vaclovas mikailionis

 

Tęsinys. Skaityti pradžią

 

PETRAS PRISIMENA, kai prieš dvejus metus pas Saugailas jis ir Placidas užbaiginėjo skiedrom dengti kluoną. Pogulio per karščius kieme po senąja kriauše nudribęs, apie šį bei tą pasišnekučiuodamas su Placidu, jis, alkūnėmis pasirėmęs, nusekdavo per kiemą lekiančias basas Onelės kojas. Arba žiūrėdavo, kaip prie šulnio Ona laistosi ir kvatoja, o žąsys, užvertusios galvas, gaudo vandenio šlakus iš Onelės rankų ir net pasigargaliuodamos iš balukės geria. Vanduo teška ant žvirgždo, ant Onelės kojų. Net akis Petras primerkia, kaip gražiai tie vandenio lašai žaižaruoja.

Meiliai, net labai meiliai Saugaila Onelę vadindavo: „Atnešk, vaikeli, vandenio“, „Dukrele, kiaulėms jovalo paduok“. Petras tada neėmė dabon šių žodžių. Vis galvodavo, kad senas krienas prie dailios mergiotės gerinasi. Kas gi nežino, jog Saugaila prie mergų kaip katinas prie lašinių. Vos tik dailesnį sijoną pamatys, taip ir užsižiebia akys, net ūsai panosėje pradeda krutėti. Tuo Petras nesistebi. Saugaila vyras kaip vyras, ką jam ir beveikti su tokia gaišena kaip Saugailienė – vieni kaulai ir skūra.

Petras Onelę vis dažniau pašnekindavo, girdi, abu labu tokiu – aš plikas kaip tilvikas, tu svetimiems jovalą maišai, kokia graži bus pora, kaip Motiejukas ir Barbora. Ir nekreipdavo dėmesio, kad Saugaila vis pasisukdamas baltom juos nužvelgia, kur prie tvoros ar prie šulnio bekvatojančius. Matyt, savaip suprasdavo Petras, – Saugailai nepatinka, kad darbus trukdo. Ir vis Onelei pasakyti ką nors prasimano, kad mergiotei nebūtų kada bernams dantų rodyti. Kartą Petras net užriko, jog užteks paskutines gyslas iš žmonių lupti. Saugaila atsakė: „Ne tavo, durniau, reikalas.“ Ir nuėjo bambekliuodamas: „Tik grabinėtis ir rapužinėtis, o prie darbo...“

Ir į šokius, ir iš šokių sekmadieniais Petras Onelę lydėdavo. Per rugius takeliu Onelė pirma eina, ranka per varpas braukia, bet Petras neatsižiūro į sklastymą tarp kasyčių. Taip ir pareis būdavo kieman, pastovės prie tvoros, o čia kažin ko Saugaila ant suoluko prie pirkios besėdįs, bekosčiojąs. Ir šmurkšterna Onelė lyg peliukas pro duris, palikusi vidury kiemo Petrą bestovintį, į tankias senosios kriaušės šakas bežiūrintį. Apsisuka Petras ir lėtai nueina į kluoną ant šieno nugriūti, pro nebaigto dengti stogo lotas žvaigždėsna iki paryčių žiūrėti.

Atrodo, visai neseniai, tik prieš dvejus metus taip žiūrėta. Ir ko tik neprisigalvojo per tas vasaros naktis Petras, rankas po galva susimetęs. Užsivarys pinigo, gal net žemės galiuką gaus ir prasigyvens su Ona, nes tėvo namuose vis tiek jam vietos nėra. Ten pamotė su savais trim snargliais rėkaloja. Todėl ir eina Petras per žmones, ramia galva beuždarbiaudamas. Ir niekam nė ačiū! Nepatiko – kepurę ant pakaušio, – ir tiek tu jį tematysi. Gerą berną per darbymetį visi kaip mieliausią svečią savan kieman kvieste kviečia.

Tik ar galima buvo numanyti, kad gyvenimas taip apsivers. Vasarą nauja valdžia stojo, Placidas į kooperatyvo vedėjus Riliškyje įsitaisė. Ir gerai, nes tėvo nėr, tik motina ir brolis, trys seserys ištekintos, ūkis praskolintas, o švogeriai lyg vilkai savo dalies reikalauja. Iš Placido algos visas skolas ir užkiša. Galėjo jis tame kooperatyve ramiai uknolius, dalges, oksolį ir po šiai dienai pardavinėti. Bet ne – į kažkokį aktyvą užsirašė, naujos tvarkos matai gi be jo, rapūgos, nepadarys! Bet argi reikia per daug valdžion lįst? Valdžia – ne mama, iš jos reikia imti, jei duoda, bet ir atsargiai apsidairyt, nes jei jos vežiman atsisėsi, tai ties staigesniu posūkiu gali ir iškrist. Ne su valdžia, bet su žmonėm gyveni. O Placidas kaip šuva po kaimus pradėjo lakstyt, žmones draskyt. Kas nežino: jei kam uodegą primini, tai tas atsisukęs iš paskutinių ir nagais draskysis, ir ragais daužysis. Va ir atsisuko Saugaila ir ta visų lygybė prieš Placidą. Netgi miške, jei kokis medis per didelis išauga, jį reikia nupjaut, kad kitų negožtų, kitiems leistų augti.

O ir kur dabar toji lygybė? Va Vėgėlei ir penkių hektarų per akis – ir tų neapsidirba, ramunes ir rugiagėles, bet ne javą augina. Saugailai ir penkiskart tiek per maža – beje, ir iš penkių hektarų žemės jis grūdų, pieno, mėsos žmonėms – ne šunims – daug daugiau parduodavo. Na o kurių velnių Petrui ta žemė, jeigu daug geriau samdytis – nei tau supuvo, nei išdegė, nei išgaišo. Prisižiūrėjo Petras kad ir į Saugailą – kiek vargo, kiek nemigos naktų dėl telingos karvės, dėl lietaus, dėl neprižiūrėtos ugnies. Kiek kartų paršelius lyg mažus vaikus ant rankų nešiojo, kad nesušaltų, kad kiaulė neužtrintų, žiurkės neužpjautų.

Ta nauja Placido tvarka pirmiausia per pasaulį su tarbom Saugailas paleido, bet ir Petrui nekas. Visi dabar bijo jį samdyti. Negi teks eiti į miestus fabrikuose dusytis?

Tačiau pikčiausia Petrui dėl kitko: kai Saugailas išvežė, tai ir Onelę lyg kas pamainė. Visai merga nebe ta. Nei šokti, nei nusijuokti Onelė, rodos, nebemoka. Kad ir kiek ją Petras kalbino, kiek šnekino, vis suka akis į šoną, vis kokio darbo taikosi nusitverti... Ir liūdna ji Petrui atrodo, tokia liūdna, lyg būtų tėvus palaidojusi. O čia dar kur buvęs nebuvęs, žiūrėk, Placidas jau ir ant kiemo. Gal ko trūksta, gal reikia ką pataisyti, pasiteirauja, kokį tvoragalį perkala prie darželio ir vis rymo taip, kad Petras visai nebežino kur dėtis. Nors imk ir ant senės kriaušės šakos pasikark.

O juk taip gerai būtų buvę. Petras, Oną į žmonas paėmęs, iš naujos valdžios žemės būtų gavęs – gyventų abu laimingai. Bet ne, Placidas vis prie Onelės. Kiek kartų gniaužė kumščius Petras siusdamas, kai matydavo susikūprinusią, lyg ko išsigandusią Onelę paskui Placidą nuolankiai nueinančią. Tarsi bijotų Placido, kad taip klusniai paskui jį visur eina...

Bet dar negimė tas, kuris galėtų Petrui skersai kelią pereiti. Net ir Placidui nevalia prieš Petrą stoti. Štai guli patėkštas duobės dugne, žinos, kaip prieš Petrą eiti. Petras Oną iš Placido nagų lupte išlups, sau už žmoną paims ir gyvens, Placidas tuomet po žeme jau seniai amžinus sapnus sapnuos.

