valdemaras kukulas

– Mielas Valdai, kas tau yra lietuvių literatūra? Kai galvoju apie mūsų literatūros ištikimuosius bei kankinius, visada į jų gretas įskaičiuoju ir tave – daug metų gyvenantį tik jai, dėl jos atsisakiusį kitų pasaulio vilionių, jai paaukojusį ir savo sielą, ir kūną.

 

– Niekada dar nesu taip sunkiai atsakinėjęs į klausimus kaip šįkart. O juk atrodytų, kad kalbėti apie save yra lengviausia, bet pamenu – tris kartus rašiau autobiografiją 1977 metų knygai, o apmąstydamas V. Rudoko kūrybą „Poezijos pavasariui“ vargau gal kelias savaites, nes tai buvo žemietis, apie kurį beveik nėra ką pasakyti. Vadinasi, teko kalbėti apie regioninį savo gimtinės mentalitetą. Matyt, kalbėdamas, rašydamas apie kitus, daugmaž viską pasakai ir apie save, be to, kad rastųsi eilėraštis, sieloje turi likti niekam neišsakyta, neiškalbėta kertelė. Antraip nekalbėtume, kad eilėraštis apie žmogų pasako daugiau, negu jis pats žino. Paradoksalu, bet būtent šitas kūrybos psichologijos pažinimo aspektas ilgainiui naikina pasitikėjimą kūrėju ir jo kūryba, nes skaitydamas eilėraštį imi aiškiai matyti, kad už jo slypi paranoja, didybės manija, ir kad ir kiek literatūrinė visuomenė garbstė neseniai mirusį klasiką, jis man vis vien liko A. Churgino lygio. Tai yra blogai. Tai yra gyvenimo literatūros namuose sindromas, taigi kiekvienas psichologas pasakys, kad gyvenimas neišeinant iš namų yra pavojingas.

Gyvenimas vien literatūroje ir literatūrai sufokusuoja begalę bjauriausių dalykų: kai kalbiesi vienas pats su savimi tarp keturių sienų, nebelieka alternatyvaus pašnekovo, ir tavo mąstymas lieka plokščias, vienaplanis. Bet kokia poetinė kūryba tiesiog šaukiasi natūralios (miško, jūros) erdvės, o tu ją uždarai abstrakcijų aplinkoje (gal dėl to tik intelektualai garbina V. Mykolaitį-Putiną. Tad nesidžiaugiu savo gyvenimu tarp knygų, su knygomis, knygoms, nes pats matau tokio gyvenimo trūkumus. Bet va bėda: nieko kito per gyvenimą neišmokau (gal dar ir dėl sveikatos), o kad darbštumo šėlo turiu, tai čia ir triūsiu (jei į vietą sudėsime eilėraščius, kritiką, apžvalgas, politines impresijas, ar tik – po R. Gavelio – nebūsiu produktyviausias šiandienos autorius? Užtat eilėraščių vis mažiau ir mažiau).

Dažnam visai nuoširdžiai padejuoju: o kad būčiau tapęs miškininku! Man visai nuoširdžiai atsako: o ar turėtum šiai profesijai fizinės sveikatos? Tada atsakau, – kai studijų metais išveždavo į talkas kolūkiuose, sveikata atsistatydavo. Bet vėlgi: dirbdamas fizinį darbą, negalėdavau net elementaraus sienlaikraščio sukurti. Kaip ir remontuodamas butą (kada tai buvo!) negalėdavau net elementarios informacijos laikraščiui parašyti. Bjauriai paskirstyti sąmonės bėgiai: jei rašai eilėraščius, negali rašyti kritikos, jei rašai kritiką, negali analizuoti politikos. O jei užsiiminėji buitimi, negali nieko, be jos pačios, daryti. Šitaip žmonės atvedami ir į savižudybę, kurių mūsų naujausioje literatūroje daugiau negu gausu.

