Individualizmo mitologijos, visuotinės kovos prieš blogį ir prometėjiškosios simbolikos sampyna būdinga XIX a. Europos romantizmui ir XX a. pradžios ankstyvojo modernizmo literatūriniams tekstams. Individualybės galių išlaisvinimo ir kolektyvinio maišto prieš „blogio sistemą“ idėjų sutaptis – ilga gija, nusidriekianti per Europos romantizmo viršūnes: jaunojo J. W. Goethe's, G. G. Byrono, V. Hugo, P. B. Shelley, A. Mickevičiaus, S. Petöfio kūrybą. XX a. pradžioje tokių romantinės kilmės idėjų derinys išliko ryškus modernėjančioje Vidurio bei Rytų Europos, Rusijos literatūroje (kaip itin žymų pavyzdį galima prisiminti M. Gorkio kurtus individualistinio maišto ir herojiškos aukos už bendruomenę literatūrinius mitus – „Senę Izergilę“, „Giesmę apie sakalą“, „Žmogų“). Lietuvos kontekstui itin artima lenkų literatūros mokslo tradicija tokią XIX a.–XX a. pradžios literatūrinę pasaulėvoką apibrėžia prometėjizmo (prometeizm) terminu. Ši sąvoka buvo įtvirtinta dar Jaunosios Lenkijos (Młoda Polska) – XX a. pradžios modernistinio lenkų literatūros sąjūdžio autorių autorefleksijose, kritikos, eseistikos tekstuose. Prometėjiškoji simbolika buvo viena stipriausių gijų, siejusių Jaunąją Lenkiją su A. Mickevičiaus ir J. Słowackio romantizmu, ir kartu jau modernaus XX a. žmogaus egzistencinės dramos išraiška. Pagrindiniais Prometėjo mitologemą ankstyvojoje lenkų modernistinėje poezijoje ir dramoje išskleidusiais autoriais laikomi J. Kasprowiczius, T. Micińskis, S. Przybyszewskis, J. Żuławskis. Pats J. Kasprowiczius analizavo Prometėjo istoriją kaip pamatinį Europos literatūrų mitą 1915–1916 m. paskaitų cikle „Apie Prometėją ir prometėjizmą“ („O Prometeuszu i prometeizmie“). Prometėjiškojo maišto moralinės antinomijos buvo itin svarbi problema kritikui, filosofui ir rašytojui S. Brzozowskiui, itin anksti, dar Jaunosios Lenkijos periodu, pradėjusiam formuluoti egzistencialistinius filosofinius postulatus.
XIX a. ir XX a. pradžios literatūroje prometėjizmo sąvoka priklausė esminių kūrėjo pasaulėžiūrinių laikysenų, filosofinės savivokos lygmeniui. Ji nebuvo suvokiama tik vieno konkretaus istorinio periodo ar vien tik literatūrinės ir meninės kūrybos rėmuose: Prometėjo mitologema iškildavo ir kaip istoriosofijos, ir kaip asmeninės gyvenimo filosofijos, ir kaip kultūrinės laikysenos pagrindas. Anot lenkų romantizmo tyrinėtojos Marios Janion, prometėjiškoji simbolika žymi tokias revoliucijos idėjas, apie kurias nuolat sukasi europietiškoji savimonė1. „Akivaizdu, kad šiuo mitu Vakarų žmonija nuo seno aiškino save ir savo kultūrinę sąmonę. Šis mitas yra tartum Vakarų lemties mitas“2, – apie Prometėją teigia filosofas Hansas-Georgas Gadameris. Dar daugiau, pagal Vytautą Kavolį Prometėjo istorija nėra vien tik Vakarų civilizacijos mitas, bet pagrindinis žmogaus moralinės evoliucijos modelis3. Kaip išskirtinę pasaulėžiūrinę poziciją, visų pirma bendrą Europos romantikams ir ankstyviesiems modernistams, prometėjizmą apibrėžia lenkų literatūrologas Wiktoras Weintraubas:
Prometėjizmas – tai maištas prieš vertybių sistemą, kuri toleruoja blogio egzistavimą. Šis maištas kyla iš įsitikinimo, kad žmonės gali tą blogį panaikinti savo pačių pastangomis. Smerkdamas rezignaciją kaip kliūtį šiai kovai su blogiu ir kaip laikyseną, priešingą žmogiškajam orumui, prometėjizmas oponuoja krikščionybei (bei kitoms tradicinėms religijoms), o ypač – pasitikėjimui Dievu, kurį suvokia kaip tironą, amoralų valdovą. Prometėjizmas yra religijos substitutas, paremtas tikėjimu tiek žmogaus prigimties kilnumu, tiek jos milžiniškomis galimybėmis4.