PETRAS APSIDAIRO PO ŽVYRDUOBĘ, stipriau suspaudžia šautuvą: gana, baigiam šią pasaką!

– Placidėlis geras, Placidėlis dovanos... – tarsi peršautai kojai kalba Vėgėlė, jis jau baigia apvynioti žaizdą drobės dryzu, kurį nuo savo marškinių apačios atplėšė. Pabaigė, užtraukė klešnę ant blauzdos. Ir dar paklūpojo prie aukštielnyko ir užsimerkusio Placido, tarsi būtų ruošęsis tris „Sveika, Marija“, gal ir visus poterius sukalbėti, kad paskui galėtų ramus atsistoti, nes viskas iki galo būtų padaryta ir sutvarkyta.

– Nu tai kas tau Ona? – pasilenkė Saugaila.
– O tau? – neatsimerkdamas ištaria Placidas.
– Duktė.

– Ar seniai? – įsiterpia Petras, pažvairuodamas Saugailos pusėn.

– Jau šešti metai, – pasako Saugaila: – Ona – duktė, tikra mano duktė, vienintelis mano vaikas!

– Įsidukrinai, kad galėtum dovanai kraujus gerti, – nusišiepdamas burbtelėjo Petras ir apsidairė po duobės pakraščius. – Jeigu ji tau duktė, tai ir aš, ir Placidas, matyt, jau treti metai esam tavo tikri sūnai, nes tvartus ir kluoną pastatėm.

– Sūnai ne sūnai, bet žentuosna būtau priėmęs, jeigu ne... – atsakė Saugaila, lyg ir vengdamas daug plepėti.

– Šešti metai... – stebėjosi Vėgėlė vis papešiodamas, pataisydamas Placido kelnių klešnę.

– Ne šešti, o visi aštuoniolika!.. Tik nežinojau, nenumaniau, kad tai – mano kraujas! – atsisukęs į Vėgėlę, sušuko Saugaila.

TIK NEŽINOJO, NENUMANĖ SAUGAILA, kad žmonėse yra ir jo kraujo. Nenumanė, kad iš tos šieno kupetos kas nors bus. Bet kur tau nebus, jei visą vasarą prie jos lakstė, jeigu abudu ilgai ir į liepos, ir į rugpjūčio žvaigždes žiūrėjo...

Važiavo brikeliu, Kaštoną pasikinkęs pro raistą prieš tuos šešerius metus Saugaila ir Onelę, vediną ožkele, sutiko. Ir pasižiūrėjo per petį Onelė, taip geltonom kasytėm švystelėjo, kad net krūptelėjo Saugaila.

Supliekė Kaštoną nežmoniškai, eržilas vos brikelio į šipulius nesudaužė, kol Saugaila parlėkė į papievį, kur Tarasia karvę melžė. Gerai kad viena, be svečios akies...

Šoko Saugaila prie jos, pažvelgusios per petį visai kaip Onelė, bet vis dar negalėjo, nenorėjo įtikėti. Sustojo priešais ją, tik botagas dešinėje rankoje drebėjo:

– Tavo – Onelė?!

– Mūs’, – krito po kojų Tarasia ir stvėrė kairę Saugailos ranką. Nejunta Saugaila, kaip ji ašarom ranką degina, gyslas išsivertusias bučiuoja. Skersai išilgai botagu perrėžė – Tarasiai, karvei. O Tarasia tik verkia. Bet ne dėl pieno, kuris iš kibiro pasiliejo ir vaikams neturės ką vakarienei paduot.

Nusigręžė Saugaila. Kaštonas atsisukęs žiūro. Ir jam – per akis, per snukį, kad nežiūrėtų gyvatynas kur nereikia. Ir saulė tokia raudona vakaruose. Būtų pasiekęs, būtų ir ją botagu užkapojęs. Ir nuėjo tiesiai per laukus, tik botagas lyg gyvatė iš paskos vilkosi...

– Mano Ona vaikas. Mano!.. – pakartojo Saugaila ir staiga išvydo klūpančio Vėgėlės akis. – Mano ir Tarasios! – užriko.

Būtų po ranka čia žvyrduobėj vėl botagas, Saugaila būtų skersai išilgai ir Vėgėlei per tas išplėstas išsigandusias akis pertraukęs. Perkryžiavojęs, kad taip nežiūrėtų, kad tik taip nežiūrėtų! Būtų pasiekęs, tai ir tėvams, nors šie jau penkiolika metų po žeme, irgi botagu, ko tada su Tarasia ženytis uždraudė, ko per jėgą tą gaišeną jam į žmonas įgrūdo. Ir pats save, kvailį, būtų užkapojęs, tokį kvailį, kuris galvojo, kad už gerus pinigus galės nusipirkti gerą gyvenimą.

– Vėgėle, o tau dabar kas? – nustebo Petras.

VĖGĖLĖ SUNKIAI ATSISTOJO ir, tarsi vėjo nešamas, pradėjo eiti ratu, lyg ieškotų, kaip iš tos žvyrduobės išeiti. Eina ir vis neranda – visur žvyro krentas. Sustojo – rodės, tuoj šoks ir nagais kabindamasis puls aukštyn kapstytis. Kad tik toliau nuo čia, kad tik greičiau tenai, kur akys veda.

– Aštuoniolika... – teištarė Vėgėlė. – Dievuli tu šventas...

Viskas o viskas sueina. Prieš aštuoniolika metų, lygiai prieš aštuoniolika, Vėgėlė ir Tarasia susituokė. Kai tik Karužienė Onelę lyg pagaluką suvystytą ant slenksčio surado. Tik tada dar gegužė buvo, sodai žydėjo. Pro atvirą langą obelies šaka pirkaitėn tiesiog lįste lindo, į tą šaką Tarasia vis žiūrėjo. Jau tada Vėgėlė sugalvojo – nukirsiu. Ir nenukirto. Nors naktimis vis klausydavosi, kaip brūžina sienas šaka, o kai langą atidarai, rodos, pati tuoj ir lenda gyveniman. Rūgščiai aitrūs jos obuolukai tik perkentę šalnas ir pusę žiemos ant pirkios išsigulėję pasidarydavo salsvi.

Išdidi merga Tarasia buvo, bet prieš aštuoniolika metų ėmė ir sutiko. Už jo, už ubago Vėgėlės, tekėti sutiko. Mena Vėgėlė ir Saugailą – tokis linksmas, tokis smagus jis tada buvo. Meitėlį vestuvėms paskerdė – kaip geras kaimynas!

Visi tie aštuoniolika metų stojos Vėgėlei priešais, visai naujom akim jis į juos įsižiūrėjo. Tarsi pamatė, kaip Tarasia Onelę, slapčia palukėsna susukus, močiai po slenksčiu pametė. Savo vaiką! Paraistėn, kad gyvatės užkapotų! Argi motina ji po viso šito gali vadintis! Argi ji gali būti motina ir jo, Vėgėlės, vaikams?!

Ir visus aštuoniolika metų ištylėjo. Nepasisakė. Neprisipažino. Jam, Vėgėlei, kuris galvojo, kad yra arčiausias jai žmogus. Jau geriau būtų pasisakius. Pasiutęs, iškeikęs, būtų Tarasią primušęs, bet būtų ir atleidęs, kada nors tikrai būtų atleidęs, gal net Onelę kaip dukterį būtų priėmęs savo namuosna... Žino Vėgėlė, kad būtų dovanojęs. Juk taip saldu dovanoti, pasigailėt. Juk ne pirmą ir ne paskutinį kartą Vėgėlė turi nusileist.

O kaip dabar Vėgėlei bus pareiti namo ir ramiai sėdėti, kai kirvis ant kaladės gulės? Ar peilis – prie duonos kepalo?