 

– Penkiasdešimtmečio proga gal papasakotum, kaip bėgo tavo vaikystės dienos kupiškėnų Aukštaitijoj? Gal šiek tiek praskleistum ir savo artimųjų, kurių jau seniai nebėra šiame pasaulyje, gyvenimą, likimus?

 

– Nesakau, kad labai tikiu kūrybiniais genais, talentų perdavimu ir panašiai, bet kažko čia vis dėlto esama. Motinos netekau, kai pradėjau eiti į pirmąją klasę, ir tik po daugelio metų, kai jau ėmiau domėtis savo „genealogija“, aptikau jos užrašų knygelę su keliais eilėraščiais. Be jos pačios, žinoma, niekam nežinomais. Tėvas, kol lentpjūvėje nenupjovė visų kairės rankos pirštų, buvo vestuvių, ir ne tik vestuvių, muzikantas: ten su seneliu išmoko vyriškai gerti. Tad ir pats, kol buvau jaunas ir linksmas, buvau nesutrukdomas dainininkas, mokėjau visą „Ratilio“, ir ne tik jo, liaudies dainų repertuarą. Bet užtat nemėgau ir dabar nemėgstu nei estrados, nei popso. Vimdo per radiją. Bet nežinau, ar genai nors per kruopelytę skatino kurti (tarkim, D. Kudžmaitė „Lietuvos pionieriuje“ ėmė skelbtis vos ne ikimokyklinukė, nes jos tėvas jau iš tremties laikų buvo žinomas literatūros kritikas ir labai subtilus žmogus). Kas mane pastūmėjo rašyti, tikrai nežinau. Žinau, kad gal ketvirtoje ar penktoje klasėje pradėjau rašyti stambų romaną, nes eilėraščių rašymas tuomet man atrodė mergų užsiėmimas, ir mokytoja tą romaną smarkiai sukritikavo. Bene šeštoje klasėje įsimylėjau septintokę, ir tada jau pasipylė eilėraščiai – apie viską, taip pat ir apie V. Leniną. Nepaisant to, greitai įsipainiojau į vietinio laikraščio literatų būrelį, ėmiau rašymo mokyti kitus, taip pat ir už save vyresnius, net pensininkus, o kai septintoje klasėje tapau etatiniu to laikraščio darbuotoju, išmokau ne tik rašyti, bet ir gerti. Atsakymai į šį klausimą nemažai siejasi su pirmuoju: namuose aš išmokau vienatvės, būti vienas, ir visi mano „audringi“ išėjimai iš „savos teritorijos“ tebuvo tik poilsis nuo vienatvės, kuriai aš vergauju, kuriai atnašauju, kuriai esu dėkingas už viską, ką esu sumąstęs ir parašęs. Visa kita yra duoklė motinai Vienatvei, nes ji ir pati gal nepakenčia vienvaldystės. Galiu pakartoti V. Mykolaičio-Putino posakį: vienatvėje aš niekada nesijaučiu vienišas. Tarp žmonių man dažnai būna nuobodu. Kas kita, kad ne visada tai parodau. Bet iš tiesų, jei būtų mano valia, dabar niekur neišeičiau iš namų ir gyvenčiau knygose, su knygomis. O juk daugybė mano bendraamžių mane jaunystėje prisimena nenustygstantį linksmuolį, atviruolį, pasiryžusį bet kurią akimirką užtraukti naują dainą. Dabar ir pats stebiuosi save tokį prisimindamas.

 

– Kodėl studijuoti pasirinkai žurnalistiką, nors, būdamas moksleivis, jau spausdinai eilėraščius. Kaip dabar vertini savo „jauną“ kūrybą?

