo literatūrai: „J. Biliūnui rūpi tik žmogaus istorijos sfera <...>, ir jis visiškai nekreipia dėmesio nei į transcendentinį religinį matmenį <...>, nei į panteistinius mitologinius būties klodus <...> – J. Biliūnui metafizinis matmuo visiškai svetimas“ (T a m o š a i t i s   R .  Mitologinio ir istorinio kodo literatūra // Kūrybos studijos ir interpretacijos: Jonas Biliūnas / Sudarė M. Mikalajūnas. – Vilnius: Baltos lankos, 2002. – P. 180). Man regis, kad filosofinė, net ir religinė vaizduotė buvo itin sutelkta J. Biliūnui sprendžiant blogio problemą; galbūt šių apmąstymų pulsavimas apsakymų potekstėse ir vidiniuose intertekstuose kaip tik ir liudija jos pirminę reikšmę autoriui.
       28 B i l i ū n a s  J .  Liūdna pasaka // B i l i ū n a s  J .  Raštai. – T. 1. – Vilnius: Vaga, 1980. – P. 192–218. Toliau kūrinio tekstas cituojamas pagal šią „Raštų“ publikaciją.
       29 D a u j o t y t ė  V .  Literatūros fenomenologija. – P. 156.
       30 Ш е с т о в  Л .  Киркегард и экзистенцильная философия. – Москва: Прогресс-Гнозис, 1992. – C. 44.