Taigi prometėjizmas – radikali antropocentrinė pasaulėvoka, kylanti iš revoliucingos nuostatos, kad tradiciniai, varžantys individą religijos ir visuomenės modeliai turi būti perkurti ir kad tai gali įvykti tik išlaisvinus išskirtinių asmenybių kūrybines galias. Tokios prometėjiškos asmenybės, peržengusios pačios save, tragiškai pasirenka aukotis dėl visos bendruomenės ateities, dėl jos išlaisvinimo nuo prievartinių institucijų ir metafiziškai pateisinto blogio. Maištingo prometėjiškojo individualizmo pradinė paskata – tai akistata su blogiu ir prievarta, glūdinčiais neva darniose, stabiliose metafizinės sanklodos ir visuomenės struktūrose. Mitinio titano Prometėjo įvykdyta antropogonija ir tolesnės geradarystės žmonėms XX a. pradžios literatūroje buvo įprasmintos kaip laisvo kūrėjo individualisto sąmonės judesys „žemės link“, tikintis pakeisti kitų, paniekintųjų, žmonių būklę, juos „pažadinti“. Tačiau žmogaus sąmonėje siekiama skatinti ne metafizinės darnos ar visuomenės progreso suvokimą (kuris nuramintų, anestezuotų realų jo patiriamą skausmą ir socialinį neteisingumą), o priešingai, jo autonomišką, personalinę savivoką, kuri kaip tik padidintų bekompromisinį jautrumą savo ir kitų kančiai bei pažeminimui ir taip padėtų sunaikinti „blogio sistemą“ laisvų individų maištu ir aukomis. Sekant E. A. Tiryakianu ir R. Tamošaičiu galima teigti, kad XX a. pradžios literatūros prometėjizmas – tai gnostinės Vakarų metakultūros variantas, kuriai „ne tik materija, bet ir visos šiame pasaulyje įsteigtos institucijos (net ir bažnytinės) bei kultūros sritis skendi tamsoje ir reikalauja atperkamosios gnozio (žinojimo) šviesos, apšvietos. Pasaulio išganytojai – tą šviesą turintys spindulingieji žmonės“5. Tačiau skirtingai nei kitos gnostinės epistemos atmainos, prometėjizmas XX a. pradžios ankstyvojo modernizmo tekstuose dažnai sutampa su įtemptu socialiniu veiklumu, moderniu ideologiniu angažuotumu (pvz., Jaunosios Lenkijos sąjūdyje – su nacionalinio mesianizmo laikysenomis). Ta moralinė asmenybės evoliucija, kurią kaip Prometėjo mitologijos esmę akcentuoja V. Kavolis, XX a. pradžios Rytų Europoje susipynė su moderniomis politinėmis ideologijomis (socializmu, demokratizmu, nacionalizmu) ir aktyviu pasipriešinimu politinei prievartai (Rusijos carizmui). Taigi prometėjiškoji pasaulėvoka leido suartinti, prasmingai sujungti revoliucingą kolektyvinį, visuomeninį aktyvizmą, būdingą XX a. pradžioje kovojusioms dėl politinės laisvės Rytų Europos visuomenėms, bei kraštutinį individualizmo skatinimą – romantinės ir modernistinės literatūros bruožą.
