Apie sovietmečiu kūrusių ir šlovę pasiekusių rašytojų „nuodėmes“– socialinių užsakymų vykdymą, partinį angažavimąsi, prisitaikymą prie vyraujančios ideologijos bei politinės sistemos, tikrovės lakavimą, chameleoniškumą daug rašyta, kalbėta. Ne vienas smarkesnis literatūros kritikas, istorikas, jau nekalbant apie nepriklausomoje Lietuvoje sublizgėjusius postmodernistus, vyresniąją poetų, prozininkų kartą, sovietmečiu pelniusią ir skaitytojų, ir partijos prielankumą, yra „nurašę“. Žinomi ir tokie atvejai, kai ignoruojama ir visa Rašytojų sąjunga, atsisakant stoti į ją, kadangi ji esą turinti ilgą konformistinį šleifą, jos gretose esą daug „buvusiųjų“ su negarbingomis biografijomis ir pan. Niekas kitas, tik Laikas atliks savo vaidmenį ir, tikėkim, kritiškas požiūris į tuos vyresniuosius plunksnos kolegas, kurių brandžiausias kūrybos tarpsnis skleidėsi sovietmečiu, sušvelnės. Atsiras aiškesnis supratimas, kad nuo savojo laiko neįmanoma pabėgti, kad vienaip ar kitaip jis veikia rašančiojo plunksną, diktuoja temas, formuoja stilių, kad konformizmas turi daug atspalvių, o pasakotojas ar lyrinis subjektas – daug kaukių, kurios ne visos priskirtinos „grynojo meno“ sferai. Bus suvokta, kad ir šiandienėje, laisvoje, Lietuvoje subrendę rašytojai yra „nuodėmingi“ (turima omenyje ir kompromisai su sąžine, ir sandėriai su valdžia, pataikavimas rinkai, madoms, ir pan.).
       Taigi konformizmas yra bendralaikis reiškinys, jo negalima tapatinti tik su viena kuria politine bei visuomenine santvarka. Retrospektyviai žvelgiant, svarbu tai, kur ir kada rašytojas buvo paslydęs, suklupęs, bet dar svarbiau, kada jis savo suklupimą suprato ir kaip jį įvertino. Žymus čekų rašytojas Milanas Kundera (2001-aisiais Lietuvoje vienas populiariausių užsienio autorių) jaunystėje buvo ryškus konformistas, parašęs ne vieną socialistinio realizmo demagogija alsuojantį kūrinį, kadangi, kaip po kurio laiko pats prisipažino, „komunizmas mane pavergė taip, kaip vėliau Stravinskis, Picasso ir siurrealizmas. Jis žadėjo didžią ir stebuklingą metamorfozę, visiškai naują ir kitokį pasaulį. Anksti paėmiau į rankas Marxo veikalus. <…> Jau daug kartų esu prisipažinęs, taigi ir vėl mušuosi į krūtinę, kad Marxas mane pakerėjo. Naiviai tikėjau, jog greit galima pasaulį pertvarkyti į naują, geresnį. Teisingesnį. Netrukus aš ir mano kolegos patyrėme, kokie tai apgaulingi skaitiniai. Naujasis pasaulis nešė fanatizmą, dogmatizmą, politinius teismus. Greitai išsiblaivėme“1. Bet prireikė gero dešimtmečio išsiblaivyti, o galutinis praregėjimas įvyko sovietų tankams sužlegėjus Prahos ir kitų Čekijos miestų gatvėmis.
       Literatūrologas Vytautas Kubilius, apžvelgęs sovietinio laikotarpio literatūrinį-meninį gyvenimą, surūšiavo menininkus į šešis laikysenos tipus, lėmusius kūrybos įvairovę ir atspindėjusius „totalitarinės visuomenės nevienalytiškumą“ („Kelias į niekur per lūžtantį iliuzijų ledą“, „Metai“, 2003, Nr. 8–9, p. 134). Kas iš tokios klasifikacijos paaiškėja? Visų pirma tai, kad, nepaisant socialistinės visuomenės ryškaus standartizuoto bei unifikuoto „laiko drabužio“, ne visi rašytojai vienodai „rengėsi“, mąstė. Unifikuoti individą, o tuo labiau – menininką, apskritai sunku. Tas pats socialistinės visuomenės narys įvairiais jos gyvavimo laikotarpiais elgėsi skirtingai. Be vidinio visuomenės narių keitimosi nebūtų poslinkių ir pačioje visuomenės socialinėje-politinėje sąrangoje. Pasaulėžiūra, įsitikinimai, principai nėra statiškas dydis; idėjos, dogmos, netgi aksiomos ir konstantos anksčiau ar vėliau kinta, griūna. Tai gerai suprato sielų dialektikai, todėl Levas Tolstojus mėgdavo sakyti, jog „nesikeičia tiktai kvailiai“. Ir „tarybinė liaudis“ patyrė daug idėjinių-dvasinių modifikacijų: ją žalojo lenininė-stalininė prievarta, chruščiovinių reformų aritmija, brežnevinių dogmų stingulys, gorbačiovinės „perestrojkos“ dviprasmiškumas. Kelias į laisvesnę, demokratiškesnę visuomenės savivaldą buvo ilgas, akmenuotas ir vingiuotas. Tas kelias kiekvieno mąstančio, jautraus, kūrybingo individo sąmonėje atsispindėjo įvairiomis motyvacijomis, argumentacijomis, konfrontacijomis. Būta ir lojalumo valdžiai, konformizmo, karjerizmo, bet būta ir prieštarų, kritikos, protesto. Poetas ir literatūrologas Eugenijus Ališanka lietuvių „pasipriešinimo geną“ okupacinei valdžiai įžvelgia netgi išoriniame paklusnume: „Tačiau priešintasi ir kitaip, netgi kolaboruojant ir susitaikaint su status quo. Kaip toje liaudies dainoje: „Močiutės klausau, o savo darau“ („ Ar sunku būti europiečiu?“, „Metai“, 2006, Nr. 3, p. 4).