Kur dabar dėtis Vėgėlei, kai visas gyvenimas šitaip šleivai jau nugyventas ir kai septyneto nekaltų vaikelių akys kasdien į tave žiūro... Staiga prisiminė Vėgėlė tą naktį, kai Tarasia, meiliai prisiglaudus, šiltu kvapu ausin pakuždėjo, kad mažiulio reikėtų, kad geriausi bobai nuo visų ligų vaistai – vaikelis ant rankelių čiūčiuoti, ir nebebus kada nei verkia, nei serga... Tuos kuštulius Tarasia pradėjo jau pirmą mėnesį, kai Saugaila sugrįžo, kai Karužienės pirkutės rūsyje įsitaisė, kai Tarasia radijos pasiklausyti pradėjo tenai lakstyti.

Visai pradėjo suktis, lėkti žvyrduobė apie Vėgėlę. Ir dar – vaikų veideliai. Kuris jų tikras jo vaikas, kuris – ne? Nuleido akis, ten guli akmenų galvos, iš kurių tarsi vaikų akutės lenda. Ir panūdo Vėgėlė spardyti tuos akmenis, daužyti... Lyg išspardys ir neliks tų aštuoniolikos metų.

Bet kaip galima prieš vaikus ranką, juo labiau koją pakelt? Vaikai, kokie jie, kad ir kieno jie būtų, toliau už mus nueis, ilgiau gyvens. Oi, vaikeliai, ko dėl jūsų tėvulis nepadaro, ko nepakelia. Ir padarys, ir iškentės, šimtątiek išturės, nes kaip gali ranka ar koja prieš jus pakilt. Jūs visa mūsų viltis, kuri žmones išgelbės, iš žvyrduobių ištrauks, ir nulėks jie, tie mūsų – ir ne mūsų – vaikai, ten, kur mes ne tik neišdrįsom, bet negalėjom, o gal ir nenorėjom... Kaip galima prieš juos ranką pakelt, šaką su nesunokusiais obuolukais nupjaut?

Taip, rodos, gražiai Vėgėlė gyveno, taip ir visą amželį būtų pabaigęs, jei nebūtų prieš Placidą rankos pakėlęs, prieš žmogų užsimojęs. Ir Dievas nubaudė. Būtų nėjęs, būtų ir nesužinojęs, ko žinoti nereikia.

Saugaila rupūžynas visų kalčiausias. Suvedžiojo Tarasią ir nutrenkė. Ir ką tuomet jai, vargšei, reikėjo daryti? Tik prie jo, Vėgėlės, užuoglaudos ieškoti. Gailesys suspaudė širdį. Ir dėl Tarasios, kuriai su nemielu tiek metų teko gyventi, taigi su juo, su Vėgėle.

Ir vis tiek Tarasia nebloga pati jam buvo, geresnės Vėgėlė ir tikėtis negalėjo. Ir Onelės pagailo – visiška našlaituke aštuoniolika metų augo, Dievuli tu šventas, net nenujausdama, kad čia pat ir tėvas, ir motina, tik ranką ištiesk. Ir kokis gražus, tik dabar perprato Vėgėlė, būdavo vaizdas, kai ant Karužienės slenksčio Tarasia Onelę, dar mažutukę, ant kelių pasisodina, kasytes perpina pašnekindama: „Našlaituke, vargdienėle tu mano...“ Ir vis pakaušin pabučiuoja. Ir vėl prie savęs glaudžia, net ašarą braukdama. Tai džiaugdavos Vėgėlė, kokia jo pati gera – net svetimam vaikui meilės nepagaili.

Sukterėjo akis Vėgėlė po žvyrduobės dugną. Pilkšvas pelūno stiebeklis. Visai kaip aš, topterėjo Vėgėlei. Ant žvyro ir vis tiek auga, tik ne žaliuoja, bet pilkai sidabruoja, gelsvus žiedus į saulę atkišęs. Gajus, nors ir aitrus. Stvėrė saujon pelūno viršūnę, nutraukė ir negalvodamas burnon susigrūdo. Kartumas svilinte nusvilino, bet nejaučia Vėgėlė, lyg taip ir turi būti, lyg tokis ir yra jo gyvenimo skonis. Netgi saldus jam tas kartumas pasidarė. Atsikvošėjo kramtydamas aitrulį, atsisuko – Saugaila į jį akis pastatęs. Tokias išplėstas, išgąsdintas. Ne, daugiau liūdnas, nelaimingo šunio akis, o lūpos kietai suspaustos, lyg Vėgėlė tik žengs ir Saugaila kumščiu ar šautuvo buože trenks.

– Tu – ko? – paklausė Vėgėlė ir nurijo pelūno aitrumo prisigėrusias seiles.

– To! – atsakė jam Saugaila ir atsisuko į Petrą: – Ko lauki?!

GAILĖKIS KIEKVIENO UTĖLIAUS, rūpinkis juo, nes visai gyvenimo nebus – žėlius širdį suės, tarsi tik dabar suprato Saugaila.

Kieta ranka reikia su jais, tada bus ir tvarka, ir dora. Pasigailėjau tėvų, Tarasios atsisakiau, Vėgėlei atidaviau, užtat dabar turiu tiek, kad nebepanešu.

– Užteks, – garsiai pasakė Saugaila, – baigiam! Nes dar kas užvažiuos! – ir atsisuko į Placidą, kuris sunkiai atsidusęs pasikėlė ant alkūnės.

– Sopa?! – įsiuto Saugaila. – O ar man nesopėjo, kai dukterį, mano tikrą kūną ir kraują, iš mano širdies lupai?!

Tačiau kažkodėl ne taip, kaip Saugailai reikėtų, žiūro Placidas. Lyg jauste jaučia Saugaila, kaip Placido žvilgsnis kaktą čiupinėja, nosį, pabarzdę perbraukia, vėl prie tarpuakio sugrįžta, antakiais ir paakiais laksto ir, niekur ilgiau nesustodamas, nori kuo geriau įsižiūrėti, lyg kokią paslaptį mėgintų įspėti. Niekados niekas dar taip neapžiūrinėjo Saugailos, netgi Tarasia, kai ant šieno kupetos greta jo gulėdama pirštais žvaigždžių šviesoj raukšlukes apie jo burną ir prie akių lygino.

Neapsikęsdamas Saugaila atsisuko į Petrą:
– Ko stovi kaip kelmas?

Ir apsidžiaugė Saugaila, kad Petras taip ramiai pakėlė šautuvą ir trakštelėjo spyna, kad naujas šovinys įlįstų, ir nusisuko, atrodo, net ausis užsispaudė – nenorėjo girdėti ir matyti, kaip trenks šūvis, ir bus baigta ši pasaka.

– Tikra duktė, tikresnių nebūna, – nors Placidas tykiai ištaria tuos žodžius, bet jie daužia Saugailos ausin garsiau nei šūvis.

– Ko lauki, Petrai, dėk! Leisk juką! – dar pasako Placidas, tarsi nujausdamas, ką pats Saugaila turi ištarti ar surikti.

– Stok! – mosterna Petrui Saugaila. – Tu ką čia nei šį, nei tą dabartės, Placidai, apie Oną šneki? – nes labai jau keistai Placido veidas atrodė: ne piktumu, bet kažkokiu gailesiu, net šypsuliu nušvitęs.

ATKRITO AUKŠTIELNYKAS PLACIDAS, į dangų akis pastatė, lyg vis dar danguj tą šaką su rojaus obuolukais įžiūrėti norėtų. Bet dangus skaistutėlis, melsvai išbalęs – karšta bus diena. Ir vis tiek, rodos, dar mato Placidas tą šaką, sodą, kuriame ji linguoja ir iš kurio jis šią naktį išėjo, o troba dviem galiniais langais ilgai į nugarą žiūrėjo.