 

– Besimokydamas vidurinėje bene ketverius metus dirbau rajoninio laikraščio redakcijoje. Dirbau tarp pokario vilkų, kurie tobulai derino darbą ir pramogą, ir toks gyvenimo būdas man patiko. O dar įsivaizduok puikybę: eina aštuntokas per miestą ir visi į jį žiūri kaip į korespondentą! Susidraugavau su Rimantu Urbonu, kuris ir iki šiol liko vienas mano geriausių draugų ir kuris, įvairių asmeninių ir politinių peripetijų atblokštas į Kupiškį, atsivežė ir visos savo jaunystės literatūrinės bohemos įspūdžius (dieve, kiek tokių galėjusių, bet neišsipildžiusių rašytojų anuomet užgniaužė saugumas!). Tad žinojau, kad studijuojant žurnalistiką reikia daugiau gyventi, o ne mokytis, be to, atvažiavęs į Vilnių aš nieko naujo jau ir nebeieškojau: viską žinojau apie Onę Baliukonytę, Bronių Radzevičių, Petrą Dirgėlą, Rimantą Šavelį, Vidą Marcinkevičių ir kitus. Beliko tik iš naujo susipažinti – remiantis R. Urbono kaip tarpininko pavarde. Ilgainiui, žinoma, šitos pažintys transformavosi, vienos gilėjo, kitos seklėjo, bet pradinis pažadas išliko: mokytis žurnalistikoje buvo tikrai nesunku. Kas kita, kad kiekviena lazda turi du galus: ko iš filologijos studijų negavau universitete, vėliau teko du kartus sunkiau mokytis pačiam savarankiškai, ir kalbos subtilybes teko perkąsti galbūt net sunkiau, negu jas būčiau gliaudęs per prievartą. Tad viskas nutiko taip, kaip ir turėjo nutikti: tiesioginio žurnalisto darbo niekada nedirbau, neprirašiau nei reportažų, nei apybraižų, bet užtat visą gyvenimą sukuosi apie žurnalus, laikraščius, kartais radijo studijas.

Beje, atskiro dėmesio verta antra tavo klausimo dalis: kaip žiūriu į jaunystės rašliavą. Išleidęs pirmąją eilėraščių knygą, buvau įsijautęs į rašytojo profesionalo statusą, ir kiekvieną vakarą dvyliktą valandą sėsdavau prie rašomojo stalo. Ir dirbdavau maždaug iki penkių šešių ryto – nesvarbu, ką rašyčiau. Ir niekad per savo gyvenimą nesu prigaminęs tiek daug grafomanijos, šiaip jau rašliavos. Dabar jau žinau, kad geriau laukti dvi savaites, net dvejus metus, bet pačiam paklusti ateinančiam tekstui, o ne prievartauti jį ateiti prieš savo valią. Kartais gali praversti ir tokios pamokos. O šiaip, jei atmesime anuos „savidrausmės“ metus, savo „jaunus“ eilėraščius vertinu kai kada net geriau negu dabartinius. Apskritai manau, kad geras eilėraštis yra tas, kurio jau nebepakartosi: suspindėjo ir nurūko. Ir nei ano eilėraščio, nei ano savęs adekvačiai nebeprisiminsi. Tokių eilėraščių pirmojoje knygoje yra ir juos dedu į rinktinę „Mūsų šitie dangūs“. Beje, nesakau, kad tokių eilėraščių nėra ir vėlesnėse knygose, bet jų variacijų gali būti jau daugiau. Todėl atsiranda cikliškumas. Užtat dingsta pirmapradiškumas, peršviečiamumas, ir todėl visa mūsų poezija tampa pernelyg sunkiasvorė, išgalvota, sukonstruota. Kitaip tariant, kas tik nori, bet ne poezija.

Atskirą pastraipą reikėtų skirti O. Baliukonytės vaidmeniui ne tik mano, bet ir apskritai mano kartos moksleivių literatų kūrybai. Tai buvo žmogus, kuris sugebėdavo iš redakcijos parašyti ne tik atsakymą, bet ir ilgą ilgiausią laišką – apie save, apie kūrybą, o atvažiavus pas ją, buvo galima susipažinti kad ir su R. Granausku ar B. Vilimaite, I. Gansiniauskaite. Jos dėka būdamas aršus modernistas ėmiau eiliuoti, laikytis kuo griežtesnės silabotonikos (tokia išėjo ir pirmoji knyga), tai labai stebino tuometinį J. Strielkūną. Vėliau vėl grįžau prie klasikinio modernizmo (bet, apsaugok Viešpatie, ne prie postmodernizmo), tačiau tai jau kita tema.

