Realybėje miela paviešėti, bet gyventi joje nesinorėtų.
       John Barth 

       Kadaise su vienu pažįstamu, atvykusiu į Druskininkus pirmą kartą, iš stoties ėjom pro dailiai sutvarkytą Druskonio ežerą, ir jis tarė: „Ežeras, gulbės – koks kičas“. Toks pasakymas yra pokštas, nes į tikrovę buvo pažvelgta kaip į paveikslą. Pokšto esmė – neatitikimo efektas: toks objektas yra banalus mene, bet nėra banalus gyvenime. Kas iš mūsų nenorėtų rytą pro nuosavo namo langą žvelgti į jaukų tvenkinį su tilteliu, į vandenį su nusvirusiom medžių šakom ir pulkeliu gulbių? Tikrovėje tai būtų tiesiog gražus – nei banalus, nei nebanalus – vaizdas; dailėje jis pagrįstai vadinamas kiču.
       Tai tik dar kartą patvirtina, kad menas ir mūsų regimoji kasdieniška tikrovė yra skirtingos sferos, kuriose galioja skirtingi dėsniai. Nė kiek neabejoju teiginiu, kad geras literatūros tekstas visų pirma yra meno kūrinys, todėl gera literatūra būna kūrybinga ir originali. Tai, be kita ko, reiškia, kad meno kūrinys turi jokiomis interpretacijomis neišsemiamą gelmę ir tam tikrą neįprastumo ar keistumo prieskonį. Visa tai yra banalumo įveikimas.
       Tačiau banalybės trauka yra galinga. Literatūra visais amžiais ir visuose kraštuose patekdavo į jos gniaužtus. Nes banalybė visada turėjo didesnę paklausą negu originalumas. Rinkoje kičas vertinamas labiau negu aukštasis menas, išskyrus atvejus, pvz., dailės kūrinių kolekcionavimą, kai banalus snobizmas lemia komercinę didžiojo meno paklausą.
       Kalbant apie kičą, kaip specifinę banalybės atmainą, dažnai minimi du teiginiai, su kuriais ne visai sutinku. Teigiama, kad kičas kartais tenkina pabėgimo nuo kasdienybės tikrovės poreikį. Bet kadangi, kaip jau minėjau, pritariu požiūriui, apskritai atskiriančiam idealiąją meno sferą nuo kasdieninės tikrovės valdų, manau, kad čia reikia įsigilinti į patį poreikį, kuris kaip tik yra kasdieninės sąmonės ir jos orientacijos išraiška. Toks eskapizmo poreikis, kokį patenkina kičas, atsiranda aspiracijų, nesusijusių su menu, plotmėje. Nekasdienišką tokios kilmės poreikį patenkina aukštasis menas – tik čia labai pabrėžtai tą poreikį vadinčiau ne šiaip pabėgimu, o pakilimu virš kasdienybės. Posakis „gyvenimiškas romanas“ nieko gero nepasako. Gyvenimiškas yra gyvenimas, o menas yra meniškas, o jeigu ne, tai – banalus menas.
       Antrasis teiginys – kičas yra patrauklus tuo, kad lengvai virškinamas, o tikrajam menui suvokti reikia didelių pastangų. Tai anaiptol ne visada teisinga, ir manau, kad tai ne esminis tikrojo meno požymis. Nemanyčiau, kad meną galime suvokti tik smarkiai įsitempę. Neatrodo, kad, tarkim, Franzo Kafkos „Metamorfozės“ tekstas yra sunkiai skaitomas, o juolab Milano Kunderos proza. Tikram menui žaismė ir lengvumas – nesvetimi dalykai. Bet galbūt tokiam menui suvokti vis dėlto reikia tam tikro išankstinio pasirengimo arba ypatingo nusiteikimo.