– Tikra duktė, – jau visiškai nebeabejoja Placidas. Ir pabarzdė Onos – saugailiška, tik mergiška, švelnesnė, ir tarpuakin nosis taip pat tvirtai įspausta. – Jei bernaitis bus, tai Dziduku... – dar priduria Placidas ir nebemato, kaip Saugaila stveria Petrą už rankos.

Tyku pasidarė žvyrduobėj. Tik retsykiais kokis akmenukas pradeda nuo krento gurgėti ir žiurgždėdama su juo vis platesnė ir platesnė žvyro srovelė nuteka.

Placidas nespėja užsimerkt, kai sušvogždžia galvoj senutė kriaušė, šakomis besibrūžydama.

Tą pavakarį, kai saulę savo liesais rudeniškais nagais jau buvo nustvėręs miškas, norėdamas greičiau pristraukti, kad sušiltų, Placidas ir Ona sėdėjo pirkioj ant suolo ir staiga prie jo peties ji pripuolė, lyg nusigando, akių nuo tamsėjančio lango negalėdama atitraukt. Languosna vakarais ji bijodavo pažiūrėt, atrodydavo, stvers ją kas iš juodumos. O kai žiburį uždegi, dar baisiau – vis žiūro į ją kas iš už langų, vis žiūro. Todėl ir užuolaidas Onelė ant visų langų užkabino.

Išlėkė Placidas kieman – nieko: tik ošia senutė kriaušė, lyg skųsdamasi, kad dykūnas vėjas įsitvėrė jos šakų, jos senų kaulų, ir supasi, vartosi. Teisybė, lyg ir prašmižikavo kažin kas už serbentų krūmų. Lyg ir žingsniai nudumbsėjo. Bet gal tai buvo benamis šuva. Taip laksto benamiai šunes.

Grįžo Placidas tą naktį pirkion, prisiglaudė prie jo Onelė. Jos širdukė daužėsi iš baimės ar dėl kitokių dar nežinomų jausmų. Ir pajuto Placidas traukiančias, kviečiančias rankas... Jos ilgėjosi sūnaus, tokio sūnaus, kuris žmones išgelbėtų. Ir veria tau, Dievo ir Žmonių motina, širdį ilgesio peiliai, septyni surūdiję ilgesio peiliai...

Ir vėl suūžė, sušniokštė Placido galvoj tos nakties vėjas senosios kriaušės šakose.

Geriau jau nieko nebūtų buvę. Nei tos kriaušės, nei tų vakarų, kai saulę miškas nustveria, kad sušiltų. Geriau jau nebūtų buvę ir tos šakos su rojaus obuolukais. Betgi šita va ranka Placidas juto – spardos. Tokis gumulukas, o jau spardos.

– Jau spardos, – ištaria Placidas, įsižiūrėdamas į eglutę su žaliu iki pakulnių sijonu, tik jai ištaria, nes kam daugiau tai dar gali rūpėti.

Platus Placido delnas atsargiai apgobia kažką ore, ir Saugaila nebenuleidžia akių nuo tų pirštų, vis glostančių, vis gobiančių ir norinčių kažin ką apsaugoti nuo viso pasaulio.

Ir vėl Placidas pajuto, kaip dungt padungt kažkas atsimušė į jo delną. Kiek kartų jis klausėsi šios naujos gyvybės virbėjimo ir negalėjo atsistebėti jos gajumu.

Sugniaužė kumštį Placidas, lyg už rankelės paimdamas ir atsargiai per gyvenimą vesti pradėdamas.

– Jei sūnus, Dziduku – kaip tėvą mano – pakrikštykit. Tegul Izidorius artojas bus... – vėlgi eglutei ant krento ištarė Placidas ir prisimerkęs įsižiūrėjo į dangų, jau virpuliuojantį nuo vyturio giesmių.

Oras, atrodo, taip ir dreba, taip ir skamba – čir vir vir, čir vir, čivirvir. O žvyrduobė, lyg išplėsta žemės ausis, atidžiai klausosi, ką jai dangus vyturio balsu aiškina.

SAUGAILA NEBEGALI ATITRAUKTI AKIŲ NUO KUMŠČIO, kuriame, rodos, dabar suspausta ir jo gyvastis. Ir vėl tarsi atsiduria savo kieme aną širdžiai pačią mieliausią naktį, kai tykiai jo pirštai pabeldė langan. Ploniausian stiklan. Ne, tik švelniai perbraukė – ir nusikeikė: gėlynuką užmynė, kurį palangėj Onelė buvo pasodinus.

Ir prie klemkos atsidūrė Saugaila. Ir tą naktį lyg pati jo širdis suminkštėjus pradėjo niūniuot:

 
At’daryk durelas,
Sušalau kojelas.
 

Brauko, glosto ranka duris, Onelė, jaučia Saugaila, iš kitos pusės prisiglaudus, ir jam atrodo, lyg jau ją, nebe duris, glosto ranka. Lyg tėvo ranka. Visai o visai kaip tėvo ranka.

Ir ji atmetė visus kabliukus.

Nusilenkė Saugaila prieš staktą. Ir tarsi aklys suėmė Onelei už peties. Jau mergiškas minkštas petukas!

Ne, žiburio nereikia. Žibalą pataupyk.
Pravažiuodamas.
Aplankyt.

Onelė sukte sukasi: gal pieno saldaus, gal bandos su smetona?.. Jis glosto ją tėviška ranka. Onelė bučiuoja virpančius pirštus, gyslas išsivertusias...

Ir dar labiau prisimerkia Saugaila, tarsi dar giliau įsižiūro į tą ugnelę, plytoj šokinėjančią. Vėl, rodos, jis sėdi ant kulbelės, kai jau apytamsė, savo pirkioj prieš šilumą. Onelė bulves skuta. Ir vaidendavos tuomet Saugailai, kad va paims, pasitupdys ją prie savęs ir žiūrės abudu ugnėn. Ir glostys jos petukus, apie savo gyvenimą pasakos.

Tuo metu Onelė kiaulėms bulbaites nukelia – iš skylės šokterna liepsna ir nušviečia ne tik jos rankas, bet ir tuos jau ženklius kupstukus krūtinėj. Ir Saugailai taip suspaudžia širdį, kad pražiopsojo, nematė, nebovijo savo vaiko, kad jo Onelė jau taip toli nuo vaikiškos dienos, ir jie niekados nebegalės abudu tupėt ir ugnėn žiūrėt. Tiek ir vilties Saugailai, kad Onos vaikus, anūkus savo, gal dar teks paturėt, su jais pasibovyt.

O čia Petras įsirioglina ir apgobia Onelę.

– Kaštonas vėl negirdytas... – tiek ir tegali Saugaila pasakyt, burba: – Tik merginėtis ir rapūžinėtis, o darbo...

Pikta Saugailai: pamėgintų kas taip gobti Onelę, jei ji būtų Saugailaitės pavarde! O dabar dukterį prie tėvo gobdinėja visoki kumeliai, jam, kaip kurdubezdeliui, tik raukykis ir tylėk. Išsiduosi – vaiką visai išsišaipymais užpjaus. Tiek ir begali Saugaila – Petrą pravyt. Bet ar ilgai prijėgsi pravydinėt? Ir vėl tie kupstukai pasimaišo Saugailai po akių. Dar metai, kiti ir bernų kaip šunų – neatginsi, našlaitę visi, kas netingi, lenks...

Saugaila strubt žvilgterna į Petrą, paskui į šautuvą – nusilpusioj jo rankoj. Petras nuleido galvą. Mat ir jis pirma Placido delnan, paskui ir kumštin vis žiūrėjo.

– Va dabar tai jau išsiaiškinom...