Jaunosios Lenkijos sąjūdžio tekstuose XX a. pradžioje dominavo romantiškoji herojinė prometėjizmo versija. Literatūrologas Michałas Głowińskis tvirtina, kad romantiškojo herojaus – laisvo kūrėjo ir didžio maištininko – archetipu virtęs Prometėjas tuo metu buvo užtemdęs visas kitas galimas antikinio mito interpretacijas. Literatūrologo manymu, vienintelis naujas, nors ir labai originalus, XX a. pradžios akcentas buvo romantinio Prometėjo pavertimas groteskiška, karnavališka figūra, ironiška kūrėjo-antžmogio parodija (pvz., W. Orkano 1908 m. novelėje Prometėjas vaizduojamas kaip banko direktorius). Vis dėlto šis postūmis (nuo heroizmo iki jo parodijos) tik patvirtina, kad autorių vaizduotė šiuo atveju vystėsi tik pagal vieną, romantinį ar neoromantinį, reikšmių modelį6. Remdamasis M. Głowińskiu, literatūros tyrinėtojas Łukaszas Książykas teigia, kad su Prometėju siejamos vertybės it lakmuso popierėlis gali parodyti, kiek Jaunosios Lenkijos savivoka buvo romantiška, o kiek – artima XX a. modernizmui. Tačiau L. Książykas prieina kiek kitokių išvadų: J. Kasprowicziaus, S. Przybyszewskio, J. Żuławskio, T. Micińskio kūryboje jis pastebi ne tik didingą romantinę maišto mitologiją, niveliuojančią realios žmogaus aukos ir kančios siaubą, bet ir kur kas kartesnę, tragiškesnę pasaulio viziją, kai maištingo žmogaus galimybės „atpirkti pačiam save“ jau vertinamos kaip ribotos – taigi artėjama prie egzistencialistinio individo būklės suvokimo7. Stiprėja kita Prometėjo suvokimo linija: dėmesys sutelkiamas į paprasto žmogaus, kenčiančio ir maištaujančio prieš kančią, situaciją. Anot L. Książyko, taip pereinama nuo romantinės etinės pasaulio vizijos (už genijaus kančias bus atlyginta ateities triumfu) prie tragiškojo individo egzistencijos suvokimo, kuris daug giliau remiasi antikiniu graikų tragizmu (pasaulį valdo akla būtinybė arba moiros) bei F. Nietzsche's vizija (pasaulis vertinamas kaip tapsmas anapus žmogiškų moralinių kategorijų). Ženkliškas reikšmių pokytis: 1902 m. J. Żuławskis išspausdina esė, kurioje sutapatinamos Prometėjo ir biblinio Jobo figūros8. Už Prometėjo kaip laisvojo maištininko, genialaus individo, antidievo kaukės pasirodo sopulingos, gęstančios akys: vienišo, tikėjimu abejojančio žmogaus skausmas prieš pasaulio tamsą ir paties maištininko sukurto blogio įsisąmoninimas. Kaip Aischilo Orestas ar W. Shakespeare'o Hamletas, kovotojas prieš blogį galiausiai suvokia jį tik padidinęs, nesugebėjęs peržengti esminių antagonistinių prieštarų sistemos, kurią tikėjosi pataisysiąs. Taigi herojaus (ar menininko) pasirinkimas maištauti pasirodo ir neišvengiamas, ir lemtingai reliatyvus: žmogiškame pasaulyje neįmanoma sukurti idealios, platoniškos, nereliatyvios vertybių sistemos; vienokio gėrio pasirinkimas vyksta kitokio gėrio naikinimo sąskaita; sukilus prieš tradicinę metafiziką, už šį pasirinkimą ir laikiną jo įprasminimą atsakingas tik pats mirtingasis individas. Suvokimas, kad individo laisvė suteikia tik tragiškąjį pasirinkimą, kad ši laisvė tik padidina įtampą tarp kosminių antipodų ir individo skausmo, yra modernistinės sąmonės ženklas, jos paradigminė žymė. Modernybė iš romantikų paveldėtą Prometėją paverčia tikru tragiškuoju herojumi.
Kaip tik taip perėjimą nuo romantinio „Vakarų lemties mito“ interpretavimo į modernistinę XX a. savivoką apibendrina H.-G. Gadameris savo 1946 m. esė „Prometėjas ir kultūros tragedija“. Pasak filosofo, Prometėjo sakmė išreiškia kiekvieno naujo kultūrinio veiksmo, naujo kūrybinio siekio sukeliamą konfliktą: išdidžios žmogaus savikliovos ir egzistencinio ribotumo sankirtą, kuri skatina aukoti save kultūrai, „nuolatinį kiekvieno apsigaudinėjimą“ paverčiančiai „žinojimu visiems“. Todėl kiekvienas lemiamas kultūrinės sąmonės posūkis Prometėjo mitą skatina atkurti arba naujai paaiškinti. Pradedant nuo jaunojo J. W. Goethe's kūrybos, šis antikinis graikų mitas Europos literatūroje buvo susietas su genijaus, individualaus kūrėjo visagalybės idėja. Romantinis Prometėjas išreiškęs tiek „herojinį dorovinės laisvės idealą“, tiek žmonijos „kūrybinę galią meno karalystėje“. Posūkis modernizmo kultūros link romantinį žmogaus-kūrėjo autonomijos mitą pakeičia: mene vaizduojamą laisvojo individo egzistenciją ima vis ryškiau žymėti niekaip nepanaikinamos vidinės kančios, tragizmo ženklas.