       Todėl labai rizikinga ir atsakinga būtų sovietmečiu didelį pasisekimą turėjusios rašytojų partiečių kohortos (pavyzdžiui, J. Avyžiaus, Alf. Bieliausko, V. Bubnio, R. Kašausko, V. Petkevičiaus, V. Rimkevičiaus, A. Pociaus, M. Sluckio, A. Zurbos ir kt.) kūrybą šiandien lengva ranka nubraukti arba nužeminti ligi grafomanijos lygio, apkaltinus ją socialistine ideologija, priklausymu TSKP ar rašytojinei nomenklatūrai.
       Pasekę ne vieno sovietmečiu intensyviai kūrusio prozininko „partiečio“ meninių koncepcijų ir politinių bei filosofinių idėjų kaitą, manau, pamatytume nevienareikšmį vaizdą. Pavyzdžiui, įsigilinkime į Vytauto Bubnio kūrybą. Gana ilgai šis rašytojas ieškojo savo tikrojo balso, todėl beveik dešimtmetį po pirmosios knygos (apysakos „Beržai svyruokliai“, 1959) klaidžiojo socialistinio realizmo literatūros prieblandoje. Nemažą dozę socrealistinės dogmatikos šeštojo dešimtmečio vidurio literatai, tarp jų ir V. Bubnys, atsinešdavo iš lektūros: tai pagal programas privalomos, tai kitokiais būdais (pavyzdžiui, seminaruose, susirinkimuose) įperšamos. Savikritiškai pažvelgęs į praeitį, V. Bubnys atsidūsta: „Bet vėliau (jau nuo vyresniųjų gimnazijos klasių – A. G.) pamažu galvą susuko ir gyvi, ir rašytiniai patarimai, kad daugiau reikia gilintis į socialistinio realizmo, t. y. į tarybinę literatūrą. O, Viešpatie! Kai dabar pagalvoju, kiek daug aš tais metais perskaičiau stalininių premijų laureatų romanų, socialistinių kraštų oficialiai giriamų autorių. Prisiversdamas skaičiau, nes bandžiau suvokti, kodėl tos knygos premijuotos, kodėl taip aukštinamos? Žinoma, tai buvo pakrikimo metas, kuris lydėjo ir pirmuosius kūrybinius žingsnius, ir pirmąsias knygas. Apimdavo nepasitikėjimas savo talentu, savigrauža…“ (iš autoriaus pokalbio su rašytoju, 2003).
       Vadavimasis iš dogmų, meninei prigimčiai artimo stiliaus ieškojimas buvo nelengvas procesas. V. Bubnio meninės žmogaus koncepcijos kitoniškumas buvo pastebėtas tik pasirodžius jo apsakymų knygai „Ajerai kvepia“ (1967), apysakai „Arberonas“ (1969) ir romanų triptikui apie žemę, pokarį (1971–1976). Tai buvo laikas, kai dar girdėjosi praūžusios „vidinio monologo“ prozos bangos teliūskavimas, bet rašytojai, menininkai jau buvo pradėję naują intensyvų žmogaus ir visuomenės tyrinėjimo etapą. Kūrėjų regėjimo objektyve vietoje „mažojo žmogaus“, vietoje „individo-sraigtelio“ pradėjo ryškėti kitoniško tipo žmogus – su ryškiais asmenybiniais pradais, su išdidžiais etiniais principais, su gilia istorine savimone, ne vienam „užsispyrėliui“ padedančia mąstyti ir elgtis nebe standartiškai tarybiškai, bet oriai, o kartais ir disidentiškai. Tikrovėje toks žmogaus tipas seniai egzistavo, tačiau parodyti jo dar buvo neįmanoma, kadangi marksistinė-lenininė „bazės ir antstato“ filosofija ant visų ideologinės veiklos sferų, neišskiriant nė literatūros, buvo uždėjusi tvirtą tramdomąjį apynasrį. Kaip teigė aštuntojo dešimtmečio romanistiką atidžiai nagrinėjęs Petras Bražėnas, „poliarinių jėgų kova lėmė gyvenimo turinį, ji dominavo ir literatūroje“ (Bražėnas P. „Žmogus ir žodis prozoje“, Vilnius, „Vaga“, 1981, p. 280.). Poliariškumas, suvokiamas kaip antagonistinių jėgų priešprieša, dominavo ne tiktai literatūroje, bet ir literatūros moksle bei estetikoje.