PETRAS VĖL PAMATĖ ONELĘ, baugiai lyg šunelis paskui Placidą nueinančią. Bet ar baugiai? – topterna galvon. Ne, ji ne iš bailumo taip paskui Placidą nueidavo, kai Petras norėdavo ją prašnekinti. Ji, vargšė, Petro tiesiog nenorėjo susitikti, su juo kalbėtis vengė, nes ką ji galėjo jam pasakyt. Kad prie tavęs širdis nelinksta? Ir nieko nepadarysi. Tačiau Petrui ji nė žodžio nepasakydavo, tik baugščiai akysna pasižiūrėdavo – tegul pats supranta, kad neskirta jiems kartu per gyvenimą eiti. Ir Petras, tą Onelės žvilgsnį prisiminęs, tik dabar atitoko, kaip atsargiai, kaip švelniai ji norėjo jam duoti visa tai perprasti, nė vienu žodeliu neįskausdama. Tik jis apakęs, vien savęs težiūrėdamas, negalėjo, o gal nenorėjo nieko nei matyti, nei nujausti, nei ton pusėn pagalvoti. Ir vėl prisiminė Petras, kaip priekaištingai pažvelgdavo Onelė į jį, nieko nematantį ir nenorintį suprasti, tik geidžiantį kuo greičiau išgirsti sau patinkantį žodį. Dabar Petras suprato, kad tokių žodžių jis negalėjo išgirsti ir niekados neišgirs, nes jie būtų apgavystė, o Onelė jo apgaudinėti negali ir negalės, nes jis jai kaip brolis, juk tokis pat vienas šiame pasaulyje, nei tėvų, nei kitų artimųjų nebeturintis, todėl abu labu tokiu turėtų vienas kitą gerai atjausti. Net galvą įtraukė Petras, pirmąkart pasijutęs tarsi vyresniu Onelei broliu esąs, vos ne artimiausiu jai žmogum, privalančiu rūpintis, nuo nelaimių ją saugoti, bet niekados nesivilti būti jai vyru, ypač dabar, kai po širdim ji Placido kūdikį nešioja, kai jai, vargšei, ir taip jau nesaldu ir nelengva, kai toki rūpesčiai bei vargai gula, kad kitas ir vyras nepakeltų.

Petras dar bando įsiusti, užrikti ant Onelės: aš su tavim kaip su žmogum, o tu, kale, va ką padarei, bet neapsiverčia širdis tam siutui pasiduot, nes dabar aiškių aiškiausiai jam vėl pasimato, kaip troško Onelė jo kaip vyresnio brolio, kaip užuoglaudos, kaip reikėjo jai nors vieno žmogaus, ją suprantančio. Ir kaip jai, dabar įsivaizduoja Petras, būdavo gūdu, kai jis vis lįsdavo prie jos lyg arklys ir meilindavosi, berniškai juokindavo.

Kažin ar nujaučia Onelė, kad jos tėvas šalia jau šešti metai? Kreiva akim apmetė Petras Saugailos veidą, kažkokį apmūsojusį, pasenusį, savosna mintysna sulindusį. Argi ištvėrė, ar galėjo išturėti nepasisakęs, neprisipažinęs Onelei, dovanot už visa ką nepaprašęs? Ne, tikriausiai taip ir neišdrįso Saugaila visos teisybės pasakyt…

Na bet ir Placidas gražus – įtaisė mergaitei vaiką ir nė burbt. Išmalti jam, rapūgai, snukį už tokius darbus reikėtų. Tiesa, Petras pamena, kartą juokais Placidas jam sakė, kad vestuvėms ruoštųsi, kad pabroliuosna jį prašys, bet jo žodžių neėmė galvon, manė, pajuokavo Placidas, šis juokaut mėgdavo. Taigi išgirdo Petras ir tuojau užmiršo kooperatyve bestovėdamas, niekaip dalgio išsirinkt negalėdamas, vis nykščiu paskambindamas ir įsiklausydamas, ar plienas gerai skamba. O Placidas, pasirodo, nejuokavo, Onelę vesti jau buvo sumanęs, tik pirmiausia norėjo nuo didelių skolų atsigint, švogeriams koseres užkimšt. Skola – ne žaizda, pati neužgis, ir jeigu švogeriams žadėtos dalies neišmokėsi, per juos kaip per vilkus visiškai gyvenimo neturėsi.

SAUGAILA NEGALI ATITRAUKTI AKIŲ nuo šautuvo nusilpusioj Petro rankoj. Ne, gana. Reikia baigti šią pasaką. Jei Placidas iš nagų jiems ištrūks, jis nedovanos. Petrą kaipmat suvystys ir prekiniu vagonu paskui Saugailienę meškų melžti išsiųs. O ir Vėgėlei reikės krautis lukutus į tą patį vagoną. Tik jis, Saugaila, Karužienės rūsyje šiek tiek saugėliau tupės, naktimis po laukus bastysis ir vis permainų lauks. Bet ne, Vėgėlė neišturės – pirmas nulėks ir pasakys, kur Saugaila tupi, net ir Tarasia jo nesulaikys. Taigi nėra kelio atgal iš šitos duobės. Petras ir Vėgėlė turi Placido kraujais apsiplaut, tik tada jie tylės lyg užrišti, tik tada Saugaila galės būti ramus.

Pribaigti Placidą, įtrenkti Nemunan, kad vanduo kuo toliau nuo šios vietos nuneštų. Kai suras ir ištrauks, visiems bus aišku: Placidas lakstė naktimis pas mergas, tai ir persiėmė bernai, davė kauluosna, nes ne prie to svirno, ne prie to langelio buvo prilindęs. Taip ir pasiliks – dėl mergų Placidą... Taigi reikia greičiau baigti, kaip Saugailos iš anksto ir buvo sugalvota. Geresnio kelio iš šitos duobės dairykis nesidairęs – nesurasi. Jei ir gyvą Placidą paliktų, jei jis ir tylėtų, nekeršytų, jie vis tiek neramūs vaikščiotų, vieni kitus iš už kampo sektų...

Bet lengva pasakyti – pykšterk Placidą. O Ona? Su bankortu ant rankų… Jis pats, Saugaila, – bankorto dziedulis?

Onele vaikeli, ką tu padarei?! Kaipgi galėjai?! Tavo tėvas šitaip laukė, taip tikėjosi, kad dar bovys anūkus, jeigu jau nebuvo jam skirta savo vaikų už rankučių vedžiotis. Netgi sapnuodavo Saugaila, kaip sėdi jie kieme ant suoluko. Rugiai jau išplaukėję, gula mėlynas pavakarės dūmelis, ir vis atbėga bernytukėlis prie jo, kriaušukę ar obuolį dzieduliui atneša.

Bet kaip Ona jį pasitiks, kai sužinos, kad Saugaila savo ranka Placidą, jos vaiko tėvą, nudėjo? Ne, negalės jam Ona dovanot, ir kur tuomet jam dėtis, kur vienam vienutėliui rasti vietą šiame pasaulyje? Prie kokios ugnies jis tada galės rankas susišildyti? Ką daryti? Nors gyvas žemėn lįsk, bet Saugaila jau ir sulindo – tūno Karužienės rūsyje lyg grabe. Giliau ir lįsti nebėra kur.

Gyveni žmogus urve, knisiesi patamsiuose plačiau nieko nematydamas, bet kai tik prisiknisi ligi kito žmogaus, tai nieko kito nelieka, kaip jį nudėt, kol tavęs nepribaigė, arba taip įgąsdint, kad nė cyptert neišdrįstų.

Apsidairė po žvyrduobės kraštus Saugaila, lyg pasivaidenę jam būtų, kad ant krentų sėdi kaimo žmonės – laukia, ką jis dabar darys; jam norisi atsakyti: nežinau, gerieji žmonės, ką darau, nieko nebežinau.

Bet ant krentų – tik kelios pušeliokės pastirusiais spygliais, o čia – šalia Placido ant šautuvo kaip ant pagalio rymo Petras.

– Tai šit kaip, Placidai, išeina... – pasakė Petras.