 

– Tau teko dirbti beveik visų literatūrinių leidinių redakcijose. Ar visada šis darbas buvo prasmingas, ar „pelnas“ vertas įdėto darbo? Kaip apibūdintum dabartinę kultūrinę, literatūrinę spaudą?

 

– Čia reikėtų klausti dvejopai: ką man redakcijos davė, ką aš joms daviau? Aš joms daviau ne daugiau, negu galėjau duoti, nors prisimenu atvejų, kai autoriai, prieš tai nesileidę išvis redaguojami, po mano redaktūros dėkojo. Pati literatūra turėtų būti man dėkinga, kad spaudoje nepasirodė vienas ar kitas autorius (nors dabar matau, kad vienas kitas jų lengvai prasprūsta). Ir drauge gailiuosi, kad autoriai, kuriuos į spaudą lydėjau kaip būsimus profesionalus, po pirmos publikacijos dingo. Jų vietas šiandien užėmė šimtai kitų, bet tai ne jų, o apskritai dabartinės literatūrinės konjunktūros problema. Tai viena klausimo pusė. Antra, ne visada su manimi buvo lengva dirbti, ypač vadovams, nes nepaklusau nei subordinacijai, nei šiaip elgesio kodeksams. Yra buvę atvejų, kai dėl vienos išbrauktos eilutės „Komjaunimo tiesos“ redaktorius turėjo permaketuoti visą „Versmės“ puslapį. Ir vis dėlto iš visos savo žurnalistinės biografijos „Komjaunimo tiesą“ ir „Pergalę“ prisimenu šviesiausiai. Laikraščio redaktorius V. Chadzevičius apie kultūrą neišmanė nieko, bet užtat jis pasiklausdavo specialistų ir jei sulaukdavo jų palaiminimo, savo puslapyje galėjai daryti ką nori. Ir santykiai buvo ne redaktoriaus-pavaldinio, o dviejų draugų, dažnai net pernelyg familiarių. Galbūt ir todėl tuometinė „Komjaunimo tiesa“ lenkė „Tiesą“, pastarąją erzindama nuomonių pliuralizmu ir atviravimais. Savo santykių su anuometiniu „Nemunu“ nenoriu komentuoti (senieji nemuniečiai tai pernelyg gerai žino, o juo labiau kad dabar dirbu toje pačioje, bet visai kitoje ir kitokių priklausomybių valdomoje redakcijoje), bet iki šiol esu dėkingas, kad J. Macevičius iš anos ideologinės duobės ištraukė ir įdarbino „Pergalėje“. Anų laikų žmonės gerai žino, ką reiškia „ideologinė duobė“, o čia patekau į bendraminčių kolektyvą, kur nesvarbu nei amžius, nei ideologinės pažiūros, nei kokios moralinės laikysenos. Su ilgesiu prisimenu tas valandas, kai su L. Gadeikiu vienas ant kito rėkdavom diskutuodami apie politiką, o paskui eidavom kartu gerti kavos.

Apie dabartinę kultūrinę spaudą galiu atsakyti tik tiek: ji nepasikeistų, ar būtų du kultūros savaitraščiai, ar keturiolika, nes esama kokybė lygiai proporcingai pasidalija visiems. Nėra smulkiosios prozos, ir ją proporcingai išsidalija visi kultūros leidiniai, ir jokie konkursai čia nieko negelbsti. Yra aukštas bendrasis poezijos lygis, ir jį proporcingai išsidalija „Metai“, „Nemunas“, „Šiaurės Atėnai“, „Literatūra ir menas“. Ir nė vienas iš jų neišaugins poeto tarp begalės įmanomų poetų (tiesa, „Nemunui“ gal pavyko „nuskinti“ A. Kaziliūnaitę). Matau bendrą literatūrinio gyvenimo situaciją. Matau dar blogesnę būsimą to gyvenimo situaciją, nes į literatūrinę kalbą veržiasi interneto kalba. O ir dėl idėjų... Jei ne profesinis interesas, tarkim, „Literatūros ir meno“ šiandien būtų galima jau ir neskaityti. Bet pats savaitraštis galėtų atsikirsti, kad jo darbuotojai gali neskaityti kitų savaitraščių. Kas kaip supranta kultūros intelektualumą... Neužmirština ir V. Sventicko pastaba: kiek jis prisimena „Literatūrą ir meną“, tiek šis iš visų pusių buvo puolamas...

