Prieš 100 metų (1909. I. 23) šiaurinėje Sūduvoje, Sutkiškių kaime, dabartinėje Kriūkų seniūnijoje (Šakių r.), gimė rašytojas, pedagogas, literatūros ir meno kritikas bei žurnalistas Stasys Tamulaitis. Jo vaikystė prabėgo tėvų sodyboje ant Nemuno kranto, gražiame gamtos prieglobstyje. Tamulaičių šeimoje gimė ir kitas rašytojas, vaikų literatūros klasikas Vytautas Tamulaitis (1913–1992).
Pradžios mokyklą Stasys lankė Žemojoje Panemunėje, o progimnaziją – Vilkijoje. Šešiolikmetį jaunuolį tėvai išvežė mokytis į Marijampolės Marijonų gimnaziją. Ten ir pradėjo ryškėti jo literatūriniai gabumai. Jau 1926 m. Stasys ėmė skelbti savo kūrybą periodinėje spaudoje, o po metų tapo ateitininkų laikraščio „Ateities aidai“ redaktoriumi. Vėliau pakviečiamas darbuotis į savaitraščio „Šaltinis“ redakciją. 1928 m. dalyvavo laikraščio „Ateitis“ paskelbtame novelės konkurse. Tais metais pradedantį rašytoją lydėjo kūrybinė sėkmė. Už novelę „Senolių palaikai“ laimėjo prizinę vietą.
Baigęs Marijonų gimnaziją, S. Tamulaitis 1929 m. įstojo į Lietuvos universiteto Filosofijos fakultetą ir studijavo filosofines disciplinas. 1932-ųjų sausį nutarė pakeisti specialybę ir perstojo į Humanitarinių mokslų fakulteto filologijos skyrių. Tačiau nebaigęs studijų universitete įstojo į Kauno karo mokyklą, 1936 m. ją baigė ir įgijo jaunesniojo leitenanto laipsnį. Nuo 1937 m. pradėjo mokytojauti Utenos gimnazijoje. 1938-aisiais parengė novelių rinkinį „Rudens melodijos“, kurį išleido leidykla „Sakalas“.
Prieškariu dar mokytojavo Vilkaviškio J. Basanavičiaus gimnazijoje ir Kybartų mokykloje. Karo metais gavo darbą Vilkijos gimnazijoje, kur parengė lietuvių rašytojų novelių rinktinę „Kas girdėti kalnuose“. 1943-iųjų gruodį šios knygos tebuvo atspausdinta tik 200 egz. ir ji tapo bibliografine retenybe. Dirbdamas Vilkijoje subūrė gausų literatų būrelį, į susirinkimus kviesdavosi svečių iš Kauno, nagrinėdavo naujausią literatūrą. Atvykdavo rašytojai, studentai iš Kauno ir Vilniaus, tarp jų – Vytautas Mačernis.
Vasaros atostogas S. Tamulaitis praleisdavo tėviškėje. Mėgdavo dirbti ūkio darbus, o ypač triūsti sode. Savo rankomis pasodino du didelius sodus. Vienas jų, esantis Nemuno šlaite, išliko iki mūsų dienų. Upės šlaito dalį apsodino pušimis, o kelią, vedantį į gimtinę, – liepų ir klevų alėja.
Prieškario metais S. Tamulaitis savo kūrybą skelbė „Šaltinyje“, „Ryte“, „Ūkininke“, „Pavasaryje“, „Ateityje“, o vokiečių okupacijos metais – „Naujojoje sodyboje“, „Į laisvę“ ir kt.
Rašytojas ne kartą yra dalyvavęs konkursuose ir laimėjęs prizines vietas. Jo pjesė „Trimitai iš vakarų“ 1944 m. suvaidinta per Vilniaus radiją.
Kai prie tėviškės artėjo frontas, 1944 m. liepą rašytojas pasikinkė arklį, susikrovė į vežimą būtiniausius daiktus ir išvyko vakarų kryptimi. Taip pasiekė Vokietijos miestą Blombergą. Čia dirbo įvairius fizinius darbus, vakarais rašė noveles, apsakymus, romaną iš mokytojų ir mokinių gyvenimo. Aktyviai bendradarbiavo tuo metu Vokietijoje leistoje lietuvių spaudoje: „Lietuvių žodis“, „Mūsų kelias“, „Tėviškės garsas“ ir kt. Mokytojavo Blomberge veikusioje lietuvių gimnazijoje.
Kaip ir dauguma lietuvių, S. Tamulaitis vėliau įsikūrė už Atlanto, Čikagoje. Parašė keliasdešimt publicistinių straipsnių. Gyvendamas Amerikoje savo kūrybą skelbė lietuvių periodikoje: „Mūsų kelias“, „Tėviškės garsas“, „Naujienos“, „Tėviškės žiburiai“, „Darbininkas“, „Karys“, „Lietuvių dienos“ ir kt. Daug kartų dalyvavo literatūros ir meno konkursų bei apžiūrų vertinimo komisijose.
Išeivijoje dalyvavo Lietuvių rašytojų draugijos veikloje, buvo jos sekretoriumi. Rūpinosi lietuvių kultūrinių organizacijų rėmimu. Jo pastangomis Čikagoje įkurtas Lietuvių kultūros fondas buvo vienas iš Lietuvių menininkų klubo steigėjų.
Apie rašytojo kūrybą yra rašę keletas literatūros kritikų, kultūrologų. Literatūros tyrinėtojas Benediktas Babrauskas teigė: „Stasio Tamulaičio novelės nuotaikingos, dažnai pilnos rudens liūdesio motyvo, jose apstu filosofijos apie žmogaus gyvenimo prasmę. Pažymėtini S. Tamulaičio veikėjai – senukai atsiskyrėliai, filosofai, neapkenčia vidutiniškų žmonių standarto ir todėl nuo jų pasitraukia ar atokiai besilaiko.“
Mirė Stasys Tamulaitis 1982 m. balandžio 16 d. Saint Peterburgo mieste, Floridos valstijoje JAV. Palaidotas Kanados Toronto lietuvių kapinėse.
Brolio rašytojo Vytauto rūpesčiu Toronte 1989 m. buvo išleista publicistikos rinktinė „Gyvenimo vingiuose“. Gimtojoje sodyboje Sutkiškių kaime rengiamasi įkurti rašytojų brolių Stasio ir Vytauto Tamulaičių muziejų.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 3 (kovas)