AR TU PAMENI, PLACIDAI, tą mūsų ąžuolą miške? Pameni, kaip broliškai apsikabinom? Tik sniegas byrėjo, voverės uodegos kliudytas. O ąžuolo šakos kėtojosi virš blindžių ir lazdynų. Kirvapente tan ąžuolan stukterėjau, ir suskambėjo lyg iš po žemių. Ir pjūklu jau pradėjom pjaut žik žak, bet ąžuolas vis nė krust: nepripažįsta, kad jam jau galas atėjo. Pameni, kaip tąsyk dar bandėm abudu jį apkabint ir rankų neištekom? Tada mes kaip broliai ir apsikabinom.

Paskui, kai ąžuolas jau pradėjo virst, pamatėm: griūna ant Bėrės ir Kaštono, kurie garus pučia ir nenujaučia, nes kaip arklys supras, kaip žvaira akim pamatys, kad galas gumbuotom šakom ant jo virsta? O mes, kai tik pamatėm ir kirvius pametę gelbėti šokom, tavo, Placidai, tėvas jau buvo prilėkęs, botagu užtvojęs ir riktelėjęs, tad išsigandę arkliai jau lėkė skynimu, traiškydami eglutes. Bet kai pribėgom, tavo tėvas jau buvo išsirietęs, užvertęs galvą ir paskutinį kartą nusišypsojo. Net ūsai išsikėtojo, taip tada nusišypsojo. Paskui jo galva susmuko sniegan.

Kol perrėžėm šaką, kol nuritom kamblius, kol atvertėm...

Tiek ir beliko – sniege įsispaudus kakta, nosis ir pakraujavę ūsai.

O ąžuolo tuščiavidurio būta. Ten, kur mes broliškai apsikabinom, žemėj liko ne kelmas, bet skylė.

Ant rogių paguldėm, Bėrė ir Kaštonas jas traukė, aš savo burnosu tavo tėvą užklojau.

Tavo senis geras turėjo rankas: darė stalus, kuparus, statines, apkalinėjo ratus ir stebules...

Taip ir liko nuo tos dienos žemėj skylė. Taip ir liko: kakta, nosis, ūsai pakraujavę.

Gaila, Placidai.

Jeigu ne tas ąžuolas, nebūtum tu metęs darbo – miško pirkliai nemažai mokėjo, aš būtau irgi pinigo užsikalęs, gal būtau ir Oną suspėjęs už pačią paimt. Nebūtų reikėję man dabar čia priešais tave stovėt.

Ir kad tu, Placidai, žinotum, kaip mes visi bijojom ant to sniego užsistot! Bet kai atlėkė Saugaila rėkdamas, kur arkliai, ir kai sumynė tuos pakraujavusius ūsus, kai ir jis pamatė, kaip šypsosi tavo tėvas, gulėdamas ant sniego, kaip jis juokiasi iš tų visų durnių, kurie ieško arklių ir pjautinų ąžuolų, tuokart tu, Placidai, ir neišlaikei, „gana“ – pasakei ir kirvį kelman įkirtai.

– Šit kaip, rapūga, gyvenime išeina.

Placidas žvilgterna į Petrą, lyg pirma jo būtų gerai nematęs. Ir nespėja nė prisimerkt, kai stojasi akyse tėvas. Ant lentos. Ant kojų – Petro burnosas. Ir taip šypsosi, net ūsai išsikėtoja, taip šypsosi, jog norisi užsimerkt. Ir vis tiek matai, kad juokiasi. Juokiasi iš tų visų durnių, kurie dar vis vargsta šioj ašarų pakalnėj. Apmovė – pasimirė ir dabar juokiasi.

Grabnyčinė žvakė. Šviečia tėvo pakojy motinos galva.

– Mamu, ar nes’bijai? – klausia jos Placidas.

– Ne, Placidėli. O ko? Gyvo žmogaus reikia bijoti, gyvo...

Atsimerkė. Petras akių nenuleidžia, lyg lauktų iš jo kokio nors žodžio ar ženklo. Ir Vėgėlė pro Petro petį žiūrsčioja, tarsi bijotų, kad tik Placidas nenumirtų.

O ŽEMĖS RUTULYS vis didesnį Europos plotą atsuka saulei. Ir neregėtas vaizdas atsiveria lygumose. Dar vakar Lenkijoje sirpo vyšnios, Lietuvoje – obuoliai, Baltarusijoje – slyvos; šįryt – pusė Lietuvos ir Baltarusijos kampas dūmais rūko, atrodė, kad užsidegė žolė ir žemė – smilko raistų durpynai. Geležiniai vabalai, atkišę priekin straubliukus, spjaudėsi ugnimi. Metalinės bitės skraidė, ten, kur jos prazvimbdavo, dygo juodos žemės ir ugnies puokštės – sproginėjo bombos. Girių žvėrys spruko į rytus, lenkė žmones ir vienas kitą. Briedis bėgo greta vilko.

Lakūnai rodė pirštais taškus planšetėse ir rūpestingai spaudė mygtukus. Apačioj išaugdavo milžiniški žemės, ugnies, mirties ir siaubo krūmai. Iš dviejų kilometrų aukščio jie atrodė labai gražūs ir didingi. Lėtai išlėkdavo į orą viso miestelio namukai. Antai – šalia juodų žemių sumirguliavo stogų skarda, sofos atrama, pagalvėlė, vaikiškas vežimėlis, šis pamažu apsivertė – iš jo pabiro skudurai, kurie lyg baltos kalijos pagražino ugnies spalvų ir atspalvių puokštę.

ŽVYRDUOBĖJE iš kažin kur, tarsi iš po žemių, pasigirdo vumbsėjimas. Vienodas ir vis garsesnis vumbt vumbt. Užvertę galvas, jie žiūrėjo, kaip per dangų skrenda lėktuvai. Jie devyniukėmis – lyg sukalti į trieiles akėčias, traukia link saulės. Iš lėto perakėjo dangų viena devyniukė, paskui antra, trečia.

Ilgai Saugaila žiūrėjo į lėktuvus. Pagaliau dangus vėl pasidarė dulsvai mėlynas, švarus ir tuščias. Tik kažkur toli umbterėjo vieną kitą sykį. Visi tylėjo, gal norėjo suskaičiuoti, kiek kartų už Nemuno dar umbterės. Bet ne, vėl tyku ir ramu...

Vėl pradėjo čirventi vieversiai, panašūs į pilkšvus akmenukus, sviestus iš laidynių. Vieversiai skrido prieš vėją, kuris jiems atpučia muselių, mašalų, uodų.

Saugaila pradėjo čiupinėti papilvę, lyg jam būtų įsiskaudėjęs šonas. Šiaip taip iš kelnių kišenkos išlupo laikrodį su auksine gyvačiuke-grandinėle. Gyvačiukė apžiojusi laikrodžio grindelę, baugu net pažiūrėt: rodos, gyvačiukė tuoj grindelę paleis ir kirs rankon.

– Keturios penkiolika, – pasako Saugaila ir tvarkingai įsikiša laikrodį. Gyvačiukė šmurkšteri į užantį.

Jis prisiminė, kaip savo rūsy vakarais sukinėdavo radiją ir ilgai klausydavosi nesuprantamos lojančios kalbos. Kaukė minios, aidėjo maršai. Teišskirdavo dažnai kartojamą žodį „Hitler“. Bet vos pasukęs rankenėlę išgirsdavo: „Dazdrastvujet tovarišč Stalin, ura!“ Ir – minios vėl šaukia ir ploja...

Saugaila apsidairo. Vėgėlė, išvertęs akis, žvelgia į jo burną, gal laukia, ką Saugaila dabar pasakys, kaip išaiškins, kas šį gražų sekmadienio rytą pasidarė ir kas dabar bus. Petras irgi žiūrsčioja iš padilbų, šautuvo buože maigo žoliagalius po kojom.

– Ko žiūrot? Padėkite žmogui atsikelt! – užriko Saugaila.