       Todėl norėčiau grįžti prie teiginio, kad tikrasis menas paprastai turi neįprastumo ar keistumo prieskonį, pasižymi kitoniškumu, kurį akcentavo dar Marcelis Proustas, o šiuolaikinė anglų rašytoja Jeanette Winterson rašė: „Menas <…> yra svetimas miestas, ir mes apsigauname manydami, kad jis mums pažįstamas. <…> Turime pripažinti, kad meno, viso meno, kalba nėra mūsų gimtoji kalba“.
       Galima sakyti, kad rašytoja šiuo teiginiu gana vykusiai dramatizuoja tikrojo meno atskirumą nuo banaliosios kūrybos, nes pastaroji daugeliui tikrai yra „pažįstamas miestas“. Kaipgi veikia tas meno svetimumas? Čia mums padės metafora – taikinio skritulys su koncentriniais apskritimais. Įsivaizduokim, kad rašytojas šauna į tokį taikinį, stengdamasis pataikyti į patį centrą – dešimtuką. Banalioji literatūra funkcionuoja taip: autorius parašo literatūriškai primityvoką trilerį, sakykim, „Da Vinčio kodą“, kuris, susiedamas siužetinę intrigą su globalinio sąmokslo idėja, atitinka masinio skaitytojo lūkesčius ir tampa superbestseleriu. Vadinasi, autorius pataikė į patį dešimtuko centrą. Bet štai Samuelio Becketto romanų trilogija išankstinių eilinio skaitytojo lūkesčių neatitinka – tokiam skaitytojui atrodo, kad, šaudamas į taikinio skritulį, S. Beckettas pataikė kažkur į pakraštį, gal tik į vieneto arba dvejeto juostą. O pakeliui jo kulka dar ir nušovė siužetą.
       Tačiau skaitytojui, matančiam toliau arba, tarkim, giliau, atrodo kitaip. Toks skaitytojas tą banalųjį taikinio skritulį, žinoma, irgi mato – banalaus literatūrinio standarto plotmė pažįstama visiems, ji visada stovi paviršiuje ir yra labai ryški. Bet geram S. Becketto skaitytojui, kuris taip pat mato, kad banaliajame taikinyje rašytojas tepelnė vieną ar du taškus, šis banalusis skritulys yra permatomas. Jis išvysta, kad S. Becketto pasiųsta kulka neįstrigo banalybėje, o įsmigo į kažkokį kitą, slaptą, taikinį. Ten ji sužėri ryškiomis spalvomis, kurių spindesyje nublanksta pirminis skritulys. Be to, aplink tą giliai įsmigusią kulką sklinda koncentriniai ratilai, ir aiškėja, kad S. Beckettas pataikė į dešimtuką kitame, jo paties sukurtame taikinyje ir kad tas taikinys, nors, būdamas toliau už pirmąjį ir tarsi jo uždengtas, savo poveikio jėga, savo švytėjimu smarkiai nustelbia pirmąjį, kuris tampa visai nereikšmingas. Banalus.
       Minėtasis M. Kundera apie Laurence'o Sterne'o romaną „Tristramas Šendis“, kurį kai kas laiko modernizmo ar net postmodernizmo pirmąja kregžde, rašė, kad šis „romanas pačia savo forma teigia, jog poezija glūdi ne veiksme, o ten, kur veiksmas sustoja. <…> Sterne'o romanas byloja, kad egzistencijos poeziją išreiškia digresija. Išreiškia tas, kas nesuskaičiuojama. Ši poezija yra anapus priežastingumo. Ji yra sine ratione – be racijos“.
       Be kita ko, remdamiesi šiuo aiškinimu, galime teigti, kad menas egzistuoja ne tik atskirai nuo kasdieninės tikrovės, bet ir atskirai nuo racionalaus mąstymo. (Įdomu, kad paties M. Kunderos romanai pasižymi tam tikru racionalumu, bet tai yra šalutinė jų savybė.) Todėl, pavyzdžiui, filosofo požiūriu, gali atrodyti, kad svarbiausias XX a. romanas yra Thomo Manno „Daktaras Faustas“, bet literatūriniu požiūriu turbūt neabejotina, kad svarbiausias amžiaus romanas yra Jameso Joyce'o „Ulisas“.