<...> dalyvaudamas moderniojo žmogaus sielos gyvenimo istorijoje, Prometėjo simbolis dar kartą pasikeičia. Kūrybinis svaigulys yra artimas kančiai, atsirandančiai iš prieštaravimo tarp šios visagalybės fantazijoje ir bejėgiškumo tikrovėje. Tačiau Prometėjas buvo ir šitoks – ne tik herojiškai kuriantis savąjį pasaulį, bet ir nuolatos draskomas Dzeuso erelio. Tiesa, moderniojo žmogaus kančios jaučiamos ne kaip dievo, o kaip paties žmogaus sąlygotos. Taigi Prometėjas pasidaro žmogaus sąžinės, draskančios jį patį, simboliu, sąmonės tragedijos simboliu9.
Sąmonė, draskanti patį žmogų – taip senąją graikų titano tragediją peraiškina antropocentriškasis modernizmas, kuriam herojaus konfliktas su absoliučia kosmine tvarka regisi jau įvykęs ta tvarka suabejojus arba visai ją atšaukus. Atmetęs senąją metafizinę sanklodą maištingas kūrėjas imamas suvokti kaip pasaulio gydytojas, neįstengiantis pagydyti pats savęs (kaip tik taip Aischilo dramoje Prometėją vadina Choras). Simbolinė Prometėjo figūra tampa svarbi ne tik dėl išdidaus, Dzeusui grūmojančio herojiško žvilgsnio, bet ir dėl nuolat jo kūne atsiveriančios žaizdos. Reikšminga, kad beveik tuo pat metu, kai simbolinę Prometėjo žaizdos reikšmę moderniai savimonei iškėlė H.-G. Gadameris, garsus graikų mitologijos tyrėjas Karlas Kerényi studijoje „Prometėjas. Graikiškoji žmogaus egzistencijos samprata“ („Prometheus. Die menschliche Existenz in griechisher Deutung“, 1942–1948 m.) iškėlė mintį, kad šis mitinis graikų herojus kilęs iš senų lunarinių nakties dievybių, kurios turėdavo periodiškai išnykti tamsoje arba kęsti atsinaujinančią žaizdą, nuolat pakibdamos tarp dieviškumo ir netobulos žmogaus būsenos, atviros kančiai ir sužeidimams10. 1946 m. esė „Prometėjas pragare“ („Prometheus aux enfers“) Albert'as Camus įvertino kankinamo titano ištvermę kaip simbolį, prasmingesnį šių dienų žmogui už išdidų maištą prieš dievus11. Taigi moderniosios Vakarų tragedijos – Antrojo pasaulinio karo laikų – patirtį lydi paradigminis siekis apmąstyti Prometėjo kančios ir žaizdos simboliką. Modernizmo Prometėjas jau yra metęs galutinį iššūkį senajam dievui ir milžiniškų žaibų šviesoje nutrenktas į Tartarą. Dabar jis turi surasti būdą, kaip gyventi, ištveriant niekuo neišgydomą žaizdą.
Apžvelgtas romantinio ir modernistinio prometėjizmo kontekstas, o ypač išskirtinė šios pasaulėžiūros bei jos motyvų svarba XX a. pradžios Jaunosios Lenkijos autorių kūryboje, skatina atidžiau įsižiūrėti į sinchroniškai iškylančią prometėjiškąją simboliką klasikiniuose 1901–1907 m. Jono Biliūno prozos kūriniuose, kurie tradiciškai yra skaitomi šviečiamosios humanistikos kodu. Ar šie tekstai, itin gerai žinomi lietuvių skaitytojui, neatsivertų naujais rakursais, jeigu pažvelgtume į juos iš platesnės europietiškojo prometėjizmo prasmių perspektyvos arba iš mūsų literatūrai artimo ankstyvojo lenkų modernizmo konteksto?