Petras išvertė akis, lyg priešais jį stovėtų ne Saugaila, bet kokis neregėtos veislės žvėris – gal meška lapės galva elnio ragus atstačius? Petro akys iš po užgriuvusios kaktos spokso į šitą keistą žvėrį ir nesusigaudo, kas tas žmogus, kuriam reikia padėti atsikelt. Ir tik kai Vėgėlė, kartodamas „Placidėlis geras, Placidėlis dovanos“, subruzdo, pakišo rankas Placidui po pečiais, tai ir Petras žengterėjo jam padėti.

Petras užsimetė ant peties Placido kairę ranką, Saugaila – dešinę, Vėgėlė nugarą kaip kokį stulpą parėmė.

Placidas atsisuko, pasižiūrėjo, ar žvyrduobė vis dar tokia pati nuo anų piemenavimo laikų. Tokia pati. Tik saulės padžiovintas žvyras šlusterėjo žemyn, visi tuojau žiūrsterėjo viršun, gal kokis žmogus ant duobės krašto atsistojo. Ne, nieko nėra! Bet vis tiek visi laukė, kol žvyro liežuvis žiurgždėdamas nutekės ir sustos.

– Einam, Placidai, atsistosim visi priešais Oną ir kaip ji pasakys, taip ir bus. Nesidraskyt mum dabartės reikia, o gražiuoju...

– Gražiuoju, Placidėli, geruoju... – pritaria Saugailai Vėgėlė ir vos nepriduria: Placidėlis geras, Placidėlis dovanos. Turės dovanoti, juk mes kaip ir giminės – iš mano pačios, iš Tarasios, pusės.

– Dar šįryt nenumaniau, kad taip greitai dzieduku pasidarysiu, bet jeigu žmogui kas skirta, tai ir gudriausias būdamas neišsisuksi. Kokis man gyvenimas be Onos, be vienintelio mano vaiko...

Placidas ant sveikosios kojos pasišokėdamas apsisuko, lyg norėtų pasižiūrėti ten, kur prieš kelias akimirkas gulėjo, kaip ir netikėdamas, kad iš tiesų jis ten buvo partrenktas. Susisuko ir visi kiti. O Saugaila pribėgo ir čebato galva žvirgždais užstumdė rausvą dėmę – norėjo paslėpti praėjusios nakties įvykio pėdsakus taip, kad nė žymės nebeliktų.

Placidas stipriau sugniaužė Petro petį.

– Sopa? – savaip suprato Petras. – Nieko, iki vestuvių užgis. Dar šoksi grūdzielių kaip pasiutęs, – ir šautuvu geriau įsirėmė žemėn, žiūrėdamas, kaip Saugaila šeimininkiškai dairosi po žvyrduobę, įmanytų, kiekvieną numintą žoliūkštę prikeltų, kad viskas atrodytų taip, lyg nieko nebūtų įvykę.

Dunksterėjo vėjelis, įvertė duobėn šiltesnio oro, pušų kvapo, tarsi pranešdamas, kad tikrai prasidėjo gražus birželio sekmadienis.

– Nebijok, Placidai, viskas bus gerai, – padrąsino Saugaila, tarsi ir žodžiais lyg žvyru norėtų užstumdyti tą rausvą dėmę. – Dabar jau aišku, kad vokietys greitai Stalino tėvelio karalystę sudaužys. Prie vokiečio visiems bus gerai. Kad tik Onai būtų gerai. Gal dar teks ir man su anūkėliais pasibovyti. O jei ne, tai ir tiek gana, žinosiu – piktumas neišsipildė. Ona su vyru, anūkas su tėvu ir motina, su visais, kurie gimusiam šioje žemėje priguli. Ne taip, kaip vienturiam mano kraujui, kuriam aš pats, kaip paskutinis durnius, norėjau dar daugiau skausmo pridaryt.

O PLACIDAS VIS ŽIŪRĖJO ATGAL, net Saugaila pradėjo dairytis, kas dar nesutvarkyta šitoj velnio duobėj liko. Placidas vis žiūrėjo, tarsi norėjo pamatyti savo gyvenimą. Tėvą, ant lentos besišypsantį, motiną prie jo kojų belinguojančią. Petrą po senąja kriauše pogulio nugriuvusį, į Onelės kojas bežiūrintį. Saugailą, anapus vežimo bestovintį.

Kodėl jis atėjo Saugailų išvežt? Negi tik dėl to, kad padėtų valdžiai klasiniu priešu atsikratyt? Be abejonės, Placidas, aktyvistas, turėjo padėt, turėjo pasirūpint, kad visa šeima būtų išvežta, nes būtų per daug nežmoniška vaikus nuo tėvų atskirt. Turi gi visi kartu ir Sibire gyvent.

Be to, Placidas, kaip ir kiti kaimynai, kuo galėdamas padėdavo per tas kelias valandas kareivukų apsuptame kieme į tolimą kelionę susiruošt: kiaulę pasiskerst, mėsą susisūdyt, duonos kelionėn prisikept, grūdų susimalt.

Bet Placidui vis neramiau, kad jis skubino Saugailas išvežti tik todėl, jog kitaip Onelės iš šių namų negalėjo išplėšt. Ona, matyt, širdyje tėvą nujautė, todėl niekaip negalėjo šio kiemo palikt ir visų darbų pamest. Ir būtų tikrai tūkstančius kilometrų lėkus, važiavus, vargus ir šalčius kentus, jeigu Placidas nebūtų jos už rankos suėmęs.

– Gyvo reikia bijoti. Gyvo... – pritaria motinai Placidas.

– Nereikia bijoti, Placidai, – Saugaila stipriau už parankės paima, tuo norėdamas parodyti, kokia tvirta atrama jis gali būti. – Tu dar jaunas, gyventi nemoki. Bet aš pamokysiu, ir mes dar taip gyvensim, kad visi velniai juoksis... Va kad ir kooperatyvas. Tu net neįsivaizduoji, kokio gražaus pinigo galima iš jo pasidaryt. Aš pamokysiu, ir tu greitai nuo tų alkanų vilkų – švogerių – atsimuši, ant kojų atsistosi, aukštai galvą iškėlęs galėsi tarp žmonių vaikščioti. Visi tave geriausiu žmogumi laikys, jeigu tik paklausysi, ką tau uošvis, senis Saugaila, sako. Ir mano sodyboj gali drąsiai kurtis. Nesvarbu, kad žemė apkarpyta, tačiau ūkininkauti reikia ne žemės daugumu, bet gudrumu. O ir man bus geriau, kad ne svetimam, tačiau savam žmogui turtas atiteks. Ir už tai, tikiuosi, man kur nors užpečky ar pelės urve vietukė atsiras. Ar daug čia man reikia? Iš plyšio kaip tarakonas žiūrėsiu ir būsiu laimingas. Prie vokiečio visiems bus gerai, – aiškina Saugaila. – Ir tau, Petrai, ir tau, Vėgėle, padėsiu. Padėsim vienas kitam, juk visi broliai lietuviai esam.

Petras tvirčiau užmetė dešinę Placidui ant sprando, trukterėjo į save, lyg pabučiuot norėtų, bet tik smilkinį įrėmė į Placido galvą:

– Dovanok, jeigu kas ne taip. Bet tu ir Ona man kaip brolis ir sesuo. Dovanok...

Saulė kilstelėjo dar aukščiau. Tolumoj vėl kažkas pradėjo ūžčioti.

Jie pasidairė po dangų ir pamatė – virš Riliškio suka lėktuvėlis kaip vanagas, ieškantis, į kurią vietą kirsti. Staiga jis, neaptikęs tokį ankstų rytą palaidos vištos, krypterna ir pradeda lėkti link jų. Vis garsiau ir garsiau urzgia motoras.

– Pamatė, rapūga.

LAKŪNAS SUSPAUDĖ LĖKTUVO RANKENĄ ir pasuko išžvalgyti Nemuno tiltų.