 

– Vėlyvoji tavo poezija (knygos „Aštuoni gėli vakarai“, 1999; „Judas taipogi danguj“, 2005) persmelkta nevilties, liūdesio, nusivylimo. Anot italų poeto Dž. Leopardi, kurį tu cituoji, „pats sau giedojau laidotuvių giesmes“. Gal tai kerštas už neišsipildžiusias svajones ir troškimus, gal individualybės maištas prieš minią, prieš visuomenę?

 

– Nė viena autentiška mintis, nė viena rimtesnė įžvalga neatsiranda be liūdesio, vienatvės. Tiesa, yra dvi minties kilmės rūšys: vienos gimsta tyloje, vienatvėje, o kitos spontaniškai kyla pokalbyje, diskusijoje. Bet antrosios paprastai nusėda į teorinius, poleminius straipsnius, o pirmosios lieka eilėraščiuose ir su eilėraščiais. Apskritai manau, kad poezija yra vienatvės menas, skaitoma taip pat tik vienatvėje, todėl instinktyviai atmetu visus performansus, visus poezijos koncertus su vargonėliais ir gitaromis. Taip mažai gyvenime turime tylos ir ramybės, kad bent jau poezija ir klasikinė muzika galėtų šią nišą užpildyti. Todėl, tarkim, ir K. Binkis nėra joks klasikas, tad sudarydamas poezijos panteono seriją jo neįtraukčiau. O dabar vienokių ar kitokių „binkizmo“ atmainų poetinėse scenose daugiau negu pilna. Žinoma, metams bėgant stiprėjantis liūdesys, ilgesys susijęs ir su asmeniniais dalykais, ir meluočiau, jei tai neigčiau. Kasdien, kas valandą laidoji nepadarytus savo darbus, neįvykdytus troškimus, pagaliau sulaužytus savo įsipareigojimus. Bet jie būtų nieko verti, vien tavo menko gyvenimo smulkmenos, jei nesusiliestų su kitų žmonių likimais, su kitų žmonių tragedijomis. Prisimenu, ankstų rytą dalyvavau Juliaus Būtėno laidotuvėse. Žmogus, prirašęs tiek memuarų, tiek vadovėlių mokykloms, o salėje – vos keli žmonės. Niekas devyniasdešimtmečio nebeprisimena, o ir po laidotuvių kapas lietaus buvo neatpažįstamai išplautas. Taip atsirado eilėraštis „Negerai per ilgai gyventi“. Arba turėjau nuostabų kaimyną, visos laiptinės sielą (beje, Vytauto Kavolio giminaitį), ir iki laidotuvių, pasirodo, nežinojau, kad jis mokslininkas, gamtininkas, daugybės publikacijų autorius (eil. „Tik per laidotuves sužinai“). Taigi tie liūdesio, nevilties motyvai eilėraščiuose ne tik mano paties liūdesio ar nevilties atspindžiai. Kol jie nesusiliečia su kitu likimu, paprasčiausiai ir lieka tik mano liūdesys ir neviltis. Eiliuotai jie užrašomi tik tada, kai tampa dar ir kito likimu.