Prometėjiškoji vaizdinija J. Biliūno prozoje iškyla jau pačiu pradiniu kūrybos laikotarpiu, ketvirtame iš eilės jo parašytame apsakyme „Per sapną“ (1901 m. gruodis). Šis tekstas aiškiai išsiskiria filosofiniu-alegoriniu turiniu, jauno autoriaus idėjinių pažiūrų postulavimu. Meilės Lukšienės žodžiais, tai „jaunojo J. Biliūno „credo“, drauge ir jo ne taip jau seniai išgyvento pasaulėžiūrinio lūžio atgarsis“12 (turima omenyje tikėjimo krizė, J. Biliūno patirta besimokant Liepojoje ir Tartu, ir jo posūkis į socializmą). Simbolinis apsakymo siužetas meniniu atžvilgiu dar nestiprus, svarbesnis maištingai išreikštas pasaulėžiūros modelis: tik laisva žmogaus sąmonė, vidinė asmenybės galia pajėgi įveikti ir savo, ir kitų žmonių kančias, kurias pateisina religinis tikėjimas. Žmogaus desperaciją, nusižeminimą prieš pasaulio blogį iliustruoja ūkininko Žagario tragedija – netikėta jo vaikų mirtis, kurią šis suvokia kaip Dievo skirtą bausmę. Šį įvykį komentuoja subjektui sapne pasirodanti titaniška figūra, pavadinta „galiūnu“: „<...> nepažįstamas galingas žmogus – labai aukštas, rūstaus rimto veido, su pailga kuprota nosim ir ilgais juodais plaukais, jo juodos kaip anglys akys degė narsumu ir su pasididžiavimu veizėjo aplinkui, veidas jo buvo šviesus ir spindintis“13. Jei tai pirma atvira J. Biliūno pasaulėžiūros permainų išraiška, tai matyti, kad jų epicentre – ne tiek socialistinė klasių kovos samprata, kiek visagalio individo, atmetusio metafiziką, vaizdinys. Regis, nepakaktų šio „galiūno“ figūros laikyti vien sekuliaraus proto, pozityvistinio ratio, švietėjiško pažinimo alegorija, didaktine personifikacija, kaip šį tekstą yra interpretavę M. Lukšienė bei R. Tamošaitis14. Sapne galiūno apreiškiama socialinio blogio, varguolių skurdo priežastis – anaiptol ne racionalios visuomeninės tvarkos trūkumas, o paties žmogaus vidinių galių silpnumas, jo „silpnas egoizmas“ (!), nepasitikėjimas savimi, savo laisvos dvasios ir jos savarankiškų galimybių nesuvokimas. Galiūnas ragina pirmiausia ruoštis ne socialinėms pertvarkoms, o atkreipti dėmesį į „savo ypatą, kur yra tiek užsislėpusios energijos ir spėkų“; tik suvokus savo vidinę galią, galima panaudoti ją „įgijimui tarpe žmonių visuotinos laimės“. Laisva, save visų verčių matu iškėlusi „ypata“, eretiškai drąsi individo sąmonė yra svarbiausia laimės sąlyga, pagrindinė kovotoja prieš žmonijos kančias:
<...> jūs nepasitikit patys savimi ir tiktai nuo kitų laukiate laimės, manote, kad geri daiktai paeina nuo geros, o blogi – nuo piktos dvasios, tuo tarpu jūs patys esate valdonai savo būvio, patys gimdote vaisius savo pasielgimų, tiktai nemokate naudotis iš savo dvasiškų spėkų – neištraukiate jų aikštėn, bet slepiate gilmėj savo nuvergtos ypatos nuo jūsų pačių akių. Kiek jūs sunešat aukų savo kvailumui, savo silpnai dvasiai! <…> Tie visi maištininkai, sudeginti ant laužų proto vyrai, kankinami ir persekiojami, duoda jums puikiausią pavyzdį kovos ir pasipriešinimo terioniškai valdžiai; sekdami tuos jų pavyzdžius, jūs tobulinat savo gyvenimą, gerinat būvį, nešate ant savo pečių visos žmonijos geresnę ateitį ir laimę15.