Štai ir Nemunėlis. Kaip gerasis slibinas, saugantis Lietuvos pakraštį. Miega Nemunėlis, nenujaučia, kad jau bejėgis apsaugoti savo kraštą.

Lakūnas žvalgosi į bundančią žemę, į Nemuno slėnius, kurie lyg antklodėm užsiklojo rūko marškonėmis.

Lakūną sudomina miestelis netoli Nemuno. Žemėlapyje įrašyta „Rielischken“. Jis nusprendžia, kad būtinai po trijų mėnesių, kai karas jau bus pasibaigęs, atveš čia pačią ir vaikus. Jie pagyvens šitoj, ne – anoj, šiaudais dengtoj, – pirkutėj ir lakstys į Nemuną maudytis. Kokie žali čia turi būti gojai, kokios sodrios pievos, koks švelnus pakrantėse smėlis, kiek čia daug dar gražios gamtos!

Miestelis stovi lėkštėje. Jos kraštai sudaryti iš rugių ir bulvių laukų, suklijuoti iš vasarojaus rėželių. O lėkštės dugne – namukai, kaip cukraus gabaliukų krūvelė.

Linksmai nusiteikęs, lakūnas apžvalgo kalvas. Vienos jų dubury – ketvertas vyrų. Vieno jų rankoj blyksteli geležis! Lakūnas apsuka ratą ir vėl neria žemyn, paspaudžia kulkosvaidžio gašetę ir nesitaikydamas pagąsdina. Aha! Sugulė! Jis nusikvatoja, bet atsisukęs nusikeikia – vienas dar stovi. Jis dar ir dar kartą neria žemyn. O tas kiaulė vis stovi. Šešėlis šliūžterna per krūmus, pievą, ir lėktuvas, piktai urgzdamas, nuskrenda išilgai Nemuno ieškoti tiltų.

UŽVERTĘ GALVAS, Petras ir Vėgėlė žiūrėjo į lėktuvą. Saugaila išdidžiai ištarė:

– Teknika!

Bet ir jis suglumo. Lėktuvo kabinoje sėdėjo keistas padaras. Akys didelės kaip veršio, galva būtų žmogaus, bet tamsiai ruda, o ausų visai nėra – jų vietoj kažkokie guzuliai.

Per ūžimą Saugaila neišgirsta kulkosvaidžio. Tik pamato, kaip aplink pradeda šokinėt žolių kupstukai, lyg burbulai ant balukių per lietų. Jis griūna ant žemės ir užsidengia rankom galvą.

Petras šokterna bėgti, bet tuojau pat sustoja, įtraukia galvą, lyg per liūtį atviroj vietoj. „Jei neskirta man šiandien, tai nieko tu man nepadarysi!“ Iš padilbų lyg bulius, primerkęs akį, žiūro į lėktuvo smaigalį. Kelias akimirkas lėktuvas, rodos, lekia tiesiai į kaktą. Kai jis pralekia vos neužkliudydamas plaukų, Petras net tūpterna.

Lėktuvas vis labiau niršdamas neria ir neria iš dangaus. Petras išriečia sprandą, ir jeigu dabar lėktuvas tvoksteltų jo kakton, rodos, atšoktų nuo jos susiplojęs. „Ir aš šį tą galiu, rapūga!“ – surinka Petras, bet lėktuvas urgzdamas pakyla ir nenoriai nuskrenda.

Nugirdęs tolstant urzgimą, Saugaila pakelia galvą ir pradeda spjaudyti žoliagalius. Greta, tarsi žvirgždan norėdamas visas kaip sliekas sulįsti, raitosi Vėgėlė: „Vaikeliai, vaikeliai, kodėl jūsų tėvulis...“

Saugaila pamato išsiviepusį Petrą:
– Nebuvo skirta man šiandien...

– Varijotas! – surinka Saugaila ir žvilgteri į dangų, ar ten kas nesiklauso. Bet dangus vėl balšvai žydras, tik kur ne kur pakraščiais balti debesiūkščiai, lyg senuko plaukai apie plikę. Ir vėl ausysna trenkia vyturių čirlirlenimas.

Dar tebeklūpodamas Vėgėlė atsisuka į Saugailą:

– O kur Placidėlis? – ir meta žvilgsnį padangėn, lyg lėktuvas kaip vanagas būtų jį pasičiupęs ir nusinešęs.

Visi trys apakinti skaisčios dangaus šviesybės – akyse ilgai šokinėja ratilai.

O PLACIDO NETOLI TENUŠLIAUŽTA – matosi šliūžė per menkas žvyrduobės žoles: čia jis vilko sužeistą koją. Keistai susirietęs guli Placidas. Lyg dantimis būtų norėjęs žolėsna įsikabint, kad greičiau iš žvyrduobės iššliaužtų. Šviesūs plaukai ant kaktos užkritę, akis primerkta. Tarp dantų virpa smilgalys.

– Stokis, Placidai, – Petras ima už atmestos rankos, bet ji, nenorėdama kabintis už Petro peties, sunkiai išsprūsta.

Petras atverčia Placidą, patogiau paguldo, įsižiūro į sukąstą smilgą, prideda ausį prie krūtinės.

– Placidėli, vaikeli, – prišoka Vėgėlė, – kelkis... Kas tau čia dabartės?..

Saugaila žiūro į besistojantį Petrą, į nuleistą jo galvą.

– Nu kas?
Petras trukterna pečiais.

Šitas Petro ramumas dar labiau užspitrina Saugailą, jis pradeda kažko skubintis, lyg bijotų pavėluoti.

– Vyrai, Dievas matė, mes jo nė pirštu. O dabar – jo kraujas kris ant mūsų galvų? Kaip galėsim žmonėm akysna pažiūrėt? Ot tas gyvatė gumbuotas! – pagrasina ton pusėn, kur nuskrido lėktuvas.

– Kam šiandien skirta, tas niekaip neišsisuks, o kam neskirta... – sako Petras.

– Na ką tu žmogus dabar padarysi?! Placido vis tiek nebeprikelsi. Vyrai, suimam. Ir Nemunan. Tegul vanduo nuneš kuo toliau. Mumiem gyvent tarp žmonių reikės, mumiem. Tegul visi galvoja – trankėsi pas mergas naktim, va ir davė į kailį, kad ne ton klėtin baladojosi...

VISI TRYS IŠ LĖTO PAKĖLĖ PLACIDĄ. Vėl Saugailos čebatas žvyrais užžarstė kraujo šlakelį.

Kai išlipo iš žvyrduobės, rėžė į akis saulės šviesa. Susirietę smuko tarp pušelių šunų takais.

Sustojo, atsipūtė. Susikeitė rankas. Ir vėl bėgte – tik tik suspėjo susiturėt, nenuvirst Nemunan: upė vingyje krentą dar labiau pagraužus, o apačioje vanduo gargaliuoja – naujų akmenų ten privirtę. Krūmai – nė krust.

Įsiūbavo Placidą už rankų ir kojų, kad toliau vandenin numestų, kad srovė, jį pasiėmus, kuo toliau nuneštų, prie krašto neprimuštų.

Ir tuomet pasigirdo „chrrr...“. Ir dar aiškiau „vyrrr...“. Iš jo burnos. Rodos, šis garsas nusirito miškeliokais ir kalvom kaip griausmas.

Ilgai, labai ilgai lėkė Placidas, išplėtęs rankas, paskui lėtai pasinėrė į vandenį, o kai Nemunas išmetė iš gelmės, visiems trims pasirodė, kad jis šoks ant jų. Jie atatupsti pradėjo trauktis.

...O Nemunas Placidą švelniai nešė. Atrodė, kad jis, rankas į šonus išmetęs, plaukia ant nugaros ir žiūro neatsižiūro žydrajan pasaulin ir baltuosna debesėliuosna.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 2 (vasaris)