       Kritika ne iš karto suvokė V. Bubnio meninius bei idėjinius ieškojimus. Ji apeidavo esminį klausimą – kodėl Andrius Marčiulynas atsilaikė prieš stiprią agitaciją ir atsisakė stoti į kolūkį, kodėl nuo jo išsisuko ir Marčius Kreivėnas? Kitaip tarus, kodėl autorius romanų konfliktus grindė ne optimistine, kaip reikalavo socialistinio realizmo doktrina, o pesimistine istorinio proceso koncepcija? V. Bubnio romanai buvo gana „miražiški“, galėję suvilioti įspūdinga realistinių charakterių tapyba, vaizdų plastika ir kartu paslėpti sąlyginio metaforinio klodo grožį. Autoriaus pozicija gana apgaulinga, kadangi nesiribojo vien tik socialinių struktūrų atpažinimu: ir duonos kaip ostijos įvaizdis, ir kryžiaus simbolis („Alkana žemė“), ir legenda apie girių kirtėją, ir „ano kranto“ metafora (romane „Po vasaros dangum“), ir bendra šių kūrinių elegiška nuotaika byloja apie antrąjį giluminį tekstų klodą, savo prasmes atskleidžiantį ne iš karto, tuo labiau ne aktualiuoju jų išleidimo ir vertinimo metu. Daug teksto prasmių slypi tarp eilučių. V. Bubnys vadovavosi gilesne žmogaus samprata, nei iki tol lietuvių prozoje paplitę valstiečio, kaimo, privatinės nuosavybės traktavimo modeliai. Leisdamas savo protagonistams nestoti į kolūkį, V. Bubnys savo kūryboje pradėjo naują didelę temą – individo laisvės, orumo, pasipriešinimo išorinėms socialinėms-politinėms aplinkybėms. V. Bubnys į pirmą planą iškėlė ne žemės galią, kuri ima virsti rūsčia ir priešiška žmogaus prigimčiai prievarta, kai ta žemė tampa nuosavybe. Jo meninio sumanymo tikslas buvo kitas – įrodyti, kad net diktatoriško politinio režimo sąlygomis individas turi teisę laisvai rinktis, apsispręsti, ginti savo dvasios autonomiją, žmogiškumą, orumą. Ne „žemės galia“ lemia Marčiulyno, Kreivėno kančių „golgotą“, o politiniai, ideologiniai retežiai, neleidę jiedviem išsitiesti visu ūgiu, siekti tiek materialinės, tiek ir dvasinės nepriklausomybės.
       Palankiai autoriaus poziciją bei jo sukurtų charakterių pobūdį aiškino išeivijos kritikas Liūtas Mockūnas: nepaisant teziškumo, V. Bubnio kūryba esanti įdomi, meniška. Sovietų rašytojai sukurią nemažai apysakų, romanų, deja, dažnas jų kūrinys neišvengiąs plakatiškumo, bekonfliktiškumo, gyvenimo gražinimo tendencijų. „V. Bubnio romanas yra išimtis. Jau M. Šolochovo „Tykusis Donas“ įrodė, jog geras romanas įmanomas – net ir ginąs tezes, nepriimtinas mums, Vakaruose… Bubnio „Alkana žemė“ tą patvirtina lietuviškoje prozoje…“ (Mockūnas L., „Gyvenimo tiesa teziniame romane“, „Metmenys“, 1971, p. 151. ). Iš rusų menininko V. Bubnys mokėsi pakeisti lietuvių prozoje vyravusį vienpusišką „klasių kovos“ ir vidurinio sluoksnio valstiečio („vidutinioko“) psichologijos vaizdavimą, kai nei vienos linijos, nei vienos spalvos aiškiai nebepakako. Idėja, tendencija, įvykiai, laiko atributai, socialinė problematika „Alkanoje žemėje“ ir „Po vasaros dangum“ susipynė į patrauklų meninį audinį, prabilo autentiška charakterių tiesa. V. Bubnys sukūrė įspūdingus ne tik „disidentiškų“ valstiečių Marčiulyno, Kreivėno paveikslus, bet ir tikrų rezistentų charakterius, iš kurių kilnumu išsiskiria partizanų vadas Sakalas. „Taip viskas susidėstė, Terese. Daug iš gyvenimo tikėjausi, daug ko laukiau, bet gyvenimas pareikalavo tiek, kad gal ir ne pagal jėgas. Bet atmink, Terese, dėl Lietuvos einu. Jei ir klystu, tai irgi dėl šito žalio žemės lopinio“, – kalba jis buvusiai savo mokinei, o dabar naujakurei Teresei (240). Rašytojas gana objektyviai vaizduoja ir Sakalo patriotines ambicijas, ir jo skausmingus idėjinius išgyvenimus, ir atsirandančią vidinę sumaištį, nerimą dėl rezistencinio pasipriešinimo likimo. Sakalas regi, kaip jo akyse degraduoja retėjančio partizanų būrio vyrai ir jaučia esąs bejėgis pakreipti įvykius kita kryptimi. Manytina, kad V. Bubnio sukurto partizano Sakalo paveikslas atitinka tas dorines normas, kurių reikalavo Lietuvos laisvės kovotojų moraliniai principai. Sakalas sugeba išlaikyti partizano asmenybės stuburą sudarančių moralinių, patriotinių ir religinių vertybių vienovę, tačiau tai jau nepavyksta jo kovos draugui, menkesnio intelekto ir skurdesnės dvasios Šarvui. Charakterizuodamas ir diferencijuodamas partizanų grupės narius pagal moralinį stiprumą, charakterį, amžių, išsilavinimą, V. Bubnys sukūrė gana objektyvius kovotojų portretus ir istorinį ginkluotos kovos vaizdą. Sakalas priskirtinas pažangiausiam, į ginkluotą rezistencinę kovą iš tvirtų idėjinių-patriotinių įsitikinimų įsijungusiam partizanų sparnui, Žilvitis – naivių, dar nesuspėjusių susiorientuoti gimnazistų sluoksniui, o Šarvas – nusikaltėlišką praeitį, cinišką moralę (dalyvavo naikinant žydus, plėšiant jų turtą) mišku bandančiam prisidengti tipui.