Jaunojo J. Biliūno savivokos lūžis, jam giliai išgyvenus religinio tikėjimo krizę ir įsiliejus į slaptą socialistų veiklą, išreiškiamas prometėjizmo emblemika. Buvimas „valdonu savo būvio“, filosofiškai suvokta revoliucija prieš blogį ir tikėjimas absoliučia asmenybės galios persvara prieš metafizinę ar pasaulietinę valdžią – simbolinės Prometėjo paradigmos ypatybės. J. Biliūnas iš pat pradžių kloja individualistinius pamatus savo įsitraukimui į socialistų veiklą įprasminti, o tai liudija, kad ir jo 1901–1903 m. socialinė kritinė proza, partinis aktyvumas jau slėpė kur kas sudėtingesnes pasaulėžvalgos motyvacijas, filosofinės potekstes. Atidžiau įsiskaičius, matyti, kad ir socialdemokratų spaudai skirtoje 1902–1903 m. publicistikoje J. Biliūnas ragina kovoti už „slegiamas žmogaus tiesas, dvasią ir ypatą“, „apginti savo ypatą, šlovę ir vardą“16 (kurs. mano – M. K.).
Šie potekstiniai filosofiniai ieškojimai J. Biliūno kūryboje vėl išnyra arčiau jo tekstų paviršiaus, ima plėsti kūrybos reikšmių lauką 1904 m. pabaigos–1905 m. pavasario apsakymuose, parašytuose Ciūriche. Šie kūriniai pirmieji gimė po dar vienos esminės savivokos krizės, kurią rašytojas išgyveno 1903–1904 m. studijuodamas Leipcige, kai apsisprendė visiškai palikti aktyvią partinę, socialistinę, ir apskritai politinę veiklą, „tarnavimą visuomenei“, mesti pozityvistinio išsimokslinimo planus (iki tol studijavo aukštojoje komercijos mokykloje) ir atsidėti universitetinėms literatūros bei filosofijos studijoms ir savo kūrybai. 1904 m. pabaigoje naujoji pozicija buvo galutinai išsikristalizavusi, suformuluota laiškuose: „Nuo politikos jau nebe vakar atsisakiau; kad ir pirma nors kiek, tai dabar nė kiek ji manęs prie savęs netraukia. <...> Jeigu pirma buvau individualistu, tai dabar palikau juo iki pat smegenų“17. Lietuvių literatūros kritika yra daug kartų tiksliai apibrėžusi šį lemiamą mąstymo ir kūrybos posūkį: nuo socialinio determinizmo – į dvasingumą, egocentriškumą, subjektyvumą (A. Zalatorius); į filosofinį žmogaus ir visuomenės santykių traktavimą (M. Lukšienė); nuo veiksmų programos – į hermeneutinį gyvenimo supratimą (V. Daujotytė); nuo pozityvistinio, švietėjiško blogio tyrinėjimo – į krikščioniškojo pobūdžio humanizmą, pasiaukojimo ir išganymo etiką (R. Tamošaitis)18. Dažnai yra teigiama, kad šitaip pasikeitusi J. Biliūno kūryba tartum kokybiškai pradeda visą XX a. lietuvių literatūros tarpsnį: atveria naują semantinį prozos lygmenį, poetinę kūrinio autonomiją, „estetinio proveržio galimybę“19. Aprėpus visus šiuos teiginius, galime daryti išvadą, kad literatūrologija aptaria tų metų J. Biliūno apsakymus su subjektyvaus modernistinio teksto pradžios nuojauta.