O šiaip jau... Jei aš dabar prisiminčiau, ką buvau sumanęs nuveikti per savo gyvenimą, kokius kalnus nuversti, turbūt iš proto išeičiau. Ir knygų būčiau trigubai daugiau prileidęs, ir bent kelias pedagogines koncepcijas sukūręs, ir jos tikrai būtų buvusios geresnės už dabar kultivuojamas teksto analizės programas... Dabartinis teksto analizės triumfas mokyklose yra mūsų visų pralaimėjimas prieš bendrąją humanitariką, bendrąją humanistiką. Dar labiau apibendrinant – žmogaus pralaimėjimas prieš vartotojišką visuomenę. Kuriantis, mąstantis žmogus vis labiau lieka vienas. Ir praeis dar koks dešimtmetis, kai tau net į galvą nebeateis klausinėti humanitaro apie jo liūdesį ar vienatvę. Jie jau dabar žudomi, uždarinėjami į getus, ir klausimas tik toks, kiek laiko prireiks jiems išnaikinti. Čia, žinoma, ne į temą, bet įsižiūrėk į naujuosius A. Kubiliaus Vyriausybės nutarimus...

 

– Viena tavo literatūros kritikos knygų vadinasi „Didžiadvasių žodžių eros pabaiga“. Ar tik šis pavadinimas nebus apgaulingas? Regis, visokiausių žodžių gausybė tebėra užplūdusi ir Lietuvą, ir visą žmoniją. Smarkiai klesti ir literatūros žodžio devalvacija. Gal geriausia šiais laikais tapti Bartlebiu – nieko nerašyti, tylėti?..

 

– „Didžiadvasių žodžių eros pabaiga“ – nėra originalus pavadinimas. Tai vieno jauno kritiko recenzijos apie Just. Marcinkevičių pavadinimo parafrazė, ir jos potekstes jau daugmaž nusakiau atsakinėdamas į kitus klausimus. Postmodernizmas programiškai draudžia kalbėti esmėmis ir prasmėmis, jis linkęs žaisti tikrovės (taip pat ir kalbos) nuolaužomis, kurios būtų lengvai komponuojamos į įvairiausias instaliacijas, įvairiausius muliažus, ir taip pasiekiama nemenko efekto: viena šiukšlė, atsidūrusi įvairiuose kontekstuose, virsta daugybe šiukšlių. Bet šitaip išsitrina pasaulio prasmės ribos, pasaulis, kaip ir žmogaus matymas, virsta „pasauliu be ribų“. Kai S. T. Kondrotas paskelbė savo apsakymų rinkinį „Pasaulis be ribų“, jis tenorėjo pasakyti: tai, ką mes matome, dar ne viskas. Žiūrėkime plačiau bei giliau ir mums atsivers beribės erdvės. Dabartinis postmodernizmas sako: visas pasaulis ir slypi šioje šiukšlėje, šitame fragmente, ir dairytis kur nors jau nėra prasmės. Viską pasako šitas fragmentas, šita nuolauža, šitas ekskrementas, ir žmogaus menkybei to visiškai pakanka. Štai kodėl visame pasaulyje, taip pat ir filosofijoje, devalvuojasi visos žodžių prasmės, visos didžiųjų sąvokų reikšmės. Žodžiams taip pat reikalingas juos pagrindžiantis kontekstas, tik taip jie gali motyvuoti savo turinį. Ilgai filosofija šitą tikrovės atrofiją bandė kompensuoti metaforiniu kalbėjimu (nesamos tikrovės pakaitalu, nesamo kalbėjimo apie tikrovę pakaitalu), bet ilgainiui Jeanas Baudrillard'as priėjo irgi aklavietę: reikėjo kurtis savo filosofinio diskurso filosofinių terminų žodynus. Štai tada ir prasidėjo filosofinės terminijos scholastikos era! Ir žmonija liko išvis be esmingos, prasmingos filosofinės kalbos. Šiandien pilietis gali išmokti po penkis šimtus įvairių kalbų buitinių žodžių ir vadinti save poliglotu, važinėti po pasaulį ir tvarkyti savo verslo reikalus. O netekdami kalbos, mes netenkame visko – ir savo vidinės patirties, ir dvasinio protėvių paveldo, ir pagaliau šiandieninio savo mentaliteto. Kalbame pusiaukalbe ir esame pusiau žmonės, ir abejoju, ar tai tinka apibūdinti kaip žodžio devalvaciją. Tai yra žmogaus, žmonijos devalvacija, ir, regis, visi be išimties einame į civilizacijos susinaikinimą. Literatūra jau nebestovi žmogiškumo sargyboje. Ji paklusniai aptarnauja žmonijos savižudybės šou karnavalus. Iš tiesų sąžiningo kūrėjo išeitis būtų – tylėti ir nieko nerašyti. Bet kas tada paliudys, kodėl tylime ir nieko nerašome? Juk tokių paliudijimų reikės, jei žmonija apskritai išliks...