       Dešimtmetį nusitęsęs pasipriešinimas okupacinei valdžiai negalėjo išlikti vientisas ir pavyzdinis. Tačiau sovietinių laikų lietuvių literatūroje rezistencija, partizanai buvo vaizduojami dažniausiai vienareikšmiškai – neigiamai. V. Bubnys tokio kategoriškumo išvengė. Tai, ką jis apie partizanus pasakė 1971 metais, buvo tikrai drąsu ir ganėtinai objektyvu.
       V. Bubnys buvo ne tik partietis, bet dar ir valdininkas (Rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotojas, partinės organizacijos sekretorius). Jo biografijoje randame įdomių faktų, kuriuos galima traktuoti kaip pasaulėžiūros pakrypimą „kairėn“, kaip prisitaikėliškumą prie sistemos. Tačiau tokius faktus reikia vertinti pagal istorinį kontekstą, gerai pažinus anuometinę kūrėjo sąžinės bei objektyvių aplinkybių dialektiką, kitaip kils pavojus rašytojo gyvenimo ir kūrybos analizę paversti rašančiojo išankstinių kaltinimų arba pageidavimų sąrašu. Štai konkretus pavyzdys: 1978 m. birželio 7 d. buvo paminėtas odiozinio rašytojo A. Gudaičio-Guzevičiaus 70-metis (mirė 1969). Rašytojų sąjunga įpareigoja V. Bubnį pasakyti kalbą. Keblus įpareigojimas. Ką kalbėti, ką pabrėžti, kai apie jubiliatą žinai kai ką daugiau, nei parašyta literatūros kritikų, mokslininkų straipsniuose, tuometinėje literatūros istorijoje? Vis dėlto, nepaisant prieštarų, reikės pabrėžti A. Guzevičiaus kūrybos „revoliucinę dvasią“, ištikimybę tarybinei liaudžiai ir komunistų partijai ir, aišku, nutylėti jubiliato romanų, epopėjų tendencingumą, akivaizdžius istorinės tiesos iškraipymus, klastotes. Tikriausiai paties prelegento, o gal ir salėje sėdinčio vieno kito istorinės atminties nepraradusio iškilmių dalyvio sąmonėje švystelėjo šiurpūs faktai, susiję su proletariniu rašytoju, stalininės premijos laureatu, NKVD generolu, vidaus reikalų komisaru: įsako dėl 1941 metų birželio trėmimų pasirašymas, pastangos karo pradžioje iš Kauno kalėjimo išvežti kalinius į Červenę ir į Bigosovą, kur jie buvo sušaudyti, ir kita. Tokių moralinių situacijų, kai Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotojui reikėdavo laviruoti, girdėti sąžinės priekaištus ir juos nutildyti, buvo ir daugiau. (Konformizmas pančiojo rašytojo meninį mąstymą ir jam mokytojaujant Kaune 1957–1964 m., o apysakos „Ramūnas“, „Lapams krintant“ yra atvirai didaktinės).
       Kas padėjo V. Bubniui išsiropšti iš konformistinio griovio? Sąžinė, kurios neužmigdė partiniai įpareigojimai, nomenklatūriniai patogumai. Tik paviršutiniškai žvelgiančiam tegali pasirodyti, jog V. Bubnys aštuntąjį dešimtmetį, kai sulaukė ir šlovės už trilogiją, ir valstybinės premijos, atrodė konformistiškai glotnus, laimingas sovietinės gerovės trupiniais. Taip, galvos apsvaigimui prielaidų būta gana rimtų, nes tie trupiniai buvo svarūs – V. Bubnio kūriniai buvo įtraukti į dažniausiai ir masiškiausiai leidžiamų knygų sąrašą; „Vagos“ leidykla (anuomet – monopolistinė) iš jų leidimo gavo didelį pelną, kurio nemaža dalis teko pačiam autoriui. V. Bubnio knygas leido (ir perleido visokių serijų, rinktinių formomis) ir kitos leidyklos, taip pat ir sąjunginės. Štai anuomet „Roman-gazeta“ išleido „Po vasaros dangum“ ir „Pilnaties valandą“ milijoniniais tiražais, o garsi leidykla „Chudožestvennaja literatūra“, spausdinusi visus tris V. Bubnio romanus, gavo per milijoną rublių pelno, vadinasi, šiek tiek jo nubyrėjo ir į autoriaus piniginę. (Iš V. Bubnio pokalbio su L. Žemuliene. „Lietuvos rytas“, 1993 m., balandžio 29).
       Materialinis faktorius visais laikais svarbus. Stokojančius savikritiškumo jis verčia derinti meninę sėkmę su finansine, talentą su reklama bei komercija, o blogiausiu atveju – su parsidavėlišku tarnavimu vadovaujančiai partijai arba vyraujančiai estetinei krypčiai, madingai srovei (turint omeny šių dienų bestuburį postmodernizmą).