       Be to, plėsdamas taikinio skritulio metaforą, čia taip pat galiu teigti, kad L. Sterne'as romanu „Tristramas Šendis“ šovė toli nuo dešimtuko ir susikūrė kitą slaptą dešimtuką anapus banalaus taikinio. Gerokai vėliau panašiai padarė Marcelis Proustas ir Virginia Woolf – iki jų buvo manoma, kad smulkmeniškas vidinių išgyvenimų ir įspūdžių perteikimas negali būti pasakojimo pagrindas, kad tai tėra šūvis kokio dvejeto juostoje. Beje, jeigu įsivaizduotume tą standartinį, banalųjį taikinį kaip geografinį plotą, tai M. Proustas ir V. Woolf savo pakraštį randa maždaug toje pačioje pusėje, sakykim, šiaurės vakaruose. Visai kitur, rytuose, savo dvejetą rado Jorge'as Luisas Borgesas – iki jo buvo neįsivaizduojama, kad tobulus apsakymus galima kurti iš loginių paradoksų žaismo, įsivaizduojamų romanų siužetų ir istorinių bei mistinių aplinkybių mišinio. Dar kitur, sakykim, šiaurės rytuose, vieneto zonoje, savo auksinę kulką įsmeigė Alainas Robbe-Grillet, parodęs, kad, anot jo, romaną galima sukurti „iš nieko, iš dulkių“. Jis labai priartėjo prie idealo, kurį iškėlė Gustave'as Flaubert'as: „Kas man regis tikrai gražu ir ką norėčiau sukurti – tai knyga apie nieką, knyga be išorinių ramsčių, tvyranti savyje, išlaikoma savo stiliaus galios“.
       Iki F. Kafkos nebuvo įsivaizduojama, kad kūrinio herojumi gali tapti žmogus, pavirtęs vabalu, kaip „Metamorfozėje“, arba šliaužiantis žmogus, kaip S. Becketto kūriniuose.
       Šiek tiek apsistosiu dar prie vieno varianto, kuris yra, tarkim, pietuose, bet šiek tiek arčiau centro, – tai nepagarbi, ikonoklastiška literatūra, banaliai būtų galima sakyti – „nešvanki“. Ko nors panašaus būta visose epochose, bet XX a. išsiplėtojo individualistinė jos atmaina, skirtinga nuo liaudiško žemojo humoro – tai ir Henry Milleris, ir Céline'as, ir Michelis Houellebecq'as, o Lietuvoje savitą, barokinę absurdistinę, šios pakraipos atmainą plėtoja Herkus Kunčius. Čia vėlgi banalybė traukia smerkti tokią literatūrą iš moralistinių pozicijų arba pritarti jai iš maištininko paskatų. Bet abiem atvejais nepaisoma literatūros atskirties nuo gyvenimo arba, tiksliau, nuo empirinės patirties. Kai 1993 m. lietuviškai galų gale pasirodė vienas H. Millerio romanas, televizijoje buvo surengta diskusija. Pašnekovai diskutavo taip, tarsi matuotųsi rašytojo pasiūtą paltą ir svarstytų, ar jis tinka jų gyvenimui. Bet šis romanas galėtų būti įdomus kaip tik dėl to, kad jame vaizduojamas toks bohemiško valkatos gyvenimas, kokio aš negyvensiu. O dar svarbiau tai, kad man šiaip jau lyg ir nepriimtina chaotiška kūrinio struktūra unikaliai išreiškia anarchišką laisvės dvasią.
       Anglų rašytojas Howardas Jacobsonas banalų požiūrį nusakė taip: „Tai, kas mums atrodo nepriimtina žmonių elgesyje, mums atrodo nepriimtina ir mene, bet užmirštame, jog menas tam ir egzistuoja, kad pasakytų tai, kas kitur yra nepasakoma“.