 

– Kita vertus, tyla – skaudus dalykas. Dažnai pasigendu mūsų bičiulio Vaidoto Daunio išmintingo, profesionalaus kalbėjimo, o ir daugelio kitų, per anksti išėjusių. Kaip tu vertini savo kartos „pasirodymą“ literatūros ir gyvenimo scenoje?

 

– Kiekvieno žmogaus išėjimas iš šio pasaulio, iš literatūros yra skaudus dalykas, o ypač tokio žmogaus kaip V. Daunys. Tuo labiau, kad kelerius metus mes – ne mūsų valia – buvome surišti tarsi Siamo dvyniai: ir bendros dienos moksleivių konkursuose, ir bendros dienos universitete, ir nesibaigiančios įvairiausių literatūrinių bei paraliteratūrinių postų dalybos. Ir drauge – visiškos priešingybės, tiek gyvenime, tiek kūryboje. Tad V. Daunio netektis mano sieloje ir kūrybinėje sąmonėje paliko žiojėjančią duobę, kurią tebejaučiu iki šiol. Paprasčiausiai greta jo būčiau gal daug ką kitaip rašęs, o gal ir mąstęs (iki šiol tebeturiu eilėraščių rankraščių su jo pastabom, kurių taip ir nedrįstu rodyti). Bet, žiūrėdamas į mūsų tandemą iš šios dienos perspektyvos, kai ką mintyse esu priverstas koreguoti. Jau gyvas būdamas jis turėjo didžiulę savo bendraamžių opoziciją (kuri paskui paradoksaliai virto vos ne apologetais), ir man, kaip iš prigimties vienišiui, į visas apkalbas buvo nusispjaut. Vaidotas, priešingai, buvo telkianti, integruojanti asmenybė, ir jam, puoselėjusiam aristokratišką aristokratiškos kultūros sambūrį, matyti šiandieninius demimondiškus, prasčiokiškus pseudokultūros sambūrius būtų veik nepakeliama. Taigi jo pasirodymas literatūroje anuomet buvo dėsningas ir išganingas. Šiandien bemaž jis būtų neįmanomas. Kad ir dėl to: nuo pat pirmųjų kritikos straipsnių ir recenzijų jis pradėjo kalbėti savo kalba, savo stiliumi, savo leksika, ir šiandien tokio jo niekas nesuprastų, net redaktoriai. Šiandien reikia kalbėti kolektyviniu stiliumi, kolektyviniu slengu ir visų priimtu literatūrologiniu žargonu. Tylaus poetinio kalbėjimo jau ir tada daugelis nenorėjo priimti, o šiandieninė išderintų balsų kakofonija jo išvis neišgirstų.

Guodžia tik tai, kad literatūros, kaip ir apskritai kultūros, istoriją kuria vienišiai, o ne triukšmingos gaujos. V. Daunys iki šiol išlieka kultūrinės savimonės vienišius, kurį interpretuojame, minime, nors daugelis to meto idėjų, net judėjimų nugrimzdo į nežinią. Daugelis leidinių – tik „Bibliografinėse žiniose“, o jo įkurti „Krantai“, „Naujoji Romuva“ gyvuoja. Gaila tik „Regnum“, nuskendusių su baltaburiais laivais, plukdančiais talentingiausius Lietuvos poetus, muzikus, dailininkus...