       Pokalbyje „Rašytojas ir maištas“ („Metai“, 2005, Nr. 10, p. 100) literatūrologas Regimantas Tamošaitis, literatūros kritikai Valdas Kukulas, Jūratė Sprindytė materialinį veiksnį regi kaip darantį įtaką ne tik šiandieninei knygų rinkai, bet ir literatūrinėms madoms, ir pačių rašytojų psichologijai. „Anksčiau maištingoji literatūra pasižymėjo elitiškumu: autoriui buvo svarbi jo paties pozicija ir nedidelio išrinktųjų rato pripažinimas. <...> Šiandien situacija tokia: draugai lieka draugais, bet autorius patyliukais savo knygą kreipia ten, kur ganosi pirkėjai. <...> Apie kokį rašytojo maištą galima kalbėti, kai jis yra įtrauktas į komercinius mechanizmus ir sukamas reklamos malūnuose, kai jo kūrinys yra traktuojamas kaip rinkos prekė?“ – klausia R. Tamošaitis. Jis taip pat kalbėjo apie komercinį postmoderniosios literatūros prisitaikymą prie tikrovės. Smalsu būtų panagrinėti, kuo ši savybė yra pranašesnė, palyginti su sovietinių rašytojų politiniu bei ideologiniu konformizmu? Kas pažangiau – pinigai ar idėjos? Galima būtų sokratiškai išmintingai atsakyti, kad gerai ir viena, ir kita, kol šie „kelrodžiai“ neišmuša rašytojo iš humanizmu, tolerancija, tiesos ir gėrio troškimu grįsto kūrybos kelio. Juk iš literatūros, kaip ir iš viso meno, pirmiausia laukiame estetinio grožio, būties mįslių, gyvenimo prasmės apmąstymo, pasaulio „prijaukinimo“, žmogaus sielos dialektikos atskleidimo. Kiekviena epocha iškelia menui ir aktualiuosius, ir amžinuosius klausimus. Vienadienėje (ar idėjų, ar madų, ar pinigų angažuotoje) kūryboje nebelieka giliųjų poteksčių – gyvenimo sudėtingumo, universalumo, paslaptingumo, tarsi atrodytų, jog viskas prasideda šiandien ir baigsis rytoj. Šiuo požiūriu nebesvarbu, kas inspiravo kūrybą, – ar tendencingai suvokta idėja, virstanti dogma, ar materialinis išskaičiavimas, nes abiem atvejais į jos užuomazgą įsiskverbė estetiškai kenksminga bacila. Grožinę prozą užkrėtė didaktinis noras mokyti, moralizuoti, ir gana ilgai ji neišsivadavo iš šitų pagundų, socialistinio realizmo laikais dar pagražintų „mesijinėmis“ partiškumo, liaudiškumo, istoriškumo funkcijomis. Ne veltui sakoma, kad kraštutinumai susieina, tad ir literatūros baigtį (mirtį) galėtume sieti su besaikiu subjektyvizmu ir plintančiu drastišku amoralumu. „Griauti visas atramas“, pasikliauti vien nihilizmu, dehumanizuoti žmogų – ar tai šiandien didelis nuopelnas? Tai tolimoje ir artimesnėje praeityje jau daug kas darė. Šitam, anot V. Kukulo, „visuotiniam reiškiniui“ (ten pat, „Metai“, p. 107), pasiduodantys autoriai turėtų nusipelnyti ne liaupsių, bet priešingai – kritikos (Jonas Paulius II tokią kultūrą seniai įvardijo „mirties kultūra“). Reflektuoti tik fiziologinį žmogų, tik jo nihilizmą ir cinizmą, – tegul tai daroma ir įspūdingai, – nėra nedidelis nuopelnas.

       Idėjos, tezės, dogmos įtaką rašytojo meniniam mąstymui pailiustruoti labai paranku pasitelkus prozininko Mykolo Sluckio biografiją. Jis buvo vienas labiausiai pilietiškai ir politiškai angažuotų sovietinių rašytojų. Menininkas ir partietis jo asmenyje išoriškai sugyveno taikiai, tačiau pašalinei akiai nematomoje jo „kūrybinėje virtuvėje“ tvyrojo aukšta temperatūra – novatoriškų ieškojimų, cenzūros apėjimo, žaibolaidžių išdėliojimų ir pan. Romanais „Adomo obuolys“ (1966), „Uostas mano – neramus“ (1968) drąsiai nėręs į personažų pasąmonės srautą ir dėl naujoviškos pasakojimo technikos sulaukęs „kryžminės ugnies“, M. Sluckis drąsiai gynėsi apeliuodamas į ištikimybę socializmo idealams. Tais idealais jis tikėjo, bet kartu jais ir prisidengdavo ieškodamas saugesnės dirvos meniniams eksperimentams. Teisę į reliatyvistinę lyrinę saviraišką, į subjektyvizuotą pasakojimo būdą jis turėjo išsikovoti ne tik prie rašomojo stalo, bet ir partinėse tribūnose. M. Sluckio kūrybinėje biografijoje būta daug ko: jo talentinga plunksna draskė socialistinės tikrovės skaudulius, o patsai autorius, kaip principingas tos tikrovės kritikas, ne kartą vaikščiojo skustuvo ašmenimis. Jis atverdavo ir individo, ir visuomenės piktžaizdes (romanai „Saulė vakarop“, „Kelionė į kalnus ir atgal“), kurių egzistavimą vėliau tekdavo arba argumentuotai įrodyti, arba žonglieriškai „panaikinti“. Simptomiški buvo jo žodžiai garsioje diskusijoje apie lietuvių romaną 1968 metais. Pareiškęs ištikimybę socializmui, kaip „kol kas teisingiausiai ir tobuliausiai visuomenės sandarai“, jis kartu argumentuoja kritišką rašytojų partiečių nusiteikimą tos tikrovės atžvilgiu: „Mūsų kūryba kritiškai analizuoja daugelį neigiamų gyvenimo reiškinių (buvusius teisėtumo iškraipymus, karjerizmą, biurokratizmą, prisitaikėliškumą, miesčioniškumą, nekritišką žavėjimąsi technicizmu, modernizmu ir t. t. Būtinumą aktyviai šalinti tai, kas atgyveno, sustabarėjo ar kartais gimsta su anomalijomis, mes suprantame kaip savo pilietinę ir partinę pareigą“ („Pergalė“, 1968, Nr. 12).