1904 m. pabaigoje kūrybinis J. Biliūno proveržis prasideda nuo kopimo į šviesą kalno viršūnėje simbolikos – nuo fragmentiškų štrichų novelės „Ant Uetlibergo giedra!“20. Pasakojantysis „aš“ (jau lyrinis, be jokių socialinės priklausomybės bruožų), vienas užkopęs į kalną, ištrūksta lyg į aukštesnę, visokeriopos laisvės, laimės ir grožio erdvę, apačioje palikęs šalto rūko apdengtą miestą su „žmonių šešėliais“ ir savo ligotą savijautą. Kalnas pasirodo kaip mitinio pasaulio modelio vertikalė, aiškiai atskirianti dieviškąją šviesą, dangų, nuo žemutinio pasaulio, žmonių gyvenamos žemės. Tačiau J. Biliūno kalno viršūnėje stovi šviesos sferą pasiekęs vienišas, save įveikęs žmogus. Vaizdas viršukalnėje – „balta debesų jūra“ – išvystamas lyg tobulybės simbolis, idealiojo pasaulio vizija, kur reginčiojo akys mato ne ką kitą, o titaniškas „galiūnų“ figūras: „<...> rodėsi, galinga ginkluotų milžinų eilė sustojusi sergėjo stebuklingą šalį“. Tuomet vėl prisimenamas apačioje likęs miestas – sociumo sfera, apsakymo pradžioje apibūdinta niūriais šalčio, rūko ir šešėlių įvaizdžiais, dabar nuo „stebuklingos šalies“ atitverta debesų. Vaizduotės asociacija pašnabžda – gali būti, tas miestas užkeiktas: „Rasit nuskendo bedugnėsna ir kažin ar beiškils? Juk dar mažas būdamas, girdėjau pasakas apie miestus, ežeruose palaidotus“. Pasakos paminėjimas verčia suklusti: taip J. Biliūno pavadintas ir simbolinis naratyvas apie žmonijos išsivadavimą nuo blogio – „Laimės žiburio“ paantraštė yra „pasaka“. Bet juk pasaka apie nuskendusį ežere miestą – tai taip pat pasakojimas apie galimą arba negalimą jo išvadavimą, atkerėjimą. Galbūt „Ant Uetlibergo giedra!“ tekstą pavyktų perskaityti ne tik kaip subjektyvią grožio, idealybės pagavą, bet ir kaip naujai, dar netolygiai užkoduotą sociumo išlaisvinimo viziją? Ir išties apsakymo pabaigoje įvyksta simbolinis miesto išlaisvinimas:
Tuo tarpu saulė vis labiau šildė. Nuo jos spindulių apvalios debesų bangos pradėjo draikytis, – skirstėsi nuo viena kitos, kilo aukštyn ir nyko. Šitai pro vieną jų plyšį, pačioje gilumoje, kaip koks stebuklas išplaukė varpinė, čia pat, po kojų, netikėtai pasirodė namas, ten toliau sumėlynavo ežeras... Atsiminiau pasaką apie išvaduotą iš po stiklinio kalno karaliją...
Ši struktūra pasirodo jau nebe metaforų punktyru, o išplėtotu simboliniu naratyvu keliais mėnesiais vėliau, 1905 m. balandį parašytame „Laimės žiburyje“. Ji ir vėl iškyla kaip pasaka: seno, universalaus, galbūt pamiršto žinojimo kodas, pasaulio sąrangą ir žmogų aiškinančių mitų atšvaitas21. Kalnas kaip pasaulio ašis, axis mundi, struktūruojanti tradicinį mitologinį kosmosą, vėl pasirodo šio naratyvo centre. Žmonių kovos už laimę istorija prasideda prie kalno, senosios kosmologinės struktūros: „Ant aukšto stataus kalno pasirodė stebuklingas žiburys“22. Seną vertikalią kosminę tvarką palaikantis kalnas tampa iššūkiu naujiems, įkopti į jį pasiryžusiems, žmonėms: pasaulio ašis atsiduria žūtbūtinėje, nenuspėjamoje viršaus ir apačios įtampoje. Lenkų literatūrologas J. Kottas, analizuodamas Aischilo „Prikaltąjį Prometėją“ (jį vadina dar pusiau mitu, pusiau tragedija), išryškina kaip tik tokį konfliktinės situacijos modelį: tradicinis kosmosas su apibrėžtomis viršaus ir apačios sferomis, Prometėjui pamėginus jas sulyginti, visas dinamiškai pajuda nežinomos ateities link – todėl ir kosminis valdovas Dzeusas nebežino savo lemties. Aischilo kosmogonija virsta istoriosofija23. J. Biliūno pasakojimas apie laimės žiburį yra būtent istoriosofija: specifinė prasminė struktūra, kurią moderni istorinė sąmonė kuria sau paaiškinti, naudodamasi universaliais, archajiškais prasmės generavimo modeliais – mitais.
1 J a n i o n M . Gorączka romantyczna. – Warszawa: Państwowy Instytut Wydawniczy, 1975. – S. 393.
2 G a d a m e r H . - G . Prometėjas ir kultūros tragedija / / G a d a m e r H . - G . Istorija. Menas. Kalba. Vilnius: Baltos lankos, 1999. – P. 11.