 

– Jau daug metų gyveni užsidaręs kambaryje tarp knygų, „į žmones“ išeini retai – ar nesijauti atitrūkęs nuo realaus gyvenimo? Mėgsti pasigirti: „Man jau dabar dvigubai daugiau metų, negu turiu…“ Kaip iš tų metų aukštumos vertini visų mūsų socialinę, politinę padėtį?

 

– Apie savo vienatvę jau kalbėjau, bet dėl smagumo galiu pridėti dar šiek tiek: taip, visada save sendinu, nes esu nugyvenęs mažiausiai keturis skirtingus gyvenimus: iki ketvirtos klasės buvau vienišius, šalia savęs nepakęsdavęs nei vieniausio bendrakeleivio, nuo penktos klasės, kai bendrabutyje pradėjau gyventi su devintokais ir net dvyliktokais, tapau padauža ir visokių eibių pramaniūga, studijų metais buvau daugmaž vidutinio lygio inteligentas, neužkliūvantis nei dėstytojams, nei bendrakursiams, o jau vėliau, kai dėl ligos kurį laiką buvau priverstas mesti gerti, vėl „atvirtau“ į absoliutų užsidarėlį tylenį. Dabar gyvenu „tarp“, bet visi mano gyvenimai yra many nusėdę, ir kiekvienas jų kiekvienu atskiru momentu siunčia man savo signalus. Guodžiuosi, kad nė vienas mano gyvenimas nebuvo manęs atitraukęs nuo rašymo, nuo kūrybos (nors prisipažinsiu, kad pastaruosius dvejus metus nesu parašęs nė eilutės, turiu galvoje – eilėraščius). Tai, kad rašau vis mažiau, turbūt natūralu: jaunystėje gyvenimą sudaro meilė, liūdesys, ilgesys, neapykanta, gamta, paskui tavo gyvenimo dalimi tampa nepritekliai, skurdas, o galiausiai kaip savo imi išgyventi ir visos visuomenės pažeminimą, skurdą. Taip įsitraukiau į politikos apžvalgų rašymą, bet lygiai taip susipresuoja poetinė – jau grynai tavo – teritorija. T. Venclova yra sakęs, kad politika gali būti lygiai tokia pat poetinio išgyvenimo dalis, nes ji yra taip pat gyvenimas, bet štai problema – kiekvienai poetinio išgyvenimo sričiai reikia vis kitų žodžių, o metams bėgant jų vis mažėja. Kiekvieną žodį reikia patikrinti savimi, o ilgainiui juos imi tikrinti ne tu pats, bet skirtingi – literatūrologinis, politologinis ir kt. – diskursai, ir tu lieki tarsi vienas prieš begalinę žodžių pūgą.

O šiaip – kad kas man grąžintų tikėjimą poezija, kuriuo mėgavausi būdamas dvidešimties! Ir kad kas man grąžintų tikėjimą valstybe, kokį puoselėjau pirmaisiais Sąjūdžio ir atgimimo metais! Dabar matau vien melą, korupciją, pardavinėjimą ir parsidavinėjimą. Ir baisiausia – vis daugiau galimybių, kad mūsų valstybė bus atiduota kam nors mūsų pačių rankomis.

 

– „Gimęs melo epochoj / Ir todėl ją pažinęs, / Iš gyvenimo mokaus / Išmintingos tėvynės“, – čia tavo eilutės. Prisipažink, ko daugiau išmokai iš gyvenimo – meilės ar nevilties, teisybės ar melo?

 

– Išmokau meilės. Nebe tokios karštakošiškos kaip gimnazistiškais metais. Tylią neviltį išmokau paversti tylia savo būsena, nebeverčiančia kiekviena proga grasinti savižudybe. Nors B. Radzevičiaus šešėlis vis lydi – kaip perspėjimas. Teisybės ilgesį, regis, būsiu paveldėjęs su genais, bet iš to ilgesio ir visos neviltys, ir visos depresijos. O štai melo mokausi. Sunkiai, bet mokausi, nes matau, kad mūsų dienomis be melo nežengsi nė žingsnio.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 2 (vasaris)