       Ne kartą demonstravęs pavydėtiną imlumą ir lankstumą meninės formos bei estetikos srityje, M. Sluckis idėjinių įsitikinimų, pasaulėžiūros požiūriu buvo konservatyvus rašytojas. Štai kodėl jis mūsų garsios „dainuojančios revoliucijos“ metu užėmė pasyvaus stebėtojo poziciją. Priešingai J. Avyžiui, V. Bubniui, V. Petkevičiui, R. Kašauskui, M. Karčiauskui, A. Maldoniui, Just. Marcinkevičiui ir dar kai kuriems rašytojams partiečiams, jo nesimatė nei sąjūdinėje spaudoje, nei Sąjūdžio renginiuose. Senosios politinės santvarkos griūtis ir naujosios formavimas, sakytume, atėmė M. Sluckiui amą, ir buvęs vienas produktyviausių Lietuvos prozininkų, valstybei kūrus laisvę ir nepriklausomybę, nutilo visam dešimtmečiui. Tik 1999 m. jis „atkuto“ ir turbūt pirmasis po ilgos tylos jį prakalbino literatūrologas L. Peleckis-Kaktavičius savo knygoje „Pirmiausia kraujas, o paskui žodžiai“ (1999). Prakalbintas M. Sluckis pasakė įsidėmėtinus žodžius: „Galima sakyti, iš savo kūrybinio gyvenimo išbraukiau dešimtmetį. Tai labai daug. Du ar trys romanai neparašyti ir jau nebus parašyti… Šią didžiulę pauzę, kaip sakiau, pasiėmiau sąmoningai. Kadangi nekatalikui neduota pasinaudoti išpažinties malone, privalėjau daug ką išpažinti sau, pamėginau suprasti ir paskirti sau atgailą… Bet atkentėti už daug ką, taip pat ir už kūrinio smaugimą savyje, niekas už mane negali“.
       Ne vienas M. Sluckio romanas gana tiksliai diagnozavo socialistinę visuomenę graužančias ligas: sudaiktėjimą, susvetimėjimą, biurokratizmą, šeimų irimą, alkoholizmą. Sovietinę sistemą labiausiai ardė vidaus ligos, nes joks išorės priešas jos nedrįso pulti. 1988–1991 m. revoliuciniai įvykiai Lietuvoje, Pabaltijyje, o kiek vėliau ir pačioje Rusijoje paliudijo M. Sluckio diagnozių teisingumą. Tikrovėje atsitiko tai, ko subjektyviai pats rašytojas nelaukė. Literatūros teorijoje toks reiškinys vadinamas idėjos ir vaizdo antagonizmu, t. y. tokia situacija, kai rašytojo pasaulėžiūrą praauga jo sukurtų vaizdų, charakterių turiningumas. Kad įsitikinimai negali pakeisti gyvenimo pilnatvės, liudija ir tie M. Sluckio kūriniai, jau parašyti po tos ilgos sąmoningo tylėjimo pauzės. Ir pirmasis pasirodęs rinkinys „Gražuolės sugrįžimas“ (apysakos ir apsakymai, 1999), ir vėlesni rinkiniai „Išsipildymas ne pagal Joaną“ (romanas ir apsakymai, 2003), „Su skrybėle Kurfiurstendame“ (apsakymai, 2004) nerodo bent kiek ryškesnių kūrybinių pokyčių – M. Sluckio talentas tebelieka seniai pamėgtoje „atomistinės“ psichoanalizės zonoje. Autoriaus analitiniam žvilgsniui, regis, ne itin teturi reikšmės išoriškai pakitusios politinės ir ideologinės tikrovės spaudimas – jei, pavyzdžiui, palygintume sovietmečio aštuntąjį dešimtmetį brendusio jaunuolio Rigo (romanas „Saulė vakarop“) ir jau mūsų dienas pasiekusios senmergės Joanos, nerandančios nei laimės, nei tinkamo vyro („Išsipildymas ne pagal Joaną“) pasaulėjautą ir jos pavaizdavimo būdą, tai didelių skirtumų tikrai nerastume.