       Antra vertus, tai, kas nepriimtina žmonių elgesyje, kartais turi banalią trauką, tokią kaip nusikaltimų aprašymai spaudoje. Kaip tik todėl taip išpopuliarėjo Vladimiro Nabokovo „Lolita“. Iš tikrųjų tai yra vienas iš keleto geriausių šio autoriaus romanų, bet jo populiarumas mažai ką turi bendra su kokybe, ir rimti vertintojai galėtų teikti pirmenybę arba jam, arba kuriam nors kitam. Bet banalybės trauka tokia didelė, kad net ir solidūs literatai šiam romanai yra parodę daugiau dėmesio negu visiems likusiems kartu. Vis dėlto intelektualaus ir ironiško žmogžudžio – gyvenime nepriimtino ir netoleruotino – išpažintis irgi yra pasakymas to, kas kitur nepasakoma. Tai, beje, neką mažiau subtiliai už V. Nabokovą įgyvendino ir kiti autoriai – Johnas Banville'is „Parodymų knygoje“, Timas Parksas romane „Cara Massimina“.
       Šaudymo į taikinį metafora galioja ne tik visam kūriniui, bet ir atskiriems epizodams, sakiniams, frazėms. Čia taip pat egzistuoja artimesnis, banalusis taikinys ir kitas – giluminis, slaptas. Banalioje plotmėje, orientuotoje, pavyzdžiui, į galybės ir šlovės trauką, efektinga yra tokia romano pradžia: „Su Jacku Kennedy susipažinau 1946-ųjų metų lapkritį. Mes abu buvome karo didvyriai ir abu ką tik išrinkti į Kongresą“. Šitaip Normanas Maileris pradėjo romaną „An American Dream“ – tokia pradžia jis siekė iš karto užkabinti skaitytoją, be kita ko, dar ir būsimą populiarų prezidentą familiariai vadinant Jacku.
       Galima prisiminti, kad V. Nabokovas vėlesnio „Lolitos“ leidimo pabaigos žodyje išvardijo jam brangiausias šio romano detales ir pridūrė: „Tai yra slaptieji taškai, pasąmonės koordinatės, pagal kurias knyga sustyguota – nors aš aiškiai suvokiu, kad [kai kurie skaitytojai] per šias ir kitas scenas praslys paviršiumi arba jų nepastebės ar net neprieis iki jų“.
       „Slaptieji taškai“ – kaip tik tie taikinių dešimtukai, kurie slypi už visiems akivaizdaus taikinio ir gali būti įžvelgiami jo pakraštyje. Tai yra ir tos „detalės, palyginimai, metaforos, kokie nors netikėtumai“, apie kuriuos savo esė „Teksto trauka“ pradžioje kalba Giedra Radvilavičiūtė.
       Bet yra dar vienas svarbus aspektas. Dauguma čia minėtų autorių nutolo ne tik nuo banalybės taikinio skritulio centro, bet ir nuo rimtosios literatūros tradicijos arba kanono. Tačiau buvo ir yra nemažai talentingų rašytojų, kurie įprastinio siužeto ir kitų tradicinių priemonių visai neketina nušauti ir taikosi, regis, visai arti banaliojo dešimtuko. Tai visai nebūtinai reiškia, kad jų kūriniai banalūs – skirtumas tik tas, kad jų tolimesnysis, svarbesnysis, slaptasis dešimtukas, būdamas anapus banaliojo taikinio apskritimų, kulkos lėkimo tiesėje beveik sutampa su pirmuoju.
       Kadangi vyraujanti rimtosios literatūros srovė anaiptol nėra taip orientuota į avangardizmą kaip, pvz., dailėje, iki šiol tebegyvuoja vadinamasis realistinis romanas. Pažvelgę į Grahamo Greene'o kūrybą – labai būdingą XX a. pavyzdį – galėsime padaryti išvadą, kad autorius nesistengė taikyti į originalią gelmę, esančią gerokai toliau nuo dešimtuko. Bet gelmė jo geriausiuose romanuose, žinoma, akivaizdi. Ne toks akivaizdus, bet irgi aiškiai juntamas yra ir modernizmo poveikis. Šiuose romanuose esama labai individualios desperacijos, kuri nebūdinga tradicinio realizmo literatūrai. Būtų įdomu detaliau pagvildenti, kokiais konkrečiais aspektais G. Greene'o romanai esmingai skiriasi nuo iškilios XIX a. realizmo literatūros.