3 K a v o l i s V . Mitologiniai modeliai civilizacijų analizėje // „Metmenų“ laisvieji svarstymai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1993. – P. 223.
4 W e i n t r a u b W . Prometeizm // Słownik literatury polskiej XIX wieku. Red. J. Bachórz, A. Kowalczykowa. – Wrocław: Zakład Naukowy im. Ossolińskich, 1991. – S. 786.
5 T a m o š a i t i s R . Kelionė į laiko pradžią: indų idealizmas, Vydūnas, Krėvė. – Vilnius: Pradai, 1998. – P. 95.
6 G ł o w i ń s k i M . Mity przebrane. – Kraków: Wydawnictwo Literackie, 1990. – S. 85–106.
7 K s i ą ż y k L . Maski Prometeusza // Modernistyczne źródła dwudziestowieczności. Red. M. Dąbrowski, A. Z. Makowiecki. – Warszawa: Wydział Polonistyki Uniwersytetu Warszawskiego, 2002. – S. 85–95.
8 Ten pat. – S. 91.
9 G a d a m e r H . - G . Prometėjas ir kultūros tragedija. – P. 19.
10 K e r é n y i K . Misteria Kabirów. Prometeusz. – Warszawa: Czytelnik, 2000. – S. 45–169.
11 C a m u s A . Prometėjas pragare / / C a m u s A . Rinktiniai esė. – Vilnius: Baltos lankos, 1993. – P. 444–447.
12 L u k š i e n ė M . Jono Biliūno kūryba. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1956. – P. 105.
13 B i l i ū n a s J . Per sapną / / B i l i ū n a s J . Raštai. – T. 1. – Vilnius: Vaga, 1980. – P. 54.
14 L u k š i e n ė M . Min. veik. – P. 109–111; T a m o š a i t i s R . Jono Biliūno tekstas // Kūrybos studijos ir interpretacijos: Jonas Biliūnas. Sudarė M. Mikalajūnas. – Vilnius: Baltos lankos, 2002. – P. 176.
15 B i l i ū n a s J . Per sapną. – P. 55–57.
16 B i l i ū n a s J . Valdžia pamokė // B i l i ū n a s J . Raštai. – T. 2. – Vilnius: Vaga, 1980. – P. 145, 149.
17 J. Biliūno 1904 m. gruodžio 10 d. laiškas J. Šauliui (B i l i ū n a s J . Raštai. – T. 3. – Vilnius: Vaga, 1981. – P. 318).
18 Z a l a t o r i u s A . Pasaulio ir žmogaus samprata // Jonas Biliūnas literatūros moksle ir kritikoje. Sudarė A. Paraščiakas. – Vilnius: Vaga, 1979. – P. 259–260; L u k š i e n ė M . Jono Biliūno kūryba. – P. 316; D a u j o t y t ė V . Literatūros fenomenologija. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2003. – P. 154; T a m o š a i t i s R . Jono Biliūno tekstas. – P. 170, 177.
19 D a u j o t y t ė V . Tekstas ir kūrinys. – Vilnius: Kultūra, 1998. – P. 195; Z a l a t o r i u s A . Pasaulio ir žmogaus samprata. – P. 261.
20 B i l i ū n a s J . Ant Uetlibergo giedra! // B i l i ū n a s J . Raštai. – T. 1. – Vilnius: Vaga, 1980. – P. 97–100. Toliau kūrinio tekstas cituojamas pagal šią „Raštų“ publikaciją.
21 Vargu ar Biliūnas suvokė „pasaką“ kaip nors elementariai: juk, be kita ko, Leipcige studijavo ir folkloristiką, ypač atsidėjęs lankė pasaulio tautų etnografijos muziejų ir W. Wundto, kaip tik tuo metu tyrinėjusio kolektyvinę tautų psichologiją, paskaitas, iš pradžių net galvojo apie etnografo diplomą. Žr. 1903 m. spalio 23 d. laišką P. Višinskiui (B i l i ū n a s J . Raštai. – T. 3. – Vilnius: Vaga, 1981. – P. 116).
22 B i l i ū n a s J . Laimės žiburys // B i l i ū n a s J . Raštai. – T. 1. – Vilnius: Vaga, 1980. – P. 135–139. Toliau kūrinio tekstas cituojamas pagal šią „Raštų“ publikaciją.