       Socialistinės ir kapitalistinės Lietuvos tikrovės susikirtimuose atsirandančios sudėtingos žmogaus būties lygtys meniškai originaliau ir konceptualiau išsprendžiamos apysakoje „Balsai iš anapus“ (rink. „Gražuolės sugrįžimas“), kurioje geranoriškas skaitytojas ir kritikas jau gali įžvelgti ryškesnių pokyčių M. Sluckio meninėje pasaulėžiūroje. Įdomus apysakos protagonistas klajoklis inteligentas Mečys Karbutas išsikėlęs didelį tikslą – pažinti kuo daugiau šiuolaikinės, naujosios, Lietuvos „dalelių“. Vieną tokią jis užtinka Vainorų senelių namuose. Psichologiškai nuosekliai ir meniškai įtaigiai Mečio Karbuto siela atsiveria kitų žmonių negaliai ir kančiai. Apysakoje nepriekaištingai suderintas laisvos personažo charakterio raidos ir jos autorinės kontrolės mechanizmas. Vidiniame monologe atsiskleidžianti Karbuto intelektualinė bravūra paliegusių žmonių atžvilgiu lieka saikinga, – davęs valią liežuviui, jis greitai susizgrimba, pažvelgia į save iš šalies ir išvysta save tokį pat seną ir bejėgį kaip ir jie. Apysakoje autorius kelia visais laikais aktualią pareigos ir atsakomybės problemą, kuri gvildenama ir sovietmečiu rašytuose jo kūriniuose. „Balsuose iš anapus“ ji, ko gero, pirmąkart sprendžiama pozityviai – veikėjas nenuklimpsta buities liūne, bet po intensyvių moralinių išbandymų sutvirtėja, pasijunta einąs ne šunkeliu, o tiesesniu ir prasmingesniu keliu. Jo sąmonei didelį įspūdį padaro senelių prieglaudos „šešėlių teatras“, kuriame vaidina gėrio–blogio, tiesos–melo protagonistai ir antagonistai. „Spektaklio“ artistai – sergantys nepagydomomis ligomis, stovintys prie pat mirties slenksčio, tačiau jie karštligiškai į dienos šviesą kelia praeities nuosėdas, puola, ginasi. Įsimintinas buvusio kolūkio pirmininko ir jo pavaldinio ginčas dėl nukirstų penkiolikos medžių, dėl neteisėtai suarto sklypo. O buvusio mokytojo Vištaro ir smarkuolio Gučo naktinė „inscenizacija“ fašizmo ir komunizmo tema Karbutą pribloškia ir jis daro nelinksmą išvadą, jog laikas net čia „nesustingo, nenugarmėjo į glūdumas – į gyvulinių vagonų vilkstines ir krematoriumų žiotis“. Ar žmogus nepasimoko iš istorijos? Ar jis pats nė kiek nepasikeičia, nepagerėja? Tokius klausimus inspiruoja šis, turbūt geriausias, po ilgos pauzės parašytas M. Sluckio kūrinys.
       Labiausiai ankstesnįjį ir dabartinį M. Sluckį supanašina tas pats kritinis nusiteikimas tikrovės atžvilgiu ir toks pats rašytojo moralistinis vaidmens supratimas. Ne visuomenė, ne kolektyvas, bet pats individas atsako už save – šitaip šis rašytojas jau mąstė devintojo dešimtmečio pabaigoje. Tokia teorinė tezė ypač aktuali kapitalistinę santvarką kuriančioje Lietuvoje. Kai, nepaisant sunkiai atkurtos laisvės, daug kur kliba visuomenės ir valstybės rūmo sienos, pradedame suprasti, jog jas išjudina ne vien agresyvios išorinės jėgos. „Vidinį pasaulį individas turi susikurti pats.“ Tokios moralinės nuostatos, suformuotos prieš porą dešimtmečių, M. Sluckis tebesilaiko ir šiandienio, laisvos ir dažnai negailestingos rinkos sąlygomis gyvenančio, žmogaus atžvilgiu. Erdvė, kurioje individas tą vidinį pasaulį kuriasi, naujuose M. Sluckio kūriniuose tebėra ryškiai subuitinta, tiktai didesnis akcentas dabar atsiranda analizuojant „laikų kaitą“. Atsigręžimas į save, į savo egzistencijos slėpinius, taigi ir į savo praeitį, buvo būdingas ir sovietinio laikotarpio M. Sluckio kūrinių personažams. Neretai jie rausdamiesi savyje pajusdavo, kad asmenybės susidvejinimo bei dvasinio susvetimėjimo šaknys minta buržuazinės praeities recidyvais. Apysakos „Gražuolės sugrįžimas“ ir kitų naujų jo kūrinių personažų dramas dabar lemia ne menamosios buržuazinės praeities liekanos, o akivaizdžios kapitalistinės tikrovės anomalijos. Taigi šiandien „atpirkimo ožio“, teigia rašytojas, nebeliko, – savo vidinį pasaulį individas privalo susikurti pats. O kad tą pasaulį lamdo atšiaurios socialinės jėgos, dėl to niekas nekaltas, vadinasi, tokį likimą politiškai ir ideologiškai emancipuotas žmogus turi prisijaukinti. Viskas dabar priklauso ne tik nuo žmogų supančio objektyvaus sociumo, bet ir nuo jo paties požiūrio, įsitikinimų, nuo jo gebėjimo pasinaudoti nebe socialistinės, o demokratinės santvarkos galimybėmis.