       Taip pat įdomu, kaip nuo tradicinio realizmo skiriasi dvasinio intensyvumo literatūra, žvelgianti į žmogaus psichikos gelmes, taip pat ir tamsiausias (Fiodoras Dostojevskis, XIX a.; Williamas Goldingas, XX a.).
       Taigi siužetą nors ir galima, bet visai nebūtina nušauti. Iš siužeto vingrybių galima kurti barokinę literatūrinę fiestą, galima supinti keletą siužetų, kaip tai daro Mario Vargas Llosa romane „Tetulė Chulija ir rašeiva“, Robertas Irwinas romane „Arabiškasis košmaras“, Orhanas Pamukas „Juodojoje knygoje“ ir kiti. Tad postmodernistinei literatūrai gali būti būdingas siužeto atsisakymas, bet taip pat nė kiek nesvetimas ir priešingas dalykas – maksimalus siužetinės intrigos sutirštinimas.
       Neretas postmodernizmo autorius siekia suderinti pramoginės literatūros elementus su meninėmis aspiracijomis. Tokių siekių rezultatai būna labai nevienodi. Taikinių metaforoje tokiais atvejais antrasis, slaptasis, centras kartais būna labai mažai nutolęs nuo banaliojo ne tik į šoną, bet ir į gylį, kartais galbūt net ir sukibęs su juo it Siamo dvyniai.
       Pabaigoje reikia pabrėžti, kad aš esu įsitikinęs tik šių dviejų taikinių plotmių atskyrimo principu. Bet koks tikslesnis šūvių išsibarstymo pateikimas yra labai sąlyginis. Čia esama ir daug subjektyvumo. Jeigu literatūros vertintojas neįžvelgia kokio nors kūrinio dešimtuko, slypinčio už banaliosios taikinio lentos, tai dar nereiškia, kad jis nenuovokus ar nejautrus. Tiesiog jo vidinio imtuvo virpesių diapazonas gali nepriimti tam tikros bangos. Objektyviai įrodomų kriterijų nėra. O ir tuos žingsnius į šalį nuo banalaus taikinio galima nusakyti labai įvairiai, nebūtinai taip, kaip čia dariau aš. Štai, pavyzdžiui, italų literatas Claudio Magris, apibūdindamas F. Kafkos kūrybą, akcentavo, kad jo personažai „gyvena nuomojamuose kambariuose ir per blausiai apšviestas laiptų aikšteles eina kaip klajokliai, kertantys dykumą“. Stebėtis reikia ne tuo, kad skoniai skiriasi, o tuo, kad vis dėlto randamas tam tikras bendras kriterijus, bendra estetinė nuostata, apie kurią kalbėjo dar Immanuelis Kantas. Stebina tai, kad S. Beckettas buvo įvertintas Nobelio premija.

       Dar galima klausti, kokia šių plotmių ir gelmių prasmė ir reikšmė. Aiškinimų arba net koncepcijų čia gali būti įvairių – nuo pedagoginių didaktinių iki metafizinių teologinių. Tai jau būtų atskira tema, gvildenanti meno esmę. Tad užteks dar kartą pasitelkti plotmių ir gelmės metaforą. Banalusis taikinys yra vienoje plokštumoje, tad jis suponuoja dvimatę skaitytojo recepciją. Slaptieji taikiniai suvokimą praplečia į trimatę erdvę. O kadangi visa tai vyksta meno suvokėjo, šiuo atveju – skaitytojo, sąmonėje, galima teigti, kad ir sąmonės sfera praplečiama, joje įprasminamos erdvės, kurios kitaip galėtų likti apskritai neatrastos.