       Bendresnių politinių bei tautinių-religinių problemų, kaip, sakykim, jaunesnis jo kolega V. Bubnys, M. Sluckis savo kūriniuose nekelia. Vargu ar jis kada parašys, tarkim, epinį ar panoraminį romaną apie sovietmetį ar naujesnę tautos istoriją. Nuo savo kūrybinės prigimties nepabėgsi, – ir M. Sluckis mums tebebyloja mažai pakitusiu kameriniu balsu ir aštria, tikrai virtuoziško stilistinio meistriškumo psichoanalitiko plunksna.
       Ne vienas sovietmečio rašytojas nuo idėjinės konjunktūros, nuo konformizmo vadavosi kilniu tikslu – rašyti kuo meniškiau, atverti kuo daugiau erdvės istorinei ir gyvenimo tiesai. Šiandien jauniesiems tokios pastangos atrodo juokingas dalykas, gal dėl to nesupratimo neretai pavirstančios ironijos, grotesko objektu. Bet pasklaidę pastarųjų dešimtmečių lietuvių prozos istorijos lapus įsitikinsime, kad dėl istorinio, politinio fakto (plačiąja prasme – gyvenimo) ir jo santykio su menine tiesa rašytojo sąžinėje vyko rimtos batalijos. Jas užtiksime ir savaitraščio „Literatūra ir menas“, ir žurnalo „Pergalė“ redakcijų surengtose diskusijose, brėkštant Lietuvos laisvei ir nepriklausomybei, – kai buvo intensyviai gilinamasi į socialistinių ir idealistinių bei demokratinių vertybių kaitą, kai buvo perkainojama daug sovietinės literatūros ir kultūros verčių.
       Kalbant apie sovietinę praeitį, galima atsekti vyravusį istorinės tiesos modelį ir pagrindines vertybines gaires, suprastas marksistiškai, tačiau visas šis diktatas egzistavo sudėtingu dvasiniu-ideologiniu pavidalu. Istorija liudija, kad kiekvienas rimtas menininkas kovoja ir su savojo laiko ribotumais, ir su savo paties talento gelmėje plazdančia dvasia. Kas toje kovoje pažangu, kas sustabarėję, irgi nelengva suprasti. Yra mokslinių teorijų, apskritai neigiančių meno pažangą. Panašiai yra ir su praeitimi – ją nurašyti lengviau nei suvokti…
       Objektyvesnė Lietuvos tikrovės, jos praeities, pokario metų sovietizacijos ir kolektyvizacijos samprata klostėsi ilgokai, kadangi natūralesnę literatūrinio proceso eigą nuolat stabdė reakcingai besisukantis marksistinis-lenininis istorijos, visuomenės pažangos sampratos smagratis. Bepigu šiandien kalbėti apie novatoriškumą, eksperimentus. Ką ten kalbėti, dabar net per galvą galima verstis. Ne taip buvo cenzūros laikais, kai kiekvienas aukštėliau kilsteltas novatoriškos kartelės centimetras buvo iškovojamas patiriant ne vieną traumą. Sunku buvo traumuotą mąstymą įveikti todėl, kad jo nusikratyti turėjo patys traumuotieji. Kad ir iš lėto, bet vis dėlto nenumaldomai pažangieji „sovietiniai“ rašytojai kratėsi konformizmo, ieškojo reiškinių esmės, objektyvesnės socialinės, istorinės ir politinės tiesos.
       Galėčiau pateikti ir daugiau faktų, liudijančių, kaip rašytojai sovietmečiu grūmėsi su dogmomis, siekė kad ir mažiausio tiesos grūdo – ir istorijos, ir politikos, ir psichologijos baruose. Manau, reiktų tik džiaugtis, kad ir laisvos kapitalistinės rinkos bedugniame pažiūrų, skonių, polinkių, aistrų katile dar išlieka „senamadiški“ rašytojai, ne žaidžiantys literatūrą, bet siekiantys tobulinti asmenybę, visuomenę. Kai kam tai jau dvelkia donkichotiškumu, bet juk negalima visiškai pasiduoti postmodernistinių madų vėjams. Kažkas turi ginti ir humanizmą, ir „senamadiškus“ dorovinius, estetinius idealus, kadangi net kūlvirsčiais besivartančiame šiandieniame sociume vis dėlto išlieka amžini dalykai, be kurių žmonija tiesiog neišgyventų. Šiandien tapo madinga viską neigti, iš visko šaipytis, viską versti aukštyn kojomis. Negi menininkui jau svetimi atsakomybės, pareigos, meilės jausmai, pagaliau sudėtingas tiesos ir laisvės ieškojimo kelias? Daug ką galima įgyti, atrasti, daug kuo pasipuošti ir pasipuikuoti, bet juk negalima netekti kultūrinės ir istorinės atminties. Nes tai būtų ne kas kita, o naujojo konformizmo atmaina. Nesunku įsivaizduoti, kuo pavirstų laisvė be atsakomybės, be pareigos ir be istorinės atminties. „Maištaujanti literatūra“, jeigu tokia yra ar gimsta, turėtų apie tai byloti…

 
       1 B a l t r u š a i t y t ė  R .  Poezija – kultūros suvaikėjimas // Veidas. – 2001. – Spalio 22. – P. 44.